BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kuomet liberalizmas, lemputės ir kova su klimato kaita žengia koja kojon

Jei prisimenate, ES sklando idėja uždrausti kaitrines
lemputes
, kurios, ES nuomone, nepakankamai efektyviai naudoja elektros energiją
ir tokiu būdu prisideda prie globalinio atšilimo ir kitų negerų dalykų. Be abejo
uždraudus kaitrines lemputes, fluorascencinės liktų kaip realiausia alternatyva
buitiniams vartotojams. Visa bėda – jos kainuoja ženkliai daugiau nei įprastos
lemputės.

Turint galvoje ES religinį pasišventimą kovoti su klimato
kaita, visiškai nesuprantama, kaip tuo pat metu toleruotini 66 proc. dydžio apsauginiai
tarifai importuojamoms fluorascencinėms lemputėms iš Kinijos. Juk, atrodo, šių
lempučių kainos mažėjimu ES turėtų būti suinteresuota labiausiai, nes tai
leistų pasiekti ES užsibrėžtų tikslų.

Be to nemaža dalis pačios ES lempučių gamintojų yra iškėlę
gamybą į Kiniją,
tad apsauginiai muitai ir jiems patiems turi neigiamų pasekmių.
Netgi Vokietijos gamintojas Osram,
kuris pasisako už apsaugines priemones, dalį produkcijos gamina toje pačioje
Kinijoje, taigi apsauginių muitų sumažinimas bendrai būtų naudingas ir
gamintojams. Aišku atskirais atvejais būtų ir išlošusių, ir pralošusių, tačiau,
jei neklystu, ekonominės politikos tikslo prioritetas yra bendros, o ne konkrečios
įmonės, gerovės užtikrinimas.

Šnekant plačiau, pati dempingo sąvoka - pardavinėti už
mažesnę kainą nei kainuoja pagaminti – yra kaštų vertės teorijos mąstymo
išdava. Tačiau rinkoje kainą nustato ne produkto pagaminimo kaštai, o paklausa
ir pasiūla. Jei, tarkim, aš vietoje to, kad „bloginčiau“ pradėčiau siūti kelnes ir dėl savo nemokėjimo tam
sunaudočiau daug laiko ir medžiagų, abejoju, ar kas už jas mokėtų tiek, kiek man jas
kainavo pagaminti (tiesa pasakius, abejoju ar jas kas nors apskritai pirktų).

Šis atvejis - viena iš labai retų situacijų, kuomet ES
įsikišimas turėtų tiek teigiamų ekonominių, tiek gamtosauginių pasekmių. Be
abejo, reikia prisiminti, kad ši įsikišimas būtų ankstesnio įsikišimo (apsauginių
muitų įvedimo) panaikinimas, dar kartą patvirtinantis, kad geriausia būtų buvę
iš vis nedaryti nieko. Tad ES turėtų panaikinti muitus fluorascencinėms
lemputėms. Jei ne dėl liberalių ekonominių idėjų teisingumo, tai bent dėl savo
afišuojamos kovos su klimato kaita.

Rodyk draugams

Eglė Mackuvienė: Slovakai diskutuoja apie sveikatos politikos principus Konstitucijoje. Apie ką lietuviai?

Slovakijos Sveikatos politikos instituto biuletenio  pirmajame puslapyje diskutuojama, kaip reikėtų pakeisti Slovakijos Konstitucijos straipsnį, numatantį, kad piliečiai turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą ir medicininę pagalbą. Pastebima, kad yra susimaišyta tarp sveikatos politikos priemonių ir tikslų: iš tiesų finansavimas ir finansavimo būdai yra tik priemonė, skirta efektyviai sveikatos apsaugai garantuoti. O štai Konstitucija principą „nemokama medicina“ klaidingai iškelia iki tikslų.

 

Diskusija dėl konstitucijos keitimo dar nereiškia, kad konstitucija Slovakijoje ryt ar poryt bus pakeista. Tačiau pats diskusijos faktas rodo, kad sveikatos politikos erdvėje suvokta, jog viešieji finansai čia nėra pakankami. Šiuo metu privatūs asmenų mokėjimai Slovakijoje dengia 20 proc. sveikatos apsaugos sistemos išlaidų.  Nuo 2003 metų Slovakijos sveikatos sistemoje yra įvestos pacientų priemokos (tiesa, tikrai nedidelės: 20 SK (apie 2 Lt) už vizitą pas bendros praktikos gydytoją ar gydytoją specialistą, recepto išrašymą; 50 SK (apie 5 Lt) už ligoninėje praleistą dieną ir pan. Palyginimui  - pvz. Prancūzijoje paciento priemoka už ligoninėje praleistą dieną yra apie 15 eurų.

 

Tuo tarpu Lietuvoje legalių pacientų priemokų oficialaus įvedimo vis dar baiminamasi  -„tauta nesupras“. Nesvarbu, kad ta tauta šešėliniais mokėjimais gydymo sistemoje palieka sumas, kurios daug kartų viršija ir tuos 2-5 litus, ir tuos 15 eurų. Dešimt metų į Lietuvos Respublikos vyriausybių programas yra įrašomi pasiryžimai sudaryti sąlygas privataus sveikatos draudimo funkcionavimui, tačiau sveikatos politikai ir toliau tebemano galintys visą sistemą suvaldyti administracinėmis priemonėmis. Privati iniciatyva, privatus draudimas sveikatos srityje, sąmoningas paties paciento dalyvavimas savo sveikatinimo procese vis dar podukros vietoje.

 

Tokioje situacijoje net sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti išdrįsta diskutuoti, ar kartais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiai apie nemokamą medicinos pagalbą nėra per griežti.

 

Lietuvoje apie Konstitucijoje įtvirtintus ūkinės veiklos ar socialinės politikos principus, matyt, nėra taip įdomu diskutuoti. Lengviau - apie dvigubą pilietybę arba tiesioginius merų rinkimus. Ir manyti, kad dviguba pilietybė grąžins iš Lietuvos išvykusius (dėl ekonominių, o ne politinių tikslų) emigrantus, ir kad galimybė išsirinkti patikusį politiką (o paskui, kaip visuomet, juo nusivilti) ženkliai kažką pakeis.

 

Ar čia, kaip aptartos Slovakijos atveju, nesumaišytos priemonės su tikslais? Ar merai ir pilietybė (o ne ekonominės reformos, tarp jų ir sveikatos apsaugos srityje) yra tos priemonės, kurios padės pasiekti ekonominę gerovę, kuria visi iš esmės ir yra susirūpinę?

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Tarnybiniai butai ir bendrabučiai: natūrinio ūkio žavesys ir skurdas

Natūrinis ūkis – tai ūkis, kuriame produktai gaminami, o ne perkami. Tiek, kiek sumažėja poreikis pirkti, atitinkamai sumažėja ir poreikis parduoti. Mažėja darbo pasidalinimas, mažėja priklausomybė nuo kitų žmonių, auga priklausomybė nuo gamtos ir atsitiktinumų, mažėja efektyvumas, auga skurdas. Tad natūralu, kad natūrinius ūkius keičia prekiniai – piniginiai santykiai.

 

Vakar paskelbta, kad svarstant politiškai jautrų ir biurokratiškai mielą tarnybinių butų klausimą pagaliau prieita sensacingos išvados: gana su natūriniu ūkiu, reikia įvesti kainą! Tai reiškia, kad jei kažkam reikia suteikti gyvenamąsias patalpas (dėl to, kad, tarkime, žmogus atvyko laikinam darbui iš kito miesto), turi būti mokama piniginė kompensacija, kuri leistų butą (namą, kambarį bendrabutyje, etc.) išsinuomoti rinkoje. Genialiai paprasta, ir aišku tai buvo jau seniai. Džiugu, kad nuspręsta bent dabar.

 

 Kita vakarykštė „naujiena“ rodo šios pamokos neišmokimą. Į Vilnių bei kitus miestus priguža naujų studentų, kuriems reikia kažkur gyventi. Jei ne dažnas palydovas - triukšmas ir netvarka – tai geriausias pasirinkimas yra bendrabutis. Daugeliui vis tiek geriausias, nes lengviausiai pakeliamas finansiškai - dėl to, kad kainuoja pigiau nei nuomotis būstą rinkoje. Tad nenuostabu, kad bendrabučių trūksta. Sprendimo kelias lyg ir paprastas: daugiau pinigų aukštosioms mokykloms, kad jos pastatytų daugiau bendrabučių.

 

 O kaip dėl daugiau savarankiškumo, kad jos pačios ar su verslu galėtų plėsti bendrabučių ūkį. Arba netgi trečia alternatyva: pavyzdžiui, parduodami visi Universiteto turimi bendrabučiai (kad ir su sąlyga, kad verslas ten toliau laikys bendrabučius), o gautos lėšos (kartu su kasmet bendrabučių subsidijavimui skiriamomis lėšomis) padedamos į fondą, iš kurio mokamos stipendijos socialiai remtiniems studentams. Studentai nori – naudoja tas stipendijas kambariui nuomotis bendrabutyje, nori – butui ar kambariui kitur, o nori (ir gali) – gyvena pas tetą ar pusbrolį ir stipendiją panaudoja duonai, vadovėliams ar mokesčiui už mokslą.

 

 Nesakau, kad tai universalus receptas, bet visgi, o kodėl gi ne? Kai kuriais atvejais tai gal tikrai geriausia išeitis. Ach, tiesa – šiandieninė aukštojo mokslo valdymo bei studijų finansavimo sistema to netgi nelabai leidžia.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kiekvienam vaikui po kompiuterį! O gal geriau po knygą?

OLPC (One Laptop per Child)ką tik paskelbė pagauliau sukūrusi nešiojamą
kompiuterį trečiojo pasaulio šalims, už 100 USD. Anot jų, šis prietaisas labai
smarkiai prisidės prie švietimo ir pan.

Tačiau yra keletas „bet“. Visų pirma, kol kas šį
kompiuterįpagaminti kainuoja 150-175 JAV dolerius, taigi, pardavinėti
po 100 USD būtų nuostolinga. Be to, ne pagaminimo kaštai lemia produkto kainą
konkrečioje rinkoje, o paklausos ir pasiūlos santykis. Daugelyje Afrikos šalių
BVP siekia tik kelis tūkstančius dolerių (perkamosios galios metodu), o jei
pridėsime, kad nominalusis BVP yra gerokai mažesnis (o šiuos kompiuterius reiks
pirkti būtent už JAV dolerius) ir tai, kad šiose šalyse didelė turtinė
nelygybė, 100 JAV dolerių ir taip gali atrodyti per didelė suma už šį
prietaisą, o ir įpirkti jį galės nedaugelis. Galiausiai, esu įsitikinęs, kad
jei daugeliui šeimų toje pasaulio dalyje kas duotų 100 dolerių, tai
nešiojamasis kompiuteris tikrai nebūtų jų prioritetų sąrašo viršuje.

Be abejo, kompiuterio kūrėjai apie tai pagalvojo, ir,
anot jų, problemą būtų galima išspręsti taip: valstybė nuperka šiuos
kompiuterius ir po to juo išdalina vaikams. Bet čia vėlgi kyla begalė problemų.
Švietimo būklė skurdžiausiose pasaulio šalyse yra apverktina ne dėl to, kad ten
trūksta laptopų, o todėl, kad šios valstybė yra skurdžios ir švietimui gali
skirti labai mažai lėšų. Todėl, esant resursų ribotumo veiksniui visiškai realu
klausti, kas geriau: 100 laptopų 100 vaikų, ar 10,000 JAV dolerių knygoms,
mokytojų algoms ir  pan.

Paradoksalu, bet šis naujas prietaisas būtų
komerciškai ir visaip kitaip sėkmingas, jei būtų pardavinėjamas Vakarų rinkose
(ar net Lietuvoje), o ne trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau atrodo, kad kūrėjai,
bent jau kol kas yra ideologiškai nusiteikę šio produkto Vakarams netiekti. Tai
tikrai sukels aibę kitų problemų – nuo per-perdavinėjimo (pvz., iš Afrikos
įvežant atgal į Europą ar JAV) iki negautų pajamų, kurias būtų galima panaudoti
mažinti produkto kaštus. Be abejo, viskas dar gali pasikeisti, juolab, kad į
šias lenktynes jau įsitraukė Intel, pateikusį savo produktą (OLPC
 varomas AMD procesoriaus) ar net Indija, pareiškusi, kursianti laptopą už
10 JAV dolerių.

 Visa
ši istorija labiau atspindi procesus kompiuterių rinkoje: bandymas konkuruoti
žemame kainų segmente, operacinių sistemų (Windows v Linux) ir
procesorių gamintojų (Intel v AMD) tarpusavio santykius
besivystančiose rinkose, nei revoliuciją švietime

Rodyk draugams

Eglė Mackuvienė: Autoritetų galia. Konstitucinis teismas už aukštojo mokslo reformą

Diskusijų dėl aukštojo mokslo reformos audra, kilusi vasaros pradžioje, stojus vasarai aprimo, tačiau pavienės nuomonės kaip ratilai nuo įmesto akmens į šalis tebesklinda.

 

Vis dar diskutuojama apie ką yra ši reforma – ar apie mokestį už mokslą, ar apie mokslo kokybę (tarsi tai būtų nesuderinamos priešybės), vėl ir vėl atrandama, kad ir apie pinigus kalba, o tuomet vėl iš pradžių iškeliamas reformos naudingumas ir tikslingumas.

 

Diskusijoje už aukštojo mokslo reformą, kaip ir kiekvienoje diskusijoje, tiesa turėtų būti tų pusėje, kurie remiasi teisingomis prielaidomis ir nuosekliau argumentuoja. Bet kartais „tiesa“ atsiduria tų pusėje, kurie garsiau šaukia. Arba tikima tais, kurie turi pripažintą autoritetą.

 

Nuošalyje palikus argumentus ir argumentaciją, šįkart galima atsigręžti į autoritetus. Pasirodo, kad tuo metu, kai dar tik buvo rengiamasi skelbti Peticiją už aukštojo mokslo reformą (penkiomis dienomis anksčiau), už aukštojo mokslo reformą savo nutarime ir pranešime žiniasklaidai pasisakė… Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Tąkart teismas nagrinėjo klausimą ar tėvai privalo išlaikyti savo pilnamečius vaikus, kurie mokosi/studijuoja vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir kuriems nėra sukakę 24 metai. 35-ios bylos teismuose buvo sustabdytos, nes šie nežinojo, ar ši tėvų pareiga (kuri, beje, Civiliniame kodekse atsirado tik 2004 metais, Seimui priėmus atitinkamą pataisą) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, kad tėvų pareiga yra vaikus iki pilnametystės, t.y. 18 metų, išlaikyti. Teismas analizavo santykį tarp jaunų pilnamečių žmonių poreikių ir jų tėvų galimybių, pastebėjo, kad tėvų išlaikymo žymiau labiau reikia mokyklos nebaigusiam, bet jau 18 metų sulaukusiam moksleiviui, nei lėšų pragyvenimui ar studijoms stokojančiam studentui (beje, sprendimą po mokyklos tęsti studijas, o ne eiti dirbti priėmęs savarankiškai), ir, žinoma, priėmė sprendimą. 

 

 Galutinis sprendimas šįkart ne tiek svarbus. Diskusijai dėl aukštojo mokslo reformos yra svarbiau, kad teismas tų jaunų bestudijuojančių žmonių išlaikymo (išsilaikymo) galimybes sieja su efektyvia paskolų studijuojantiems sistema, kuri yra ne kas kita, o aukštojo mokslo reformos dalis. Teisėjai suprato, kad studijuojantys aukštosiose mokyklose gali neturėti lėšų nei pargyvenimui, nei studijoms, ir kad tų lėšų gali neturėti ir jų tėvai. Tačiau nepasisakė, kad pvz., aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Priešingai – paaiškino, kad tas studijuojantis pilnametis turi „pats pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje“. Ir numatė prievolę valstybei – „valstybei pagal Konstituciją tenka pareiga sudaryti reikiamas prielaidas asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo, pasinaudoti valstybės paskolos studijoms sistema.“  

 

 Diskutuojant už ir prieš aukštojo mokslo reformą, Konstitucinis teismas turėtų tikti ir argumentų šalininkams (šiaip ar taip, KT teisėjai yra argumentavimo specialistai), ir tikintiems autoritetų nuomonėmis. Linkusiems garsiau šaukti ir piktintis, matyt, ne.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kaip Lietuva Laimės žiburio siekė

Lisabonos strategija – dokumentas ne iš nuosekliųjų. Viena vertus pavysim ir pralenksim Ameriką ekonomikos rezultatais, kita vertus – savo specifiniu socialiniu modeliu, atpalaiduojančiu europiečius nuo rūpinimosi kaip įtikti vartotojams, o pakeliui dar ir mokslo šventove tapsim.

 

Bet visgi Lisabonos strategija užduoda toną, iš kurio galima nemažai pasimokyti. Lietuvai šios pamokos tai lankstumo saugumas (flexicurity), o ne tik „saugumas“ darbe, ekonominės veiklos sąlygų gerinimas, lankstumo ekonomikoje didinimas, galimybė greičiau diegti inovacijas visose ekonomikos srityse.

 

Tačiau pasigirti einant į pabaigą Lisabonos strategijos laikotarpiui galima kitkuo. „Socialinė partnerystė – stiprioji Lietuvos pusė įgyvendinant Lisabonos strategiją“ teigia Ūkio ministerijos pranešimas spaudai.

 

Ar tik šis didžiulis Lietuvos „pasiekimas“ nerodo, kad lankstumo ne daugėja, o mažėja (bent jau kalbant apie darbo santykius prastą situaciją vienareikšmiai rodo įvairūs reitingai). Tai, kad be kolektyvinės sutarties negali išeiti nemokamų atostogų šiaip, be priežasties – turbūt irgi „socialinės partnerystės“ išraiška…

 

Kas jau kas, bet Ūkio ministerija galėtų priminti, kad ekonominės didesnė veiklos laisvė, laisvi mainai ir taip sudarytos sąlygos interesams suderinti bei gerovei kelti ir yra tikroji socialinė partnerystė.

 

Dabar gi: „sukurta gerai veikianti savikontrolės sistema, kurioje valstybė ir socialiniai partneriai papildo vieni kitų veiksmus”. Ar tik ne ši sistema ir bus pagrindinė priežastis, kodėl, pavyzdžiui, nedrįstama liberalizuoti darbo santykių, nustatyti socialinio draudimo įmokų lubų, liberalizuoti žemės naudojimą, kad viskas vyktų tvarkingai, o ne po stalu. Jei šia kryptimi būtų padirbėta rezultatyviai, gal nereikėtų girtis, kad pas mus puiki socialinė partnerystė, kuri, pripažinkime, žmonėms, siekiantiems gerovės Lietuvoje – nei šilta, nei šalta.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Daug triukšmo dėl gyvatuko

Pradėkime nuo to, kad mokestis už gyvatuką iš tikro renkamas ne už gyvatuko paslaugą, bet už karšto vandens cirkuliacijos metu daugiabučiame name sunaudotos šilumos kiekį. Kitaip tariant, šis mokestis iš esmės susidaro ne už vonios šildymą ir rankšluosčių džiovinimą, o už energiją kuri sunaudojama kai karštas vanduo yra tiekiamas individualiems butams. Ši energija skirta tam, kad karšto vandens sistemoje būtų palaikoma higienos normas atitinkanti temperatūra ir, kad atsukus čiaupą iš karto bėgtų karštas vanduo.

Šilumos pirkimo teisinė bazė daugeliu atvejų yra nereikalingai painus reguliacinės sistemos produktas. Nors savo esme procesas, kuomet daugiabutis namas iš šilumos tiekėjo perka šilumą ir po to tą šilumą išsidalina tarp butų, turėtų būti ganėtinai paprastas. Kitaip tariant, grupė bendrasavininkų pirktų tam tikrą šilumos kiekį iš šilumos tiekimo kompanijos prie „įvado“, o jau kaip ir kur ta šiluma panaudojama daugiabučio namo viduje, turėtų būti tik jo savininkų reikalas. Jeigu dalis įsigytos šilumos panaudojama nenaudingai, už tą neefektyvumą yra atsakingi to namo savininkai, o ne šilumos pardavėjas ar kiti namai. Lygiai taip pat, kaip prekybos centras ar kiti pirkėjai neatsako, jei pakeliui iš prekybos centro mes netyčia sudaužome savo pirkinį.

Pagrindinė problema, kaip pagrįstai ir teisingai paskirstyti mokestį kiekvienam buto savininkui. Atsiskaitymo metodas už sunaudotą karštą vandenį įdiegus skaitiklius supaprastėjo (kiek sunaudojai, tiek ir moki). Tačiau paskirstyti išlaidas už cirkuliaciją yra sudėtingiau, nes, nors tai iš esmės yra visų daugiabučio gyventojų naudojama energija, nei vienas gyventojas nesijaučia ją vartojantis asmeniškai. Idealiu atveju geriausią sprendimą priimtų pats bendrasavininkų susirinkimas, kuris ir nuspręstų, kaip paskirstyti išlaidas už bendrai suvartotą šilumos energiją tarp savo narių.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad daugelis apmokėjimo problemų kyla ir dėl kai kurių bendrasavininkų nesąžiningumo. Ne viename daugiabutyje yra pasitaikę atvejų, kuomet individualūs butai prisijungia prie laiptinės ar rūsio apšvietimo laidų ir taip „taupo“ kaimynų sąskaita. Apie išradingumą klastojant karšto ir šalto vandens skaitiklių parodymus, turbūt būtų galima išleisti atskirą specializuotą leidinį.

O kaip dėl sausų rankšluosčių ir šiltos vonios? Teoriškai būtų galima leisti gyventojams atsisakyti šios paslaugos ir taip sutaupyti dalį šilumos energijos Tačiau, net ir panaikinus „gyvatukus“ energijos sąnaudos cirkuliacijai vis tiek išliktų, o vonios šildymas ir rankšluosčių džiovinimas kitais būdais, pvz., elektriniu šildytuvu, taip pat kainuotų.

Tad problema čia ne „gyvatuko“ buvimas ar nebuvimas, o tai, kad daugiabučiuose namuose egzistuoja bendrai naudojamos šilumos sąnaudos, kurias reikia apmokėti. Geriausias būdas mažinti šias išlaidas – investuoti į namo šilumos įrenginius, padaryti juos ekonomiškesnius. Kad tai įvyktų, reikia, kad daugiabučio namo gyventojai suvoktų, kad visas namas, o ne tik jų butas, yra jų ir tik jų nuosavybė (ir, tuo pačiu, atsakomybė).

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: In Vino Veritas. Gal pagaliau reikia išsiblaivyti?

Kaip praneša EUObserver, Žemės ūkio ministrai atmetė EK
siūlymą liberalizuoti ES vyno sektorių. Toks žingsnis yra aiškus signalas kuo –
ekonomine logika ar populizmu – remiasi daugelis ES aukščiausiuose sluoksniuose
priimamų sprendimų.

ES vyno sektorius kasmet patiria vis didesnius nuostolius
dėl didėjančios kitų šalių gamintojų konkurencijos. Kitaip tariant, pasaulio vartotojai
aiškiai išreiškia savo pasirinkimą ir savo pinigais „balsuoja“ už jiems
labiausiai patinkantį vyną. Kiekvieno verslininko pareiga yra reaguoti į
vartotojų užgaidas ir atitinkamai keisti savo produkcija. Tačiau, ES vyno
gamintojai nenori keistis. Kas baisiausia, jie dar randa užtarėjų įtakingų
politikų tarpe. „Aš manau, kad pilnas liberalizavimas sąlygotų Europos vynininkystės
identiteto ir autentiškumo praradimą… Jos stiprybė yra kokybė, spalva, skonis“.

Tokie ciniški ir visiškai su realybe prasilenkiantys
teiginiai gali gimti tik politikų galvose. Pasirodo, ne ES vyndariai klysta,
darydami ne tokį vyną, kuris patinka vartotojams, bet viso pasaulio vartotojai
geria ne tą vyną. Taip realybę ignoruoti ir nebankrutuoti įmanoma tik ES Žemės
ūkio politikos kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje niekam nereikalingą
produkciją superka valstybė (ir vėliau iš to vyno gamina spiritą).

Maža to, buvo palikti ir sodinimo apribojimai, kurie
neleidžia sėkmingiems ES vyndariams plėsti savo vynuogynų. Kitaip tariant,
pagal dabar galiojančią tvarką sėkmingi gamintojai (matyt, tie, kurie vadovaujasi
pirkėjų poreikiais) negali išplėsti savo vynuogynų ir gaminti daugiau vyno.

Vien perprodukcijos supirkimas ES mokesčių mokėtojams
kainuoja apie pusę milijardo eurų kasmet, taip pat numatoma, kad ES vyndariams
ir toliau sėkmingai ignoruojant verslo principus, ši suma tik augs. Ir jei dar
tarkime ES pienininkai gali naudoti (iš esmės klaidingą) argumentą, esą
perprodukcinį pieną galima išdalinti vaikams, tai akivaizdu, kad vyno atveju
negalima panaudoti net šios demagogijos.

Vyno sektoriui, kaip visam ES žemės ūkio sektoriui
reikalingi radikalūs pokyčiai. Kuo ilgiau politikai bijos mažumos audringos
reakcijos, visi kiti ES piliečiai bus priversti mokėti už  nenusisekusių verslininkų
užgaidas.

P.S. O ir dėl ES vyno kokybės išskirtinumo galima pagrįstai
abejoti. Štai jau antrą kartą iš eilės, prancūzai su siaubu yra priversti
pripažinti, kad net ir vyno gamyboje juos aplenkė … amerikiečiai.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kas būtų, jeigu būtų, ir, kodėl taip nebuvo

Prieš kelias dienas Economist išspausdino įdomų straipsnį apie elektra varomus autobusus XX a. pradžioje. Teigiama,
elektrobusai buvo ir ekonomiški, ir efektyvūs, o neprigijo tik dėl netinkamai
susiklosčiusių aplinkybių, o konkrečiai – dėl vieno žmogaus (vieno iš
gamintojų) godumo. Netikėtai nustebino straipsnio išvada, kuri teigia, kad
geriausia technologija yra nebūtinai ta, kuri įsitvirtina rinkoje.

Visų pirma būtų galima ginčytis, kaip apibrėžti žodį
„geriausias“, kuris turi begalę prasmių. Ar „geriausias“ reiškia labiausiai
patinkantis žmonėms, ar labiausiai tenkinantis rinkos poreikius, ar
technologiškai tobuliausias?

Neplėtosiu šios semantinės diskusijos, nes čia iš tikro kalbama
apie plačiai nagrinėtą situaciją, kuomet naujų produktų rinkoje atsiranda
panašūs (bet kartu neveikiantys produktai) ir kiekvienas iš jų stengiasi tapti
nauju rinkos standartu. Populiariausias to pavyzdys (tiesa, didžiajai daliai
lietuvių visiškai neaktualus) – kova videomagnetofonų rinkoje tarp VHS ir
BetaMax standartų. Populiarus šios istorijos interpretavimas – BetaMax įrašo
kokybė buvo geresnė, tačiau VHS pasižymėjo didesne įrašymo trukme. Kadangi į
VHS tilpdavo amerikietiško futbolo (kiti sako - beisbolo) rungtynės, daugiau
vartotojų pradėjo rinktis VHS. To pasėkoje dėl „prisijungimo“ (bandwagon)

efekto, rinkoje įsigalėjo
VHS – neva prastesnės kokybės produktas.

Apie tai yra prirašyta aibė knygų ir darbų, kurie prieina
skirtingų išvadų, ir mano tikslas čia nėra diskutuoti, ar iš tikro VHS prastesnė
nei Beta, ar Dvorak klaviatūra geresnė už QWERTY. Tačiau šios teorijos
implikuoja, kad rinka neveikia (market
failure)
, o taigi atsiranda galimybė (ir net būtinybė) valdžios įsikišimui.

Todėl reikia sugrįžti prie pamatinių aksiomų, kad vartotojas,
priimdamas sprendimus, yra racionalus, vadovaujasi savo preferencijomis ir
geriausiai panaudoja tuo metu prieinamą informaciją.  Visi rinkoje veikiantys vartotojai panaudoja
visą esamą informaciją, tad pasiektas rezultatas (VHS, o ne Beta) ir yra
geriausias. Tai, kad vartotojai pasirinko vaizdo kiekybę, o ne kokybę yra
visiškai nestebinantis rezultatas,  panašus procesus galima identifikuot ir
skaitmeninėje eroje.

Tikrasis pavojus, kad vartotojai gaus prastesnį produktą,
atsiranda tada, kuomet įsikiša valstybė. Nustatydama konkrečius standartus (ir
uždrausdama visus kitus) ji paprasčiausiai nepalieka vietos visiems
ekonominiams procesams, kurie nulemia vieno ar kito produkto sėkmę. Be to,
įteisindama tik vieną standartą, ji užkerta kelią konkurencijai, tad pastarasis
produktas praranda būtinybę tobulėti, o tai neabejotinai reiškia, kad jis bus
prastesnės kokybės (nei kad evoliucionavęs rinkos sąlygomis). Standartizacija,
be abejo, turi savo ekonominių privalumų, tačiau industriniai standartai savo
laiku gali sėkmingai būti sukurti privačių kompanijų, pvz., kompaktinis diskas
(CD), o ne nustatyti valstybės.

Jei šiais laikais elektrobusas atrodo puiki transporto
priemonė, tai nereiškia, kad toks jis atrodė prieš šimtą metų. Juo labiau tai
neįrodo, kad rinkos pasirenkami sprendimai gali būti neteisingi arba „negeri“.
Inovacija tampa sėkminga savo laiku, t.y. kuomet jos reikia rinkai. Faksas gi
irgi išrastas XIX amžiuje.

P.S. Liepos 19-os dienos papildymas.  Ši diskusija nėra tiktai teoretinė, puikiai iliustruoja dabar vykstančios diskusijos dėl mobiliosios televizijos standartų. Susiduriama su ganėtinai panašia situacija: Europos Komisija nori nustatyti  DVB-H standartą, o tai reikštų neigiamas pasekmes kompanijoms, kurios naudoja DMB standartą.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kainuos daug, o bus gal geriau: aišku, kad nepritariame! O kam pritartume?

Ką tik atlikta gyventojų apklausa, kurioje užduotas klausimas ar pritariate, ar nepritariate mokesčio už aukštąjį mokslą didinimui siekiant gerinti studijų kokybę Lietuvoje. Rezultatai nestebina: 10 procentų pritaria mokesčio didinimui, 10 procentų neturi nuomonės, 80 procentų nepritaria.

Atlikime minties eksperimentą. Jeigu užduotume tokį klausimą „ar pritariate, ar nepritariate elektros kainos didinimui siekiant gerinti elektros energijos tiekimo patikimumui Lietuvoje“. Galėčiau lažintis, kad atsakiusių teigiamai būtų dar mažiau, kaip ir dėl bet kokio kito analogiško klausimo.

Taigi ką rodo šie atsakymai. Pirma, jie rodo, kad žmonės nežino, apie ką apskritai eina kalba, ir absoliuti dauguma respondentų reaguoja tik į vieną esminį dalyką – visi turės mokėti nuo 2000 iki 5000 litų už mokslą aukštojoje mokykloje. Taip pasakė ministrė. Tačiau jeigu iš tikrųjų, tai partijų susitarime dėl aukštojo mokslo reformos, ar kituose dokumentuose nei ši suma, nei kiti skaičiai nėra minimi… Sutinku, kad reformos planas lieka nepagrįstai miglotas (ir tai tebūnie akmenukas į Vyriausybės bei ministerijos daržą), tačiau reforma, apie kurią diskutuojama yra ne mokesčio įvedimo reforma, o konkurencijos įvedimo reforma.

Beje, kažin kaip būtų, jeigu klausimas viešajai apklausai būtų suformuluotas kitaip? Pavyzdžiui, „kaip manote, kas turėtų gauti aukštojo mokslo finansavimą: studentas, atsinešantis šį finansavimą į jo pasirinktą mokyklą, ar aukštoji mokykla pagal sutartį su ministerija?“ Arba, „ar manote, kad studentai turi būti skirtingai remiami priklausomai nuo to, ar jie studijuoja vakarinėse, neakivaizdinėse, ar dieninėse studijose?“ Būtent toks skirtingas finansavimas turėtų būti panaikintas. Arba, „ar manote, kad dabartinis aukštojo mokslo finansavimas yra pakankamas ir valstybės išgalėse yra užtikrinti tinkamą visų studentų aukštojo mokslo finansavimą?“ Arba, „kaip manote, ar už studentų studijas turi sumokėti tik mokesčių mokėtojai, ar turėtų prisidėti ir pats studentas, kuriam suteikiama galimybė gauti paskolą?“ Būtų įdomu.

Beje, dar neprasidėjus dabartinei diskusijai, kuri paveiktų netgi ir taip suformuluotų klausimų atsakymus, studentų atlikta apklausa parodė, kad didžioji jų dalis sutiktų mokėti už mokslą, jei tai reikštų geresnę jo kokybę.

 Šiandien Lietuvos aukštojo mokslo sistemai iš tikrųjų reikia ne papildomų įmokų į dabartines aukštąsias mokyklas, nes tai tikrai savaime nieko gero neatneš. Reikia kitko.

 Pirma, kad studijos turėtų tikrą kainą, kuri atspindėtų visas studijoms reikalingas sąnaudas ir šių studijų poreikį.

 Antra, kad aukštosios mokyklos galėtų konkuruoti ir konkuruotų dėl gerų dėstytojų (atlyginimais ir darbo sąlygomis) bei gerų studentų (studijų kokybe, studijų kaina ir studijų sąlygomis).

 Trečia, kad aukštųjų mokyklų gerumą vertintų ne biurokratai (nebent minimalius standartus), o studentai.

 Ketvirta, kad konkurencija aukštajame moksle (negi yra manančių, kad jos nėra šiandien?.. Klausimas tik kokia ji.) būtų neiškreipta ir niekas nebūtų nepagrįstai diskriminuojamas.

 Ir tik tada gali atsirasti įmokos klausimas (jei studijų kainos nepadengia krepšelis, jei negauni gabiems studentams skirto finansavimo, jei negauni socialiai remtiniems studentams skirto finansavimo). O ir ta pati įmoka galėtų būti finansuojama iš valstybės remiamų paskolų. Suma sumarum, daug kam mokslo prieinamumas netgi padidėtų, ir finansiškai daugybė studentų pasijustų ne sunkiau, o lengviau. Sąlygos geresnei kokybei per konkurencijos mechanizmą – savo ruožtu.

Rodyk draugams