Pastabos publikuojamos portale www.amreforma.lt 

 

Šiandien, liepos 2 d., Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete svarstomas Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo klausimas. Klausimas tarsi ir paprastas, nesisteminis. Projekto iniciatorė Seimo narė Dalia Teišerskytė siūlo įtvirtinti, kad aukštosioms mokykloms būtų leidžiama vykdyti ne tik aukštojo, bet ir profesinio mokymo programas.

 

Nenoriu diskutuoti gerai tai ar blogai, kad aukštosiose mokyklose atsirastų formalūs diplomai, liudijantys profesinį išsilavinimą. Spėju, kad, tarkime, Vilniaus universitetas vargu ar pradėtų ruošti tekintojus, padavėjus ar vairuotojus.

 

Kita vertus, dabartinis reglamentavimas nelabai leidžia prisitaikyti prie žmonių poreikių ir tarsi liudija, kad profesinis mokymas yra labai žemo rango ir jokiu būdu neįsileistinas į universitetines šventoves. Vargu ar tai gerai. Profesinis mokymas nebūtinai turi būti toks jau paprastas ir elementarus. Jam gali reikėti labai aukštos dėstytojų kvalifikacijos, jo gali siekti labai gabūs studentai, nors galų gale aukštojo mokslo diplomo jiems nei reikia, nei jis bus išduodamas. Kodėl gi aukštoji mokykla negalėtų užsiimti ir tuo? Juo labiau, kad inovatyvios aukštosios mokyklos tuo ir užsiima – jei ne išduodamos profesinio išsilavinimo pažymėjimus, tai bent jau organizuodamos neformalųjį mokymą.

 

Šioje istorijoje itin įdomiai atrodo Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=286979&p_query=&p_tr2=). Štai keletas teiginių iš jos:

 

„Mūsų nuomone, Švietimo ir Profesinio mokymo įstatymų nustatyta tvarka vykdomų švietimo programų prieinamumo visuomenei klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais būdais (pvz., esamo valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų tinklo pertvarkymu, papildomų švietimo programų atitinkamose švietimo įstaigose organizavimu ir kt.).“ 

 

(Oho! Pertvarkyti netgi nevalstybinių mokyklų tinklą atrodo tikslinga ir gerai, o leisti daugiau veiklos galimybių aukštosioms mokykloms – jau negerai… (R.Š. pastaba)

 

formalusis švietimas pagal ugdymo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis ar vidurinis išsilavinimas, ar neformalusis švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas(pabraukta R.Š.), vykdomas atitinkamose švietimo įstaigose Švietimo įstatymo nustatyta tvarka. /…/ Taip pat pažymėtina, kad pačiame įstatymo 43 straipsnyje, reglamentuojančiame tęstinį mokymąsi, vienareikšmiškai įtvirtinta, kad ir tęstinio mokymosi studijos aukštojoje mokykloje vykdomos pagal nuosekliųjų arba nenuosekliųjų studijų programas aukštosios mokyklos nustatytomis sąlygomis.“

 

Štai taip - ir jokios čia laisvės aukštosioms mokykloms, suprask, nereikia. Lankstumas, prisitaikymas prie poreikių, įvairių formų mokymosi visą gyvenimą galimybės, pasirodo, nėra taip svarbu kaip planavimas, tinklo optimizavimas ir šiaip griežta bei daug painiavos teisininkams bei administratoriams neįnešanti tvarka.

 

Suprantama, kad profesinis mokymas neturi tapti aukštųjų mokyklų pagrindiniu uždaviniu, tačiau šis apribojimas bei bandymas pagrįsti jo išlaikymą tik dar kartą iliustruoja dabartinių aukštojo ir profesinio mokymo ligų priežastis: lankstumo ir prisitaikymo prie kintančių sąlygų bei prie studento poreikių trūkumą.

Rodyk draugams