Prieš kelias dienas Economist išspausdino įdomų straipsnį apie elektra varomus autobusus XX a. pradžioje. Teigiama,
elektrobusai buvo ir ekonomiški, ir efektyvūs, o neprigijo tik dėl netinkamai
susiklosčiusių aplinkybių, o konkrečiai – dėl vieno žmogaus (vieno iš
gamintojų) godumo. Netikėtai nustebino straipsnio išvada, kuri teigia, kad
geriausia technologija yra nebūtinai ta, kuri įsitvirtina rinkoje.

Visų pirma būtų galima ginčytis, kaip apibrėžti žodį
„geriausias“, kuris turi begalę prasmių. Ar „geriausias“ reiškia labiausiai
patinkantis žmonėms, ar labiausiai tenkinantis rinkos poreikius, ar
technologiškai tobuliausias?

Neplėtosiu šios semantinės diskusijos, nes čia iš tikro kalbama
apie plačiai nagrinėtą situaciją, kuomet naujų produktų rinkoje atsiranda
panašūs (bet kartu neveikiantys produktai) ir kiekvienas iš jų stengiasi tapti
nauju rinkos standartu. Populiariausias to pavyzdys (tiesa, didžiajai daliai
lietuvių visiškai neaktualus) – kova videomagnetofonų rinkoje tarp VHS ir
BetaMax standartų. Populiarus šios istorijos interpretavimas – BetaMax įrašo
kokybė buvo geresnė, tačiau VHS pasižymėjo didesne įrašymo trukme. Kadangi į
VHS tilpdavo amerikietiško futbolo (kiti sako - beisbolo) rungtynės, daugiau
vartotojų pradėjo rinktis VHS. To pasėkoje dėl „prisijungimo“ (bandwagon)

efekto, rinkoje įsigalėjo
VHS – neva prastesnės kokybės produktas.

Apie tai yra prirašyta aibė knygų ir darbų, kurie prieina
skirtingų išvadų, ir mano tikslas čia nėra diskutuoti, ar iš tikro VHS prastesnė
nei Beta, ar Dvorak klaviatūra geresnė už QWERTY. Tačiau šios teorijos
implikuoja, kad rinka neveikia (market
failure)
, o taigi atsiranda galimybė (ir net būtinybė) valdžios įsikišimui.

Todėl reikia sugrįžti prie pamatinių aksiomų, kad vartotojas,
priimdamas sprendimus, yra racionalus, vadovaujasi savo preferencijomis ir
geriausiai panaudoja tuo metu prieinamą informaciją.  Visi rinkoje veikiantys vartotojai panaudoja
visą esamą informaciją, tad pasiektas rezultatas (VHS, o ne Beta) ir yra
geriausias. Tai, kad vartotojai pasirinko vaizdo kiekybę, o ne kokybę yra
visiškai nestebinantis rezultatas,  panašus procesus galima identifikuot ir
skaitmeninėje eroje.

Tikrasis pavojus, kad vartotojai gaus prastesnį produktą,
atsiranda tada, kuomet įsikiša valstybė. Nustatydama konkrečius standartus (ir
uždrausdama visus kitus) ji paprasčiausiai nepalieka vietos visiems
ekonominiams procesams, kurie nulemia vieno ar kito produkto sėkmę. Be to,
įteisindama tik vieną standartą, ji užkerta kelią konkurencijai, tad pastarasis
produktas praranda būtinybę tobulėti, o tai neabejotinai reiškia, kad jis bus
prastesnės kokybės (nei kad evoliucionavęs rinkos sąlygomis). Standartizacija,
be abejo, turi savo ekonominių privalumų, tačiau industriniai standartai savo
laiku gali sėkmingai būti sukurti privačių kompanijų, pvz., kompaktinis diskas
(CD), o ne nustatyti valstybės.

Jei šiais laikais elektrobusas atrodo puiki transporto
priemonė, tai nereiškia, kad toks jis atrodė prieš šimtą metų. Juo labiau tai
neįrodo, kad rinkos pasirenkami sprendimai gali būti neteisingi arba „negeri“.
Inovacija tampa sėkminga savo laiku, t.y. kuomet jos reikia rinkai. Faksas gi
irgi išrastas XIX amžiuje.

P.S. Liepos 19-os dienos papildymas.  Ši diskusija nėra tiktai teoretinė, puikiai iliustruoja dabar vykstančios diskusijos dėl mobiliosios televizijos standartų. Susiduriama su ganėtinai panašia situacija: Europos Komisija nori nustatyti  DVB-H standartą, o tai reikštų neigiamas pasekmes kompanijoms, kurios naudoja DMB standartą.

Rodyk draugams