BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Remigijus Šimašius: Parduotuvės – kaip pasų poskyriai?..

„Delfi“ skaitau: „Trišalėje taryboje susitikę prekybininkų, profesinių sąjungų ir Vyriausybės atstovai sutarė, kad prekybos centrai turėtų nedirbti per tris valstybės šventes: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Profsąjungos sako norinčios daugiau – kad centrai nedirbtų ir per Kalėdas, Naujuosius ir Velykas.“

 

Kai skaitau apie eilinį kartą išlindusią iniciatyvą neleisti dirbti kada susitariama (per šventes, savaitgalius, vėlai), kyla klausimas – iš kur gi tas polėkis ir žinojimas, kaip viskas turi būti. Juk jei jau kas nors tariasi žinąs kada ir ką turi daryti arba nedaryti žmogus, užsiimantis savo reikalais, jokių ribų totalitariniam jo valdymui nebelieka. Darosi neramu, kad ateis laikas kai perskaitysiu naujieną, jog susirinkę mano kaimynai, mano darbdaviai ir vaikų mokytojai irgi kur susirinkę nuspręstų, kad dirbu per mažai, todėl per mažai prisidedu prie visuomenės gerovės kūrimo, nepagrįstai tinginiauju. 

 

Nors prieš tai dar turėtų būti daugybė draudimų: dirbti ne tomis dienomis, dirbti ne tomis valandomis, dirbti ne toje vietoje, dirbti nepakankamai pailsėjus, dirbti nepakankamai pabendravus su savo šeima…

 

Kaipgi mūsų uolieji svetimų reikalų tvarkytojai nepastebi, kad taip jie tik deda dar vieną akmenį į tą grindinį, kuris nors ir gerais norais grindžiamas, tačiau veda į pragarą?

 

O prekybos centre, beje, vieną kartą yra tekę būti Kalėdų dieną. Įspūdį paliko. Didžiuliame keliasdešimt kasų turinčiame centre veikė tik viena, nors dar prieš dieną – visos, o šalia dar ir po pagalbininką stovėjo, padedantį į maišelius prekes susidėti, kad viskas greičiau vyktų.

 

Vargu ar Seimo nariai, registruojantys draudimą dirbti per šventes (o norėtų juk per visus savaitgalius, ir apie tai ne kartą yra pasakę) rūpinasi darbuotojais. Ne – jie rūpinasi verslininkais! Ne kartą teko girdėti, kad šiandien didieji prekybininkai trukdo smulkiesiems, o va jei uždraustume didiesiems dirbti sekmadieniais, tai smulkieji ir atrastų savo nišą.

 

Kažkaip nesinori, kad visos parduotuvės būtų kaip valdiškos įstaigos, tarkime, kokie pasų poskyriai, ir dirbtų tik tada, kai visi kiti irgi dirba…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kada politikai tampa žvaigždėmis ir atvirkščiai

Štai visus žemynus (net ir Antarktidą) sudrebino Alo
Goro Live Earth koncertai.
Sumodeliuoti pagal Live Aid jie
skirti mobilizuoti mases konkrečiam veiksmui ir palengvinti klimato kaitos
alarmistams reguliuoti mūsų visų gyvenimą ir iš esmės yra politinio poveikio
priemonės.

Nesvarbu, ar kas nors koncerto klausėsi tik dėl muzikos (nes
surinktos praktiškai visos pasaulinės žvaigždės), ar koncertavo tik dėl
populiarumo ar ir dėl baimės, kad atsisakymu atveju pasmerks klimato kaitos
inkvizicija. Dabar visi, kas netingės, galės teigti, kad pasiektas pasaulinis konsensusas.

Juk iš tiesų, kam gilintis į šio reiškinio priežastis ir
pasekmes? Susirūpinę, ar kova su klimato kaita nekainuos daugiau nei jos
tariama nauda? Linkin Park sako, kad
įgyvendinti Alo Goro planą nekainuos nieko. Manote, kad pasaulyje yra labiau
spręstinų problemų nei tai, kad 2100-aisiais jūros lygis pakils apie 30 cm? Pasirodo,
Red Hot Chilli Peppers, žino, kad klimato kaita yra didžiausia žmonijos
problema. 


Kuo toliau, tuo labiau, aktoriai, dainininkai reiškiasi
viešojoje erdvėje, lyg sėkminga vaidyba turėtų ką nors bendro su JAV užsienio
politika (pvz., Sean Pen), o
dainavimas – su minimalios algos poveikiu ekonomikai (pvz., Pink – Dear Mr. President). Aš jokiu
būdu neteigiu, kad įžymybės negali pasisakyti jiems rūpimais klausimais – tai
kiekvieno piliečio teisė. Taip pat nesakau (kaip kai kurie konservatyvūs JAV komentatoriai),
kad įžymybių pasisakymai yra nesąžiningi, nes žvaigždės turi žymiai daugiau
priemonių paskleisti savo mintis – negalima diskriminuoti įžymybių žodžio
laisvės vien dėl to, kad šie žmonės yra įžymūs.

Tačiau, kuomet žvaigždės pradeda lįsti į politiką ir bandyti
įtakoti mūsų gyvenimus, tuomet juos galima vertinti kritiškai ir priekabiai.
Perfrazuojant Black Eyed Peas, klausimą
„Ar pats klausai savo pamokslų?“ (Can you
practice what you preach?)
galima taikyti šioms žvaigždėms-politikams. Gi
iš tikrųjų nesunku, užsidėjus hipokritiškumo kaukę, lipti ant moralinio pjedestalo
ir raginti visus mažinti CO2 emisijas, kuomet tavo vila sunaudoja
tiek pat energijos nei koks Afrikos kaimas. Ar atskridus privačiu lėktuvu,
raginti šalis prisijungti prie emisijų kontrolės sistemos, kuri pakeltų
skrydžių kainas ir padarytų juos mažiau prieinamus paprastiems mirtingiesiems.

Komentatoriai Lietuvoje pastebi, kad aplinkosauga tapo
madinga. Jau seniai nebe. Dabar aplinkosauga, o konkrečiai Klimato kaitos
prevencija, tapo ideologija, su visais jai būdingais bruožais.

P.S. Jei kas matėte kontraversišką komediją suaugusiems Team America World Police, tai, manau,
sutiksite, kad ten puikiai parodijuojamas Holivudo veikėjų kišimasis ten, kur
nereikia, ir to pasekmės.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: EUtube

Įvertindama tokių puslapių kaip Youtube populiarumą, Europos
Komisija (EK) nusprendė, kad ir jai reikia prisidėti prie savos gamybos
vaizdelių platinimo internetu. Youtube sukurtas kanalas EUtube, transliuojantis
ES vaizdelius: “Už Europą be dūmų”, “Didinant vyno gamybos apimtis“, “Saugumas keliuose – visų rūpestis” ir pan. Kažkaip labai primena
dar senais laikais kino teatruose prieš filmus rodytas rubrikas apie
didėjančius primilžius, šachtininkų pasiekimus, alkoholio ir nikotino žalą organizmui.

Spėkite, kokia populiariausia ES “kino žurnalo” rubrika?
Klipą pavadinimu “Kino mėgėjams tai patiks!” Film lovers will love this) matė jau 122.000 lankytojų. Tai 44
sekundžių klipas kuriame sudėtos filmų ištraukos kuriose žmonės patiria
orgazmą. Klipo pabaigoje nesiverčianti frazė Let’s come together skelbia, “Europa remia europietiškus filmus” ir
reklamuojamas ES fondas MEDIA.

Pasipiktinusiems tokiu ES reprezentavimu buvo atsakyta, kad
tai ištraukos iš pripažintų filmų, ir, kad Europa didžiuojasi savo turtingu
kinematografijos paveldu. Ir iš tikro, jei kiekvienas pasipiktinęs galėtų
cenzūruoti meną, netrukus prieitume laikus, kuriuos Mises apibūdina kaip tada, kada apie tai, kas yra menas, o kas –
ne, spręsdavo storas ordinais apsikarstęs kvailys (galvoje, matyt, jis turėjo Hermann
Göring).
Tačiau nereikia pamiršti,
kad kuomet kalbama apie tai, kuriuos menininkus turėtų remti valstybė, vis
dėlto yra sudaromos įvairios kompetentingos komisijos.


Spręsti, kada lytinio akto vaizdavimas yra erotika, o kada –
pornografija, čia nereikia, nes esminė problema yra mokesčių mokėtojų pinigų
panaudojimas. Be abejo, šį ir kitus vaizdelius patalpinti Youtube kainavo
tikrai mažiau, nei išpirkti reklamos laiką TV kanaluose. Bet nereikia pamiršti,
kad šių klipų kūrimas vyksta iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl kiekvienas
pilietis, net ir žiniasklaidoje šaržuojamas konservatyvus lenkas, turi teisę
kvestionuoti, ar tinkamai panaudojami iš jo surinkti mokesčiai.

O iš vis esminis klausimas yra, reikia ES išleisti 755 mln.
Eurų kinui, jei kinas esmės yra ekonominė veikla? Ypač turint galvoje, kad daugiau nei pusė šios sumos skiriama
platinimui, kas, manau sutiksite, yra tikrai komercinė, o ne meninė veikla.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Universitetų šventovėms – tik „šventi” reikalai?

Pastabos publikuojamos portale www.amreforma.lt 

 

Šiandien, liepos 2 d., Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete svarstomas Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo klausimas. Klausimas tarsi ir paprastas, nesisteminis. Projekto iniciatorė Seimo narė Dalia Teišerskytė siūlo įtvirtinti, kad aukštosioms mokykloms būtų leidžiama vykdyti ne tik aukštojo, bet ir profesinio mokymo programas.

 

Nenoriu diskutuoti gerai tai ar blogai, kad aukštosiose mokyklose atsirastų formalūs diplomai, liudijantys profesinį išsilavinimą. Spėju, kad, tarkime, Vilniaus universitetas vargu ar pradėtų ruošti tekintojus, padavėjus ar vairuotojus.

 

Kita vertus, dabartinis reglamentavimas nelabai leidžia prisitaikyti prie žmonių poreikių ir tarsi liudija, kad profesinis mokymas yra labai žemo rango ir jokiu būdu neįsileistinas į universitetines šventoves. Vargu ar tai gerai. Profesinis mokymas nebūtinai turi būti toks jau paprastas ir elementarus. Jam gali reikėti labai aukštos dėstytojų kvalifikacijos, jo gali siekti labai gabūs studentai, nors galų gale aukštojo mokslo diplomo jiems nei reikia, nei jis bus išduodamas. Kodėl gi aukštoji mokykla negalėtų užsiimti ir tuo? Juo labiau, kad inovatyvios aukštosios mokyklos tuo ir užsiima – jei ne išduodamos profesinio išsilavinimo pažymėjimus, tai bent jau organizuodamos neformalųjį mokymą.

 

Šioje istorijoje itin įdomiai atrodo Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=286979&p_query=&p_tr2=). Štai keletas teiginių iš jos:

 

„Mūsų nuomone, Švietimo ir Profesinio mokymo įstatymų nustatyta tvarka vykdomų švietimo programų prieinamumo visuomenei klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais būdais (pvz., esamo valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų tinklo pertvarkymu, papildomų švietimo programų atitinkamose švietimo įstaigose organizavimu ir kt.).“ 

 

(Oho! Pertvarkyti netgi nevalstybinių mokyklų tinklą atrodo tikslinga ir gerai, o leisti daugiau veiklos galimybių aukštosioms mokykloms – jau negerai… (R.Š. pastaba)

 

formalusis švietimas pagal ugdymo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis ar vidurinis išsilavinimas, ar neformalusis švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas(pabraukta R.Š.), vykdomas atitinkamose švietimo įstaigose Švietimo įstatymo nustatyta tvarka. /…/ Taip pat pažymėtina, kad pačiame įstatymo 43 straipsnyje, reglamentuojančiame tęstinį mokymąsi, vienareikšmiškai įtvirtinta, kad ir tęstinio mokymosi studijos aukštojoje mokykloje vykdomos pagal nuosekliųjų arba nenuosekliųjų studijų programas aukštosios mokyklos nustatytomis sąlygomis.“

 

Štai taip - ir jokios čia laisvės aukštosioms mokykloms, suprask, nereikia. Lankstumas, prisitaikymas prie poreikių, įvairių formų mokymosi visą gyvenimą galimybės, pasirodo, nėra taip svarbu kaip planavimas, tinklo optimizavimas ir šiaip griežta bei daug painiavos teisininkams bei administratoriams neįnešanti tvarka.

 

Suprantama, kad profesinis mokymas neturi tapti aukštųjų mokyklų pagrindiniu uždaviniu, tačiau šis apribojimas bei bandymas pagrįsti jo išlaikymą tik dar kartą iliustruoja dabartinių aukštojo ir profesinio mokymo ligų priežastis: lankstumo ir prisitaikymo prie kintančių sąlygų bei prie studento poreikių trūkumą.

Rodyk draugams