BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kvailų įstatymų didelė žala

Valdžia valstybę valdo remdamasi legalumu ir legitimumu.
Nors demokratinėms valstybėms legalumo problema neiškyla, tačiau kiekviena
valstybės įstatymai susiduria su legitimumo aspektu, t.y. įstatymų vykdymas
turi būti užtikrintas ne vien prievartos priemonėmis, tačiau ir pats įstatymas
negali turi atrodyti legitimus, pagrįstas. Niekas labiau neskatina teisinio
nihilizmo ir minties, kad kai kurių įstatymu reikia laikytis, o kai kuriuos
galima ignoruoti, kaip „kvailų“ įstatymų leidyba.


Visų pirma „kvaili“ įstatymai nepasiekia to, ko norėjo
pasiekti jų rengėjai, nes iš esmės dauguma piliečių tokių įstatymų ir taip nesilaiko
(arba subtiliai apeina), tad įstatymas de
facto
yra neveikiantis. Tačiau kuomet žmonės, kurie šiaip yra įstatymų
besilaikantys piliečiai, yra tiesiog priverčiami apeiti „kvailą“ įstatymą, jie
praranda turėtą nuostatą, kad įstatymų reikia laikytis. Tad kuo daugiau
piliečių susiduria su įstatymų „kvailumu“, tuo labiau yra skatinamas selektyvus
įstatymų laikymasis.

Natūraliai valstybė turėtų vengti „kvailų“ įstatymų, nes
taip ji mažina savo pačios legitimumą. Be abejo, kurioziškų įstatymų kartais gali
pasitaikyti, ypač, jei bandoma reglamentuoti kokią nors labai specifinę sritį, apie
kurią politikai turi mažai supratimo (nors tuomet kyla klausimas, kam iš viso ten
reikėjo kištis). Tačiau tokie „kvaili“ įstatymai turi santykinai mažais žalos,
nes vien jau savo esme jie aktualūs tik labai mažai visuomenės grupei. 

Tačiau kuomet valstybė vienu absurdišku žingsniu – draudimu pardavinėti
alkoholį Rugsėjo 1-ąją – didelę visuomenės dalį priverčia ieškoti, kaip tokį
įstatymą apeiti, ji ugdo naują įstatymus selektyviai priimančią visuomenės dalį.
Daugeliui abiturientų rugsėjo pirmoji įstrigs ne kaip Mokslo ir žinių diena, o
kaip diena, kada jie susidūrė su absurdišku draudimu ir, be abejo, rado būdą jo išvengti. Būtent tą dieną, dalis jaunų ir nesugadintų valstybės piliečių pirmą
kartą savo kailiu patirs, kad kai kurių įstatymų tiesiog neįmanoma laikytis. Ir pabandyk po to rimtu veidu iš
televizoriaus jiems aiškinti apie teisinę valstybę.

Apmaudu, kad pirmoji pilnametystės sulaukusi nepriklausomos
Lietuvos karta (turint galvoje, kad didžioji dalis dabartinių dvyliktokų gimė 1988-1989
metais), dėl politikų noro pasigerinti reitingus, Mokslo ir žinių dieną bus
priversta pritaikyti savo žinias būtent valstybės įstatymo apėjimui, o ne
konstruktyviai veiklai.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Bėgimas alkoholio

Seimo nariai įsijaučia ir nesustodami teikia pasiūlymus, kaip apsaugoti vaikus, kelius ir Lietuvą nuo alkoholio. Sėkmės taip ir toliau. Naujausias siūlymas - drausti pardavinėti tabaką ir gėralus arčiau nei 50 metrų nuo švietimo įstaigų. Šį pasiūlymą pateikęs Seimo narys argumentuoja, kad taip moksleiviai nebesuspės nusipirkti alkoholio per pertraukas. 

 

Puolu į pagalbą Seimo nariui. Moksleiviai bėgioja greičiau. 60 metrų jie nubėga greičiau nei per 10 sekundžių. Net jei mokykloje yra minimali 5 minučių pertrauka, nubėgti ir sugrįžti atgal moksleivis galėtų nuo 5 iki 15 kartų. Per šią pertrauką pavargęs, ramiai galėtų parūkyti per ateinančią pertrauką. Taigi tam, kad apribojimas būtų efektyvus reiktų bent dviejų  kilometrų distancijos. 

 

Tačiau kartu pasukime galvas, ką daryti su tais vyresniųjų klasių moksleiviais, kurie vairuoja automobilius. Jie tik šiek tiek pažeisdami kelių eismo taisykles vieno kilometro atkarpą įveiktų per 1 minutę. Įvertinant tai, tabako ir alkoholio krautuvė turėtų būti bent 10 kilometrų nuo švietimo įstaigos. Tada rizika įsigyti kvaišalų pertraukų  metu būtų sumažinta. 

 

O štai visiškai netikėtas klausimas – ką daryti jei moksleivis numatys ateitį, ir po keletos nesėkmigų bandymų pėsčiomis ar automobiliu įveikti nustatytą atstumą, kitą dieną nusipirks cigarečių prie namų ir atsineš į mokyklą? Negi tada visas Seimo triūsas nueis šuniui ant uodegos? Įstatymo projekto parengimas, teikimas Seimo posėdyje, svarstymas komitetuose, trys plenariniai posėdžiai, Prezidento parašas. Viskas bus veltui jeigu mokyklinukas nusipirks iš anksto.  

 

 Viskas ir gali būti veltui, nes įsijautęs Seimas neišdrįs stabdyti kovos su blogiu.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kodėl valdžia nemėgsta Ryanair

Konkuruojanti, konkurencinga, pelninga. Skirtingai nuo kitų
didžiųjų Europos avialinijų apsieinanti be valstybės paramos ir todėl
nevengianti kritikuoti valstybės sprendimų. Padariusi keliones lėktuvu pigias
ir nubraukusi visą romantiką ar snobišką išskirtinumo pojūtį susijusį su
skrydžiu. Atvirai skelbianti, apie planus atleisti darbuotojus. Cituojanti
teisingus netragiškus mokslinius faktus apie CO2 emisijas. Ponai, ši
kompanija yra tikras neatsakingo
kapitalizmo įsikūnijimas.

Matyt dėl to Briuselio ir nacionalinio lygmens valdžia vis randa
būdų kaip paauklėti neklusnią kompaniją. Visų pirma
Europos Komisija vetavo Ryanair bandymą nupirkti Air Lingus
, nors ekonominė
logika tokiam susijungimui yra daugiau nei akivaizdi. Jei manote, kad toks
sprendimas yra skirtas apsaugoti keleivius nuo tariamo monopolizavimo, paskaitykite
trumpą, bet iliustratyvų Gabriel Calzada
iš Center for New Europe komentarą
.

Naujausias Ryanair nemėgimo pavyzdžių –uždrausta Ryanair
reklama, teigianti, kad kelionė Ryanair iš Londono į Briuselį yra
pigesnė ir greitesnė nei Eurostar traukiniu
: atitinkamai 70 minučių ir 131
minutė. Reklamos standartų agentūra (ASA) pareiškė, kad reklamoje
neįskaičiuotas laikas ir išlaidos, kurias keleivis sugaištų keliaudamas iš oro
uosto iki miesto centro. Todėl nuspręsta, kad reklama yra klaidinanti.

Kuo čia dėtas miesto centras? (Matyt tuo, kad Eurostar gali
įvažiuoti į miesto centrą, o Ryanair negali). Žmonės keliauja iš Londono į
Briuselį, o ne iš „Londono centro“ į „Briuselio centrą“. Išlaidos nusigavimui
iki stoties ar oro uosto čia neturi nieko bendro, nes tai jau visai kiti,
visiškai nei su Ryanair, nei su Eurostar nesusiję produktai. Čia tas pats jei,
tarkim, Iki pareikštų, kad Rimi reklama
apie pigią kiaulienos šoninę yra klaidinant, nes kažkurie pirkėjai į Rimi turi važiuoti autobusu.

Sakysite, kad čia tik viena agentūra, kuri gal per uoliai
dirba savo darbą? Galbūt. Tačiau ta pati ASA nusprendė, kad Ryanair cituojami
duomenis apie tai, kad aviacijos sektoriaus emisijos tesudaro 2%
yra klaidinantys, nes, esą šis skaičius yra
globalus. Pasirodo, Jungtinėje Karalystėje, šis skaičius yra 5,3%
.
Europos Aplinkos apsaugos agentūra pareiškė, kad toks Ryanair elgesys yra
nenuoširdus ir intelektualiai nesąžiningas.

Neaišku, kodėl reikėtų cituoti JK duomenis, turint galvoje,
kad kelionės lėktuvais vyksta iš esmės globalioje erdvėje. Tokie kaltinimai
nenuoširdumu patys yra nenuoširdūs ir tikrai nesąžiningi. Ir galiausiai,
tiek 2, tiek 5,3 yra maži skaičiai. Pasaulio galvijai išmeta nepalyginamai
daugiau šiltnamio dujų nei aviacijos sektorius. Geriau jau protestuotojai iš
Heathrow oro uosto perkeltų savo palapinių miestelį į ganyklas.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Rekordiniai karščiai ore ar žiniasklaidoje?

Klimato kaitos alarmistai šią nors ir karštą vasarą turėjo
pasijusti nejaukiai. Netyčia paaiškėjo, kad ne 1998-ieji, ir net ne 2006-ieji,
o 1934-ieji
buvo karščiausi metai JAV istorijoje
. Nors NASA dar visai neseniai plačiai
publikavo šiuos duomenis, vieno “blogerio” pastabos privertė NASA peržiūrėti
duomenis ir juos pakeisti.

Šis atvejis puikiai iliustruoja keletą aktualių dalykų klimato kaitos
diskusijose. Pirma, priešingai nei teigia klimato kaitos alarmistai
“viskas nėra aišku”, o pastovus mokslo kvestionavimas naudingas ir
būtinas tiesai pasiekti. Jei specialistai suklydo skaičiuodami praeities
temperatūras, visiškai natūralu kvestionuoti kompiuterinių modelių pateikiamais
ateities temperatūrų prognozes.

Antra, jei išsilavinęs “blogeris” pastebėjo klaidą tokios prestižinės
institucijos kaip NASA darbe, visiškai tikėtina, kad panašių klaidų, netikslumų
ir kitų neatitikimų yra ir kitų šioje srityje dirbančių organizacijų darbuose.
Be to, pasirodo, nereikia būti “pripažintu specialistu”, kad galėtum
suprasti kai kuriuos su šiuo mokslu susijusius dalykus. Mokslo pagrindas yra
tiesa, o ne tai, kas ją pasako. Deja pastaruoju metu išryškėjo keletą
“nemokslinių” tendencijų: (1) teigiama, kad supratime apie klimato kaitą
egzistuoja konsensusas (kurio iš tikro nėra), ir (2) šis tariamas konsensusas
pateikiamas kaip mokslinio fakto įrodymas (nors konsensusas apskritai negali
būti fakto įrodymu).

Trečia, klaidos, netikslumai ir pan. yra natūralus ir savaime suprantamas
mokslinio proceso elementas. Tačiau problema yra tai, kad klimato kaitos
alarmistai siekia traktuoti dabartinius mokslinius darbus (tiesa, tik tuos,
patvirtinančius jų idėjas) kone kaip šventąjį raštą, o, išdrįsę juos kritikuoti
prilyginami naftos kompanijų finansuojamiems holokausto neigėjams.

Ketvirta, žiniasklaida plačiai publikavo šiuos duomenis, kad paskutinis
dešimtmetis yra karščiausias istorijoje ir pan., tačiau rimtai abejoju, kiek iš
šių žiniasklaidos priemonių išspausdins bent kažką panašaus “Pamenate tą
mūsų straipsnį apie  beprecedentinius karščius? Na, ne tokie jie jau ir
beprecedentiniai”. Net labiau tikėtina, kad daugelis leidinių šią žinią
visiškai ignoruos - straipsniai apie katastrofas visada populiaresni nei
straipsniai apie nuobodžią realybę.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kiek turi kainuoti maistas?

 Neseniai paskelbus apie galimą maisto produktų kainų kilimą,
visuomenėje kilo
šioks toks nepasitenkinimas. Tai, be abejo, yra savaime
suprantama – jei būtų galima - racionaliam pirkėjui už kažką patiktų mokėti
mažiau, o ne daugiau. Lygiai taip pat, pardavėjas yra suinteresuotas iš savo
veiklos uždirbti kuo daugiau pinigų. Būtent dėl šių dviejų skirtingų interesų
sąveikoje ir nusistovi rinkos kaina.


Be abejo, modeliuose rinkos kaina gali atrodyti kaip
statiškas dydis, tačiau reikėtų atsiminti, kad daugelis modelių vadovaujasi ceteris
paribus taisykle, nes tai padeda izoliuoti ir pastebėti konkrečių ekonominių
veiksnių pasekmės (pvz., kokią įtaką kainai turėtų staigus pasiūlos
sumažėjimas). Tačiau realiame gyvenime tiek pasiūla, tiek paklausa pastoviai
kinta, todėl ir vadinama rinkos kaina galioja tik tuo momentu. Kitaip tariant,
jei pienas parduotuvėje šiandien kainavo 2 Lt, nėra objektyvių ekonominių
priežasčių kodėl ir rytoj jis privalo kainuoti būtent 2 Lt. 


Kita labai populiari miskoncepcija kyla iš kainų tapatinimo su kaštais. Daug
kas teigia, kad produkto kaina turi būti lygi jos pagaminimo kaštams plius
„protinga“, „socialiai atsakinga“, (o iš tikro - „ne per didelė“) pelno marža.
Vėlgi, tose produktų rinkose, kur produktai konkuruoja kaina, visiškai
tikėtina, kad pardavėjas pasirinka būtent tokią produkto kainą. Tačiau čia jau
rinkodaros strategijos (pvz., parduoti prekę kuo mažesnė kaina) pasirinkimas, o
ne objektyvus ekonominis veiksnys. Kitaip tariant pardavėjas gali, tačiau jokiu
būdu neprivalo, nustatyti tokią produkto kainą.

Dabartinė diskusija dėl maisto kainų augimo būtent kenčia
nuo šių dviejų miskoncepcijų. Pirkėjai piktinasi, kad prekybos centrai esą
uždirbs daugiau pelno nei derėtų. Prekybininkai (bent jau viešumoje) teisinasi,
kad jie kainas kelia dėl to, kad kyla maisto produktų savikaina. Ir nors
prekybininkų žodžiuose yra nemažai tiesos, iš tikro jie net netūrėtų teisintis
dėl kainų kilimo, nors tikėtina jie tai daro bandydami apsaugoti savo įvaizdį.
Teisingausias, objektyviausias (tačiau politiškai nekorektiškas) atsakymas yra
„Nepatinka – nepirk!“.

Rodyk draugams

Eglė Mackuvienė: Kas finansuos griūvančius JAV tiltus ir apgriuvusią Lietuvos sveikatos sistemą? Mokesčių mokėtojai.

Praėjusią savaitę JAV Minesotos valstijoje netikėtai griuvusio tilto per Misisipę vaizdus naujienų agentūrų puslapiuose pakeitė įvykio komentarai. Tačiau tik nedaugelis komentatorių padaro tinkamas išvadas, pastebi apžvalgininkas Brad Edmonds, pasisakantis už privačios iniciatyvos prioritetą prieš valstybinį administravimą. Nors žmonių aukų ir dingusiųjų be žinios nėra daug, tokio tilto tokia griūtis yra neeilinis ir sukrečiantis atsitikimas ir daug mačiusiems amerikiečiams. Komentatorius klausia – kas būtų, jei tiltas būtų buvęs privačios bendrovės nuosavybė? Labai tikėtina, kad dauguma sakytų – bendrovė, be abejo, kalta ir privalo prisiimti atsakomybę, atlyginti nukentėjusiesiems žalą. Bendrovė patirtų didžiulių nuostolių, tačiau žala, tikėtina, būtų atlyginta. Kitos tiltų turinčios bendrovės dirbtų geriau bei papildomai draustųsi savo atsakomybę. O kaip yra šiuo atveju, kuomet tilto savininkas yra valstybė? Valstijos ir aukščiausios JAV valdžios atstovai išreiškia susirūpinimą, tačiau jei nebus rasta procedūrinių pažeidimų, įvykio kaltininkas greičiausiai liks nenugalima jėga (force majeure). Komentatoriai gąsdina visos JAV infrastruktūros byrėjimu, o valdžios atstovai pažada skirti daugiau federalinių lėšų geresnei šios infrastruktūros priežiūrai. Eilinių piliečių dėmesys klaidingai nukreipiamas į spėliones apie griūvančią infrastruktūrą ir dažnas gal net nesusimąstys, kad tos papildomos federalinės lėšos – tai jų pačių sumokėti mokesčiai. Mokesčiai valstybei, kurios tiltas sugriuvo ir kuri, tikėtina, neliks dėl to kalta. Bet baimės akivaizdoje papildomų mokesčių atidavimas neūkiškai vyriausybei nebeatrodo blogybė.

Panašių metodų galima įžvelgti ir bandant gaivinti apgriuvusią neūkišką ir neekonominiais dėsniais grįstą Lietuvos sveikatos sistemą. Birželio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusi žinia apie naują sveikatos mokestį, liepos pabaigoje vėl buvo pakartota kaip Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų iniciatyva.

Viena vertus, atskiras ir aiškus gyventojų sumokėtų sveikatos mokesčio lėšų apskaitymas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete ir jų nesumaišymas su kitomis biudžeto lėšomis yra sveikintinas. Kita vertus, nereikia tikėtis, kad vien šio naujo sveikatos mokesčio įvedimas kaip nors išspręs sveikatos paslaugų kokybės, operatyvumo, eilių ir šešėlinių mokėjimų problemas. Galbūt išspręs trumpalaikes problemas – pvz., bus šiek tiek pakelti atlyginimai piketuojantiems Alytaus medikams ar kokią papildomą dotaciją gaus sostinės Greitosios pagalbos tarnyba. Arba  lengviau bus suformuoti kitų metų sveikatos sistemos biudžetą (kad ši mintis buvo pirminė, neslepia ir LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas, 2007-07-27, „Respublika“). O taip pat, gąsdinant mokesčių mokėtojus sveikatos sistemos infrastruktūros griuvimu ir apeliuojant į išskirtinį žmogaus poreikį sveikatai (tarsi poreikis valgyti ir gerti būtų kuo nors mažiau svarbus), galima bus išlaikyti šį naują sveikatos mokestį pastovų ar net jį didinti, net ir tuomet kai kiti mokesčiai (pvz., gyventojų pajamų mokestis) mažėtų.

Dėmesio nukreipimas nuo tikrųjų pamokų, kurias pateikia griūvantys tiltai ir reanimacijos (privačios iniciatyvos įsileidimo) reikalinga sveikatos sistema, yra nenaudingas visiems. Nes visi važinėjame tiltais ir kartais sergame. Kai tiltus stato ir mus gydo anoniminė valstybė, privalomai surinkusi mūsų mokesčius, pretenzijų reikšti dažnai nėra kam. Priešingai nei tuomet, kai savo pinigus savanoriškai patikime privačiai statybos bendrovei ar privačiai klinikai, kurios imasi visų priemonių, kad tų pretenzijų gautų kuo mažiau.

 

 

 

 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Nekenčiantiems reklamos

Valstybė, ir toliau gindama mus nuo viso pasaulio
blogybių, žengė dar vieną žingsnį. Šį kartą
televizijos žiūrovas bus saugomas nuo
per didelio reklamos kiekio. Kitaip tariant, dabar būsime  „apsaugoti“ net ne nuo taip vadinamų
„žalingų“ vaizdų, pvz., keiksmažodžių ar nuogybių, o nuo esminės komercinės
žiniasklaidos veiklos ir pagrindinio komercinių televizijų pajamų šaltinio.

Jei filmas trunka nuo
90 iki 109 min., jame galima rodyti du reklaminius intarpus. Filmuose, kurie trunka
nuo 110 iki 135 min., galės būti trys, 136–180 min. filmuose – keturi, o
181–225 min. filmuose – penki reklaminiai intarpai.

Kam reikalingas šis Radijo ir televizijos komisijos (RTK)
kišimasis į tokią privačią erdvę kaip TV žiūrėjimas yra visiškai nesuprantama.
Dėl to, kad gaunama gyventojų nusiskundimų? Besiskundžiančiųjų bus visada ir
viskuo. Turbūt sutiksite, kad kas jau kas, bet dėl to, kad spoksant į
televizorių kažkam kažkas nepatinka valstybei kištis yra mažų mažiausiai
nesolidu.

Renkantis, kurį TV kanalą žiūrėti, mes turime absoliučią
pasirinkimo laisvę, žymiai didesnę nei kituose ekonominiuose sprendimuose
(taip, net TV kanalo pasirinkimas yra ekonominis sprendimas, nes mes naudojame
savo ribotą resursą – laiką), todėl jei mūsų netenkina esamas produktas (vaizdas
ekrane) pultelio pagalba galime pasirinkti kitą. Nurodinėti, kiek ir kada
rodyti reklamą, tolygu aiškinti kepėjams, kiek į bandeles dėti razinų.

Galiausiai, jei yra alergiškų reklamai, jie gali TV iš vis
nežiūrėti (nes be reklamos komercinės televizijos ko gero neegzistuotų) arba
rinktis mokamus kabelinės TV kanalus.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kaip valdžia vaikus nuo „čipsų“ gelbėjo

Pradėkim nuo to, kad traškučiai, saldainiai, gazuoti saldūs gėrimai ir kiti panašūs greitmaisčiai nėra tinkamas maistas vaikams. Klausimas šiuo atveju toks: ką galime padaryti, kad mokykloje vaikai valgytų sveikiau.  Ir kaip tai daryti taip, kad nuo vilko ant meškos neužšoktume?

 

Seimo narė D. Mikutienė įregistravo įsatymo pataisas, kurios uždraudžia mokyklose maisto automatus, įpareigoja valgyti tik valgyklose, bei griežtina maisto normas. Įstatymo esmė ta, kad įtvirtinama nuostata, jog ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, pirminio profesinio mokymo mokykloje organizuojamas mokinių maitinimas tik stacionariose maisto tvarkymo vietose pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus.

 

Bandau eiti į pagalbą įstatymo iniciatorei, kuri aiškinamajame rašte teigia, kad neigiamų įstatymo pasekmių nenumatoma. O kaip, pavyzdžiui, su šiais dalykais:

 

1)       kaip su kioskais ir maisto parduotuvėmis, esančias tokiu atstumu nuo mokyklos, kurį moksleivis per pertrauka gali įveikti (ypač tais, kurie yra kitoje gatvės pusėje nei mokykla, nes per gatvę bėgti pavojinga). Gal uždrausti mokiniams per pertrauką išeiti iš mokyklos pastato (liepti vaikščioti koridoriuose ratu)? Nenorėčiau, kad šis pasiūlymas būtų priimamas rimtai, tačiau kita vertus, nemanyčiau, kad tai blogas sprendimas atskirais atvejais. Tik spręsti turėtų ne politikai, o tėvai ir mokykla;

 

2)       Kaip su maitinimusi tokiose mokyklose, kuriose yra vietos gerai virtuvei, bet nėra vietos atskirai valgyklos patalpai? Kažkodėl atrodo, kad jaukus klasės pabendravimas už netgi pačioje klasėje padengto stalo būtų (o kai kur ir yra) visai nebloga praktika, kuri, kaip galima suprasti, turėtų dingti po sugriežtintų taisyklių;

 

3)       Kaip su savo maisto atsinešimu į mokyklą? Tarkime, turi vaikas specifinę alergiją arba jo tėvai praktikuoja specifinę virtuvę ir vaikas atsineša į mokyklą pilnavertį ir gerai subalansuotą maistą lauknešėlio pavidalu. Negi ir tai jau bus nelegalu? Galima suprasti, kad įstatymo projektu siekiama ir to.

 

Gyvenimas, aišku, įvairesnis už mano žinias ir fantaziją, tad „bet“, neabejoju, iškils ir daugiau. Taigi gal palaukime su tais apribojimais?

 

Tačiau ką visgi daryti? Štai keletas pasiūlymų:

 

1)       daugiau galių tėvams (jie paprastai nėra sužavėti minties, kad vaikai valgys prastą maistą);

 

2)       daugiau konkurencijos (kuri verstų vaikus maitinti sveikai ir atsižvelgti į tėvų pageidavimus);

 

3)       daugiau privačios iniciatyvos (neatsitiktinai netgi šališkame legendiniame filme „Super Size Me“ parodyta, kaip geriau maitinama privačioje mokykloje);

 

4)       daugiau savarankiškumo mokykloms (jos ras būdų, kaip geriausiai prisitaikyti prie vaikų poreikių, kuriuos identifikuoja tėvai); 

 

5)       daugiau analizės ir įvertinimo (nebūtinai laiko, bet kokybės prasme) prieš imantis „daryti kažką“, kad būtų išspręsta, kad ir tokia svarbi problema.

Rodyk draugams