Pradėkim nuo to, kad traškučiai, saldainiai, gazuoti saldūs gėrimai ir kiti panašūs greitmaisčiai nėra tinkamas maistas vaikams. Klausimas šiuo atveju toks: ką galime padaryti, kad mokykloje vaikai valgytų sveikiau.  Ir kaip tai daryti taip, kad nuo vilko ant meškos neužšoktume?

 

Seimo narė D. Mikutienė įregistravo įsatymo pataisas, kurios uždraudžia mokyklose maisto automatus, įpareigoja valgyti tik valgyklose, bei griežtina maisto normas. Įstatymo esmė ta, kad įtvirtinama nuostata, jog ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, pirminio profesinio mokymo mokykloje organizuojamas mokinių maitinimas tik stacionariose maisto tvarkymo vietose pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus reikalavimus.

 

Bandau eiti į pagalbą įstatymo iniciatorei, kuri aiškinamajame rašte teigia, kad neigiamų įstatymo pasekmių nenumatoma. O kaip, pavyzdžiui, su šiais dalykais:

 

1)       kaip su kioskais ir maisto parduotuvėmis, esančias tokiu atstumu nuo mokyklos, kurį moksleivis per pertrauka gali įveikti (ypač tais, kurie yra kitoje gatvės pusėje nei mokykla, nes per gatvę bėgti pavojinga). Gal uždrausti mokiniams per pertrauką išeiti iš mokyklos pastato (liepti vaikščioti koridoriuose ratu)? Nenorėčiau, kad šis pasiūlymas būtų priimamas rimtai, tačiau kita vertus, nemanyčiau, kad tai blogas sprendimas atskirais atvejais. Tik spręsti turėtų ne politikai, o tėvai ir mokykla;

 

2)       Kaip su maitinimusi tokiose mokyklose, kuriose yra vietos gerai virtuvei, bet nėra vietos atskirai valgyklos patalpai? Kažkodėl atrodo, kad jaukus klasės pabendravimas už netgi pačioje klasėje padengto stalo būtų (o kai kur ir yra) visai nebloga praktika, kuri, kaip galima suprasti, turėtų dingti po sugriežtintų taisyklių;

 

3)       Kaip su savo maisto atsinešimu į mokyklą? Tarkime, turi vaikas specifinę alergiją arba jo tėvai praktikuoja specifinę virtuvę ir vaikas atsineša į mokyklą pilnavertį ir gerai subalansuotą maistą lauknešėlio pavidalu. Negi ir tai jau bus nelegalu? Galima suprasti, kad įstatymo projektu siekiama ir to.

 

Gyvenimas, aišku, įvairesnis už mano žinias ir fantaziją, tad „bet“, neabejoju, iškils ir daugiau. Taigi gal palaukime su tais apribojimais?

 

Tačiau ką visgi daryti? Štai keletas pasiūlymų:

 

1)       daugiau galių tėvams (jie paprastai nėra sužavėti minties, kad vaikai valgys prastą maistą);

 

2)       daugiau konkurencijos (kuri verstų vaikus maitinti sveikai ir atsižvelgti į tėvų pageidavimus);

 

3)       daugiau privačios iniciatyvos (neatsitiktinai netgi šališkame legendiniame filme „Super Size Me“ parodyta, kaip geriau maitinama privačioje mokykloje);

 

4)       daugiau savarankiškumo mokykloms (jos ras būdų, kaip geriausiai prisitaikyti prie vaikų poreikių, kuriuos identifikuoja tėvai); 

 

5)       daugiau analizės ir įvertinimo (nebūtinai laiko, bet kokybės prasme) prieš imantis „daryti kažką“, kad būtų išspręsta, kad ir tokia svarbi problema.

Rodyk draugams