BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Remigijus Šimašius: Viešųjų ryšių kampanija „ne į temą“

Kai valdžia daro reformas – visi nesunkiai apie tai sužino. Tereikia tik pasakyti ką ruošiesi daryti. Valdžia – ne skutimosi peiliukai – negali pasirinkti auginti barzdą ir peiliukų nepirkti. Valdžios planai - visiems aktualūs, tad pasakymas bus tikrai išgirstas. Jei baisu, kad ne taip supras – reikia susitikinėti su suinteresuotaisiais, klausyti, girdėti, pasakoti, reaguoti.

 

 Tačiau yra ir paprastesnis kelias, kurio esmė: siūlau reformą, kuri nežinau kaip bus daroma, bet noriu, kad jums patiktų, todėl išleidžiu milijoną jūsų pačių pinigų jūsų smegenų plovimui (apie tai plačiau rašo ir alfa.lt žurnalistė Liepa Pečeliūnaitė).

 

 Pora klausimų dėl reformos viešinimo Švietimo ir mokslo ministerijai turėtų badyti akis:

 

 Pirma, kaip galima viešinti reformą, kurios turinys neaiškus? Ką, kodėl reikės įtikinėti? Kas bus tokios reformos sąjungininkai? Žiūrint iš savo varpinės - gal ministerija jau žino, ką sakys, tarkim Lietuvos laisvosios rinkos institutas apie reformos planus, kurių aiškių dar nėra.

 

 Antra, kaip susirūpinimas reformos viešinimu yra susijęs su tuo, kad reformos planas arba gairės planuojamos svarstyti Vyriausybės Strateginiame komitete, nors jos nebuvo pateiktos viešai diskusijai ir įvertinimui?

Rodyk draugams

Eglė Mackuvienė: Mokėjimai sveikatos sistemoje - kyšininkavimas ar kokybiškesnių sveikatos paslaugų įsigijimas?

“Ligoniai perka ramybę”, “Medikai — teisiami”, „Įkainiai
auga”, “Suluošinta karta” – tokie akcentai dėliojami regioniniame leidinyje
„Šiaulių kraštas“ išspausdintame straipsnyje apie kyšius duodančius pacientus
ir tuos kyšius imančius medikus. Konstatuojama, kad kyšiai ir įkainiai — vieša
paslaptis, kad pvz. ketvirtajame pagal dydį Lietuvos mieste, žarnyno operacija
neoficialiai kainuoja 200 Lt, gimdymo priėmimas – 600 Lt ir pan. Straipsnio
leitmotyvas – “pinigai medikams duodami masiškai, tačiau už kyšininkavimą
teisiami vienetai imančių ir nė vieno duodančiojo”.

Šis ir kiti panašūs straipsniai atlieka naudingą informacinę
funkciją – įgalina sužinoti, kokie įkainiai viename ar kitame mieste, už vieną
ar kitą sveikatos paslaugą. Tik kuo čia dėti pacientai ir gydytojai, kurie
įvardijami kyšių davėjais ar ėmėjais? Pacientai iš tiesų siekia gauti kokybišką
sveikatos paslaugą. Tie, kurie neišgali mokėti, tą paslaugą gauna ne taip
greitai, ne tokią kokybišką, ar vietoje sudėtingesnės paslaugos – operacijos -
gauna paprastesnę – medikamentinį gydymą. Gydytojai tuo tarpu yra sveikatos
paslaugų teikimo sistemos dalis – sistemos, kurioje dėl laisvosios rinkos
nebuvimo susikūrė juodoji (perfrazavus Vinstono Čerčilio frazę „Kur nesukuriama
laisvoji rinka, ten susikuria juodoji“).

Tokių straipsnių išvada, taigi, turėtų būti tokia – žmonėms
rūpi jų sveikata, jie yra pasirengę rinktis tarp mažiau kokybiškų ir labiau
kokybiškų sveikatos paslaugų ir už geresniąsias paslaugas primokėti. Ir klausti
reikėtų ne prokurorų apie sugautus kyšininkus, o sveikatos politikų - kada,
pagaliau, turėsime tą galimybę – primokėti už sveikatos paslaugas legaliai?
(atsakymas, kad susimokėti galima privačioje gydymo įstaigoje šiuokart netiktų,
nes šios įstaigos teikia ne visas sveikatos paslaugas, o iš tų teikiamų
paslaugų ne visas pasiekia Ligonių kasų, kompensavimas).

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kodėl Europa lyderiauja reguliavimo varžybose ir kur tai nuves?

The Economist (rugsėjo  29 d. numeryje) taikliai pastebi, kad su paskutiniu Pirmosios instancijos teismo sprendimu Microsoft byloje ES įsitvirtina kaip reguliavimų lyderė pasaulyje. Lyderė ta prasme, kad kuo toliau, tuo labiau visi priversti taikstytis su tuo, kokius standartus nustatė ES. Ne tik konkurencijos teisės byla dėl kurios inovacijos turės būti išeksponuotos visiems su teise jomis laisvai pasinaudoti (prie jų prisitaikyti) be užmokesčio, bet ir REACH direktyva bei daugybė kitų priemonių yra tokio lyderiavimo ženklai.

 

Nežinia, ar šis lyderiavimas yra šalutinis uolaus ir augančio masto reguliavimo efektas, ar sąmoningas planas, tačiau reikalas rimtas. Norint parduoti savo produktus Europoje ir kartu išlaikyti masto ekonomiją (arba apskritai parduoti savo produktus kaip Microsoft atveju) visiems tenka prisitaikyti prie Europinio reguliavimo. Prisiderinimas dažnai brangus. Bet jau sudėjus fiksuotas sąnaudas kitur neretai net nebeapsimoka pardavinėti produktų, neatitinkančių šių standartų, arba atitinkančius kitus standartus. Štai čia ES biurokratai įgauna sąjungininką – stambųjį verslą. Logika paprasta: jei ne ES šalyje gaminama prekė, kurios didelė dalis eksportuojama į ES, gamintojas dėl masto ekonomijos pereina prie ES standarto. Tačiau kitas, mažesnis tos ne ES šalies gamintojas prie naujo standarto nepereina. Štai jums ir interesų konfliktas, politikų ir žiniasklaidos pasitelkimas rodant, kad reikia rūpintis vartotojai, daryti kaip „civilizuotame pasaulyje“ ir pan. Rezultatas – didysis verslas dėl reguliavimo pralaimi, bet bent iš dalies (o kartais gal netgi dar daugiau) atsilošia stumdamas tuos pačius reguliavimus naujose šalyse.



De facto kitų, mažesnių šalių verslininkai ar reguliatoriai dažnai net neturi (arba nenori turėti) kitos alternatyvios išeities, kaip kad perimti ES standartus. Neatsitiktinai turtingų Europos šalių (Švedijos, Norvegijos, Šveicarijos) diskusijose dėl stojimo į ES buvo pabrėžiama, kad ES reguliavimas mums įtaką daro bet kokiu atveju, o būdami ES nariais bus bent jau galimybė sėdėti prie to stalo, kuri priimamas sprendimas. Kai kuriais atvejais tai aktualu ne tik mažoms šalims, bet ir JAV bei kitoms didelėms ekonomikoms. Veikia ir sniego gniūžtės arba masto ekonomijos efektas: kuo didesnę įtaką jau padarė ES reguliavimas, tuo didesnę įtaką jis darys ir ateityje.

ES ir joje veikiančioms įmonėms tai tarsi ir gerai: čia pirmiausiai prisitaikoma, tai padaroma lengviausiai, o kiti galiausiai priversti padaryti tą patį. Žodžiu, laimės mūsų, o ne kitų nustatyti standartai. Tačiau paveikslas iš tiesų ne toks paprastas. Štai keletas klausimų. Ar visgi ne per didelė prabanga ES įsikūrusioms įmonėms yra ta, kad jie tai jau tikrai labiausiai priversti prisiderinti prie griežtų ir ne visada sveiką protą atitinkančių reguliavimų. Ar tai labiausiai neproporcingai nepaveikia smulkaus verslo ir neskatina koncentracijos dėl dirbtinių, nenatūralių dalykų (prisitaikymo prie reguliavimų sąnaudų? Galiausiai ar ilgai ES bus patraukli su tokiu reguliavimo čempionavimu? Pasaulio lydere Europa tapo juk ne dėl reguliavimo plėtimo, o dėl nuosavybės teisių gynimo.

 Besidžiaugiant tuo, kad kiti priversti sekti ES reguliavimo madomis ar ne teks vis labiau liūdėti, kad ši našta vis labiau užgožia pačius Europiečius ir sugraužia jų pačių gerovę?

 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: “Windows EC”

Apie Europos Komisijos (EK) ir Microsoft ginčą prirašyta
daug ir įdomiai, tačiau vis dėlto norėčiau išskirti keletą aspektų.



Windows Media Player (WMP), kaip ir dauguma konkuruojančių
programų yra nemokamos. Microsoft tariama monopolinė padėtis piniginės žalos
vartotojams nedaro. Net ir teorinis monopolijos ir tobulosios konkurencijos
palyginimas, parodantis, kad monopolinės kainos yra didesnės, čia netinka, nes
prekes tiekiamos nuline kaina.

 Vartotojų pasirinkimas taip pat nėra apribojamas. Įsidiegti
kitą nei WMP programą užtrunka kelias minutes ir nieko nekainuoja. Jei daugumai
vartotojų nerūpi, kokia programa jie naudojasi, tai tik patvirtina šio klausimo
trivialumą. Jei dauguma vartotojų nemoka įdiegti kitos programos, tai patiekus
Windows be WMP, tokie vartotojai iš esmės gautų produktą su mažiau galimybių. Kai
rinkai buvo pasiūlytas „Windows XP N“ (be WMP) jo užsakyta buvo 1.787
vnt. palyginti su maždaug 35.000.000 „Windows XP
“ per tą patį laikotarpį.
Eilinį kartą, vartotojai pinigais nubalsavo objektyviau nei vartotojus
„ginantys“ politikai.

Reikalavimas atskleisti programinį kodą tam, kad konkurentai
(taip konkurentai) turėtų lygesnes /
geresnes sąlygas konkuruoti su Microsoft yra simptomatiška „konkurencija vien
dėl konkurencijos“ požiūrio išdava. Microsoft dominavimas kenkia ne vartotojams,
o Microsoft konkurentams, o paskutinis Europos sprendimas naudingas iš esmės konkurentams.
Kaip taikliai pastebi „Economist“ES bando reguliuoti konkurenciją tarp Microsoft ir konkurentų, kurių absoliuti
dauguma yra JAV kompanijos.

Na, gerai. Įsivaizduokime situaciją po kelių metų: Microsoft
atskleidžia dalį programinio kodo ir konkurentai sukuria Media Player
programas, kurios veikia taip pat gerai, kaip ir WMP. Nauda konkrečiam vartotojui?
Dar viena ikona mano darbastalyje (desktop’e),
šalia jau turimų HP QuickPlay, Quicktime, DivX, VLC, Core ir Winamp arba daug WMP “klonų”.

Galiausiai, jei ši byla tėra precedentas kitoms panašaus
pobūdžio intervencijoms, siekiant palengvinti Microsoft konkurentų gyvenimą,
tuomet manipuliavimas vartotojų intereso argumentu yra tiesiog negražus.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Europos Parlamento mielaširdystė

Europos Parlamentas įsitvirtina kaip niekam neatsakingas ir
toli nuo realybės (ne tik fizine prasme) esantis rūpintojėlis. Nuo pat Europos
bendrijų kūrimosi pradžios kovojęs už didesnę įtaką priimant sprendimus Europos
Parlamentas šiandien darbotvarkėje turi marginalias problemas - ne
problemas. Štai EP 2007 m. rugsėjo 24-27 d. EP plenarinės sesijos Strasbūre darbotvarkė   ir
keletas jos punktų: kad traukiniai nevėluotų, kad lygybė būtų tarp moterų ir
vyrų darbo rinkoje, kad daugiau elektromobilių gamintojai gamintų, kad vaikiški
žaislai būtų saugūs. Tipiškas taškinės ir į kasdienius įvykius orientuotos
institucijos darbotvarkė.

Bet minties raišką vainikuoja, mokslininkams tyrimų temas, o
automobilių gamintojams investicijų kryptis siūlo šis sakinys:

„EP narių nuomone, moksliniai tyrimai turėtų telktis ties iš
kosmoso išgauta energija, potvynių ir atoslūgių energija, bangų energija,
koncentruota Saulės energija, aukštumų rajonų vėjo energija, dumblių kuro
technologija ir kitomis perspektyviomis technologijoms. Savo ruožtu deputatai
„mano, kad kiekviena valstybė narė turi turėti galimybę pati pasirinkti
tinkamiausius atsinaujinančios energijos šaltinius“ (nuoroda
į šaltinį
).

Taigi visi galime pasirinkti, iš ko gaminsime energiją iš vėjo
ar iš dumblių.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Savaitės žvaigždė - OECD

Neformalios ir nereguliarios “Savaitės žvaigždės”
nominacija šį kartą skiriama OECD.

Visų pirma išplatintas pareiškimas apie biodegalus, teigiantis, kad “vaistas yra blogesnis už ligą”. Nors elementarus
ekonominis dėsnis, kad padidinus produkto paklausą, padidės ir jo kaina, yra
neabejotinai visiems žinomas, ES, atrodo, tuo įsitikinti reikėjo empiriniu
būdu. Nepaisant laisvarinkiškų analitikų perspėjimų, kad pirmos kartos
biodegalai ekonomiškai nepasiteisina, nėra efektyvi kovos su klimato kaita
priemonė, gali turėti neigiamų pasekmių aplinkai ir kt., ES ir toliau remia biodegalų
gamybą. Tikėkimės ES paklausys, nes apkaltintiOECD atidirbinėjant naftos pramonei (kuo yra kaltinami liberaliai nusiteikę
komentatoriai) neišeis.

Antra, OECD raginimas nustoti proteguoti nacionalinius čempionus (santrauka ir nuorodos - čia) bei toliau siekti
efektyvesnės vieningos rinkos visuose sektoriuose yra sveikintinas dalykas. Nes
būtent ekonominis nacionalizmas, “išskirtinio” statuso suteikimas tam
tikriems sektoriams ar net produktams tampa kliūtimi veikti vieningai rinkai.
Be to, sunku įtikinėti kitas šalis atverti savo rinkas, jei net bendrijos
viduje rinka atverta ne visoms ekonominėms prekėms.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Viena ranka draudžia, kita ranka skatina. Kas?

Šiandien hidroenergetikų ir vėjo energetikų išplatintas
prašymas
didinti jų gaminamos energijos supirkimo kainas, kaip, beje ir
panašaus pobūdžio prašymas iš biodegalų gamintojų, yra diskutuotinas keletu
aspektų.

 Pirma, priešingai nei teigiama, atsinaujinančios ir
ekonomiškai nepasiteisinančios energijos rėmimas didina energijos kainą.
Mechanizmas labai paprastas: energijos tiekimo įmonės superka elektros energiją
iš įvairių gamintojų ir po to tiekia vartotojams. Kadangi pagal valstybės
numatytą tvarką elektros energiją iš gamintojų naudojančių atsinaujinančius
šaltinius energija superkama už nustatytą kainą (kuri yra aukštesnė, nei kitų
gamintojų kaina), tai be abejo didina vartotojams tiekiamos energijos
savikainą. Esminė problema yra ne tai, kad ši energija yra brangesnė, nes pvz.,
vartojimo piko metu energijos kompanijos už energiją ir taip moka brangiai) bet
dėl to, kad ją privalu supirkti už fiksuotą kaina, net tada, kada šios
brangesnės energijos nereikėtų. Lietuvoje įstatymais tai priskiriama prie
viešuosius interesus
atitinkančių interesų energijos sektoriuje
.

Antra, toks įsikišimas į rinką veikia kitus ekonomikos
veikėjus: pvz., dėl biodegalų skatinimo brangsta maistas, dėl biokuro – mediena
ir pan. Argumentai apie tai, kad AEŠ ilgainiui atpigs yra teisingi tik iš
dalies (o biodegalų atveju jau tampa akivaizdu, kad tai priklauso ir nuo
žaliavos kainų svyravimo). Galiausiai, technologinis progresas be abejo
sumažins tokios energijos gamybos kainas. Būtent todėl reikėtų palaukti, kol
atsiras ekonomiškai pasiteisinančios technologijos (pvz., antros kartos
biodegalai), o ne remti dabartines ekonomiškai nepasiteisinančias AEŠ.

Tai, kad hidroenergijos plėtrą stabdo aplinkosauginiai
reikalavimai irgi yra tiesa. Tačiau šitoje vietoje vėlgi reikėtų įsitikinti
tokių projektų ekonominiu pagrįstumu. Jei nepagrįsti (jei jie iš tikro
nepagrįsti) aplinkosauginiai reikalavimai iš tikro stabdo hidroelektrinės kuri
galėtų tiekti energiją rinkos kainomis, statybą, tokie aplinkosauginiai
įstatymai yra kritikuotini. Tačiau jei ši elektrinės buvimas būtų sąlygotas tik
išskirtinų AEŠ energijai suteikto statuso ir nustatytų energijos supirkimo
kainų, tuomet aplinkosauginiai suvaržymai yra pagrįsti. Kitu atveju netruksime
prieiti kuriozų, kuomet, pvz., valstybė viena ranka deklaruos saugojanti gamtos
natūralumą, o kita - ten skatins ūkinę veiklą.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Valgyti ar važiuoti?

Pagrindinė dabar vykstančio maisto kainų kilimo priežastis yra žaliavos ir pačių maisto produktų ir paklausos didėjimas. Tai yra globalus procesas, jam net sugalvotas terminas – agfliacija(agflation) – ir anksčiau ar vėliau pasieks visas šalis.

Šis kainų kilimas įdomus tuo, kad nemaža dalimi kilo dėl valstybės įsikišimo į rinką, ES ir JAV nusprendus skatinti biodegalų gamybą. Politiškai populiaru: mokesčių mokėtojų pinigais pamaloninami žemdirbiai, klimato kaita ir energetine nepriklausomybe susirūpinę rinkėjai.

Tačiau šis politinis sprendimas (kaip beje daugelis panašių sprendimų) ekonominiu požiūriu yra neefektyvus ir net žalingas. Visų pirma, dabartiniai (pirmosios kartos) biodegalai CO2 emisijų mažinimo požiūriu ar kaip efektyvus energijos šaltinis yra mažai efektyvūs. Norint pagaminti 1.3 biodegalų energijos vieneto, reikia sunaudoti 1 energijos vienetą. Anot, OECD, biodegalų iniciatyva CO2 emisijas galima sumažinti daugiausia 3 proc. Galiausiai, gamtosauginiu požiūriu, aktyvus biodegalų gamybos skatinimas paskatins dirbamos žemės plotų didinimą maistinių kultūrų ar miškų sąskaita.

Kaip ir su kitomis prekėmis, biodegalus gaminti reikia tik tuo atveju, jei jie apsimoka. Dirbtinai padidinti biodegalų paklausą ir tikėtis, kad žaliavos kainos išliks tokios pat yra naivu. Tačiau kuomet dėl šio valdžios įsikišimo pradeda brangti maistas, advokatuoti dirbtinį biodegalų gamybos skatinimą yra negražu. Į padidėjusias maisto kainas rinka reaguos – grūdų bus užauginama daugiau. Tačiau jei valstybė ir toliau dirbtinai skatins jų gamybą, labai tikėtina, kad ir naujai užauginti grūdai nukeliaus ne į kepyklą, o į degalų gamyklą.

Priemonės, kurios galbūt už šimto metų sumažins jūros lygio kilimą keliais centimetrais, turi tikras, konkrečiais ir skaudžias pasekmes gyvenantiems dabar.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Domo Cesevičiaus rekomendacijos šių dienų realijoms

Ekonomistas Domas Cesevičius (1902-1986), tarpukario laikotarpiu buvęs ir Lietuvos Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi, dar 1926 metais straipsnyje „Naujas Seimas ir Lietuvos ūkis“, išspausdintame žurnale „Lietuvis“ (Nr. 26, 7-10 psl.), pateikia tokias ekonominės politikos rekomendacijas, kurios be abejonės padėtų spręsti šių dienų Lietuvos ekonomikos problemas:

 

Aiškindamas apie būtinybę mažinti biurokratinį aparatą ir didinti jo efektyvumą, Cesevičius teigia, kad „Lietuvos valstybinio mechanizmo žinovų išmanymu jis gali būti sutrumpintas 50 nuoš., be jokios savo darbingumui žalos“.

 

Tuo pačiu, toliau einančioje pastraipoje žodžius Lietuvos žemės ūkis ir žemdirbystė pakeitus, atitinkamai, žodžiais Lietuvos ūkis ir ekonomika aprašoma, kaip biurokratinio aparato mažinimas padėtų spręsti kitą opią šių dienų Lietuvos ekonomikai problemą. Cesevičius rašo, kad „mes žinome, kad Lietuvos žemės ūkyje <...> vienkart jaučiamas, ypatingai vasaros darbymety, darbo rankų trūkumas. Tos darbo rankos, kurios dabar yra užimtos valstybinėje tarnyboje be mažiausios vadyboms naudos, permažai yra inteligentiniam darbui kvalifikuotos, bet jų kvalifikacijos laipsnis gali būti pakankamas ir net labai naudingas žemės ūkio darbams, gyvulių auginimui, pieno ūkio pagerinimui ir, aplamai, žemdirbystės lygiui pakelti“.

 

Matome, kad tiek tarpukario Lietuvoje, tiek šiuo metu ūkio problemos išlieka lygiai tokios pačios. Gal verta taikyti ir tokias pat priemones jų sprendimui?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Likimo ironija ir kitos pamokos

Žinutėje
išspausdintoje rugpjūčio 30 d.
teigiama, kad Europos parlamento žaliųjų ir
raudonųjų (socialistų) delegacija, atvykusi apžiūrėti ir įvertinti, kaip
Grenlandiją veikia klimato kaita, yra „užstrigusi“ ir negali grįžti, nes Air
Greenland (monopolinės iš dalies valstybinės avialinijos) streikuoja. Todėl parlamentarai
ieško, kaip būtų galima išsinuomoti lėktuvą ar sraigtasparnį, ir grįžti į
tėvynę Europą.

Visų pirma galima paklausti, kodėl parlamento nariams
reikėjo skristi į Grenlandiją. Žalieji ir socialistai nepaliaudami aiškina,
kokią nepataisomą žalą gamtai ir klimatui daro civilinė aviacija ir smerkia
žmones lėktuvu keliaujančius „be reikalo“, pvz., atostogoms. Neabejoju, kad parlamento
nariai yra nuoširdžiai susirūpinę Grenlandija, tačiau turbūt sutiksite, kad
vaisingas ekspedicijas vykdo mokslininkai, ne politikai. Suprasti klimato
atšilimo poveikį Grenlandijai (bent jau politiniu-ekonominiu lygmeniu, t.y.
politikų kompetencijos srityje) buvo galima telefonu, internetu ir panašiomis
„CO2 neutraliomis“ priemonėmis, o ne brangios, mokesčių mokėtojų pinigais
finansuojamos ekskursijos metu.

Antra, galima paklausti, kodėl parlamento nariai negali
palaukti, kol baigsis streikas? Daug žmonių yra savo kailiu patyrę, ką reiškia
užstrigti oro uosto laukimo salėje keletą dienų per aviakompanijos darbuotojų
streiką. Neabejoju, kad besipiktinantiems streikams, socialistai paaiškintų
apie darbuotojų teisę streikuoti, ginti savo interesus, kovoti už savo vaikų
ateitį, Europos identitetą ir pan. Todėl keista, kai susidūrę su savo praktikuojamos
ideologijos vaisiais parlamento nariai ne „solidarizuojasi“ su „darbininkais“,
o ieško būdų, kaip pakenkti jų ideologijos propaguotojams (juk jei streikas
nesukelia nepatogumų visuomenei – jis mažai veiksmingas). Atvirkščiai,
parlamento nariai ieško išsinuomoti „lėktuvą ar sraigtasparnį“ (beje vėlgi už
mokesčių mokėtojų pinigus). Kodėl ši teisė negalioja paprastiems keleiviams?
Neabejoju, jei valstybė apmokėtų keliones išlaidas, besipiktinančiais
avialinijų darbuotojų streikais būtų kur kas mažiau.

Ši istorija puikiai atspindi mūsų gyvenimus tvarkančių
politikų hipokritiškumą. Lėktuvai kenkia gamtai? Žmonės, skraidykite mažiau! (apie svečias šalis grįžę iš kelionių papasakosime mes). Dėl streiko sužlugo jūsų
visus metus planuotos atostogos? Nieko tokio, pakentėkite, reikia
solidarizuotis su darbininkais. (Solidarizuotumės ir mes, tačiau mums labai
labai labai reikia išskristi šiuo specialiai užsakytu reisu). Dėl streiko
patyrėte finansinių nuostolių? Ką padarysi, tokia socialinio solidarumo kaina, juk
nenorite gyventi kapitalistinėse džiunglėse. (O mes tuo tarpu skrisime šiuo už
jūsų pinigus užsakytu lėktuvu).

Būtų linksma, jei nebūtų pikta.

Rodyk draugams