Pagrindinė dabar vykstančio maisto kainų kilimo priežastis yra žaliavos ir pačių maisto produktų ir paklausos didėjimas. Tai yra globalus procesas, jam net sugalvotas terminas – agfliacija(agflation) – ir anksčiau ar vėliau pasieks visas šalis.

Šis kainų kilimas įdomus tuo, kad nemaža dalimi kilo dėl valstybės įsikišimo į rinką, ES ir JAV nusprendus skatinti biodegalų gamybą. Politiškai populiaru: mokesčių mokėtojų pinigais pamaloninami žemdirbiai, klimato kaita ir energetine nepriklausomybe susirūpinę rinkėjai.

Tačiau šis politinis sprendimas (kaip beje daugelis panašių sprendimų) ekonominiu požiūriu yra neefektyvus ir net žalingas. Visų pirma, dabartiniai (pirmosios kartos) biodegalai CO2 emisijų mažinimo požiūriu ar kaip efektyvus energijos šaltinis yra mažai efektyvūs. Norint pagaminti 1.3 biodegalų energijos vieneto, reikia sunaudoti 1 energijos vienetą. Anot, OECD, biodegalų iniciatyva CO2 emisijas galima sumažinti daugiausia 3 proc. Galiausiai, gamtosauginiu požiūriu, aktyvus biodegalų gamybos skatinimas paskatins dirbamos žemės plotų didinimą maistinių kultūrų ar miškų sąskaita.

Kaip ir su kitomis prekėmis, biodegalus gaminti reikia tik tuo atveju, jei jie apsimoka. Dirbtinai padidinti biodegalų paklausą ir tikėtis, kad žaliavos kainos išliks tokios pat yra naivu. Tačiau kuomet dėl šio valdžios įsikišimo pradeda brangti maistas, advokatuoti dirbtinį biodegalų gamybos skatinimą yra negražu. Į padidėjusias maisto kainas rinka reaguos – grūdų bus užauginama daugiau. Tačiau jei valstybė ir toliau dirbtinai skatins jų gamybą, labai tikėtina, kad ir naujai užauginti grūdai nukeliaus ne į kepyklą, o į degalų gamyklą.

Priemonės, kurios galbūt už šimto metų sumažins jūros lygio kilimą keliais centimetrais, turi tikras, konkrečiais ir skaudžias pasekmes gyvenantiems dabar.

Rodyk draugams