BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Pyksta puodas, kad katilas protekcionistas

Sarkozy pareiškimas,
kad ES turėtų papildomai apmokestinti produkciją iš šalių, kurios nepasirašusios
Kyoto protokolo, savo esmes yra protekcionistinis ES šalių produkcijos
atžvilgiu, o įgyvendintas turės neigiamų pasekmių tarptautinei prekybai.

Prekybą tarp šalių galima apriboti įvairiais būdais –
importo mokesčiai yra vienas iš paprasčiausių ir labiausiai paplitusių. Importo
mokesčiai padidina importuojamo produkto kaštus, kas dažniausiai reiškia
santykinai didesnes importuojamų prekių kainas vartotojams, santykinai didesnes
vietinės produkcijos kainas (jei importuojamos prekės yra pigesnės nei
vietinės, muitai padaro jas brangesnes, nes apmokestintos importuojamos prekės
negali „numušti“ kainų lygio) ir papildomas pajamas biudžetui mokesčių
pavidalu.

Nenuostabu, kad vietiniai gamintojai ir valstybės muitų
rėžimus mėgsta. Problema tame, kad muitai dažnai taikomi abiejose šalyse, t.y.
principu „muitas už muitą“. Taigi, jei ES apmokestins šalių, nepasirašiusių
Kyoto protokolo, produkciją, toks pat likimas neabejotinai laukia ir ES prekių.
Kitaip tariant, abiejose pusėse, padidės muitai, o tai bus žalinga visiems,
išskyrus siauras interesų grupes.

Dar įdomesnis pranešimas atėjo išES biodyzelino gamintojų susirūpinusių iš JAV įvežamu subsidijuojamu
biodyzelinu
. Gerai, kad ES biodyzelino gamintojai pastebi, kad subsidijos
iškreipia rinką ir priveda prie neoptimalių sprendimų. Blogai, kad tas
supratimas jiems aktualus tik tiek, kiek tai atitinka jų interesus.

Tiek JAV tiek ES subsidijos ekonomiškai nepasiteisinančiam
energijos šaltiniui, kuris turi tiek prognozuojamų neigiamų pasekmių (nuo
aukštesnių maisto kainų iki miškų mažėjimo) ir geriausiu atveju nežymų poveikį
CO2 emisijų mažinimui, yra klaidingos politikos pavyzdys.

Galiausiai iš „kovos su klimato kaita ES stiliumi“ pozicijų,
biodyzelino importas iš JAV turėtų būti sveikintinas – pakeičiama dalis
iškastinio kuro ir negaunama jokio šalutinio poveikio ES ekosistemai, kurią
sukeltų plati pirmos kartos biodyzelino gamyba. Lygiai taip pat, kaip JAV
bioetanolio šalininkai, akcentuodami kovą su klimato kaita, neturėtų priešintis
bioetanolio importui iš Brazilijos. Lygiai taip pat kaip, ES, norėdama
uždrausti kaitrines lemputes ir pakeisti jas fluorescensinėmis, neturėtų
taikyti apsauginių importo muitų importuojamos fluorescensinėms lemputėms iš
Kinijos
.

Kažkaip ima atrodyti, kad „žaliasis verslas“ yra labiau
susirūpinęs verslo perspektyvomis nei plačiai deklaruojamu planetos gelbėjimu.
Nieko tame blogo (čia tikrai be ironijos), bet daiktus reikia vadinti tikraisiais
vardais.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: „The Economist“ apie aukštojo mokslo reformą

„The Economist” verdiktas Centrinės Europos šalims yra taiklus ir griežtas:

 

 Ekskomunistinėms valstybėms būtina radikali aukštojo mokslo reforma.  Komunistinės eros biurokratija su savo monopolistiniu, biurokratiniu ir riziką neigiančiu mąstymu turi keliauti į šiukšlių dėžę. Tai bus sunku: žmonės, kurie labiausiai turi pasikeisti (švietimo ministerijose ir universitetų rektoratuose) yra kaip tik tie, kurie šiandien viską ir sprendžia“.

 

 Visą straipsnį galima rasti „The Economist“ spalio 18 d. numeryje.

 

 Nenoriu daug komentuoti, ar tai tinka Lietuvai, bet kai kas matyti ir plika akimi. Aišku bent jau tai, kad mūsų švietimo diriguotojams nepatinka:

 

 - konkurencija (kitaip nebūtų laikomasi monopoliją įtvirtinančios sistemos);

 - dereguliavimas ir debiurokratizavimas (kitaip kokybės užtikrinimas būtų paremtas orientacija į studentus, o ne vis naujų standartų ir „kokybės“ kriterijų diegimu bei užtikrinimu administracine arba bent jau centralizuota tvarka);

 - rizikavimas (kitaip universitetai įgautų realesnę autonomiją ir atsakomybę, o Lietuvos aukštojo mokslo valdymo srityje būtų ne saugomi dabartiniai pasiekimai, o žiūrima ką daryti, kad šių pasiekimų būtų ir ateityje).

 

 Štai dabar džiaugiamės, kad aukštojo mokslo reforma atidėta. Iš esmės tai turbūt gerai, nes atidėta neaišku kokia reforma. Tačiau nedovanotina, kad studijų sistema taip ir nepajudės link konkurencijos, orientacijos į vartotoją, o per tai, svarbiausia, į kokybę.

 

Daugiau apie tai: www.amreforma.lt

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Video rinkinys klimato kaitos tema

Kadangi vaizdas yra geriau nei tekstas, štai puikių video rinkinys globalinio atšilimo tema. Tiesa, kadangi tai ameriečių laida, daugelis aktualijų (ypač politinių) yra orientuotos į JAV vykstančius procesus. Tačiau globalinis atšilimas, vien jau savo esme yra aktualus abiejose Atlanto pusėse. Be to, JAV, skirtingai nei Europoje, diskutuoti klimato kaitos tema, dar kažkiek galima.

Be to, eilinį kartą reikia pripažinti, kad kaip ir daugelyje sričių, JAV politinė TV yra žymiai geresnė nei Europos.

Taigi, gero žiūrėjimo!

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kaltas klimatas ar skaičiavimo metodika?

Delfi
publikuoja straipsnį skambia antrašte, kad klimato kaita Lietuvai pridarė
šimtus milijonų nuostolių.

 Pusė straipsnio skirta ES pozicijai klimato kaitos klausimu
advokatuoti, ketvirtadalis – nupasakoti pesimistines prognozes apie tai, koks
oras bus 2050-aisiais. Galiausiai ketvirtadalyje straipsnio įvardijama ir
klimato kaitos sukelta „žala“. Straipsnyje pateikiama, kad 2005-2006 metų šalta
žiema, liūtis ir sausra yra klimato kaitos padarinys. Ivertinta ir jos žala –
virš 700 mln. litų.

Pradėkime nuo to, kad sieti 2005-2006 metų įvykius su
klimato kaita, tiksliau „dėl žmogaus veiklos sukelto šiltnamio efekto “ nėra
jokio pagrindo. Tiek istorijoje, tiek tautosakoje (realybės atspindyje) pilna
pavyzdžių, kad būna „gerų“ metų ir „blogų“ metų. „Sausros“ terminas čia labiau
tinka reikalaujant, kad mokesčių mokėtojai padengtų nesėkmingo verslo
nuostolius, o ne gamtos reiškiniui apibūdinti. Šiais laikais, noras gauti
išmokas ir kompensacijas skatina skelbti „katastrofas“ ar „nepaprastąsias
padėtis“ (čia dar reikėtų pridurti, kad ir pats „sausros“ faktas yra subjektyvus,
nes skelbiamas atsakingų institucijų).

Galiausiai, pati retorika: žiema šalta – kaltas žmogaus
sukeltas šiltnamio efektas, žiema šilta - kaltas žmogaus sukeltas šiltnamio
efektas, vasara šalta, vasara karšta – kaltininkas tas pats. Matyt pamirštama,
kad orai visuomet nukrypsta nuo vidutinės temperatūros, o ir pats klimatas
nuolat yra kinantis.

Įdomi dalis apie biokurą. Anot straipsnio biokuro išmetamą
CO2 sugeria augalai, o štai iškasamo kuro šiltnamio dujų nesugeria niekas.
Tikiu, kad šis minties supainiojimas yra blogo redagavimo rezultatas. Nes tiek
augalų išmetamas CO2, tiek, biokuro deginimo, tiek anglies deginimo CO2, tiek
žmogaus kvėpavimo CO2 yra naudojamas fotosintezės procesui. Tačiau net ir
geriausios biokuro panaudojimo praktikos veikia lokalizuotai ir mažomis
apimtimis. O kai kurių biokuro rūšių (pvz., biodegalų) poveikis CO2 emisijų mažinimui
yra minimalus vien jau dėl to, kad jo sukūrimui reikia daug energijos, ir trąšų,
kurių gamyba taip pat yra imli energijai.

Galiausiai, reikėtų prisiminti seną lietuvišką „šiluma kaulų
nelaužo“ patarlę. Mūsų platumose šaltis yra didesnis žudikas ir ligų sukėlėjas nei
karštis, tad vertinant klimato kaitos poveikį reikėtų skaičiuoti ne tik galimus
neigiamus, bet ir teigiamus pasikeitimus – nuo galimų mažesnių išlaidų optimaliai
temperatūrai kambariuose palaikyti iki gatvių priežiūros.

Rodyk draugams

Eglė Mackuvienė: Neturi sveikatos draudimo? Ir nereikia

Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovė, komentuodama ligoninėje gydomos atlikėjos Natalijos Zvonkės, kuri neturi socialinio draudimo pažymėjimo ir nėra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, atvejį, pažymėjo,  kad žmogus, neturintis socialinio draudimo pažymėjimo, be medikų pagalbos neliks. Pasak jos, jei žmogus dirba kūrybinį darbą ir už tai gauna honorarus bei moka valstybei mokesčius, užtenka, kad gydymas ligoninėje jam nekainuotų.




Po tokios interpretacijos, galima užbraukti daugiau kaip dešimtmetį veikiančių Ligonių kasų siekį „vykdyti privalomąjį sveikatos draudimą, garantuoti Sveikatos draudimo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiesiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei šių paslaugų išlaidų apmokėjimą“, o patį Sveikatos draudimo įstatymą išmesti į šiukšlių dėžę.




Nes įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad sveikatos draudimu apdraustieji yra tie: 1) už kuriuos moka darbdavys, 2) kurie patys savarankiškai moka (pvz., ūkininkai ir jų šeimų nariai) ir dar 18 kategorijų asmenų, kurie laikomi apdraustais valstybės (pensininkai, neįgalieji, darbo biržoje registruoti bedarbiai, studentai-dienininkai, nedirbantis vienas iš tėvų, jei augina vaiką iki 8 metų, arba 2 ir daugiau vaikų, dvasininkai ir t.t.).




Kūrybinių darbuotojų tarp šių grupių nėra.




Kol tarp besikreipiančiųjų į gydymo įstaigas - garsių atlikėjų pavardės, Ligonių kasos gal ir išgalės daryti išlygas (užmiršusios įstatymą). Tačiau kaip bus tuomet, kai gydymo kreipsis pulkai neturinčiųjų soc. draudimo pažymėjimo? Kokiu pagrindu kasos apmokės sveikatos priežiūros įstaigoms už suteiktas paslaugas?
Kol turėjome visai „nemokamą“ mediciną, kol sveikatos įstaigos neturėjo elektroninės apdraustųjų duomenų bazės, kol suvokimas, kad viskas, taip pat ir sveikatos paslaugos, kainuoja, nebuvo realiai suvoktas, tol taip visus, matyt, ir gydė.




Tačiau reformai sveikatos srityje trypčiojant vietoje, o pinigų trūkstant, vis dažnesne įstaiga nusistatė mokamų paslaugų kainynus – kainas, kurias turi mokėti asmenys už taip vadinamas nebūtinas paslaugas (iš tiesų, tai būdas pacientui nesirūpinti šeimos gydytojo siuntimais ir atskira eile registruotis pas tuos pačius gydytojus savo iniciatyva, už paslaugas mokant (tačiau gerokai žemesne nei rinkos kaina), o įstaigoms, būdas „valdiškais“ resursais papildomai užsidirbti). Kainas, kurias turi mokėti užsieniečiai, o taip pat nedrausti privalomuoju sveikatos draudimu.




Su šiais kainynais ir susiduria ne tik vienas kitas ligos užkluptas atlikėjas, tačiau, matyt, ir vis daugiau pagal autorines sutartis dirbančiųjų. Neatsitiktinai ir Lietuvos žurnalistų sąjungos valdyba šiomis dienomis kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą su prašymu apsispręsti dėl kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų sistemos.




Įdomu, kokį sprendimą priims valstybės sveikatos, socialinės apsaugos, finansų politikai? Gal panašiai kaip Ligonių kasų atstovė pareikš, kad gydymas nemokamas visiems, nesvarbu kokius mokesčius jie moka ar nemoka? Tuomet Ligonių kasų darbuotojams teks ieškotis darbo, nes Ligonių kasas bus galima uždaryti – kam gi valstybei draudiminės medicinos modeliai, Ligonių kasų sutartys su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl paslaugų apmokėjimo ir pan., jei valstybė visus ir taip pagydys iš bendro surinktų mokesčių katilo?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kam ta atominė elektrinė, kai šalyje gausu dumblių

Bloggers<br />
Unite - Blog Action DayŠios žinutės įžanga puikiai tinka kolegos Giedriaus
Kadziausko blog‘o įrašas 2007-09-25

    „EP
narių nuomone, moksliniai tyrimai turėtų telktis ties iš kosmoso išgauta
energija, potvynių ir atoslūgių energija, bangų energija, koncentruota Saulės
energija, aukštumų rajonų vėjo energija, dumblių kuro technologija ir kitomis
perspektyviomis technologijoms. Savo ruožtu deputatai „mano, kad kiekviena
valstybė narė turi turėti galimybę pati pasirinkti tinkamiausius
atsinaujinančios energijos šaltinius“ (nuoroda į šaltinį).

   
Taigi visi galime pasirinkti, iš ko gaminsime energiją iš vėjo ar iš dumblių.


Todėl prezidento Adamkaus viešas pasvarstymas, kad vis dėl to verta pratęsti
Ignalinos AE darbą yra sveikintinas ne vien iš energetikos politikos srities,
bet ir iš labiau išreiškiamos sveiko proto padiktuotos politinės valios
kvestionuoti ES politiką. Nes bent jau kol kas ES iniciatyvos, tiesiogiai
veikiančios Lietuvos ekonominį gyvenimą yra priimamos be didesnių dvejonių
(nebent paliečiamos vietinės interesų grupės). Suprantamas noras būti „gerais“
europiečiais, tačiau reikia pripažinti, kad ES priima ir nemažai abejotinų ar
net netinkamų sprendimų. Tuomet savo interesų ir racionalaus sprendimo gynimas
yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.

Be abejo, Ignalinos AE veikos pratęsimas neišspręs visų
Lietuvos problemų, tačiau ekonominė realybė, bent jau iš pirmo žvilgsnio,
atrodo paprasta: Ignalinos AE, bent jau kol kas, energiją gamina pigiai,
patikimai ir Lietuvos teritorijoje. Be to skirtingai, nei planuose apsirūpinti
elektros energija tiltais, dėl kurių statymo dar reikia susitarti, o po to už
juos užmokėti, Ignalinos AE stovi ir veikia. Tiesa, pratęsti veikimą taip pat
reikės investicijų, tačiau drįstu spėti (pataisykite, jei klystu), kad
ekonominė cost-benefit analizė (net ir įtraukiant potencialiai prarastas ES
lėšas dėl AE neuždarymo, nors kita vertus neaišku, kodėl tų lėšų iš principo
nebūtų galima naudoti uždarymui 2015-aisiais) Ignalinos AE pratęsimą įvertintų
geriau nei elektros tilto. Be to Ignalinos AE pratęsimas neturėtų reikšti, kad
elektros tilto nereikia – šie projektai vienas kitam neprieštarauja.

Todėl nelogiška ir arogantiška ES pozicija, kuri viena
vertus pripažįsta, kad Lietuva yra priklausoma nuo importuojamų energijos
šaltinių, o kita vertus net nesileidžia į kalbas dėl Ignalinos AE pratęsimo
motyvuodama Stojimo sutartyje prisiimtais įsipareigojimais ir neformaliu
argumentu „jei taip padarysite jūs, ko nors užsinorės ir kiti“.

Be abejo, įsipareigojimų laikytos reikia., tačiau ES tikrai
nėra toji vieta, kur visos šalys-narės aklai jų laikosi (nuo
1978 iki 1999 užfiksuota 6300 ES įstatymo nesilaikymo atvejų
). Be to,
stojimo sutarties 37 straipsnyje yra numatyta, kad yra galimybių derėtis, jei
uždarymas sukeltų neigiamų ženklių ekonominių padarinių (LR Seimo ES teisės departamentas
tai gerai išaiškina
). Todėl bent jau pabandyti europiečiams paaiškinti
Lietuvos situaciją yra verta.

Antra, kas čia blogo, jei šalys pradės kvestionuoti ir kitus
ekonominės logikos stokojančius ES sprendimus ar primestus įpareigojimus?
Būtent pats ekonominės realybės ignoravimas yra blogybė. Tokių politinių
sprendimų kvestionavimas yra tiesiog būtinas, nepaisant to, kiek tai nepatiktų
šiuos sprendimus parėmusiems politikams.

Aišku yra ir kita alternatyva – pradėti sandėliuoti dumblius.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: „Perdėtas“, „galingas“, „profesionaliai pagamintas“ ir rodomas per televizorių. Kas?

src="http://blogactionday.org/images/action_728x90.jpg" alt="Bloggers
Unite - Blog Action Day">


Užpraeitą savaitę Britų
Aukščiausiasis Teismas
nusprendė, kad Al Gore “šedevras” “Inconvenient
Truth” yra “profesionaliai pagamintas” ir “galingas”, tačiau “politinis”,
“alarmistinis” ir “perdedantis”. Kitaip tariant nelabai kuo besiskiriantis nuo
kitų “profesionaliai pagamintų”, “galingų” ir “perdedančių” vaizdo kūrinių,
kuriuos transliuoja įvairios televizijos.
 

Be abejo, logiška klausti, nuo kada mokslinius faktus
nustatinėja teismas? Tačiau neskubėkite teisti. Dabartinis debatas apie klimato
kaitą iš esmės irgi įspraustas į politinį – teisinį lygmenį. Net paties IPCC darbo
metu mokslininkus įtakoja valdžios atstovai
. Al Gore taip pat yra ne
mokslininkas, o politikas ir jokiu būdu ne IPCC narys. Galiausiai pagrindiniais
argumentas, kuriuos naudojamasi tildyti diskusijas klimato kaitos klausimu yra
tariamas „konsensusas“, nors mokslinis faktas nėra ir nebuvo nustatomas
konsensuso būdu.

Grįžtant prie pagrindinė minties, teismas turėjo įsikišti ne
dėl noro užsiimti moksline veikla, o todėl, kad Britų valdžia nusprendė
nusiųsti „Inconvenient Truth“ visoms mokykloms kaip mokymosi priemonę. Vienas
tėvui užprotestavus, kad „Inconvenient Truth“ pažeidžia nuostatą, kad švietimo
procesas negali būti naudojamas propaguoti politinių pažiūrų, prireikė teismo
įsikišimo.

Teisėjas savo sprendimą grindė lygindamas IPCC ir Al Gore
teikiamus teiginius. Nors teisėjas ir nėra mokslininkas, tačiau jis (kaip, beje,
ir kiekvienas iš mūsų) gali palyginti, ką sako IPCC ir ką savo filme sako Al
Gore. Jei Al Gore teigia, kad Ramiojo vandenyno salų gyventojai turėjo masiškai
persikelti į Naująją Zelandiją, tačiau realybėje to neįvyko; jei Al Gore
teigia, kad jūros lygis pakils septyniais metrais, o IPCC – apie 50 cm,
nereikia būti klimato mokslininku, kad nuspręsti, kuris perdeda.

Be abejo, galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei vaikus
truputį pagąsdintume, kad reikia rūpintis gamta ir pan. Tačiau neteisingi
duomenis sukuria klaidingą pasaulio suvokimą, o klaidingas suvokimas veda prie
blogų sprendimų, ypač kuomet vaikai tampa suaugusiais. Žmogaus keliamas klimato
šiltėjimas nėra aktualiausia ir didžiausia dabartinė problema. Todėl mūsų
turimus ribotus ekonominius resursus (jei jau nusprendėme spręsti pasaulio
problemas) būtų galima skirti žymiai opesnėms dabartinėms problemoms (nuo
maliarijos iki AIDS), o ne švaistyti lėšas stengiantis išspręsti problemas,
kurios gali kilti už 100 metų.

„Galbūt“, sakysite jūs, „Tačiau
mes gi ne paveldėjome pasaulį iš savo tėvų, o pasiskolinome iš savo vaikų“
(įdomu, kas sugalvojo šią frazę?). Čia tinka Michael
Crichton mintis
, kad mes visiškai nežinome kaip gyvens karta 100 metų po
mūsų ir su kokiomis natūralaus pasaulio* problemomis ji susidurs, taip pat,
kaip žmonės prieš 100 metų sunkiai ką galėjo patarti mūsų kartai.

 

* Tačiau, manau, tikėtina, kad žmones už 100 metų kamuos tos
pačios savo pačių susikurtos problemos, kylančios iš žmonių ekonominių ir
valdžios santykių.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ką laimėjo Al Gore?

Taigi Al Gore ir IPCC gavo Nobelio Taikos premiją, kuri
skiriama už tai, kad pasaulis tapo taikesne vieta. Čia be abejo galima
kvestionuoti šio sprendimo logiką, nes būtent dėl Al Gore didele dalimi
prisidėjo prie to, kad debatas apie klimato kaitą tapo labiau poliarizuotas ir
politizuotas.


Nobelio premija fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ar
ekonomikos srityje yra teikiamos už mokslinius pasiekimus. Taikos premija nėra
mokslinio pasiekimo įvertinimas, tad Nobelio premijos komitetas jokiu būdu
nepasakė, kad Al Gore ir IPCC darbai Klimato mokslo srityje verti Nobelio
premijos įvertinimo.

Kaip teisingai pastebi Economist paskutiniųjų metų Nobelio taikos prizas tampa vis neaiškesnis, o ir pati
„taikos“ sąvoka plečiasi ir tampa vis sunkiau apibrėžiama. Su šia idėja sutinka ir pati Nobelio prizo organizacija. Pvz., 2006 m. laimėtojai Mohammad Yunus ir
Grameen Bank išplėtojo mikrokredito sistemą, kuri leido neturtingiems
Bangladešo gyventojams pradėti savo verslą. Be abejo, tai pagerino gyventojų
padėtį, bet vėlgi, tai sunkiai atitinka tradicinę „taikos sampratą“ ir
kontrastuoja su ankstesniais Taikos prizų laimėtojų pasiekimais.

Be to, Nobelio taikos prizas turi ir savo kontraversijų –
pvz., jo skyrimas Yaseer Arafat. Reikėtų priminti ir kitus kandidatus Nobelio
Taikos prizui – Hitlerį, Staliną ar Mussolinį, kurie nors ir nelaimėjo, tačiau
puikiai iliustruoja, kad Taikos premija atsižvelgia ir tuometiniu kandidatų
populiarumą – bruožas, kuriuo Al Gore dabar iš tikro pasižymi.

Trumpai tariant, šis sprendimas nėra nei stebinantis, nei
kažkuo ypatingas. Taip, dar vienas patvirtinimas, kad Al Gore tarp europiečių
yra populiarus (laimėtoją nustato norvegai). Ne, ne patvirtinimas, kad Al Gore
advokatuojama apokaliptinė ateities vizija yra mokslinis faktas.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Aukštojo mokslo (ne)reforma (ne)vyksta. O tuo metu Ministrė…

Aukštojo mokslo srityje neaišku ar vyksta neaišku ar reforma. Kol patvirtintas šios (ne)reformos viešinimo planas, bet vis dar nežinoma ir nesakoma kas bus ir netgi diskusijos dėl konkrečių projektų nepradedamos, (pradedu cituoti Švietimo ir mokslo ministerijos puslapio naujienas):

 

/…/ švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė dalyvauja Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos ministrų konferencijoje „Aplinka Europai“. Konferencija surengta Serbijos sostinėje Belgrade.

 

Ministrė Roma Žakaitienė dalyvauja jungtinėje aplinkos ir švietimo ministrų sesijoje „Mokomės vieni iš kitų: pasiekimai, iššūkiai ir pažanga“. Ankstesnė jungtinė ministrų sesija vyko 2005 m. Vilniuje. Tuomet buvo priimta Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos darnaus vystymosi švietimo strategija ir šios strategijos įgyvendinimo Vilniaus gairės.

 

Dalyvaudama diskusijoje ministrė R. Žakaitienė pristatė konferencijos dalyviams Lietuvoje parengtus dokumentus. Ministrė pasidžiaugė, kad šiemet buvo patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi švietimo 2007–2015 metų programa ir jos įgyvendinimo priemonių planas 2007-2010 metams. Rengiant šį dokumentą dalyvavo Lietuvos Respublikos ministerijų atstovai, mokslo ir studijų institucijos, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.

 

Švietimo ir mokslo ministrė taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos švietimo strateginius dokumentus, kuriuose sudarytos prielaidos darnaus vystymosi švietimui. Ministrė išreiškė nuomonę, kad viena iš prioritetinių darbo krypčių, siekiant sėkmingai įgyvendinti darnaus vystymosi programą, yra pedagogų, ir įvairių sričių specialistų kvalifikacijos tobulinimas.“

 

Nesiginčysiu – gal ir svarbu ministrei susitikti su kitais ministrais. Bet klausimas, kaipgi su ta aukštojo mokslo reforma, visgi neramina.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kuris kapitalas patikimesnis - valstybinis ar privatus?

Diskutuojant, kuris kapitalas – privatus ar valstybinis –
patikimesnis statant naują atominę elektrinę (ar šiaip iš principo), neseni
įvykiai yra geras indikatorius.
 

Lenkijos pareiškimas „arba 1200 MW, arba bus blogai“ yra tipiškas
politinis pareiškimas,  kuomet neva „stiprios“
pozicijos rodymas, galintis atnešti „gero“ politiko įvaizdį. Lietuvių atsakymas
– panašus. Pasigirsta, kad galbūt projektą galima būtų įgyvendinti ir su
Baltarusija. Tai, kad būtent galimi nesutarimai tarp valstybių yra kur kas
didesnė grėsmė nei privataus kapitalo dalyvavimas, LLRI
pranašavo dar birželio mėnesį.


Energetinį saugumo diskusijoje vadovaujamasi prielaida, kad
valstybė neva yra patikimesnė už privatų kapitalą – valstybė nesivaiko pelno, jos
nenupirks nedraugingai nusiteikusi užsienio valstybė ir pan. Nors, manau,
akivaizdu, kad būtent pelnas yra pats racionaliausias ir patikimiausias motyvas
imtis ekonominių projektų. Ir atvirkščiai, tik valstybė, kuri iš esmės „nesivaiko
pelno“, gali pareikšti, blokuosianti
kitus energetinius projektus
.

Dar nepastatytos AE galios dalybos yra kritikuotinas. Nors,
kita vertus, įsipareigojimas ilgą laiką pirkti tam tikrą dalį energijos,
nepriklausomai nuo to, kiek konkurencinga ji atrodys palyginus su kitų
gamintojų kainomis, yra projekto riziką mažinantys veiksnys. Bet gamintojas,
kuris elektros energiją pardavinėtų rinkos kainomis ir tiems, kas ją iš tikro
nori  pirkti, būtų efektyvesnis, nei tas,
kuriam nereikėtų rūpintis kiek, už kiek ir kam parduoti savo produkciją.

Jei naujoji AE siektų pelno ir kapitalo grąžos
investuotojams – tuomet klausimas kiek kas energijos turėtų pirkti net
neiškiltų. Lygiai taip pat neiškiltų problemų, dėl  bendro turto valdymo, nes privatus sektoriaus
yra sukūręs efektyvų metodą – balsas priklauso nuo investuotų lėšų skaičiaus; neaišku,
kodėl šiuo principu negali vadovautis ir valstybiniai investuotojai.

Rodyk draugams