BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kam ta atominė elektrinė, kai šalyje gausu dumblių

Bloggers<br />
Unite - Blog Action DayŠios žinutės įžanga puikiai tinka kolegos Giedriaus
Kadziausko blog‘o įrašas 2007-09-25

    „EP
narių nuomone, moksliniai tyrimai turėtų telktis ties iš kosmoso išgauta
energija, potvynių ir atoslūgių energija, bangų energija, koncentruota Saulės
energija, aukštumų rajonų vėjo energija, dumblių kuro technologija ir kitomis
perspektyviomis technologijoms. Savo ruožtu deputatai „mano, kad kiekviena
valstybė narė turi turėti galimybę pati pasirinkti tinkamiausius
atsinaujinančios energijos šaltinius“ (nuoroda į šaltinį).

   
Taigi visi galime pasirinkti, iš ko gaminsime energiją iš vėjo ar iš dumblių.


Todėl prezidento Adamkaus viešas pasvarstymas, kad vis dėl to verta pratęsti
Ignalinos AE darbą yra sveikintinas ne vien iš energetikos politikos srities,
bet ir iš labiau išreiškiamos sveiko proto padiktuotos politinės valios
kvestionuoti ES politiką. Nes bent jau kol kas ES iniciatyvos, tiesiogiai
veikiančios Lietuvos ekonominį gyvenimą yra priimamos be didesnių dvejonių
(nebent paliečiamos vietinės interesų grupės). Suprantamas noras būti „gerais“
europiečiais, tačiau reikia pripažinti, kad ES priima ir nemažai abejotinų ar
net netinkamų sprendimų. Tuomet savo interesų ir racionalaus sprendimo gynimas
yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.

Be abejo, Ignalinos AE veikos pratęsimas neišspręs visų
Lietuvos problemų, tačiau ekonominė realybė, bent jau iš pirmo žvilgsnio,
atrodo paprasta: Ignalinos AE, bent jau kol kas, energiją gamina pigiai,
patikimai ir Lietuvos teritorijoje. Be to skirtingai, nei planuose apsirūpinti
elektros energija tiltais, dėl kurių statymo dar reikia susitarti, o po to už
juos užmokėti, Ignalinos AE stovi ir veikia. Tiesa, pratęsti veikimą taip pat
reikės investicijų, tačiau drįstu spėti (pataisykite, jei klystu), kad
ekonominė cost-benefit analizė (net ir įtraukiant potencialiai prarastas ES
lėšas dėl AE neuždarymo, nors kita vertus neaišku, kodėl tų lėšų iš principo
nebūtų galima naudoti uždarymui 2015-aisiais) Ignalinos AE pratęsimą įvertintų
geriau nei elektros tilto. Be to Ignalinos AE pratęsimas neturėtų reikšti, kad
elektros tilto nereikia – šie projektai vienas kitam neprieštarauja.

Todėl nelogiška ir arogantiška ES pozicija, kuri viena
vertus pripažįsta, kad Lietuva yra priklausoma nuo importuojamų energijos
šaltinių, o kita vertus net nesileidžia į kalbas dėl Ignalinos AE pratęsimo
motyvuodama Stojimo sutartyje prisiimtais įsipareigojimais ir neformaliu
argumentu „jei taip padarysite jūs, ko nors užsinorės ir kiti“.

Be abejo, įsipareigojimų laikytos reikia., tačiau ES tikrai
nėra toji vieta, kur visos šalys-narės aklai jų laikosi (nuo
1978 iki 1999 užfiksuota 6300 ES įstatymo nesilaikymo atvejų
). Be to,
stojimo sutarties 37 straipsnyje yra numatyta, kad yra galimybių derėtis, jei
uždarymas sukeltų neigiamų ženklių ekonominių padarinių (LR Seimo ES teisės departamentas
tai gerai išaiškina
). Todėl bent jau pabandyti europiečiams paaiškinti
Lietuvos situaciją yra verta.

Antra, kas čia blogo, jei šalys pradės kvestionuoti ir kitus
ekonominės logikos stokojančius ES sprendimus ar primestus įpareigojimus?
Būtent pats ekonominės realybės ignoravimas yra blogybė. Tokių politinių
sprendimų kvestionavimas yra tiesiog būtinas, nepaisant to, kiek tai nepatiktų
šiuos sprendimus parėmusiems politikams.

Aišku yra ir kita alternatyva – pradėti sandėliuoti dumblius.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: „Perdėtas“, „galingas“, „profesionaliai pagamintas“ ir rodomas per televizorių. Kas?

src="http://blogactionday.org/images/action_728x90.jpg" alt="Bloggers
Unite - Blog Action Day">


Užpraeitą savaitę Britų
Aukščiausiasis Teismas
nusprendė, kad Al Gore “šedevras” “Inconvenient
Truth” yra “profesionaliai pagamintas” ir “galingas”, tačiau “politinis”,
“alarmistinis” ir “perdedantis”. Kitaip tariant nelabai kuo besiskiriantis nuo
kitų “profesionaliai pagamintų”, “galingų” ir “perdedančių” vaizdo kūrinių,
kuriuos transliuoja įvairios televizijos.
 

Be abejo, logiška klausti, nuo kada mokslinius faktus
nustatinėja teismas? Tačiau neskubėkite teisti. Dabartinis debatas apie klimato
kaitą iš esmės irgi įspraustas į politinį – teisinį lygmenį. Net paties IPCC darbo
metu mokslininkus įtakoja valdžios atstovai
. Al Gore taip pat yra ne
mokslininkas, o politikas ir jokiu būdu ne IPCC narys. Galiausiai pagrindiniais
argumentas, kuriuos naudojamasi tildyti diskusijas klimato kaitos klausimu yra
tariamas „konsensusas“, nors mokslinis faktas nėra ir nebuvo nustatomas
konsensuso būdu.

Grįžtant prie pagrindinė minties, teismas turėjo įsikišti ne
dėl noro užsiimti moksline veikla, o todėl, kad Britų valdžia nusprendė
nusiųsti „Inconvenient Truth“ visoms mokykloms kaip mokymosi priemonę. Vienas
tėvui užprotestavus, kad „Inconvenient Truth“ pažeidžia nuostatą, kad švietimo
procesas negali būti naudojamas propaguoti politinių pažiūrų, prireikė teismo
įsikišimo.

Teisėjas savo sprendimą grindė lygindamas IPCC ir Al Gore
teikiamus teiginius. Nors teisėjas ir nėra mokslininkas, tačiau jis (kaip, beje,
ir kiekvienas iš mūsų) gali palyginti, ką sako IPCC ir ką savo filme sako Al
Gore. Jei Al Gore teigia, kad Ramiojo vandenyno salų gyventojai turėjo masiškai
persikelti į Naująją Zelandiją, tačiau realybėje to neįvyko; jei Al Gore
teigia, kad jūros lygis pakils septyniais metrais, o IPCC – apie 50 cm,
nereikia būti klimato mokslininku, kad nuspręsti, kuris perdeda.

Be abejo, galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei vaikus
truputį pagąsdintume, kad reikia rūpintis gamta ir pan. Tačiau neteisingi
duomenis sukuria klaidingą pasaulio suvokimą, o klaidingas suvokimas veda prie
blogų sprendimų, ypač kuomet vaikai tampa suaugusiais. Žmogaus keliamas klimato
šiltėjimas nėra aktualiausia ir didžiausia dabartinė problema. Todėl mūsų
turimus ribotus ekonominius resursus (jei jau nusprendėme spręsti pasaulio
problemas) būtų galima skirti žymiai opesnėms dabartinėms problemoms (nuo
maliarijos iki AIDS), o ne švaistyti lėšas stengiantis išspręsti problemas,
kurios gali kilti už 100 metų.

„Galbūt“, sakysite jūs, „Tačiau
mes gi ne paveldėjome pasaulį iš savo tėvų, o pasiskolinome iš savo vaikų“
(įdomu, kas sugalvojo šią frazę?). Čia tinka Michael
Crichton mintis
, kad mes visiškai nežinome kaip gyvens karta 100 metų po
mūsų ir su kokiomis natūralaus pasaulio* problemomis ji susidurs, taip pat,
kaip žmonės prieš 100 metų sunkiai ką galėjo patarti mūsų kartai.

 

* Tačiau, manau, tikėtina, kad žmones už 100 metų kamuos tos
pačios savo pačių susikurtos problemos, kylančios iš žmonių ekonominių ir
valdžios santykių.

Rodyk draugams