BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Subsidija - ir Afrikoje subsidija, arba citavimo subtilybės

Štai Europos Parlamentas išplatino savo rezoliucijądėl maisto kainų augimo. Jame be išreikšto susirūpinimo  yra ir gerų dalykų, pvz., siūloma bent
laikinai keisti žemės ūkio produkcijos didinimą varžančius Bendrosios žemės
ūkio politikos elementus (nors šiap BŽŪP iš vis reikia atsisakyti) ar labiau
investuoti į antros kartos biodegalus. Tik teisingumo dėlei reikėtų paminėti,
kad ne kas kitas, o pati ES ir sugalvojo BŽŪP apribojimus…

Tačiau labiausiai dėmesį patraukė šis rezoliucijos punktas.

„kadangi daugelyje
valstybių narių neįmanoma įžvelgti tiesioginio ir ilgalaikio tam tikrų produktų
kainų augimo ir biokuro paklausos ryšio, tačiau vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad
tokiose šalyse kaip JAV aktyvi kukurūzų auginimo bioetanolio gamybos tikslais
skatinimo politika turi tiesioginį poveikį pašarų ir maisto produktų kainoms,
ir tai pripažino Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).“


Keista, pasirodo, JAV subsidijų politika skatina žemės ūkio
produktų kilimą o ES subsidijų politika – ne? Kad neužimti per daug laiko šiam
ginčui, reikia pacituoti, ką iš tikrųjų šiuo klausimu sako EBPO (kad neišimti
žodžių iš konteksto, dedu visą skirsnį; čia
nuoroda į visą studiją
):

„The rapid growth of
the global biofuels industry is likely to keep farm commodity prices high

through the next
decade as demand rises for grains, oilseeds and sugar from 2007 to 2016
(OECD/FAO,2007). At the same time, it is likely that the prices of commodities
and products that compete with the byproducts of biofuel production will
decline. The OECD considers the bioenergy industry to become a key factor in
the functioning of agricultural markets. Food prices are expected to rise
between 20% and 50% over the next decade. This projection seems to be
consistent with the development of food prices in recent years that have gone
up sharply in reaction to increased biofuel production in Brazil (the world’s largest
sugar exporter), China, the EU and the United States
(the world’s largest maize
exporter). However, it is opposite to the price developments projected in the
models of the IEA’s World Energy Outlook 2006 (IEA 2006b), which assumed a
further declining price of agricultural feedstocks because of increased productivity.
The reason for this discrepancy may be that the feedback effects between the
agricultural and biofuels market are not modelled in the IEA’s models but
agricultural prices are taken exogenously. In reality, however, increased
biofuels production to the target levels assumed for the EU, US, Brazil and others
will instead lead to upward pressure on feedstock prices.“
(paryškinimai mano)

Be abejo, labai norint, galima ginčytis, teisi EPBO, ar ne. Tačiau, cituojant EBPO, cituoti reikia iki galo. O kritikuojant JAV,
nebijoti pripažinti, kad ES subsidijų sistema biodegalams taip pat kelia žemės ūkio
produktų gamybos kaštus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Apie maisto kainas, prekybos centrus ir konkurencijos komisijas: perspektyva iš Jungtinės Karalystės

Jei kada atkreipėte dėmesį tai Europos šalių vėliavų spalvų
gamoje dominuoja raudona, balta ir mėlyna, kaip ir JAV. Prekybos tinklai taip
pat mėgsta šias spalvas. Neatsitiktinai pvz. „Maxima“ tinklas, arba „Tesco“
pasirinkę būtent šias spalvas.

Tačiau panašumai nesibaigia ties spalvų gama. Neseniai ir Lietuvoje,
ir UK
konkurencijos tarnybos skelbė savo tyrimų duomenis
(abejais atvejais –
preliminarius) apie situaciją maisto produktų rinkoje. Šiuo aspektu UK tyrimas
paminėjo keletos įdomių ir drąsių išvadų.

„Žemos ar net mažiau nei už savikaina parduodamos prekės
nėra „predatory pricing“ kuriuo stengiamasi iš rinkos išstumti mažas
parduotuves. Be to, tokia kainodara neturi ženklaus poveikio mažesniems pardavėjams.
(tiesa tekstas šioje vietoje truputį neaiškus – Below-cost selling by national retailers is not part of a predatory
strategy aimed at convenience stores or specialist stores and is not having
significant unintended effects on smaller stores.)“
Kaip ir galima būtų tikėtis,
tokių tyrimų iniciatorių – smulkaus verslo atstovų tokios išvados netenkina.

„Slapta (nelegali) koordinacija tarp prekybos tinklų
nevyksta, tačiau tiekėjai keičiasi informacija, kokiomis galutinėmis kainomis
pardavinėjama jų produkcija skirtingose prekybos tinkluose“. Išvada turbūt
teisinga, bet, manau, tuo pat metu neaktuali. Galutinės produktų kainos nėra
jokia paslaptis; o kartais tos informacijos, kiek kainuoja šoninė su kaulu yra
gal net ir per daug.

„Konkurencijos taryba yra susirūpinusi, kad pardavėjai dalį
kaštų gali perkelti ant tiekėjų“. Vėlgi, visiškai įmanoma, tačiau nesuprantu,
kodėl tai turėtų kelti susirūpinimą. Natūralu, kad produkto ciklas gali veikti
visuose jo lygiuose dalyvaujančias kompanijas ir nėra jokių objektyvių
priežasčių, kodėl visos kompanijos turėtų būti veikiamos vienodai. Taip,
prekybos centrai turi ir naudojai rinkos galia. Lygiai tai pat, kaip tuo
naudojasi visi kiti rinkos veikėjai. Bandyti panaikinti natūraliai sukurtą rinkos
galią, tolygu bandyti panaikinti skirtumus tarp individų.

Tačiau vienas iš keisčiausių siūlymų yra priversti prekybos
centrus parduoti jų turimą ir nenaudojamą žemę tose vietose, kur konkurencija
tarp prekybos centrų yra nepakankama (esą prekybos centrai yra supirkę
didžiulius žemės plotus, kurių jie nenaudoja, tačiau tai trukdo šalia įsikurti
konkurentams). Šis siūlymas netinkamas begalyje lygių. Galima tik paklausti, kodėl
prekybos centrai galėjo supirkti tuos didelius plotus. Matyt todėl, kad iki ten
įsikuriant prekybos centrui ta žemė lygiai taip pat buvo nenaudojama.

Tačiau turint galvoje, kad biurokratinės institucijos seminaruose
keičiasi patirtimi ir „sekmės istorijomis“, nenustebčiau, jei po kiek laiko
panašus siūlymas atsiras ir Lietuvos teisinėje sistemoje.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Įstatymų darybos Lietuvoje ypatumai

Jei Lietuvių tautoje vyrauja nuostata, kad lietuvis yra
gudrus asmuo ir bet kokioje situacijoje ras kaip išpešti sau naudos,
pavyzdžiui, visada ras būdą kaip apeiti jam nepriimtiną įstatymą, tai kuriant
įstatymus, visas lietuvio išradingumas staiga išnyksta.

Lietuvoje dažnai įstatymai būna paprasčiausia kitur taikomų
reguliavimų kopija, ES direktyvų pažodinis nurašymas ar paprasčiausio ir
lengviausiai įgyvendinamo, bet nebūtinai efektyviausio reguliavimo taikymas.
Pakankamai retai siūlomi įstatymai būna novatoriški ir pasiūlantys netradicinį
požiūrį į reglamentuojamą dalyką (čia neturimi omeny kvaili, absurdiški ir
visiškai netikslingi įstatymų siūlymai, kurių, deja, pasitaiko Lietuvoje).

Šiuo atveju lietuvišką išradingumą turbūt užgožia lietuvių
kuklumas, konformizmas ar nepasitikėjimas savo jėgomis. Tačiau jei valdžia,
pavyzdžiui, siekia, kad Lietuvos ūkio esmine konkurencingumo varomąja jėga
taptų inovacijos, ar nebūtų verta valdžiai parodyti savo piliečiams ir visam
likusiam pasauliui pavyzdį ir nors kartais savo pačios veikloje ieškoti
inovatyvių sprendimų?

Rodyk draugams