BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Protingos blondinės ir diskriminacija

Šios savaitės Economist spausdina truputį provokuojantį straipsnį
apie sąryšius tarp grožio, intelekto ir pajamų.

Anot straipsnio, studijos rodo, kad fizinis grožis ir IQ
tarpusavyje koreliuoja. Be abejo čia turbūt svarbu suprasti, kad grožis
neiššaukia protingumo, o protingumas grožio. Be abejo, kalbant apie studijas,
kuriuose lyginamos žmonių nuotraukos ir jų metinės pajamos, galima būtų nuspėti
tam tikrą ryšį tarp turimų pajamų ir fizinės išvaizdos, nes didesnės pajamos
leidžia daugiau investuoti į išorinį grožį (soliariumai, priežiūra etc.).
Tačiau cituojant vieną iš studijų, žiūrint vien finansiniu požiūriu,
investicijos į išorinį grožį neapsimoka, nes išlaidų – pajamų santykis yra apie
15 proc. Supaprastintai, jei į savo išvaizdą investuosite 100 Lt, galite
tikėtis 15 Lt pajamų padidėjimo. Tiesa, manau, šiuo atveju reikėtų detaliau
pažiūrėti ar čia kalbama apie absoliučius, ar apie ribinius dydžius, be to, ar
įvertinamas „nusidevėjimas“ ir pan.

Bet šis straipsnis įdomus ir kitais aspektais. Visų pirma
nors diskriminuoti dėl išvaizdos oficialiai negalima, manau, naivu būtų
tikėtis, kad tokia diskriminacija nevyksta. Ar su ja reikėtų kovoti valstybiniu
lygmeniu? Visiškai ne. Įsivaizduokime patį stereotipiškiausią atvejį: vyras
direktorius į darbą priimantis gražią bet neprotingą merginą (aišku, galima
pasakyti, kad šis pavyzdys prieštarauja ankstesnei pastraipai, bet gi pasitaiko
gražių ir neprotingų) ir nepriimantis negražios, bet labai protingos (tik šiam
pavyzdyje reikėtų išsikelti prielaidas, kad abiejom mokamas tas pats
atlyginimas, o minimame darbe vertę kuria protas). Visokio plauko teisių
gynėjai, turbūt, reikalautų tokį vyriškį nubausti. Ironiška, bet laisva rinka
tokį veikėją finansiškai baudžia labiau ir tiksliau nei bet koks lygių teisių
kontrolierius. Mūsų mitinis direktorius, nepriimdamas protingesnės darbuotojos
negauna ir didesnės pridėtinės vertės, kurią sukurtų protingesnioji. Lygiai
taip pat rinka pati baudžia diskriminuojančius dėl odos spalvos, seksualinės
orientacijos, religijos etc.

Išsisukti nuo tokios rinkos bausmės gali tik tos įmonės, kurios yra
izoliuotos nuo rinkos poveikio arba, kurių vadovų karjera ar uždarbis
nepriklauso nuo įmonės veiklos rezultatų – kalbu apie įvairiausias valstybines
įstaigas ir įmones. Bet toje ekonominėje painiavoje, t.y. valstybiniame
sektoriuje, darbuotojų diskriminacija yra tik viena iš daugelio problemų

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Putinas- metų žmogus

Žurnalas „TIME“ Putiną paskelbė 2007-ųjų metų žmogumi. TIME
atstovas BBC teigė, kad ši nominacija jokiu būdu neteisina Putino veiksmų, o yra
tiesiog objektyvus Putino vaidmens įvertinimas. Anot jo, šis apdovanojimas
skirtas už tai, kad Putinas grąžino Rusiją į pasaulinę sceną, už Rusijos
stabilumą ir ekonomikos augimą.

Pradėkime nuo to, kad 1938 TIME
metų žmogumi išrinktas Adolfas Hitleris, o 1939 – Stalinas
. Čia ne ad hitlerum argumentas,
kiek paprasčiausia iliustracija, kad viešoji nuomonė (ar jos formuotojai) savo
vertinimuose dažnai pridaro sunkiai suvokiamų dalykų, deja, tai išryškėja tik po tam tikro laiko.

Viena vertus, kažkaip sunku įsivaizduoti, kad TIME būtų tiek
naivūs, kad nesuprastų grėsmės, kurią kelia revanšistinę Rusijos politiką vykdantis
ir įkūnijantis Putinas. Be abejo, galima šnekėti, kad tai tėra vieno JAV
žurnalo nuomonė, kuri nieko nereiškia. Tačiau lygiai taip pat naivu galvoti,
kad Rusijoje šis faktas nebus panaudotas visais įmanomais politikos tikslais. Prie
to pridėkime dar kokį Sarkozy sveikinimą Putinui laimėjus rinkimus, ir visa
vakarų kritika dėl procesų vykstančių dabartinėje Rusijoje (kuri ir šiaip
nelabai kam ten rūpi) tampa iš vis bevertė.

Kita vertus, antros vietos laimėtojas (t.y. pralaimėtojas) –
Alas Goras – ne ką geresnė kandidatūra. Tačiau TIME turėjo išeitį: jei praeitų
metų laimėtojas, t.y. žmogus turintis didžiausią įtaką buvo pats Žmogus, tai
2007-ųjų žmogumi iš tikro turėjo tapti nafta. Nes iš esmės nafta ir dujos (teisingiau jų trūkumas) gražino Rusijai
dalį parastos įtakos (ar suteikė įtakos tokiems veikėjams kaip Chavezas), kad
ir kaip Putinas besisavintų šiuos nuopelnus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Zvonkenomikos pamokos

Vakar netyčia mačiau „Lietuvos ryto TV“, kuris buvo skirtas naujamečiams dainininkų ir kitų linksmintojų honorarams švenčių periodu. Anot vieno iš švenčių organizatorių, grupių pasirodymo kainos per šventes išauga maždaug trigubai. Nors laidoje šnekėjo daug žinomų atlikėjų, dėl man pačiam dar nesuprantamų priežasčių šiame komentare kažkodėl koncentruojuosi į „Yvą“.

Šis pavyzdys naudingas tuo, kad skirtingai nei kiti realaus gyvenimo pavyzdžiai, kuriais aiškinamas kainos formavimas, jis yra lengvai suprantamas. Panašiai, kaip ir su ankstyvomis braškėmis, žmonės labai intuityviai priima nuostatą, kad kainą formuoja ne kaštai, o paklausos ir pasiūlos sąveika. Kitaip tariant, „Yvos“ nuomos kaštai (aukštakulnių, suknelės, balso ir „darbas ant scenos“ ) iš esmės yra pastovūs visais metų laikais;
„Yvos“ pasiūla visais metų laikais (jei pajėgumus skaičiuosime kaip stock­ – t.y. kaip kokių staklių ar ekskavatoriaus) taip pat yra pastovi – 1. Todėl aukšta „Yvos“ kaina švenčių metu paaiškinama smarkiai išaugusia paklausa. Visiems tai aišku ir niekam net į galva nešauna rimtais veidais šnekėti apie „viršpelnius“, „socialinės atsakomybės“ arba „solidarumo“ trūkumą. Ministras pirmininkas nesideri su Zvonke ir nekviečia „Yvos“ pasidalinti pelnais su Lietuvos žmonėmis, o kokia nors koncertų agentūra neskelbia karo nepagrįstai „Yvos“ kainai.

Be abejo, reikėtų patikslinti keletą aspektų.

a) Koncerto surengimo kaštai švenčių laikotarpiu, ko gero, išauga (pvz., dėl padidėjusios scenos
darbininkų, patalpų ar aparatūros nuomos kainų), tačiau tai nėra pačios „Yvos“ paslaugos kaštų augimas.

b) Didesnis atlygis „Yvai“ už koncertą būtinas dar ir todėl, kad (spėju) Zvonkės švenčių laikas jai yra vertingesnis nei „ne švenčių“ laikas - per šventes gi svarbu pabūti su artimaisiais, draugais, etc. Kitaip tariant,
išauga naujametinio koncerto alternatyvieji kaštai (pvz., Naujųjų sutikimas draugų rate), todėl tam, kad sutiktų koncertuoti reikalingas ir didesnis atlygis. Bet vėlgi, kad ir kaip bebūtų, šis veiksnys nėra pačio „Yvos“ naujametinio
pasirodymo kaštų padidėjimas.

c) Nors pagal stock gamybos pajėgumus pasiūla yra lygi 1, tačiau pagal flow pajėgumus pasiūla yra kintanti, nes per vieną vakarą galima surengti keletą koncertų (kaip jos ir daro). Kitaip tariant, „Yvos“ pasiūla yra kintanti, tačiau ją riboja
fizinės sąlygos ir individo darbo pasiūlos funkcijoje pastebimas reiškinys, kuomet, po tam tikro lygio, kainos didėjimas gali iššaukti pasiūlos sumažėjimą. Bet šis aspektas nepaneigia išaugusios paklausos įtakos.

Grįžtant prie pagrindinės minties, atlikėjų rinka įdomi tuo, kad į ją valstybinis kainų reguliavimo mechanizmas dar neįsibrovė, todėl kainos čia iš esmės yra tokios, kokios jos ir turėtų būti. (Įdomu, tik kiek ilgai tai tęsis, nes jau galima pastebėti tokių bandymų – pvz., vasarą buvęs siūlymas įpareigoti nurodyti, ar koncerte dainuojama gyvai ar fonograma). Jeigu vadovausimės prielaida, kad valstybė kainas reguliuoja ne todėl, kad jos būtų mažos, o todėl, kad būtų „teisingos“, arba tam, kad būtų užtikrinta vadinama „efektyvi rinka“ arba „efektyvi konkurencija“ (pasirodo, egzistuoja ir tokia rinkos struktūra), tuomet valstybinis įsikišimas į „Yvos“ naujametinių koncertų kainodarą yra daugiau nei pagrįstas.

Visų pirma, kaip jau minėjome anksčiau, čia galima pritaikyti reguliatorių ir politikų mėgstamą „viršpelnio“ argumentą ir teigti, kad pelno maržą reikia reguliuoti. Šiuo atveju galima būtų pasinaudoti VKEKK praktika ir „Yvos“ naujametinio koncerto honorarą nustatyti pagal plačiai naudojamą „kaštai plius pelno marža“ metodą, o pelno maržą susieti pvz., su
grupės turimo turto verte. Veiklos čia būtų visam skyriui, pvz., įvertinti, kurie aukštakulniai yra „pagrįsta investicija“ ir, ar galima juos įtraukti į kainą, ar nepermokėjo Zvonkė už aukštakulnius ir t.t. ir t.t.

Ištisus metus čia veiklos turėtų ir Konkurencijos taryba. Rinką apibrėžus kaip „žmonės, kuriems labai labai patinka grupė Yva“, Zvonkę galima paskelbti monopolininke. Šiek tiek išplėtus rinkos apibrėžimą į „žmonės
kuriems labai labai patinka mergaičių grupės“ (ir į sąrašą įtraukus „69 danguje“) būtų galima apskaičiuoti ne vieną rinkos koncentracijos indeksą ar rodiklį (įdomu, koks jis yra iš tikro), paskelbti „Yvą“ ir „69 danguje“ dominuojančiais rinkos subjektais ir taikyti atitinkamas sankcijas.

Galiausiai čia darbo turėtų ir kokia nors ES konkurencijos priežiūros institucija. Sužinojus, kad „Yva“ su konkurentėmis nesidalina savo produkto elementais (dainų žodžiais, melodijomis ar šokių judesiais) ir taip neprisideda prie konkurencijos skatinimo, galima būtų konstatuoti, kad „Yva“ siekia monopolizuoti rinką. Tikriausiai „Microsoft“ stiliaus baudos „Yva“ išvengtų, bet greičiausiai mergaitės būtų įpareigotos pasidalinti savo paslaptimis su „69 danguje“ ir visomis kitomis suinteresuotomis grupėmis.

Juokai juokais, tačiau juokai naudingi tuo, kad apnuogina dalykų esmę. Jei teigiama, kad kainų ir konkurencijos reguliavimas (o bendrai ir bet kokia valstybės intervencija į ekonomiką) grindžiamas objektyviais ekonominiais
principais, tuomet tie patys principai pritaikyti bet kokiai kitai ekonominei prekei - tiek „Yvai“, tiek šilumai – neturėtų kelti šypsenos.

O jei kainos reguliuojamos, todėl kad jos yra „per aukštos“, tuomet siūlyčiau pabandyti pareguliuoti linksmintojų honorarus Naujųjų metų naktį. Tuomet dainuoti, greičiausiai, tektų patiems.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: „Atsiskaitome Lietuvos žmonėms“ ar „Ruošiamės rinkimams“?

Šiandienos laikraščių puslapiai kaip niekad išmarginti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakyta reklama. Žodis „reklama“ (skelbimas,
plakatas, pranešimas ir panašios priemonės, kuriomis siekiama plačiai
paskleisti kokią žinią, patraukti vartotojus, pirkėjus - LKŽ) čia tinka labiau
nei „ataskaita“ (oficialus pranešimas raštu ar žodžiu atsakingam asmeniui ar
organizacijai apie nuveiktą darbą, uždavinių įvykdymą ir pan.; pateisinamas
išlaidų dokumentas - LKŽ).

Be to, išplėtus įstatymo paradigmą, Vyriausybę arba „Gediminas
Kirkilas ®“ prekinį ženklą būtų galima apkaltinti „paslėpta reklama“, nes,
manau, nereikia būti konspiracijos teorijų šalininku, kad suprasti tikrąją šių
informacinių pranešimų paskirti.

Paslėpta reklama - bet kokia forma ir bet kokiomis
priemonėmis skleidžiama informacija apie gamintoją ar paslaugos teikėją, jo
pavadinimą ar veiklą, prekės ar paslaugos ženklą, pateikiama tokia forma, kuri
gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo
tikslo. Toks informacijos pateikimas visais atvejais laikomas paslėpta reklama,
kai už ją apmokama ar kitaip atsilyginama (Reklamos įstatymas).

Kad ir kokia „gera“ bebūtų Vyriausybė, atlyginimai privačiame
sektoriuje kyla dėl padidėjusios darbo jėgos paklausos ir sumažėjusios
pasiūlos, o ne dėl valstybės didinamo minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA).
Kaip teisingai pastebi dalis analitikų, daugeliui darbuotojų šis pakėlimas
neaktualus, nes jų atlyginimas ir taip viršija MMA. O tai daliai įmonių, kuri
teišgali mokėti  MMA, toks padidinimas
reikš sumažėjusias verslo galimybes arba darbo vietų mažinimą.


Jei jau žiūrėsime į šią konkretų reklamos pavyzdį –
geležinkelininkus - tai teks konstatuoti, kad MMA jiems nelabai aktualus. Dar 2005
metais vidutinis atlyginimas šioje įmonėje siekė 1660-1680 Lt.

Teigti, kad dabartinis biudžetas skirtas klestėjimui ir
gerovei, galėtų nepataisomas optimistas. Apie tai, kad net ir esant rekordinėms
pajamoms biudžetas išlieka deficitinis ir apie aibę kitų biudžeto trūkumų yra
kalbėję visi – nuo šalies Prezidento iki LLRI. Užimti poziciją, neva biudžetas
deficitinis tik todėl, kad daugiau lėšų skirta sveikatos apsaugai, kultūrai,
socialinei apsaugai ir viešąjai tvarkai užtikrinti, būtų netikslu - šios
išlaidos tesudaro 28,7 proc. nacionalinio biudžetų išlaidų. Taip, šioms sritims
skirta 2 mlrd. Litų daugiau, tačiau ir pats biudžetas yra 7 mlrd. Litų didesnis.
Valstybės išlaidavimas tokiose biudžeto srityse kaip „ekonomika“, kur
asignavimai padidinti beveik 1,7 mlrd. Litų (t.y. vos ne tiek pat kiek anksčiau
minėtoms keturioms sritims) yra daugiau nei akivaizdus.

Įdomu, tik ar kas nors užsiims šios paslėptos reklamos
kontroliavimu; čia lyg ir Konkurencijos tarybos ir Nacionalinės vartotojų teisių
apsaugos tarybos funkcijos. Bet pamiršau, Vyriausybei įstatymai gi netaikomi

(Šis
įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos bei skelbimų,
nesusijusių su komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla – Reklamos
įstatymas).

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: dar apie “Kiekvienam vaikui po nešiojamą kompiuterį”

Jei pamenate, tai viename iš ankstesnių įrašų skeptiškai atsiliepiau apie „Kiekvienam
vaikui po kompiuterį“ (One Laptop per Child – OLPC). Abejoju, ar daug kam ta
tema Lietuvoje labai rūpi, tačiau jei vis dėlto kažkam rūpi, tai John C. Dvorak
(įdomu, ar susijęs su pasmerktąja DVORAK klaviatūra) turi paruošęs tikrai gerą
 atsakym, kurį galima būtų nominuoti kaip
„Savaitės tiradą“ (tiesa - praėjusios savaitės). Čia trumpa ištrauka, kuri
originalo kalba skamba žymiai geriau.

„Pagalvokite, kiek šeimų džiaugtųsi draugišku ir pilnu spam‘o
Super reklamos greitkeliu prikištu nigerietiškų apgavysčių, apgaulių,
pornografijos, blog‘ų, wiki‘ų, prietarų, dezinformacijos, puslapių,
pardavinėjančių kinietišką šlamštą, bombų konstravimo instrukcijų, kvietimų
džihadui, komunistinės propagandos, nacistinės propagandos, kačių groja pianinu
vaizdų, reklamos ir dar daugiau reklamos. Ar dabar jaučiatės geriau, nes
žinote, kad kažkoks skurstantis vaikas turi nešiojamą kompiuterį? Koks gi
Afrikos vaikas nenorėtų naudotis Slashdot“.

Aišku, galima teigti, kad kiekvienas apie internetą galvoja pagal savo sugedimo
laipsnį, tačiau jo kita pastaba, kad 200 dolerių vertės ryžių padės neturtingai
šeimai labiau nei 200 dolerių kompiuteris, manau, pataiko tiesiai į dešimtuką.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Respublikos Prezidentas apie biudžetą

 


Šiemet, kai Prezidentas pasirašė 2008 metų biudžetą, bet paapgailestavo, kad jis ne toks, kokio reikėtų, žiniasklaida net nelabai atkreipė į tai dėmesį. Kodėl - pabandykime paieškoti šiais ir ankstesniais metais išsakytose Prezidento nuomonėse apie biudžetą.


 


Štai kai kurios ištraukos iš Prezidento spaudos tarnybos pranešimų (pabraukta autoriaus):


 


2004


 


Prezidento nuomone, biudžetas turi spręsti realias žmonių problemas







2004-11-09


 



„Nors svarbiausioms sritims lėšų skiriama daugiau, tačiau atidžiau pasižiūrėję į skiriamų lėšų paskirtį galime suabejoti, ar jos iš tiesų bus panaudotos tikslingiausiai ir efektyviausiai. Socialinei apsaugai asignavimai didinami, tačiau kažkodėl užmirštamas valstybės remiamų pajamų dydžio indeksavimas, o būtent nuo to priklauso valstybės parama skurdžiausiai gyvenantiems. Deklaruojame prioritetą žinių visuomenei, tačiau numatytos lėšos bibliotekų atnaujinimui ir ilgalaikiam suaugusiųjų švietimui yra labai menkos“, - mano valstybės vadovas.


 


Prezidento nuomone, neatitikimo tarp biudžete numatyto finansavimo ir realių žmonių problemų galima būtų išvengti realiai, o ne formaliai laikantis programinio biudžeto principų ir skiriant daugiau dėmesio viešiems biudžeto svarstymams.



„Kaip ir anksčiau, rimtai nežiūrima į biudžetinio finansavimo susiejimą su svarbiausiomis mūsų visuomenės problemomis bei tinkamu finansuojamų programų poveikio vertinimu. Nepateikiama anksčiau finansuotų programų efektyvumo ir tikslingumo įvertinimų, kurie būtų naudojami koreguojant tolesnį jų finansavimą. Galiausiai pats biudžetas pateikiamas tokia forma, kuri apsunkina visuomenės galimybes tinkamai įsigilinti į jo turinį ir dalyvauti jo aptarime“, - pabrėžia Prezidentas.



Valstybės vadovas taip pat mano, kad šiame biudžete nepasinaudota palankiomis makroekonominėmis sąlygomis mažinti valstybės įsipareigojimus.



„Laikiną įsiskolinimų padidėjimą galima būtų pateisinti tik tokiais atvejais, jei iš esmės būtų mažinami įsipareigojimai šalies gyventojams, pavyzdžiui, spartinamas nuosavybės teisių atkūrimas ar indėlių grąžinimas bei finansuojamos reformos, kurios vėliau leistų mažinti išlaidas“, - teigia Prezidentas.


 



2005


 


Prezidentas nusiuntė Seimui laišką dėl kitų metų valstybės biudžeto projekto







2004-11-04


 



Kaip Jūs jau žinote, siūlomas 2005 m. biudžetas išsiskiria savo dydžiu ir augimo tempais. Tai pirmiausia susiję su Europos Sąjungos lėšų įsisavinimu. Beje, vienas iš sveikintinų šio biudžeto bruožų yra Europos Sąjungos paramos integravimas į nacionalinį biudžetą. Tai didina valstybės finansų apskaitos skaidrumą. Kitų metų biudžetas auga ir dėl planuojamų sparčių Lietuvos ekonomikos augimo tempų. Šiuo atžvilgiu svarbiausia galvoti apie tai, kad jis nepablogintų ilgalaikio ekonomikos augimo sąlygų, kad mūsų gyvenimo lygis sparčiau artėtų prie Europos Sąjungos vidurkio, o vėliau ir jį viršytų.

Todėl norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į keletą svarbių dalykų, kurie man kelia nerimą. Pirmiausia - tai planuojamas nacionalinio biudžeto deficito ir valstybės skolos didėjimas. Kaip yra žinoma, o tai rodo ir kitų šalių praktika, ir rekomenduoja Europos Komisija – pastaraisiais metais Lietuvoje esant tokioms palankioms makroekonominėms sąlygoms būtina stengtis mažinti valstybės įsipareigojimus ir siekti subalansuoto, o ilgainiui ir perviršinio biudžeto. Laikiną įsiskolinimų padidėjimą galima būtų pateisinti tik tokiais atvejais, jei iš esmės būtų mažinami įsipareigojimai šalies gyventojams, pavyzdžiui, spartinamas nuosavybės teisių atkūrimas ar indėlių grąžinimas bei finansuojamos reformos, kurios vėliau leistų mažinti išlaidas. Pavyzdžiui, daugiau lėšų skirti iki šiol vangiai vykdomoms sveikatos apsaugos, švietimo ar valstybės administravimo reformoms. Jos sukurtų pagrindą šiose srityse efektyviau naudoti išteklius ir geriau tenkinti klientų viešųjų paslaugų poreikius.



Socialinei apsaugai asignavimai didinami, tačiau kažkodėl užmirštamas valstybės remiamų pajamų dydžio indeksavimas, o būtent nuo to priklauso valstybės parama skurdžiausiai gyvenantiems. Deklaruojame prioritetą žinių visuomenei, tačiau numatytos lėšos bibliotekų atnaujinimui ir ilgalaikiam suaugusiųjų švietimui yra labai menkos.



/…/ kaip ir anksčiau, rimtai nežiūrima į biudžetinio finansavimo susiejimą su svarbiausiomis mūsų visuomenės problemomis bei tinkamu finansuojamų programų poveikio vertinimu. Ir toliau lėšos skiriamos institucijoms išlaikyti, o ne problemoms spręsti. Dėl to galima spėti, jog skirtingose eilutėse numatytos lėšos dubliuosis, taigi bus panaudojamos neefektyviai. Nepateikiama anksčiau finansuotų programų efektyvumo ir tikslingumo įvertinimų, kurie būtų naudojami koreguojant tolesnį jų finansavimą. Galiausiai pats biudžetas pateikiamas tokia forma, kuri apsunkina visuomenės galimybes tinkamai įsigilinti į jo turinį ir dalyvauti jo aptarime. Be to, ir laiko tam skiriama per mažai. Paradoksalu, tačiau atrodo, jog iki šiol daugiau dėmesio skyrėme Europos Sąjungos lėšų įsisavinimui, o ne mūsų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo efektyvumui ir skaidrumui.



Suprantu, jog šiam biudžetui pagal mano minėtus principus pertvarkyti prireiktų pernelyg daug laiko, tačiau norėčiau tvirtai pareikšti, jog kitais metais griežtai laikysiuos, kad rimtai būtų žiūrima į biudžeto parengimo ir pristatymo visuomenei principus, kad skiriamos lėšos realiai atspindėtų mūsų šalies prioritetus. Būtent dėl šių principų nesilaikymo kyla ir kitų biudžeto problemų, kurios galiausiai tampa labai buitinėmis ir skaudžiomis mūsų piliečių problemomis.



Kartu norėčiau pasiūlyti keletą konkretesnių biudžeto formavimo krypčių. Pirma, tvirtinant biudžetą reikėtų numatyti alternatyvų scenarijų tokiam atvejui, jei nepasitvirtintų optimistinės šalies ekonominio augimo prognozės. Būtina iš anksto numatyti, kokioms sritims automatiškai mažinamos išlaidos, ir įtvirtinti tokią koregavimo procedūrą įstatymu. Antra, siūlau apsvarstyti, kaip galima būtų paspartinti biudžeto lėšų efektyvumo, tikslingumo ir bendro poveikio vertinimo procedūrų taikymą ir skirti tam reikiamų lėšų. Tai turėtų būti atliekama kartu su elektroninės valdžios paslaugų paketo įgyvendinimu. Vertėtų apgalvoti ir išorės ekspertų vaidmenį vertinant įgyvendinto biudžeto poveikį. Tokie vertinimai būtų be galo naudingi ir formuojant Lietuvos poziciją dėl naujosios Europos Sąjungos finansinės perspektyvos. Galiausiai siūlau tinkamai pasinaudoti palankia ekonomine aplinka ir apsvarstyti, kaip geriausia būtų mažinti esamus valstybės įsipareigojimus bei stiprinti aplinką ilgalaikiam ekonomikos augimui ir konkurencingumui, pavyzdžiui, pajamų mokesčio mažinimo grafikui numatyti.

Tikiuosi, jog į šiuos siūlymus tikrai atkreips dėmesį ir naujasis Seimas. Savo ruožtu aš noriu dar kartą pabrėžti, jog kitais metais griežtai žiūrėsiu, kiek bus priartėta prie šių ilgalaikiam Lietuvos gerovės augimui reikalingų principų įgyvendinimo“, - laiške Seimui teigia valstybės vadovas.


 


2006


 


Prezidentas ragina daugiau dėmesio skirti biudžeto programų vertinimui ir orientacijai į žmonių poreikius







2005-11-23


 


 
















 


 



 


 


 


 


 


 


Prezidentas teigiamai įvertino tai, kad planuojamas 2006-ųjų biudžetas išsiskiria savo dydžiu – tai pasiekta tik didelių ekonomikos augimo tempų dėka. Taip pat buvo atkreiptas dėmėsys į tai, kad ateityje Lietuvos ekonomikos augimas gali sulėtėti dėl padidėjusių naftos kainų, sumažėjusių užsienio investicijų ar kitų nenumatytų aplinkybių.


 


Prezidentas ragino siekti, kad biudžetas būtų toliaregiškas – prisidėtų prie spartaus ekonomikos augimo išlaikymo ir kartu numatytų priemones, kurios kompensuotų sulėtėjusį ekonomikos augimą ateityje. Šalies vadovas pasiūlė apsvarstyti galimybę dar labiau mažinti biudžeto deficitą ir valstybės skolą.


 


Šalies vadovas išreiškė susirūpinimą dėl to, kad sparčiausiai didėja asignavimai toms sritims, kuriose natūraliai veikia rinkos dėsniai – ūkis, žemės ūkis. Tačiau, pasak V.Adamkaus, tokiose srityse, už kurias valstybė atsakinga tiesiogiai, pavyzdžiui, viešoji tvarka ir visuomenės apsauga, asignavimai didėja menkai, taip pat dažnai ir pelnytai keliamas klausimas dėl nepakankamo sveikatos apsaugos ir švietimo sektorių finansavimo.


 


Prezidentas pažymėjo, kad ypač svarbios struktūrinio pertvarkymo ir valdymo reformos sveikatos apsaugos ir švietimo bei mokslo srityse, ir nors asignavimai yra didinami, jie tik laikinai pridengia esamus trūkumus.


 


„Keliu sau klausimą, kaip rasti papildomų lėšų būtiniausioms valstybės funkcijoms finansuoti, ir randu tik vieną atsakymą: būtina kuo greičiau praktiškai įgyvendinti biudžeto poveikio vertinimo sistemą. Tik tada galėsime atsakyti į klausimus, ar finansavimas vienai ar kitai sričiai yra pakankamas, ar lėšos skiriamos pagrįstai ir naudojamos efektyviai“, - sakė V. Adamkus.


 


Prezidentas paragino sutelkus visų valstybės institucijų jėgas bei patirtį, kurti efektyvų, į rezultatus orientuotą biudžeto sudarymą, kuris būtų daugelį metų diegtos strateginio planavimo reformos praktinis įgyvendinimas, atsakantis į daugumą visiems rūpimų klausimų.


 


Prezidentas su premjeru aptarė kitų metų biudžetą







2006-12-13


 


 


Prieš pasirašydamas biudžeto įstatymą, valstybės vadovas dar kartą priminė premjerui, kad kitų metų biudžetas, nepaisant išaugusių jo apimčių, yra sudarytas deramai neįvertinus ankstesnio lėšų panaudojimo bei pasiektų rezultatų.


 


Prezidentas V. Adamkus atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė nesiryžo įvesti Sodros įmokos “lubų”. Šalies vadovui nesuprantama, kodėl esant prastiems tiesioginių užsienio investicijų rodikliams ir žinant, kad užsienio investuotojai žvalgosi į kaimynines šalis, vengiama priimti sprendimą kuris pagerintų investicinę aplinką bei ūkio konkurencingumą.


 


Lietuvos vadovas dar kartą pabrėžė, kad biudžeto išlaidos nėra susietos su svarbiausiomis struktūrinio valdymo ir pertvarkymo reformomis sveikatos apsaugos bei mokslo ir studijų srityse. Jeigu kitais metais sudarant 2008 m. biudžetą, jame neatsispindės būtinų pertvarkų finansavimas, Prezidentas bus priverstas tokį biudžetą vetuoti.


 


Šiuo metu Valstybės kontrolė baigė sisteminį biudžeto programų auditą, todėl šalies vadovas siūlo atsižvelgti į pateiktas išvadas ir kitų metų pavasarį grįžti prie svarstymų, kokia institucija turėtų būti atsakinga už biudžeto programinių rezultatų įvertinimą.


 


Valstybės vadovas tikisi, kad kitais metais Vyriausybė parengs modernesnį biudžeto modelį.


 


2007


 


Prezidento V.Adamkaus nuomone, infliaciją gali sutramdyti tik subalansuotas biudžetas







2007-12-03


 


 


Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus kreipiasi į Seimą, kuris šią savaitę ketina balsuoti dėl 2008 metų biudžeto: ragina dar kartą kritiškai įvertinti numatytas išlaidas ir ieškoti  būdų, kaip subalansuoti  numatytą deficitinį biudžetą.


 


 „Galioja taisyklė, kad išlaidų apribojimas ir biudžeto subalansavimas yra svarbiausia infliacijos sutramdymo priemonė, - sako Prezidentas V.Adamkus. – Raginu Seimo narius balsuoti už taupų kitų metų biudžetą ir taip sušvelninti galimą šalies ekonomikos nuosmukį. Imkimės atsakomybės už Lietuvos žmones ir bent keliais procentais sumažinkime savo veiklos išlaidas. Prezidento institucija yra pasirengusi tai padaryti. Juk infliacija atsilieps ne tik valstybės, bet ir kiekvienos šeimos biudžetui.“


 


Šalies vadovo nuomone, nesubalansavus 2008 metų biudžeto, tai bus labai sunku padaryti 2009 metais, nes ekspertai prognozuoja lėtėjančius ekonomikos augimo tempus. Lietuvos ekonomikos plėtrai gali atsiliepti pabrangę energetikos ištekliai, neaiškios JAV ir Europos ekonomikų augimo perspektyvos.


 


„Jau dabar privalome ruoštis ateičiai ir galvoti, kaip valstybės institucijos galėtų tinkamai reaguoti į sparčiai augančias kainas“, - pabrėžia Prezidentas V.Adamkus.


 


Prezidento kreipimasis į Lietuvos žmones







2007-12-12


 


 


Šiandien pasirašiau 2008 metų Lietuvos valstybės biudžetą, kuris, mano nuomone, turėjo būti daug taupesnis. Priėmiau šį sprendimą, prieš tai ne kartą įspėjęs Seimą ir Vyriausybę, kad, nesubalansavus mūsų pajamų ir išlaidų, galime nesuvaldyti infliacijos ir kainų augimo. Vyriausybė patikino, kad imasi atsakomybės už mūsų krašto ekonominę ir socialinę gerovę, o tam įtikinama balsų dauguma pritarė Seimas. Prezidento veto jau nieko nepakeistų.


 


Tai tiek iš Prezidento pasisakymų. Nesuprantu tik vieno – kaip Prezidento veto nieko nepakeistų… Negi Seimas neturėtų grįžti prie biudžeto? Net jei ir vėl jis būtų patvirtintas – negi tai nebūtų aiškesnis signalas apie tai, kokio biudžeto reikia, ir kad Prezidentas ne tik sako, kuo yra susirūpinęs, bet ir naudojasi pareiga panaudoti savo konstitucines galias?


 


 

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kainas visgi banaliai lemia pasiūla ir paklausa

Kai šį rudenį prasidėjo batalijos dėl maisto kainų augimo, netrūko keistų pareiškimų iš valdžios tribūnų. Pavyzdžiui, Seimo pirmininkas teigė, kad jei kainos kyla Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu, tai jau tikrai Kartelinis susitarimas: „Maisto produktų ir kitų prekių kainos keliamos dirbtinai. Kainos kyla vienu metu visose Baltijos valstybėse tose pačiose šakose. Be susitarimų nėra jokių galimybių tokiam reiškiniui atsirasti. Konkurencijos taryba ir kainų kontrolės komisija šioje vietoje veikia nekompetentingai ir silpnai. Aiškintis, dėl ko kyla kainos, ateityje galėtų būti įsteigta parlamentinė komisija.“  Arba, Konkurencijos tarybos pirmininkas teigė, kad mūsuose kainų neveikia Kinijos ir Indijos rinkos, nes mūsų gamintojai ten neeksportuoja (Lyg neegzistuotų pasaulinė rinka. RŠ). Tą patį kalbėdamas apie Vokietiją (kuri į Kiniją eksportuoja „tik“ kelis pricentus produkcijos) prieš kurį laiką teigė vienintelis LTV žurnalistas Briuselyje. Arba, Premjeras tvirtino, kad kainos kilo dėl kartelinių susitarimų, kuriuos įrodyti nelengva (suprask, kurie ir nėra įrodyti, bet „ir taip aiškūs“. RŠ), ir kad kainas sumažins Vyriausybės susitarimas su „Maxima“ (nors būtent tokie susitarimai tarp privačių įmonių ir yra karteliniai bei draužiami. RŠ)


Keistai atrodė, kai iš esmės tik LLRI ekspertai (ir patys rinkos dalyviai) kainų pokyčius siejo su pasikeitusia Lietuvos situacija (auganti pinigų masė, didėjantys energetiniai kaštai ir darbo užmokestis) bei išorinės sąlygos: paklausos augimas, pirmiausiai augančiose Azijos ekonomikose bei pasiūlos sumažėjimas dėl biodegalų gamybos plėtimo (o pastarasis – dėl subsidijavimo).


Bet gal kartais bus įsiklausyta bent į pasvarstymus iš šalies. Štai gruodžio 8 d. “The Economist” numerį skiria temai „Pigaus maisto eros pabaiga“ ir konstatuoja, kad „kylančios pajamos Azijoje ir etanolio subsidijos Amerikoje užbaigė krentančių maisto kainų erą“. Beje, siejant su kita tema, apie kurią vis parašo mano kolega Žilvinas, galima dar pridurti: „ir dar labiau paskatino kirsti Amazonės miškus“.


Kontraintuityvu taip teigti, tačiau augančios maisto kainos iš principo ne tik didina, bet ir mažina skurdą. Lietuvoje žemdirbiai dėl augančių maisto kainų gyvena tik geriau. Tačiau kaip pastebi Pasaulio bankas (kurį cituoja tas pats „The Economist“) iį principo patys neturtingiausi pasaulio gyventojai užsiima būtent žemės ūkiu.


Ir galiausiai – ką gali padaryti valdžia? Kainų reguliavimas, be abejonės, blogiausias iš visų pasirinkimų, nes jis tik atbaidytų nuo maisto auginimo, gaminimi, pardavimo ir taip sukurtų deficitą. Vienintelis geras dalykas – tai inovacijos ir konkurencija. Taip taip – inovacijos! Tačiau kol mes svajojame apie proveržio kryptis aukštų technologijų srityje, tuo pačiu leidžiame valdžiai ir aktyviems piliečiams smaugti tas realias iniciatyvas, kurios gali smarkiai padidinti produktyvumą. Pavyzdžiui, nebuvo leista Lietuvoje auginti genetiškai modifikuoto rapso, neįsileidžiamos kiaulių fermos, kurios kiaulienos parūpintų pigiau. Jei tai mūsų pasirinkimas, tai tuomet nesakykime, kad mūsų prioritetas stabdyti maisto kainų augimą, didinti produktyvumą ir konkurencingumą.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Krokodilo ašara Seimo nario akyje…

Seimui patvirtinus 2008 metų biudžetą netrūksta krokodilo ašarų. Vieni sako, kad geriau toks biudžetas nei jokio, todėl už jį ir balsavo. Kiti už biudžetą nors ir nebalsavo bei kritikuoja jį iš peties, tačiau patys nuolat prisideda prie vis gilesnio lindimo į mokesčių mokėtojų kišenes vardan vis naujų ir naujų gražių tikslų.

Jei būtų tokia Tado Blindos premija, skirta tiems, kurie labiausiai pasižymėjo atimant gėrybes iš vienų ir atiduodant kitiems, tai kartu su Socialinių reikalų ir darbo ministre į laimėtojus neabejotinai pretenduotų ir kai kurie liberalai.

Štai pavyzdžiui Seimo narys, beje, priklausantis frakcijai, kuri teigia, kad “Prireikus Seimas gali ir turi dirbti iki Kalėdų ir po jų, kad Naujuosius metus pasitiktume su geresniu, mažiau išlaidžiu ir labiau ekonominę padėtį atitinkančiu biudžetu“.

Jo manymu 2008-ųjų šalies pajamų ir išlaidų planas yra “išlaidavimo ir valdančiųjų pasipuikavimo” biudžetas: “Milijonus išleisime Valdovų rūmams, savireklamai, o vaikai darželiuose šals, mokytojai badmiriaus, policija nesugebės užkirsti kelio nusikaltimams, nes neturi transporto”. Viskas tarsi ir logiška bei pagrįsta, tačiau…

Kiek anksčiau jis teigia, kad „šįsyk norėčiau atkreipti dėmesį į Seimo sprendimą pritarti Išmokų vaikams įstatymo pataisai, pagal kurią 50 Lt mėnesinės išmokos bus mokamos visiems vaikams, o ne tik nuo 3 iki 9 metų amžiaus, kaip kad numato šiuo metu galiojantis įstatymas. Esu įsitikinęs, jog ligšiolinė tvarka buvo ne kas kita, kaip vaikų diskriminacija dėl amžiaus: devynerių metų vaikas valstybei kažkodėl daug vertingesnis, nei dešimties. Sulaukei dešimtojo gimtadienio – išmokas pamiršk. Šį nesąmonė ilgą laiką buvo teisinama „tradiciniu” ir „neatremiamu” Vyriausybės argumentu: visiems lėšų nepakanka.“

Kiti šio Seimo nario siūlymai (pavyzdžiui: 1, 2), susiję su biudžeto išlaidų didinimu irgi įspūdingi. O su visa šlovingų pasiūlymų valstybės išlaidoms istorija bei kiek gali pasiūlyti vienas asmuo galima susipažinti čia.

 

 

 

 

 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas - O kodėl ES nestato piramidžių?

Nors
Ispanija ilgai prie
štaravo, jie pagaliau nusileido, taigi Galileoprojektas bus vykdomas ir sėkmingai finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų.
O ir patys ispanai priešinosi ne dėl projekto ekonominio nepagrįstumo, o todėl,
kad norėjo, kad Galileo valdymo centras būtų įsteigtas Ispanijoje.

Apie tai, kad Galileo komercinė sekmė abejotina, kalbėjome
ir anksčiau. Tačiau, pasirodo, tai niekada nebuvo ir nebus Galileo tikslas. Cituojant
ES diplomatą
„visi žino, kad Galileo neturi komercinio pateisinimo. Tačiau
mums jo [Galileo] reikia, nes labai svarbiais kariniais momentais, mes negalime
būti užtikrinti, kad galėsime naudotis GPS.“ Taigi anksčiau iškeltas
hipotetinis klausimas, su kuo ES ruošiasi kariauti, jei numano negalėsianti
pasinaudoti amerikiečių GPS, išlieka. Tuščias ir neišsipildantis noras
„pasivyti ir aplenkti“ JAV pasiekė tokį lygmenį ir nebematoma paprastos
realybės, kad JAV yra praktiškai vienintelė patikima ir artima sąjungininkė ES.

Mayty, savotiškos ES didybės paieškų ikvėpta yra ir ši Jacques Parrot citataGalileo užtikrins ekonominę ir
strateginę ES nepriklausomybę <..> nes speciali [sic] navigacija yra
galios požymis [pasaulinėje arenoje]“. Kur jau ne. Siekiant didybės siūlyčiau
pasistatyti piramidžių, kaip senovės egiptiečiai, ar paauksuotų statulų, kaip „Turkmenbaši“.
Spėju būtų pigiau. Arba būtų galima sekti kitos didybės siekiančios šalies –
Rusijos – pavyzdžiu, nusileisti į vandenyno dugną ir prismaigstyti ten ES
vėliavų.

O kai Galileo pradės veikti, nenustebkite, jei bus išleista
kokia nors ES direktyva, kuri privers ES vartotojus naudotis Galileo, o ne GPS
sistema, net jei naudojimasis GPS ir toliau bus nemokamas. Tiesa, Galileo irgi
galima bus padaryti „nemokamu“, tereikės tam paskirti keletą atliekamų
milijardų iš ES biudžeto.

Baisu, kad Galileo netaptų veiksminga metafora ES
identitetui – kvestionuotinos ambicijos ir ekonomiškai nepagrįsti planai.

Rodyk draugams