BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Putinas- metų žmogus

Žurnalas „TIME“ Putiną paskelbė 2007-ųjų metų žmogumi. TIME
atstovas BBC teigė, kad ši nominacija jokiu būdu neteisina Putino veiksmų, o yra
tiesiog objektyvus Putino vaidmens įvertinimas. Anot jo, šis apdovanojimas
skirtas už tai, kad Putinas grąžino Rusiją į pasaulinę sceną, už Rusijos
stabilumą ir ekonomikos augimą.

Pradėkime nuo to, kad 1938 TIME
metų žmogumi išrinktas Adolfas Hitleris, o 1939 – Stalinas
. Čia ne ad hitlerum argumentas,
kiek paprasčiausia iliustracija, kad viešoji nuomonė (ar jos formuotojai) savo
vertinimuose dažnai pridaro sunkiai suvokiamų dalykų, deja, tai išryškėja tik po tam tikro laiko.

Viena vertus, kažkaip sunku įsivaizduoti, kad TIME būtų tiek
naivūs, kad nesuprastų grėsmės, kurią kelia revanšistinę Rusijos politiką vykdantis
ir įkūnijantis Putinas. Be abejo, galima šnekėti, kad tai tėra vieno JAV
žurnalo nuomonė, kuri nieko nereiškia. Tačiau lygiai taip pat naivu galvoti,
kad Rusijoje šis faktas nebus panaudotas visais įmanomais politikos tikslais. Prie
to pridėkime dar kokį Sarkozy sveikinimą Putinui laimėjus rinkimus, ir visa
vakarų kritika dėl procesų vykstančių dabartinėje Rusijoje (kuri ir šiaip
nelabai kam ten rūpi) tampa iš vis bevertė.

Kita vertus, antros vietos laimėtojas (t.y. pralaimėtojas) –
Alas Goras – ne ką geresnė kandidatūra. Tačiau TIME turėjo išeitį: jei praeitų
metų laimėtojas, t.y. žmogus turintis didžiausią įtaką buvo pats Žmogus, tai
2007-ųjų žmogumi iš tikro turėjo tapti nafta. Nes iš esmės nafta ir dujos (teisingiau jų trūkumas) gražino Rusijai
dalį parastos įtakos (ar suteikė įtakos tokiems veikėjams kaip Chavezas), kad
ir kaip Putinas besisavintų šiuos nuopelnus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Zvonkenomikos pamokos

Vakar netyčia mačiau „Lietuvos ryto TV“, kuris buvo skirtas naujamečiams dainininkų ir kitų linksmintojų honorarams švenčių periodu. Anot vieno iš švenčių organizatorių, grupių pasirodymo kainos per šventes išauga maždaug trigubai. Nors laidoje šnekėjo daug žinomų atlikėjų, dėl man pačiam dar nesuprantamų priežasčių šiame komentare kažkodėl koncentruojuosi į „Yvą“.

Šis pavyzdys naudingas tuo, kad skirtingai nei kiti realaus gyvenimo pavyzdžiai, kuriais aiškinamas kainos formavimas, jis yra lengvai suprantamas. Panašiai, kaip ir su ankstyvomis braškėmis, žmonės labai intuityviai priima nuostatą, kad kainą formuoja ne kaštai, o paklausos ir pasiūlos sąveika. Kitaip tariant, „Yvos“ nuomos kaštai (aukštakulnių, suknelės, balso ir „darbas ant scenos“ ) iš esmės yra pastovūs visais metų laikais;
„Yvos“ pasiūla visais metų laikais (jei pajėgumus skaičiuosime kaip stock­ – t.y. kaip kokių staklių ar ekskavatoriaus) taip pat yra pastovi – 1. Todėl aukšta „Yvos“ kaina švenčių metu paaiškinama smarkiai išaugusia paklausa. Visiems tai aišku ir niekam net į galva nešauna rimtais veidais šnekėti apie „viršpelnius“, „socialinės atsakomybės“ arba „solidarumo“ trūkumą. Ministras pirmininkas nesideri su Zvonke ir nekviečia „Yvos“ pasidalinti pelnais su Lietuvos žmonėmis, o kokia nors koncertų agentūra neskelbia karo nepagrįstai „Yvos“ kainai.

Be abejo, reikėtų patikslinti keletą aspektų.

a) Koncerto surengimo kaštai švenčių laikotarpiu, ko gero, išauga (pvz., dėl padidėjusios scenos
darbininkų, patalpų ar aparatūros nuomos kainų), tačiau tai nėra pačios „Yvos“ paslaugos kaštų augimas.

b) Didesnis atlygis „Yvai“ už koncertą būtinas dar ir todėl, kad (spėju) Zvonkės švenčių laikas jai yra vertingesnis nei „ne švenčių“ laikas - per šventes gi svarbu pabūti su artimaisiais, draugais, etc. Kitaip tariant,
išauga naujametinio koncerto alternatyvieji kaštai (pvz., Naujųjų sutikimas draugų rate), todėl tam, kad sutiktų koncertuoti reikalingas ir didesnis atlygis. Bet vėlgi, kad ir kaip bebūtų, šis veiksnys nėra pačio „Yvos“ naujametinio
pasirodymo kaštų padidėjimas.

c) Nors pagal stock gamybos pajėgumus pasiūla yra lygi 1, tačiau pagal flow pajėgumus pasiūla yra kintanti, nes per vieną vakarą galima surengti keletą koncertų (kaip jos ir daro). Kitaip tariant, „Yvos“ pasiūla yra kintanti, tačiau ją riboja
fizinės sąlygos ir individo darbo pasiūlos funkcijoje pastebimas reiškinys, kuomet, po tam tikro lygio, kainos didėjimas gali iššaukti pasiūlos sumažėjimą. Bet šis aspektas nepaneigia išaugusios paklausos įtakos.

Grįžtant prie pagrindinės minties, atlikėjų rinka įdomi tuo, kad į ją valstybinis kainų reguliavimo mechanizmas dar neįsibrovė, todėl kainos čia iš esmės yra tokios, kokios jos ir turėtų būti. (Įdomu, tik kiek ilgai tai tęsis, nes jau galima pastebėti tokių bandymų – pvz., vasarą buvęs siūlymas įpareigoti nurodyti, ar koncerte dainuojama gyvai ar fonograma). Jeigu vadovausimės prielaida, kad valstybė kainas reguliuoja ne todėl, kad jos būtų mažos, o todėl, kad būtų „teisingos“, arba tam, kad būtų užtikrinta vadinama „efektyvi rinka“ arba „efektyvi konkurencija“ (pasirodo, egzistuoja ir tokia rinkos struktūra), tuomet valstybinis įsikišimas į „Yvos“ naujametinių koncertų kainodarą yra daugiau nei pagrįstas.

Visų pirma, kaip jau minėjome anksčiau, čia galima pritaikyti reguliatorių ir politikų mėgstamą „viršpelnio“ argumentą ir teigti, kad pelno maržą reikia reguliuoti. Šiuo atveju galima būtų pasinaudoti VKEKK praktika ir „Yvos“ naujametinio koncerto honorarą nustatyti pagal plačiai naudojamą „kaštai plius pelno marža“ metodą, o pelno maržą susieti pvz., su
grupės turimo turto verte. Veiklos čia būtų visam skyriui, pvz., įvertinti, kurie aukštakulniai yra „pagrįsta investicija“ ir, ar galima juos įtraukti į kainą, ar nepermokėjo Zvonkė už aukštakulnius ir t.t. ir t.t.

Ištisus metus čia veiklos turėtų ir Konkurencijos taryba. Rinką apibrėžus kaip „žmonės, kuriems labai labai patinka grupė Yva“, Zvonkę galima paskelbti monopolininke. Šiek tiek išplėtus rinkos apibrėžimą į „žmonės
kuriems labai labai patinka mergaičių grupės“ (ir į sąrašą įtraukus „69 danguje“) būtų galima apskaičiuoti ne vieną rinkos koncentracijos indeksą ar rodiklį (įdomu, koks jis yra iš tikro), paskelbti „Yvą“ ir „69 danguje“ dominuojančiais rinkos subjektais ir taikyti atitinkamas sankcijas.

Galiausiai čia darbo turėtų ir kokia nors ES konkurencijos priežiūros institucija. Sužinojus, kad „Yva“ su konkurentėmis nesidalina savo produkto elementais (dainų žodžiais, melodijomis ar šokių judesiais) ir taip neprisideda prie konkurencijos skatinimo, galima būtų konstatuoti, kad „Yva“ siekia monopolizuoti rinką. Tikriausiai „Microsoft“ stiliaus baudos „Yva“ išvengtų, bet greičiausiai mergaitės būtų įpareigotos pasidalinti savo paslaptimis su „69 danguje“ ir visomis kitomis suinteresuotomis grupėmis.

Juokai juokais, tačiau juokai naudingi tuo, kad apnuogina dalykų esmę. Jei teigiama, kad kainų ir konkurencijos reguliavimas (o bendrai ir bet kokia valstybės intervencija į ekonomiką) grindžiamas objektyviais ekonominiais
principais, tuomet tie patys principai pritaikyti bet kokiai kitai ekonominei prekei - tiek „Yvai“, tiek šilumai – neturėtų kelti šypsenos.

O jei kainos reguliuojamos, todėl kad jos yra „per aukštos“, tuomet siūlyčiau pabandyti pareguliuoti linksmintojų honorarus Naujųjų metų naktį. Tuomet dainuoti, greičiausiai, tektų patiems.

Rodyk draugams