BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: ES energetikos politika - nesusipratimas kvadratu

Pagaliau ir Economist
pagalando savo sarkazmo peilį į ES energetikos politiką
, kurios trys neva
vienas kitą papildantys tikslai: tiekimo saugumas, kova su klimato kaita ir
konkurencingumo didinimas iš tikro vienas kitam prieštarauja. Apie tai jau
šnekėjau ne kartą.

Straipsnyje manau taip pat gerai iliustruotas dviveidiškumas,
kuriuo ES (ar konkrečios šalys) grindžia savo savotišką ekonominę Realpolitik.
Pajudėti pirmam (diegiant atsinaujinančius energijos šaltinius) ir naudoti bei
plėtoti santykinai brangesnę technologiją apsimoka tik tada, jei kiti seks iš
paskos. Taigi, kaip manote, koks pvz., Danijos ekonominis interesas, kai ji
išplėtojo savo vėjo energijos pramonę: skatinti vėjo energijos naudojimą (ir
subsidijavimą) ES, ar leisti nuspręsti tinkamiausią ir „tvariausią“
technologiją pasirinkti rinkai? Bėda tame, kad, mano manymu, ES papuolė į tuos
pačius spąstus, iš kurių kelio atgal nėra (nebent su dideliais politiniais ir
reputacijos nuostoliais).

Tiesa, ilgą laiką faktų ignoruoti gali ir nepavykti, kaip,
pvz., biodegalų skatinimo pasekmės, kuomet ES buvo priversta
pripažinti, kad „neįvertino“ visų pasekmių
. Gal nuskambėsiu kaip pesimistas,
tačiau nemanau, kad tai įneš daugiau racionalumo visame šiame debate. Per daug
politinių karjerų ir viso ES kredibilumo, yra paremta apokaliptiniu pasaulio
pabaigos scenarijumi.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kai vartotojai gelbėjami patys nuo savęs

International Herald Tribūne spausdina įdomų
straipsnį apie tai, kad Prancūzijos valdžia užsimojo apginti vartotojus nuo
nemokamo knygų pristatymo is Amazon.com
. Valdžia, gindama, turbūt gindama viešąja
interesą (konkurencijos įstatymo pavidalu), liepė Amazon nebetaikyti nemokamo pristatymo
paslaugos, kitaip tariant, liepė vartotojams mokėti už tai, ką anksčiau
privačios iniciatyvos dėka, vartotojai gaudavo nemokamai.

Tokių „apsaugos“ priemonių yra ir daugiau – pvz.,
išpardavimų ribojimas, kurį iliustratyviai aprašo Economist.
Kiek atsimenu panašių iniciatyvų apie išpardavimų reguliavimą būta ir pas mus. Lietuvos valdžia taipogi stengiasi neatsilikti nuo „pažangiausių“ idėjų –
pagaliau įtikino prekybos centrus nebedirbti per Kalėdas ir Naujuosius metus.

Be abejo, kalbant tiksliai, šis sprendimas prekybos centrų yra
priimtas „savanoriškai“. Tačiau tikėtis, kad tai apmalšins ilgalaikį politikų
norą reguliuoti mūsų kasdienį gyvenimą būtų naivu. Aišku viena – kelio atgal,
t.y. dirbti per Kalėdas ir Naujuosius metus, nebėra. O prekybos centrų
derybinė pozicija ne pagerėjo, o pablogėjo. Jei anksčiau dar buvo galima
argumentuoti, kad didelei daliai žmonių apsipirkti per šventes yra labai
svarbu, tai dabar šis argumentas nebeteko savo galios. Nes prekybos centrams
nedirbant, lyg nieko labai blogo (o tiksliau tokio, kas papultų į visuomenės informacijos
akiratį) ir nenutiko. Surasti argumentų, kodėl pvz., nereikėtų nedirbti per Velykas dabar bus sunkiau.

Kad valdžios reguliavimas plačiąja prasme yra kenksmingas, atrodo,
turėtų būti aišku su tuo susiduriantiems žmonėms. Bet jei valdžios perkalbėti
neišeina, jos skatinti tikrai nereikėtų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kas bijo “Maximos”?

Jei leisite lyrinį nukrypimą, tai kai kurie žmonės yra mažų
mažiausiai keisti. Atrodytų kas jau kas, bet brandų socializmą išgyvenę žmonės
turėtų vertinti tokius dalykus, kaip šiuolaikiniai prekybos centrai. Jei ne
dėl  prekių gausos, tai bent dėl
galimybės išreikšti vartotojo laisvę ir balsuoti savo pinigais. Tačiau nereto
neva gerą skonį, socialinę atsakomybę, tvarią plėtrą ir kitokias indulgencijas demonstruojančio
piliečio požymis tampa ir prekybos centrų nemėgimas. Pasirodo, prekybos centrai
kuria vartotojišką visuomenę, o ne vartotojai; žmonės nevaikšto į bažnyčią
todėl, kad eina į prekybos centrą; paaugliai alkoholio nusiperka ne todėl, kad
jo jiems nuperka suaugusieji, o todėl, kad prekybos centruose leidžiama
savitarna ir pan. Atleiskite už agregaciją, bet ji yra identiška nemeilę prekybos centrams demonstruojančių minties logikai. Galiausiai, keičiantis ekonomikos struktūrai, naujiesiems ir
seniesiems „darbo liaudies gynėjams“ sparčiai netenkant klientūros, prekybos
centro kasininkas tapo nauju, neva apsaugos reikalaujančiu išnaudojamuoju. Mises.org spausdina įdomų straipsnį
apie panašų fenomeną su Wal-Mart‘u JAV.

Čia belieka pasidžiaugti, kad lietuviai šioje srityje nėra
unikalūs, ir paliūdėti, kad dažnas lietuvis globalizacijos sąlygotus
informacijos srautus naudoja antiglobalistinių ir šiaip antikapitalistinių
nuotaikų ugdimuisi. Būtų įdomu, kiek Lietuvos antiglobalistų (ypač jaunų) tokiais
patapo dėl „importuojamo antiglobalizmo.“ 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Pienas, pienas, pienas

Na štai dar vienas atvejis, kuomet, deja vėl galima sakyti, „Argi
mes taip nesakėme?“ Viena iš piktinimosi kylančiomis pieno kainomis priežasčių,
bent jau tarp valdžios atstovų, buvo neva tai, kad štai ūkininkui tenka tik
maža galutinio produkto kainos dalis. Buvo teigiama, kad liūto (bet ne LEO LT) dalis atitenka prekybininkams
ir perdirbėjams (kurie nuteisti buvo dar prieš prasidedant teismui).

Ne valdininkų (ir juo labiau
ne LLRI) darbas nustatinėti kaip pasiskirsto pajamos už parduotą produktą. Įdomu,
kaip šiame kontekste nuskambės žinia, kad pieno
supirkimo kainos išaugo 53 proc
.?

Vienareikšmiškai – paklausos ir pasiūlos dėsniai veikia. Didėjanti
paklausa didina kaina; didėjant produkto kainai, gamintojai skatinami gaminti
daugiau. Jie taip ir darytų, jei norint melžti pieną prieš tai nereiktų dar
nusipirkti pieno gamybos kvotų, t.y. leidimų gaminti. Kokį poveikį išaugusios
maisto produktų paklausos fone turi ES Žemės ūkio politikos suvaržymai, kurių
esmė – mažinti gamybą, paliksiu skaitytojų įžvalgai.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Apie paternalistines nuostatas

Jei teigiama, kad valstybė privalo rūpintis žmogumi, nes pats jis asmeniškai nėra pakankamai racionalus ar informuotas, kad suvoktų, kas jam yra geriausia, ar kad apsisaugotų nuo negerų verslo kėslų ar pačio savęs, tai kodėl mes turėtume tikėti uždedamų ribojimų ar draudimų racionalumu - juk juos kuria lygiai tokie patys nepakankamai racionalūs ir nepakankamai informuoti žmonės?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Energetinio saugumo mitai

Vakar dienos Financial
Times spausdina gerą komentarą
apie energetinio saugumo mitus. Nors ši tema
labiau aktuali energetikos ir saugumo specialistams, ją svarbu atsiminti ir
dabartinių įvykių – nuo naujos AE statybos iki grėsmių iš Rusijos – fone.

Cituojant Pierre Noël:

„<...> Pasaulinė naftos rinka negriūna. Nepaisant
judėjimo link didesnės valstybė kontrolės, nafta vis dar prekiaujama globaliai
integruotoje rinkoje, įėjimui į kurią nereikia diplomatinių ar karinių
pajėgumų. Pasaulio ekonomikai gresia vidutinio laikotarpio rizika, susijusi su energijos
trūkumu ir su trumpais jos sutrikimais, bet nėra nieko, ko mes negalėtume
išspręsti. <...>“

Aišku, Lietuvos patirtis, perkant naftą iš Rusijos „Mažeikių
naftos“ perdirbimo gamyklai, nėra rožinė, tačiau, reikia pripažinti, kad net ir
naftos tiekimo nutraukimas jokios katastrofos nesukėlė būtent dėl to, kad
naftos galima nusipirkti ne tik iš Rusijos.

„<...> Viena iš pagrindinių 1970-ųjų metų pamokų yra
tai, kad laisva rinka yra pirmoji vartotojų gynybos linija. Laisvė importuoti
ir kainų kontrolės nebuvimas apsaugojo JAV nuo fizinio tiekimo nutrūkimo per
2002 metų Venesuelos streiką ir po 2005-ųjų metų uraganų. Importo ir kainų
reguliavimas yra vienintelė chroniško naftos trūkumo Kinijoje priežastis. Kaip
Beijing‘as pagaliau supranta, naftos tiekimo saugumas yra per daug svarbus, kad
jo nepalikti rinkai.“

Populiaru perfrazuoti  Clemensau citatą „Karas per daug svarbus, kad
jį palikti generolams“ įvairiausiais būdais (jūsų autorius - ne išimtis).
Tačiau tai, kad ne rinka, o būtent kovojimas su rinka, sukelia praktiškai visas
ekonomines blogybes, yra akivaizdus, tačiau sėkmingai ignoruojamas faktas. Apie
tai LLRI (ir ne tik) kalba seniai ir daug. Energetikos tema šioje srityje LLRI yra
atlikusi ne vieną savaitgalio skaitiniams tinkantį darbą: „Energetikos
politika: priemonės, galimybės, kryptys“,
ar laisvesne forma parašytą „The Impact of Economic Policy on
Security of Supply of Energy“
.

Galiausiai reikia pripažinti, kad „energetinė
nepriklausomybė“ iš esmės yra neįmanoma. Na, nebent Robinzono Kruzo scenarijuose
(kita vertus jo energetinės nepriklausomybės pagrindą sudarė tai, kad jokios
energijos jis neturėjo). Kalbos apie brangius, bet neva „energetinę nepriklausomybę
didinančius“ energijos šaltinius yra netoli oksimorono. Ką gauni, kai pakeiti
vieną energijos šaltinį kitu – brangesniu - energijos šaltiniu? Duh…. - brangesnę
energiją.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Dar apie alkoholio reklamos draudimą

Ši tema žiniasklaidoje ir viešojoje diskusijoje baigia
išsisemti. “Tautos girdytojai” ir “tautos gelbėtojai”, atrodo, jau nubrėžė visas
šio ginčo linijas, o dabar diskutuojama dėl detalių – reklama ar tik logotipas,
po kurios valandos galima rodyti reklamą ir pan. Tačiau niekas nekvestionuoja
pagrindinio argumento, neva alkoholio reklama skatina jo vartojimą.

Štai pvz,. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), savo 2005 metų
ataskaitoje
teigia, kad alkoholio reklamos draudimas turi tik ribotą
poveikį vartojimo pakyčiams. Tuo tarpu alkoholio prieinamumo mažinimas ir jo
nepardavimas nepilnamečiams (kas reglamentuojama ir LR įstatymais) įvardijamos
kaip efektyvios priemonės. Be abejo, čia galima naudoti amžiną argumentą „Jei
neprisigers bent vienas nepilnametis – tai verta daryti“, tačiau, būdamas
ekonomistu ir susidurdamas su politiku chroniškai ignoruojamu resursų ribotumo
veiksniu, negaliu nepaklausti apie tokios priemonės ekonominį efektyvumą.

Reklamos
draudimo šalininkai naudoja argumentą, kad reklama skatina vartojimą, nors
neaišku, kuo paremta jų argumentacija. Intuicija? Be jokios abejonės, intuicija
yra svarbus suvokimo įrankis, bet jis nebūtinai yra teisingas. Intuityviai žemė
yra plokščia. Logika, kad jei reklama neveiktų, tai niekas jos neužsakinėtų?
Logiškas, tačiau nenuoseklus argumentas. Drįsčiau teigti, kad alkoholio
reklama, kaip oligopolinės rinkos elementas skirtas konkurencijai tarp esamų
produktų ir esamų alkoholio vartotojų. Kitaip tariant, kiek iš jūsų, kurie
nerūko, veikia tabako reklama? Sutinku, kad reklama gali padidinti produkto
vartotojų skaičių, bet tai nereiškia, kad tas padidėjimas yra būtent dėl naujų
alkoholio vartotojų. Visiškai galimas daiktas, kad tai iš kitos alkoholio
rūšies ar prekinio ženklo „pervilioti“ vartotojai.

Aišku, galima pateikti statistikos, kuri, kaip spėju,
parodys, kad šalyse, kuriose alkoholio reklamai skiriama daugiau lėšų,
alkoholio suvartojimas taip pat didesnis. Tačiau tai neįrodo, kad didesnis
alkoholio reklamos kiekis atsakingas už didesnį suvartojimą. Greičiau
atvirkščiai – šalyse, kuriose alkoholio suvartojama daugiau, daugiau lėšų
skiriama jo reklamai, t.y. konkurencinei kovai tarp skirtingų produktų. Čia
galima pateikti atvirkštinių pavyzdžių, pvz., aukštas alkoholio suvartojimo
lygis Sovietų Sąjungoje, nors ten praktiškai nebūdavo reklamos.

Jei esate žmogus, kuriam labiau prie širdies ekonometriniai argumentai, tuomet siūlau Broadcast Advertising and U. S. Demand for Alcoholic Beverages, Jon P. Nelson, Southern Economic Journal, Vol. 65, No. 4. Apr., 1999, prisijungimas per JSTOR. (Jei neturinte JSTOR sąskaitos parašykite man, atsiųsiu tą darbą.) Viena jo išvadų:

Broadcast advertising of beer does not have a statistically significant effect on the own-demand for beer, suggesting that broadcast advertising affects brand shares and not beverage demand.

Jei politikai šią suvokimo ir ekonominės politikos klaidą daro
iš nuoširdžių paskatų – viskas gerai, klysti žmoniška, o diskusijoje tokios
klaidos paprastai ištaisomos. Tačiau, jei prieš tai Seimo salėje išlenkus po
taurelę, po to viešoje erdvėje bandoma medžioti rinkėjų balsus – tai jau
veidmainiška ir negražu.

Rodyk draugams

Pr. spaudai: LLRI pripažintas vienu geriausių Centrinės Europos ir Pasaulio viešosios politikos centru

Pirmą kartą atliktame įvairiausių sričių pasaulio viešosios politikos centrų (angl. „think tanks“) tyrime ir geriausio rinkimuose, Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateko į „Vieno geriausių centrų pasaulyje“ kategoriją ir buvo pripažintas vienu geriausių Centrinės ir Rytų Europos viešosios politikos centru.


Filadelfijoje (JAV) įsikūręs „Foreign Policy Research Institute“ du metus vykdė 169 šalyse veikiančių 5080  įvairiausias nuomones atstovaujančių „think tank’ų“ (tikslaus lietuviško pavadinimo atitikmens nėra, jis gali būti vadinamas „smegenų centru“, „idėjų fabriku“, viešosios politikos institutu) veiklą ir pirmą kartą paskelbė geriausias pasaulyje ir regionuose organizacijas.


Anot autorių, šis projektas gimė iš nuolatinių žiniasklaidos atstovų, mokslo žmonių ir valstybės tarnautojų prašymų suklasifikuoti ir išskirti geriausias organizacijas. Buvo apklausta daugybė tarptautinių ekspertų, viešų ir privačių asmenų, viešosios politikos centrų veiklą nagrinėjančių ir studijuojančių specialistų, stebėti organizacijų pasirodymai žiniasklaidoje, mokslinėje literatūroje ir taip sudarytas lyderių sąrašas. Iš visų pasaulyje esančių viešosios politikos centrų į jį pateko tik 228 organizacijos, iš kurių kiekvieną, autorių teigimu, galima vadinti „Vienu svarbiausių centrų pasaulyje“.


Į bendrą organizacijų sąrašą iš Lietuvos buvo įtraukta 10 viešosios politikos centrų, tačiau į geriausiųjų pasaulyje kategoriją pateko vienintelis LLRI. Iš kaimyninių Latvijos bei Estijos į šį sąrašą nepateko nei viena organizacija.


Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Remigijaus Šimašiaus, patys tyrėjai pastebi, kad paprastai labiau matomi ir tarptautiniu mastu įvertinami užsienio politikos ir gynybos srityje dirbantys institutai, taip pat tos įstaigos, kurių veikla visų pirma nukreipta į tarptautinę erdvę, todėl tai, kad buvo pastebėtas ir puikiai įvertintas visų pirma ekonomikos srityje, ir daugiausiai Lietuvos mastu veikiantis institutas, yra neeilinis laimėjimas.


 „Jau 17 metų aktyviai dirbame siekdami įtvirtinti asmens laisvės ir atsakomybės, laisvosios rinkos ir ribotos valdžios idėjas. Džiugu, kad mūsų darbai buvo įvertinti ir patekome tarp pasaulyje geriausiai vertinamų viešosios politikos centrų ir buvome išrinkti kaip vieni geriausių Centrinės ir Rytų Europos regione. Tai svarbus įvertinimas, nes LLRI – privatus institutas ir privačiai finansuojamas, kai tuo tarpu daugelis į sąrašą įtrauktų institutų - valdžios finansuojamos organizacijos“, - sako R. Šimašius ir dėkoja visiems ilgalaikiams instituto rėmėjams, darbuotojams, žurnalistams ir valdžios atstovams, kurie įsiklauso į LLRI kritiką ir siūlomus sprendimus.


LLRI prezidento teigimu, „institutui šį garbingą įvertinimą pavyko pasiekti dėl to, kad buvo dirbama nuosekliai, atkakliai, pasirenkant pačias aktualiausias žmonėms temas, jose siekiant preciziškos analizės, o viešumoje kalbant suprantama kalba“.


Tarp geriausiųjų pasaulyje patenka vertybėmis ir pažiūromis LLRI artimi viešosios politikos centrai: Adam Smith (D. Britanija), Center for a New Europe (Belgija), Instituto Bruno Leoni (Italija), International Policy Network (D. Britanija), Timbro (Švedija), Adriatic Institute for Public Policy (Kroatija), Free Market Center (Serbija ir Juodkalnija), Institute for Market Economics (Bulgarija), Liberalni Institut (Čekijos Respublika), American Enterprise Institute (JAV), CATO Institute (JAV), Fraser Institute (Kanada), Heritage Foundation (JAV).


Tyrimą galite rasti: www.fpri.org/thinktankssurvey.asp

Rodyk draugams