Ši tema žiniasklaidoje ir viešojoje diskusijoje baigia
išsisemti. “Tautos girdytojai” ir “tautos gelbėtojai”, atrodo, jau nubrėžė visas
šio ginčo linijas, o dabar diskutuojama dėl detalių – reklama ar tik logotipas,
po kurios valandos galima rodyti reklamą ir pan. Tačiau niekas nekvestionuoja
pagrindinio argumento, neva alkoholio reklama skatina jo vartojimą.

Štai pvz,. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), savo 2005 metų
ataskaitoje
teigia, kad alkoholio reklamos draudimas turi tik ribotą
poveikį vartojimo pakyčiams. Tuo tarpu alkoholio prieinamumo mažinimas ir jo
nepardavimas nepilnamečiams (kas reglamentuojama ir LR įstatymais) įvardijamos
kaip efektyvios priemonės. Be abejo, čia galima naudoti amžiną argumentą „Jei
neprisigers bent vienas nepilnametis – tai verta daryti“, tačiau, būdamas
ekonomistu ir susidurdamas su politiku chroniškai ignoruojamu resursų ribotumo
veiksniu, negaliu nepaklausti apie tokios priemonės ekonominį efektyvumą.

Reklamos
draudimo šalininkai naudoja argumentą, kad reklama skatina vartojimą, nors
neaišku, kuo paremta jų argumentacija. Intuicija? Be jokios abejonės, intuicija
yra svarbus suvokimo įrankis, bet jis nebūtinai yra teisingas. Intuityviai žemė
yra plokščia. Logika, kad jei reklama neveiktų, tai niekas jos neužsakinėtų?
Logiškas, tačiau nenuoseklus argumentas. Drįsčiau teigti, kad alkoholio
reklama, kaip oligopolinės rinkos elementas skirtas konkurencijai tarp esamų
produktų ir esamų alkoholio vartotojų. Kitaip tariant, kiek iš jūsų, kurie
nerūko, veikia tabako reklama? Sutinku, kad reklama gali padidinti produkto
vartotojų skaičių, bet tai nereiškia, kad tas padidėjimas yra būtent dėl naujų
alkoholio vartotojų. Visiškai galimas daiktas, kad tai iš kitos alkoholio
rūšies ar prekinio ženklo „pervilioti“ vartotojai.

Aišku, galima pateikti statistikos, kuri, kaip spėju,
parodys, kad šalyse, kuriose alkoholio reklamai skiriama daugiau lėšų,
alkoholio suvartojimas taip pat didesnis. Tačiau tai neįrodo, kad didesnis
alkoholio reklamos kiekis atsakingas už didesnį suvartojimą. Greičiau
atvirkščiai – šalyse, kuriose alkoholio suvartojama daugiau, daugiau lėšų
skiriama jo reklamai, t.y. konkurencinei kovai tarp skirtingų produktų. Čia
galima pateikti atvirkštinių pavyzdžių, pvz., aukštas alkoholio suvartojimo
lygis Sovietų Sąjungoje, nors ten praktiškai nebūdavo reklamos.

Jei esate žmogus, kuriam labiau prie širdies ekonometriniai argumentai, tuomet siūlau Broadcast Advertising and U. S. Demand for Alcoholic Beverages, Jon P. Nelson, Southern Economic Journal, Vol. 65, No. 4. Apr., 1999, prisijungimas per JSTOR. (Jei neturinte JSTOR sąskaitos parašykite man, atsiųsiu tą darbą.) Viena jo išvadų:

Broadcast advertising of beer does not have a statistically significant effect on the own-demand for beer, suggesting that broadcast advertising affects brand shares and not beverage demand.

Jei politikai šią suvokimo ir ekonominės politikos klaidą daro
iš nuoširdžių paskatų – viskas gerai, klysti žmoniška, o diskusijoje tokios
klaidos paprastai ištaisomos. Tačiau, jei prieš tai Seimo salėje išlenkus po
taurelę, po to viešoje erdvėje bandoma medžioti rinkėjų balsus – tai jau
veidmainiška ir negražu.

Rodyk draugams