BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Globalizacija yra gerai. Na ir kas?

Šios savaitės The
Economist
primena, kad nepaisant visos retorikos ir klaidingų politikų
samprotavimų, globalizacija atnešė daugiau naudos, nei žalos. Tokios žinios
ypač svarbios kasdieniniame diskurse, kuris yra visiškai iškreiptas. Paprastoms
tiesoms (pvz., mainai yra abipusiškai naudingi (net jei vienai pusei jie
naudingi labiau), prekyba nėra nulinės sumos žaidimas (zero sum game), darbo
vietos nėra gerovės šaltinis ir t.t. yra klijuojamos teorijų ar akademinių
prasimanymų etiketės. Tuo tarpu įvairioms ekonominės fikcijos, pvz., valstybei
reikia finansiškai remti verslą, arba konkurencija yra „nesąžininga“ (nes,
tarkim, darbuotojai Kinijoje turi mažiau socialinių garantijų) pristatomos kaip
realaus gyvenimo tiesos. Nieko nuostabaus, kad tokioje aplinkoje, net ir pačiam
objektyviausiam ir nepopulistiškiausiam politikui,  tinkamą sprendimą priimti yra sunku.

Kita vertus, kas
iš to. Politika nėra objektyvus ginčas, kuomet besiginčijantys yra sąžiningi, atviri,
o tiesos nevadina melu. Politika, skirtingai nei mokslas, nėra tiesos
ieškojimas. Politikoje svarbu ne surasti tiesą, o įtikinti žmones. Todėl nei
vienas racionalus politikas nebus tiek savižudis, kad bandytų pakeisti žmonių ekonominį
pasaulio suvokimą (apie
šališką supratimą rašiau ir anksčiau
). Blogi sprendimai leidžia išsilaikyti
netvariai ekonomikos struktūrai išsilaikyti, tačiau tokią ekonominę struktūrą išlaikyti
reikia vis daugiau valdžios pastangų, todėl globalizacija atrodo vis
grėsmingesnė ir t.t.. Užburtas ratas sukasi.

Tik įdomu, kodėl
šioje vietoje tradiciniai intervencionistai nerėkia „market failure“? Atsakymas
iš dalies pateiktas straipsnyje. Kuo labiau verslas tampa tarptautiniu, tuo
mažiau jis priklauso nuo vietinių politikų ar biurokratų malonės. O kas jau
kas, bet valdžia labai nemėgsta konkuruoti su kita valdžia.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: “Konkurencijos” gynėjai – Konstitucijos pažeidėjai!?

Konkurencijos taryba paskelbė nutarimą byloje, kuri sulaukia daug dėmesio: dėl pienininkų kartelio arba ne. Tikrai svarbus dalykas. LLRI iškart atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos pirmininko tarsi tarp kitko pasakyti žodžiai apie tai, kad asociacijos – kartelių buveinės yra labai pavojingi ir pakimba tokiu Damoklo kardu virš visų, kurį laikantys siūleliai vis silpnesni ir silpnesni. Dar daugiau: LLRI atlikta studija rodo, kad Konkurencijos taryba ne kiek saugo konkurenciją, kiek ją reguliuoja, ir daro tai ne tiek vardan konkurencijos, kiek vardan gražesnio atsiskaitymo Europos Komisijai.


 


Šįkart - nutarime dėl pieno - bent jau kiek galima spręsti iš pranešimo spaudai, yra gana keistų dalykų. Pavyzdžiui: „Narystė asociacijoje savaime nesuteikė galimybės gauti konfidencialios ar riboto naudojimo informacijos. Ją galėjo gauti tik tos asociacijos narės, kurios taip pat sutiko atskleisti savo duomenis, pasirašydamos atitinkamus leidimus, kad tokia informacija gali būti naudojama”. Kyla klausimas, o koks skirtumas įstatymo prasme – visos asociacijos narės gavo informaciją, ar tik tos, kurios prisijungė prie tam tikros duomenų keitimosi praktikos… Kyla ir daugiau klausimų, kuriuos buvome išsakę rudenį vykusiose diskusijose dėl pieno kainų (pvz., čia).


 


Abejonės abejonėmis, bet analizuoti norisi ne pranešimą spaudai, o patį nutarimą. Deja, kitą dieną po nutarimo ką mes randame toje Konkurencijos tarybos interneto puslapio vietoje, kur turi būti paskelbtas pats nutarimas? Nieko!!! Telefonu paaiškinama, kad nutarimas bus paskelbtas kai bus surašytas protokolas. Kada – neaišku… Keistai visa tai susišaukia su dar rudenį spaudos konferencijoje Konkurencijos tarybos pareigūnų išdėstytu pareiškimu, kad nustatėme kartelį, nors dar negalutinai.


 


O dabar dėl Konstitucijos. 2006 metais Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad kai teismas priima galutinį sprendimą byloje, tai turi būti iš karto paskelbta jei ne visas sprendimas, tai bent jau tokia informacija, iš kurios matytųsi jo pagrindimas ir motyvai. Konkurencijos tarybos vienintelis apskelbtas dokumentas – pranešimas spaudai – akivaizdžiai to neatitinka. Paties nutarimo reikšmė – irgi neabejotina ir tikrai nemažesnė nei daugelio Teismuose sprendžiamų bylų. Tik pagalvokime – ar daug yra tokių bylų, kuriose paskirta per dviejų milijonų bauda atrodytų baudos adresatams nedidelė ir jie dėl to atvirai džiūgautų?..


 


Taigi, laukiam nutarimo teksto su nekantrumu ir jį tikrai paanalizuosim, o kol kas aišku viena – Konkurencijos tarybos darbas tikrai neatitinka tų standartų, kurių iš jos tikimasi.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ką matuoja PSO reitingai ir dar šis tas į tema

Diskusija apie
privačią (ar labiau privačia) sveikatos apsaugos sistemą vyksta daugmaž šiuo
principu. 1. Privati sveikatos
= JAV sveikatos apsauga. 2. Visi žinome, kad JAV
sveikatos apsaugos sistema yra bloga. 1+2=  priva
tesnės sveikatos apsaugos sistemos mes nonorime. Šiame supaprastinime, be
abejo, yra daug ginčytinų dalykų, tačiau norėčiau pasidalinti įžvalgomis iš
nesenos CATO publikacijos
(WHO‘s fooling who?) apie Pasaulio Sveikatos Organizacijos tyrimą
(pilna
versija čia).

Privačia ir bloga
JAV sveikatos sistema mus gąsdina visi: nuo europiečių iki neva objektyvaus
Michaele Moore (kuris savo filme Sicko daugmaž teigia, kad Kubos
sveikatos apsaugos sistema yra geresnė nei JAV). PSO reitingas čia be abejo
vaidina didelį vaidmenį; jūsų autorius šio reitingo irgi nekvestionavo.

Tačiau, kaip
teigia CATO, pažiūrėjus atidžiau, pamatysime, kad pusė PSO reitingo yra paremta
neobjektyviais normatyviniais argumentais. Indeksą sudaro 5 komponentai:
Sveikatos lygis (25 proc.), Sveikatos paskirstymas (25 proc.), Reagavimas (12,5
proc.), Reagavimo paskirstymas (12,5 proc.), Finansinis sąžiningumas.

Pirmas ir trečias
indikatoriai, anot CATO yra objektyvūs ir tinkami, o visi kiti – paremti įsivaizdavimu,
kaip turi būti. Pvz., finansinis sąžiningumas čia įsivaizduojamas tada, kuomet
turtingieji už sveikatos apsaugą moka daugiau (net jei jie tokių paslaugų
sunaudoja mažiau).

Be abejo, nei
vienas panašus reitingas nėra visiškai objektyvus, ne veltui sakoma, kad
reitingai daugiau parodo apie jų autorius nei apie tiriamus dalykus. Skirtumas
tik tas, kad kuomet kokį reitingą pristato kokia laisvarinkiška organizacija, šis
„autorių neobjektybumo“ tikras ar tariamas veiksnys visuomet yra pabrėžiamas.
Tuo tarpu, priimta manyti, kad tokios grandiozinės tarptautinės valstybinės organizacijos
kaip JTO ar PSO yra objektyvios, nors taip iš tikro nėra. Be to, manau, panašaus
pobūdžio organizacijų neobjektyvumas taip pat nėra atsitiktinis, t.y. jos yra „tendencingos
į kairę“ tiek dėl savo veiklos pobūdžio, tiek dėl žmonių kurie ten dirba. Tai siejasi
ir su tendencija, kad akademikai
dažnai yra kairiųjų pažiūrų
.

Didelės tragedijos
tame nėra. Tai tik dar sykį patvirtina libertarų tiesą, kad valdžia nėra
objektyvi bei eilinį sykį (neužpriklausomai nuo politinių pažiūrų) primena, kad
racionaliai kvestionuoti neva „teisingus“ dalykus būtina.

P.S. Pastabos darbe
iš statistinės srities taip pat, manau, aktualios.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Įvertinkime vertintojus (TVF 2008)

TVF išvados ir rekomendacijos visada sukelia diskusijas. Šį karta TVF irgi pasakė tai, kas politikams ir visuomenei pasirodė aktualu. Jeigu trumpai tariant, tai TVF kalba protingai, tačiau noriu išskirti porą esminių pastebėjimų, kurie susišaukia su LLRI teikiamomis rekomendacijomis (+), ir vieną pastebėjimą, su kuriuo sutikti negalima (-).


 


+


 


Dėl biudžeto: kad reikia sumažinti išlaidas ir atsižvelgti į Valstybės kontrolės rekomendacijas dėl geresnio išlaidų planavimo ir vertinimo. Nors ir vargu ar teisinga siekti vadinamo cikliškai subalansuoto biudžeto (nes visų pirma reikia nustatyti kokioje ekonomikos ciklo stadijoje esame, o tai – nevienareikšmis klausimas), o pakaktų tiesiog bet kada subalansuoto biudžeto, tačiau siūlymas dėl išlaidų apkarpymo – pagrįstas. Galima atleisti netgi už tai, kad ne subsidijas žemės ūkyje pirmiausiai siūloma nukirpti, o kompensacijas už negrąžintą nekilnojamąjį turtą. Dėl išlaidų apkarpymo jei apsispręstume pasirinkti kitus – protingesnius - prioritetus, TVF tikrai nesupyktų.


 


Dėl ekonomikos lankstumo. TVF patvirtino, kad reikia tų dalykų, apie kuriuos nuolat zulina ir LLRI:


1) darbo santykių (o ypač darbo laiko) lankstumo (TVF dar neblogai akcentuoja ir barjerų Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams klausimą);


2) teritorijų planavimo supaprastinimo;


3) reguliavimo, reguliuojančių institucijų ir licencijų supaprastinimo.


 


-


 


Ir kodėl gi TVF taip įsikibęs laikosi rekomendacijos, kad toliau nereikia mažinti mokesčių?.. Juk ir pats pripažįsta, kad dabartinis sumažinimas nieko bloga neatnešė. Mokesčių mažinimas nedidina ir infliacijos, apie ką puikiai parašė mano kolega Žilvinas Šilėnas. Mokesčių mažinimas gali nedidinti ir deficito, jei susitvarkoma su išlaidavimu, o netgi jį sumažinti ateityje, nes paskatinama ekonominė veikla ir taip praplečiama mokesčių bazė.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Europos Komisija nori būti populiari

Kai populiarumo
siekia Radži, statistinis realybės šou ar dabar populiarių šokėjėlių –
dainorėlių projektų dalyvis, juos galima suprasti, užjausti, numoti ranka ir
perjungti kanalą. Kuomet populiarumo siekia politikai – tą paprastai galima
tiesiog ignoruoti. Tačiau kuomet populiarumo siekia Europos Komisija – reikia
sunerimti. Kas jau kas, bet Europinės institucijos, jūsų autoriaus akyse, turi
„geros“, „nepopulistinės“ politikos įvaizdį.

Bet negaliu
nesutikti su šios savaitės Economist
straipsnio mintimi – EK blaško noras būti populiaria. To rezultatas – daugiau
„žmonėms patinkančios“ politikos. Kaip ryškiausią to pavyzdį Economist
cituoja roaming‘o tarifų sumažinimą.

Na, apie
ekonominį šio žingsnio nepagrįstumą LLRI yra šnekėjęs daug ir be jokio
rezultato. Populizmo „Europos Komisija dovanoja pigesnes atostogas“ bangos
sustabdyti neįmanoma. Nieko nuostabaus, kad neseniai EK liepė sumažinti SMS ir
GPRS tarifus
. Kitaip tariant, einama didesnes ovacijas sukeliančios politikos
link. Be abejo, galima sakyti, kad tokie populiarūs žingsniai reikalingi
pasiekti kitų, nepopuliarių, tačiau ekonomiškai pagrįstų tikslų (pvz.,
tarptautinės prekybos liberalizavimas). Bet šis kelias yra labai slidus, o
paslydus tapti oportunistu labai lengva.

Kitos straipsnio
įžvalgos apie sprendimų priėmimą remiantis apklausomis, kuriose klausiama tik
to, ką ir norima išgirsti, irgi labai iliustratyvios. Štai, kad ir Galileo
projektas (kurį jūsų autorius kritikavo čia ir čia. Pasirodo, EK teigė, kad 80%
europiečių remia Galileo projektą, o 63
% remia ir dideles išlaidas šiam projektui, nors tik 40% buvo girdėję apie šį projektą.

Grįžtant prie
pagrindinės minties, be abejo, populiarūs EK veiksmai nebūtinai yra nepagrįsti
ar žalingi. Tačiau jei Economist įžvalgos yra teisingos, tuomet vertinti
EK iniciatyvas reiktų žymiai atsargiau. Lietuvoje direktyvos perkeliamos
dažniausiai be didesnių ginčų ar debatų (ir dalis to perkėlimo, manau, turėjo
teigiamų pasekmių). Tačiau aklai pasitikėti Europinėmis institucijomis ir
nekvestionuoti jų sprendimų, kaip tai daroma dabar, tik padidintina į
populiarumą orientuotų sprendimų, kuriuos tiesiog dievina ir Lietuvos politikai,
skaičių.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Sąmokslo teorijos variacija alkoholio kontrolės ir konkurencijos saugojimo tema

Skaitau žinią, kad Anglijoje “Tesco” prašo premjero padidinti alkoholio kainą. Įdomu ir daug peno apmąstymams, bet pasidalinsiu tik trimis mintimis apie prekybą ir alkoholį, kurios aktualios toli gražu ne tik Anglijai, bet ir  Lietuvai.


 


Pirma, visiškai logiška yra teigti, kad produkto pigumas skatina jį vartoti. Jeigu sutarėme, tai eikime toliau. Kokie kokios nors kategorijos produktai parduotuvėse brangiausi? Atsakymas irgi paprastas – prestižiniai, reklamuojami. Kokie pigiausi – nereklamuojami „no name“ arba prekybininkų ženklą turintys produktai (a la „Optima“, „Marine“ ir kt.). Taigi atviras klausimas dėl Lietuvos antialkoholinės kampanijos: reklamos draudimas padidina ar sumažina alkoholio (kainą ir) vartojimą?..


 


Antra, “Tesco” net neslepia, kad jei dėl padidintų kainų susitartų su konkurentais, tai nepatiktų konkurencijos prižiūrėtojams. Kai kas bent sąžiningas – norima, kad būtų apribota konkurencija. Tai puiki iliustracija dabartinio konkurencijos „gynimo“. Lietuvos ir kai kurios kitos valdžios krūtinę atstačiusios tiesiog veržiasi ardyti kartelius. Tačiau jos vis tiek sulaukia akivaizdžių kvietimų, kurių esmė tokia: „mes žinome, kad tai būtų kartelinis susitarimas, patys jo nei ekonomiškai, nei teisiškai negalime sukurti ar net inicijuoti, tad gerbiama valdžia, būkite gera – nustatykite kartelį savo dekretu“. Kažin ar galime teigti, kad valdžia nelinkusi tokias iniciatyvas paremti (tik dažniau, ko gero, tyliai, o ne po viešų skambių kreipimųsi).


 


Trečia, tiesiog šiaip pamąstymas. “Tesco” argumentas – kad pigus alkoholis prieinamas nepilnamečiams ir tai blogai. Tiesa. Tačiau kaip nepilnamečiai to alkoholio gauna, jei jį parduoti draudžiama? Norim spręsti socialines problemas – tai ir diekime parduotuvėse iniciatyvas, kurios užkardytų alkoholio patekimą į nepilnamečių rankas. Kodėl visgi einama kitu – direktyvinio branginimo keliu? Siūlau jums sąmokslo teoriją: (a) reklama apribojama, tad ženklai kaip tokie nebėra labiau patrauklūs ir visi gamybininkai vartotojų akyse tampa vienodi; (b) kainas valdžios pagalba nustatome dideles, tad pigiau niekas neturi teisės pardavinėti produktų, (c) prekybininkai alkoholį perka kuo pigiau iš bet ko, (d) tie patys „socialiai atsakingi“ prekybininkai pardavinėja alkoholį už nustatytą brangią kainą.


 


Ir retorinis klausimas: kas dėl to uždirba ir kam nuo to geriau?..

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kūrybingas naikinimas ir intelektualinis narcisizmas

Ką tik pasibaigęs
karas tarp Blue-ray
ir HD DVD formatų
baigėsi Blue-ray pergale. O
tai reiškia, kad bent jau šiuo metu, didelės raiškos DVD rinkoje lieka tik
vienas standartas - Blue-ray. Kompanijos, kurios siejo sėkmę su HD DVD,
vartotojai, kurie pirko HD DVD grotuvus, platintojai, kurie leido filmus HD DVD
formatu, be abejo, labai nesidžiaugia – jų investicijos, greičiausiai, yra
dingusios (dėl to jos dar ir vadinamos sunk costs).

Todėl  ne
vienam kyla klausimas, ar toks standartų konkuravimas turėtų egzistuoti? Ar ne
protingiau būtų, jei kokia nors visažinė institucija nuspręstų, kuris
standartas geresnis ir jį paskelbtų vieninteliu? Gi taip būtų išvengta
bereikalingų investicijų, resursų švaistymo ir t.t. Kur jau kur, o čia
valstybės įsikišimui prieštarautų nebent paranojiškas libertaras.

Toks „ūkiškas“
požiūris yra intuityviai priimtinas, bet tik tiek. Žemė intuityviai irgi yra
plokščia. Net jei konkuravimo baigtį nulemia, atrodytų tokie trivialūs dalykai,
kaip, pvz., kurį formatą pasirenka Walmart prekybos tinklas, tai nėra priežastis
užsiimti konkurencijos prevencija. Produktų konkurencija susideda iš n
matomų ir nematomų veiksnių, tūkstančių sprendimų verslo lygmenyje, ir nesuskaičiuojamos
galybės vartotojų sprendimų ir asmeninių preferencijų. Anot Henry Hazlitt
1960-aisias, kukliais vertinimais JAV egzistavo 9,000,000 kainų, kurios
tarpusavyje sukuria 40,000,000,000,000 tarpusavio ryšių. Tik didžiausias intelektinis
narcizas gali manyti, kad įmanoma tiksliai apskaičiuoti, įvertinti ir pateikti
sprendinį, o ne leisti tai padaryti rinkai.

Problema tai, kad
daug tikrai protingų žmonių, švelniai tariant, turi aukščiau minėtos ligos
požymių (dėl ligos jūsų autorius, turbūt, irgi ne išimtis). Kai
kurie sergantieji šia liga ją pažįsta ir bando su ja kovoti. Kiti ją aktyviai neigia, o jos simptomus pateikia kaip didžius minties pasiekimus žmonijos labui.

Grįžtant prie
Blue-ray atvejo, ši pergalė gali būti trumpalaikė, nes dar reikia, kad šis
formatas universaliai pasklistų rinkoje ir neatsirastų kitų, tarkim, ne DVD
formato laikmenų, kurios nenukonkuruotų aukštos raiškos DVD. Kas, pavyzdžiui,
beprisimena tokį SONY MiniDisc? Šumpeteriškasis kūrybingas naikinimas (creative
destruction)
vyksta toliau. Ir joks centrinis planuotojas, nesvarbu kokiu
vardu, ar su kiek žvaigždučių ant vėliavos, neatliks to paties darbo taip gerai,
kaip nematoma ranka.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kainos mažėja – naujas kartelinis susitarimas?

Kainų kilimą pastarąjį pusmetį simbolizavusios pieno kainos ne tik kad nustojo kilti, bet ir nukrito. Ilgai ir daug teko šnekėti apie prieš tai vykusio kainų kilimo priežastis. Visaip tada bandžiau įžvelgti tiesos grūdą Ministro pirmininko, Seimo pirmininko, Konkurencijos tarybos pirmininko komentaruose apie kartelius pieno sektoriuje.


 


Dabar kainos krenta. Politikai, turėtų pasakyti, ką tai reiškia. Galiu pasufleruoti variantus, kurie atitinka jų ankstesnes šnekas:


(a) sudarytas naujas kartelinis susitarimas arba pakoreguotas senas;


(b) Vyriausybė ir Konkurencijos taryba išardė kartelinį susitarimą.


Tik štai įdomi detalė – dabartiniai kainų pokyčiai vėl pasekė paskui pasaulines tendencijas. Ir sutapk tu man taip…


 


Yra dar viena išeitis politikams – užmiršti kas kalbėta ir vėl paieškoti kaltų:


(a) kalti pieno perdirbėjai kad žemdirbiams moka per mažai ir mažiau nei kitose šalyse, kad mažiesiems žemdirbiams – mažiau nei didiesiems (kad pieno pristatymo sąlygos visai kitos – galima ir „nepastebėti“);


(b) kalti pieno supirkėjai, kad į kainų pokyčius kai jos didėja sureaguoja per lėtai, kai mažėja – per greitai;


(c) kalti pieno perdirbėjai, kad į kainų pokyčius nustatydami savo produkcijos kainas sureaguoja netinkamai: kai kainos didėja – per greitai, kai mažėja – per lėtai;


(d) kalti prekybininkai, kad kainas didina proporcingai tiekėjų padidintai kainai (ir todėl gauna daugiau pelno), ir kad mažina jas proporcingai tiekėjų sumažintai kainai (ir todėl parduotuvėse pienas vis tiek kainuoja brangiai);


(e) labiausiai kalti visgi pieno perdirbėjai – kad pieną pardavinėja ten, kur už jį daugiau moka, todėl sumažina pasiūlą ir padidiną kainą „mūsų“ vartotojams, o patys uždirba „viršpelnius“.


 


Galiausiai išvada – kad ir ką besakytų politikas apie ekonomiką, jis visada teisus, nes jis sako tai, ką nori girdėti Tauta.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Įstatymų darybos Lietuvoje ypatumai II

Šiuo metu Seime kone baigiamas ruošti Darbo kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas (XP-2307(3)). Kaip neretai būna įstatymų projektų aiškinamuosiuose raštuose, taip ir šio įstatymo projekto aiškinamajam rašte išdidžiai pareiškiama, jog „įstatymo įgyvendinimas teigiamai įtakos verslą ir jo plėtrą“. Šią teigiamą įtaką lems darbdaviui sugriežtintos tam tikros darbuotojų informavimo ir konsultavimo prievolės, palengvintos darbuotojų streiko paskelbimo sąlygos ar, pavyzdžiui, panaikintos alternatyvos, kokiais būdais darbdavys gali susitarti su darbuotojais dėl darbo viršvalandžių.


 


Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet asmeniškai šio įrašo autoriui, jei šis būtų verslininkas, toks darbo kodekso pakeitimas (kitoms sąlygoms nepakitus), jei ir nesumažintų noro, pavyzdžiui, plėsti savo verslo, tai tikrai to noro nepadidintų. Taigi šie pakeitimai darys teigiamą įtaką tik tada, jei sąvoka „teigiamai“ yra suprantama kaip verslo sąlygų ir galimų pasirinkimų pasunkinimas ar pagriežtinimas. Kitaip tariant, įstatymo projekto aiškinamajame rašte aiškiai paskelbiama, jog, šiek tiek hiperbolizuojant, įstatymų leidėjams pats geriausias verslas yra negyvas verslas.


 


Negi taip sunku išlikti sąžiningam ir paaiškinti, kad verslo sąlygos aukojamos dėl vienų ar kitų socialinės politikos tikslų, o ne išdidžiai meluoti, kad viskas bus labai gerai?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Centrinis planavimas kitais vardais

Nenoriu, kad šis
blog‘as pavirstų į „nemėgstu ES“,nes ES idėja man yra patraukli.
Bet, atrodo, kad dar net nepasiekusi tikro laisvo prekių, paslaugų ir gamybos
veiksnių judėjimo, ES transformuojasi į centralizuotą super-valstybę. Dar blogiau
- ekonomikoje pradeda dominuoti centrinio planavimo idėjos. Taip, centrinio
planavimo. Galima jas pavadinti jas „moderniomis“, „tvariomis“ ar „atitinkančiomis
XXI amžiaus iššūkius“, tačiau esmės tai nekeičia. Jei valstybė nustato tam
tikrų produktų kainas, tai yra centrinis planavimas. Ar valstybė tai padaro per
Gosplan‘ą, ar tiesiog įsakydama privačioms bendrovėms sumažinti kainas – esminio
skirtumo čia nėra. Lieka tik privačios nuosavybės ir asmens laisvės fasadas.

Kas dar blogiau,
šis nukrypimas yra vadinamas „progresu“, o pati ES didžiuojasi tampanti „pasaulio
reguliatoriumi“ (apie tai jau yra rašęs mano kolega Remigijus). Štai pranešimas
apie komunikatą Bendroji
rinka XXI a. Europai
skelbia:

<…> Kodėl skaitmeninių fotoaparatų kainos
kaimyninėse šalyse kartais skiriasi net 30 %? Kodėl bankų sąskaitų tvarkymas
vienose ES valstybėse narėse yra nemokamas, o kitose – mokamas? Žinoma, kainų
skirtumus iš dalies gali lemti nevienodas gyvenimo lygis regionuose arba
nevienodos klientams teikiamos paslaugos, bet kartais tokie kainų skirtumai
verčia manyti, kad sudaromi karteliniai susitarimai, ribojama laisva
konkurencija arba kainos nustatomos neskaidriai, taip iškraipant vartotojų
pasirinkimą.

Europos piliečiai turi teisę tikėtis konkrečių
rezultatų iš bendrosios rinkos. Štai kodėl Europos Komisija įsipareigojo
įdiegti naują vartojimo prekių rinkos priežiūros sistemą (Consumer MarketWatch),
kuria siekiama ne tik kontroliuoti prekių kainas ir saugą, bet ir rūpintis, kad
vartotojai būtų patenkinti.

Šia nauja sistema tęsiama praėjusių metų lapkričio
mėnesį pradėta vidaus rinkos modernizavimo iniciatyva,
dėl kurios jau pasiekta teigiamų rezultatų telekomunikacijų ir energetikos
sektoriuose. <…>

Kodėl ES lygmeniu
turėtų rūpėti, kad bankai skirtingose šalyse ima skirtingus mokesčius –
neaišku. Jei „teigiami rezultatai telekomunikacijos srityje“ yra vasarą įvykęs vienašališkas
tarptinklinio ryšio kainų nustatymas, tai nuo tokio „modernumo“ reikia
saugotis. „Modernumas“ nėra savaiminė vertybė, be to, kainų reguliavime nieko
modernaus nėra. Dar Hamurabio ar Senovės Egipto laikais kainos buvo reguliuojamos ir
turėjo tokių pat neigiamų pasekmių:

<...> „Jei asmuo samdo laukų darbininką,
privalo jam atseikėti 8 gurus grūdų per metus“; „jei asmuo samdo piemenį,
privalo jam duoti 6 gurus grūdų per metus“; „jei asmuo nuomoja 60 tonų valtį,
už nuomą privalo sumokėti šeštąją sikelio dalį sidabro per dieną“ <...>

Centrinio
planavimo idėjos Rytų Europoje buvo efektyviai diskredituotos sovietų laikais,
tad atrodė, kad kur jau kur, bet Lietuvoje visi puikiai žino, prie ko tai
priveda. Vakariečiai turėjo galimybe pajusti tik švelnesnę centralizuoto planavimo
formą. Ir tai – centralizuoto planavimo sukelti sunkumai, kairiai nusiteikusių
politikų sėkmingai įvardijami kapitalizmo, o ne centrinio planavimo trūkumai.

Vardai yra svarbi
mąstymo dalis. Neįvardijant daiktų tikraisiais vardais galima smarkiai apsigauti.

Rodyk draugams