BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Remigijus Šimašius: Sąmokslo teorijos variacija alkoholio kontrolės ir konkurencijos saugojimo tema

Skaitau žinią, kad Anglijoje “Tesco” prašo premjero padidinti alkoholio kainą. Įdomu ir daug peno apmąstymams, bet pasidalinsiu tik trimis mintimis apie prekybą ir alkoholį, kurios aktualios toli gražu ne tik Anglijai, bet ir  Lietuvai.


 


Pirma, visiškai logiška yra teigti, kad produkto pigumas skatina jį vartoti. Jeigu sutarėme, tai eikime toliau. Kokie kokios nors kategorijos produktai parduotuvėse brangiausi? Atsakymas irgi paprastas – prestižiniai, reklamuojami. Kokie pigiausi – nereklamuojami „no name“ arba prekybininkų ženklą turintys produktai (a la „Optima“, „Marine“ ir kt.). Taigi atviras klausimas dėl Lietuvos antialkoholinės kampanijos: reklamos draudimas padidina ar sumažina alkoholio (kainą ir) vartojimą?..


 


Antra, “Tesco” net neslepia, kad jei dėl padidintų kainų susitartų su konkurentais, tai nepatiktų konkurencijos prižiūrėtojams. Kai kas bent sąžiningas – norima, kad būtų apribota konkurencija. Tai puiki iliustracija dabartinio konkurencijos „gynimo“. Lietuvos ir kai kurios kitos valdžios krūtinę atstačiusios tiesiog veržiasi ardyti kartelius. Tačiau jos vis tiek sulaukia akivaizdžių kvietimų, kurių esmė tokia: „mes žinome, kad tai būtų kartelinis susitarimas, patys jo nei ekonomiškai, nei teisiškai negalime sukurti ar net inicijuoti, tad gerbiama valdžia, būkite gera – nustatykite kartelį savo dekretu“. Kažin ar galime teigti, kad valdžia nelinkusi tokias iniciatyvas paremti (tik dažniau, ko gero, tyliai, o ne po viešų skambių kreipimųsi).


 


Trečia, tiesiog šiaip pamąstymas. “Tesco” argumentas – kad pigus alkoholis prieinamas nepilnamečiams ir tai blogai. Tiesa. Tačiau kaip nepilnamečiai to alkoholio gauna, jei jį parduoti draudžiama? Norim spręsti socialines problemas – tai ir diekime parduotuvėse iniciatyvas, kurios užkardytų alkoholio patekimą į nepilnamečių rankas. Kodėl visgi einama kitu – direktyvinio branginimo keliu? Siūlau jums sąmokslo teoriją: (a) reklama apribojama, tad ženklai kaip tokie nebėra labiau patrauklūs ir visi gamybininkai vartotojų akyse tampa vienodi; (b) kainas valdžios pagalba nustatome dideles, tad pigiau niekas neturi teisės pardavinėti produktų, (c) prekybininkai alkoholį perka kuo pigiau iš bet ko, (d) tie patys „socialiai atsakingi“ prekybininkai pardavinėja alkoholį už nustatytą brangią kainą.


 


Ir retorinis klausimas: kas dėl to uždirba ir kam nuo to geriau?..

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kūrybingas naikinimas ir intelektualinis narcisizmas

Ką tik pasibaigęs
karas tarp Blue-ray
ir HD DVD formatų
baigėsi Blue-ray pergale. O
tai reiškia, kad bent jau šiuo metu, didelės raiškos DVD rinkoje lieka tik
vienas standartas - Blue-ray. Kompanijos, kurios siejo sėkmę su HD DVD,
vartotojai, kurie pirko HD DVD grotuvus, platintojai, kurie leido filmus HD DVD
formatu, be abejo, labai nesidžiaugia – jų investicijos, greičiausiai, yra
dingusios (dėl to jos dar ir vadinamos sunk costs).

Todėl  ne
vienam kyla klausimas, ar toks standartų konkuravimas turėtų egzistuoti? Ar ne
protingiau būtų, jei kokia nors visažinė institucija nuspręstų, kuris
standartas geresnis ir jį paskelbtų vieninteliu? Gi taip būtų išvengta
bereikalingų investicijų, resursų švaistymo ir t.t. Kur jau kur, o čia
valstybės įsikišimui prieštarautų nebent paranojiškas libertaras.

Toks „ūkiškas“
požiūris yra intuityviai priimtinas, bet tik tiek. Žemė intuityviai irgi yra
plokščia. Net jei konkuravimo baigtį nulemia, atrodytų tokie trivialūs dalykai,
kaip, pvz., kurį formatą pasirenka Walmart prekybos tinklas, tai nėra priežastis
užsiimti konkurencijos prevencija. Produktų konkurencija susideda iš n
matomų ir nematomų veiksnių, tūkstančių sprendimų verslo lygmenyje, ir nesuskaičiuojamos
galybės vartotojų sprendimų ir asmeninių preferencijų. Anot Henry Hazlitt
1960-aisias, kukliais vertinimais JAV egzistavo 9,000,000 kainų, kurios
tarpusavyje sukuria 40,000,000,000,000 tarpusavio ryšių. Tik didžiausias intelektinis
narcizas gali manyti, kad įmanoma tiksliai apskaičiuoti, įvertinti ir pateikti
sprendinį, o ne leisti tai padaryti rinkai.

Problema tai, kad
daug tikrai protingų žmonių, švelniai tariant, turi aukščiau minėtos ligos
požymių (dėl ligos jūsų autorius, turbūt, irgi ne išimtis). Kai
kurie sergantieji šia liga ją pažįsta ir bando su ja kovoti. Kiti ją aktyviai neigia, o jos simptomus pateikia kaip didžius minties pasiekimus žmonijos labui.

Grįžtant prie
Blue-ray atvejo, ši pergalė gali būti trumpalaikė, nes dar reikia, kad šis
formatas universaliai pasklistų rinkoje ir neatsirastų kitų, tarkim, ne DVD
formato laikmenų, kurios nenukonkuruotų aukštos raiškos DVD. Kas, pavyzdžiui,
beprisimena tokį SONY MiniDisc? Šumpeteriškasis kūrybingas naikinimas (creative
destruction)
vyksta toliau. Ir joks centrinis planuotojas, nesvarbu kokiu
vardu, ar su kiek žvaigždučių ant vėliavos, neatliks to paties darbo taip gerai,
kaip nematoma ranka.

Rodyk draugams