BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Giedrius Kadziauskas: Kaip sukurti didesnę ekonominę laisvę darbo santykiuose?

Pastaruoju metu linksniuojama, jog darbo santykių reglamentavimas Lietuvoje sudėtingas ir painus, o tai rodo ir įvairūs verslo sąlygas vertinantys tarptautiniai reitingai. Čia pateikiama Ekonominės laisvės indekso (Index of Economic Freedom) ir Pasaulio Banko atliekamos Doingbusiness 2008 apžvalgos teikiamų darbo santykių vertinimas. Į ką gi atsižvelgia šie reitingai?


Kaip matuojama ekonominė laisvė?


Wall Street Journal ir Heritage Foundation sudaromame ekonominės laisvės indekse Index of Economic Freedom naudojami dešimt veiksnių, kiekvienam iš jų teikiant vienodą vertę:


verslo laisvė – kaip lengva pradėti, vykdyti ar uždaryti verslą;


prekybos laisvė – ar esama importo ir eksporto reguliavimų;


fiskalinė laisvė – ar dideli mokesčiai;


valstybės valdžios dydis – ar didelės valstybės išlaidos;


monetarinė laisvė – koks kainų stabilumo ir kainų kontrolės priemonių santykis;


investicijų laisvė – kaip laisvai gali keliauti kapitalas, ypač užsienio kapitalas;


finansinė laisvė – bankų saugumas ir jų nepriklausomybė nuo valstybės kontrolės;


nuosavybės teisės – kaip stipriai saugomos nuosavybės teisės;


laisvė nuo korupcijos – kaip verslas vertina korupcijos mastą;


darbo santykių laisvė – kaip laisvai darbuotojai ir verslas gali sąveikauti nesikišant valstybei.


Ekonominė laisvė darbo santykiuose


Darbo santykių laisvės kriterijus apima keturis svarbiausius aspektus – minimalios mėnesinės algos (MMA) reglamentavimą, darbo laiko lankstumą, priėmimo į darbą bei atleidimo galimybes ir finansines įdarbinimo bei atleidimo iš darbo sąnaudas. Ekonominės laisvės indeksas remiasi Pasaulio banko atliekamu Doing bussiness verslo sąlygų pasaulyje tyrimu ir vertinant darbo sąlygas naudojasi šio tyrimo duomenimis. Pasaulio bankas darbo santykių reglamentavimo reitinge 2008 metais Lietuvai teskyrė 124 vietą.


Vertinant minimalią algą, skaičiuojamas minimalios nustatytos algos santykis su produktyvumu – kuo MMA didesnė už produktyvumą, tuo mažesnės galimybės įsidarbinti neproduktyviems darbuotojams.


Finansinėmis įdarbinimo sąnaudomis faktiškai laikomos darbdavio mokamos socialinio draudimo įmokos. Lietuvos rodiklis čia – 31 proc. Pagal šį parametrą Lietuva prie pasaulio „lyderių“ – tik trylikoje pasaulio valstybių finansinės įdarbinimo sąlygos procentine darbuotojų algos dalimi yra didesnės nei Lietuvoje. Paprasčiau tariant, tik trylikoje pasaulio valstybių papildomos darbdavių sąnaudos socialinio draudimo įmokoms mokėti yra didesnės nei Lietuvoje. Iš jų dvi komunistinės (Baltarusija ir Kinija), keturios turtingos vakarų valstybės (Prancūzija, Švedija, Italija, Belgija) ir dviejose iš jų tų pačių pajamų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu yra ženkliai mažesnis (Ukrainoje 15 proc., Slovakijoje 19 proc.).


Doing Business 2008 darbo santykių ekonominio laisvumo vertinimo metodologija (mažesnis rezultatas rodo didesnę ekonominę laisvę)


Darbo santykių reguliavimo griežtumas (3 komponentai):


1) Sunkumai priimant į darbą:


ar draudžiama sudaryti terminuotas darbo sutartis nuolatiniams darbams? (1, jei draudžiama, 0 jei leidžiama)


maksimali terminuotų darbo sutarčių trukmė? (1, jei iki 3 metų; 0,5, jei nuo 3 iki 5 metų; 0, jei virš 5 metų arba neribojama)


minimalios algos mokamos stažuotojui arba pirmą kartą įdarbinam asmeniui ir pridėtinės vertės vienam darbuotojui santykis (1, jei santykis 0.75 ar daugiau; 0.67 jei nuo 0.50 iki 0.75; 0.33 jei 0.25 iki 0.50; ir 0 jei santykis mažesnis už 0.25)


2) Darbo laiko reguliavimo griežtumas:


Ar neribojamas naktinis darbas? (1, jei „ne“, 0, jei „taip“)


Ar neribojamas darbas savaitgaliais? (1, jei „ne“, 0, jei „taip“)


Ar darbo savaitė gali trukti 5,5 dienos? (1, jei „ne“, 0, jei „taip“)


Ar 2 mėnesius per metus darbo savaitė gali užsitęsti iki 50 val. siekiant prisitaikyti prie sezoninių darbų (skaičiuojant su viršvalandžiais)? (1, jei „ne“, 0, jei „taip“)


Ar mokamos kasmetinės atostogos 20 metų darbo stažą turinčiam darbuotojui trunka 21 dieną ir mažiau? (1, jei „ne“, 0, jei „taip“)


3) Sunkumai atleidžiant iš darbo:


Ar negalima atleisti darbuotojus remiantis tuo, kad mažinamas etatų skaičius?


ar darbdavys privalo informuoti trečiuosius asmenis (pavyzdžiui, valdžios instituciją) norėdamas atleisti 1 darbuotoją?


ar darbdavys privalo informuoti trečiuosius asmenis (pavyzdžiui, valdžios instituciją) norėdamas atleisti 25 darbuotojus?


ar darbdavys turi gauti trečiųjų asmenų leidimą norėdamas atleisti 1 darbuotoją?


ar darbdavys turi gauti trečiųjų asmenų leidimą norėdamas atleisti 25 darbuotojus?


ar darbdavys privalo pasiūlyti perkvalifikavimą arba kitą darbo vietą prieš atleisdamas darbuotoją?


ar taikomos taisyklės dėl pirmenybės atleidžiant?


ar taikomos pirmenybės taisyklės pakartotinai priimant į darbą (reemployment)


Teigiamas atsakymas į pirmąjį klausimą liečiantis darbuotojus, gaunančius bet kokio dydžio pajamas, priskiria rezultatą 10 ir rodo, jog nebereikia atsakinėti į kitus klausimus. Teigiamas atsakymas į (d) klausima priskiria rezultatą 2. Teigiamas atsakymas į kiekvieną kitą klausimą priskiria rezultatą 1, neigiamas – 0. Klausimai (a) ir (d) kaip labiausiai varžantys reguliavimai turi didesnį svorį kuriant indeksą.


Atleidimo iš darbo sąnaudos


Atleidimo iš darbo sąnaudų rodiklis skaičiuoja išankstinio perspėjimo dėl atleidimo kaštus, išeitinės išmokos dydį bei baudų, jei darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, dydį. Jei bendri atleidimo kaštai sudaro mažiau nei 8 savaičių laikotarpio atlyginimo dydį, priskiriamas rezultatas 0. Jei didesnis – priskiriamas toks rezultatas, kiek savaičių buvo bendrai suskaičiuota.


Finansinės įdarbinimo sąnaudos išskyrus darbo užmokestį.


Finansines įdarbinimo sąnaudas sudaro visos darbdavio mokamos privalomos socialinės įmokos – motinystės, ligos, nelaimingų atsitikimų draudimui ar senatvės pensijai. Sąnaudos indekse išreiškiamos procentine darbuotojo užmokesčio dalimi.


Kas padidintų darbo santykių ekonominę laisvę Lietuvoje?


Žvaigždute (*) pažymėti Doing Business 2008 (toliau – DB) ataskaitos duomenys.









































































































































Problema


Lietuvoje


Atsakymas, kurį palankiausiai vertina DB indeksas ar reguliavimą mažinantis siūlymas


Nuoroda


Argumentai


Priėmimo į darbą reglamentavimas


Ar draudžiama sudaryti terminuotas darbo sutartis nuolatiniams darbams?


Draudžiama*


Leidžiama


DB


 


Maksimali terminuotų darbo sutarčių trukmė?


60 mėnesių (5 metai)*


Virš 5 metų arba neribojama


DB


 


Minimalios algos mokamos stažuotojui arba pirmą kartą įdarbinam asmeniui ir pridėtinės vertės vienam darbuotojui santykis


0.23*


Mažesnis už 0.25


DB


 


Darbo laiko reglamentavimas


Ar neribojamas naktinis darbas?


Ribojamas*


Neribojamas


DB


Lietuvos Konstitucija teigia: Lietuvos ūkis grindžiamas ūkinės veiklos laisve; kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Ir net jeigu Konstitucija numato, kad valstybė tam tikrais atvejais gali reguliuoti ūkinę veiklą, tai niekur nėra numatoma, kad valstybė gali reguliuoti, kokį darbą gali pasirinkti žmogus.


 


Nustatant vieninteles galimas pasirinkimo alternatyvas iš esmės padaromi du dalykai: (1) primetamos tokios darbo sąlygos, kurios tiek darbuotojui, tiek darbdaviui iš principo gali būti labai svetimos; (2) sukeliami šešėliniai darbo santykiai, jei darbuotojas ir darbdavys to nori ir susitaria dėl kitokių, nei oficialiai teisiškai leidžiamos darbo sąlygos.


 


2003 m. Lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/88/EB darbo laiko organizavimo normos numato, kad savaitės darbo laikas gali būti apribotas teisės aktais, bei tiek kolektyvinėmis sutartimis (kaip tą šiuo metu leidžia Darbo kodeksas), tiek darbdavių ir darbuotojų susitarimais (ko šiuo metu Darbo kodeksas neleidžia).


 


Ar neribojamas darbas savaitgaliais?


Ribojamas*


Neribojamas


DB


Ar darbo savaitė gali trukti 5,5 dienos?


6 dienos*


Gali


DB


Ar 2 mėnesius per metus darbo savaitė gali užsitęsti iki 50 val. siekiant prisitaikyti prie sezoninių darbų (skaičiuojant su viršvalandžiais)?


Negali*


Gali


DB


Ar mokamos kasmetinės atostogos 20 metų darbo stažą turinčiam darbuotojui trunka 21 dieną ir mažiau?


25 dienos*


21 diena ar mažiau


DB


Atleidimo iš darbo reglamentavimas


Ar negalima atleisti darbuotojus remiantis tuo, kad mažinamas etatų skaičius?


Galima*


Galima


DB


 


Ar darbdavys privalo informuoti trečiuosius asmenis (pavyzdžiui, valdžios instituciją) norėdamas atleisti 1 darbuotoją?


Neprivalo*


Neprivalo


DB


 


Ar darbdavys privalo informuoti trečiuosius asmenis (pavyzdžiui, valdžios instituciją) norėdamas atleisti 25 darbuotojus?


Privalo*


Neprivalo


DB


 


Ar darbdavys turi gauti trečiųjų asmenų leidimą norėdamas atleisti 1 darbuotoją?


Neturi*


Neturi


DB


 


Ar darbdavys turi gauti trečiųjų asmenų leidimą norėdamas atleisti 25 darbuotojus?


Neturi*


Neturi


DB


 


Ar darbdavys privalo pasiūlyti perkvalifikavimą arba kitą darbo vietą prieš atleisdamas darbuotoją?


Privalo*


Neprivalo


DB


 


Ar taikomos taisyklės dėl pirmenybės atleidžiant?


Taikomos*


Netaikomos


DB


 


Ar taikomos pirmenybės taisyklės pakartotinai priimant į darbą (reemployment)


Neteikiamos*


Neteikiamos


DB


 


Finansinės ir kitos įdarbinimo sąnaudos išskyrus darbo užmokestį


Finansinės įdarbinimo sąnaudos (darbo kaina) išskyrus darbo užmokestį (atlyginimo dalis procentais)


31*


0


DB


 


Atleidimo iš darbo kaštai


Prieš kiek laiko reikia informuoti 20 metų stažą turintį darbuotoją apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva? (savaičių mokant atlyginimą)


8.7*


0


DB


 


Kokio dydžio išeitinė išmoka numatyta atleidžiant darbdavio iniciatyva 20 metų darbo stažą turintį darbuotoją? (kelių savaičių algos dydžio)


21.7*


0


DB


 


Kokio dydžio baudą numato įstatymai už atleidimą darbdavio iniciatyva? (kelių savaičių algos dydžio)


0*


0


DB


 



 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kyla kainos. O kodėl jos neturėtų kilti? Požiūris iš ekonominės pusės (1)

M.Leika.
Kodėl kyla kainos? Arba ką turėtų daryti vyriausybė: diskusiją tęsiant
(2008
03 21 www.delfi.lt)
nagrinėja kylančių
kainų lygio situaciją. Straipsnis susideda lyg ir iš kelių dalių: iš pradžių kritikuojamas laissez faire požiūris į ekonomiką, tada
aiškinamos kainų lygio augimo priežastis, galiausiai siūlomi kainų mažinimo sprendimai.
Jums leidus šį komentarą padalinsiu į kelias dalis, kurių pirmąją skirsiu
komentarui apie laissez faire kritika.

Autorius
diskusiją pradeda nuo neva mito paneigimo, kad nematoma ranka rinką sutvarko
tobulai. Visų pirma, reikėtų pastebėti, kad tobulų dalykų apskritai nėra.
Tobulumo trūkumu apkaltinti galima absoliučiai viską. Ir taip, kartais rinkos
mechanizmo rezultatas neatitinka mūsų įsivaizdavimo, kaip rinka turi veikti.
Tačiau tai dar nereiškia, kad rinka veikia negerai. Gal tiesiog negeras mūsų
įsivaizdavimas?

Tarkime, rinka
veikia neefektyviai. Tačiau visiškai neaišku, kuo remiantis, valdžios ar
reguliatorius sprendimas yra „tobulesnis“ ar „efektyvesnis“ nei nematomos rankos
sprendimas. Net jei informacijos asimetrijos problemą interpretuotume taip,
kaip nori autorius (t.y. dėl informacijos asimetrijos rinka yra neefektyvi,
todėl reikia įsikišti valstybei), nėra argumentų, kodėl valstybė ar
reguliatorius informacijos asimetrijos problemą sprendžią geriau nei visi
rinkos dalyviai kartu sudėjus.

Autoriaus teiginį
„<...> rinkos kainų mechanizmas dažnai neveikia, taip kaip turėtų, todėl
vyriausybės intervencija yra neišvengiama“ teisingiau būtų perfrazuoti:
„nesvarbu kaip veikia rinkos mechanizmas, valstybės intervencija yra neišvengiama“.
Tai, kad dalimi prekių ir paslaugų keičiamasi ne rinkos, o valstybės
intervencijos pagalba, niekaip neįrodo rinkos mechanizmo neefektyvumo. Valstybė
į ekonomiką kišasi dėl aibės priežasčių: nuo savanaudiškų interesų iki interesų
grupių spaudimo iki klaidingo ekonomikos suvokimo.

Valstybės kišimasis į
ekonomiką nėra nei teorinė problema, nei joks naujųjų laikų fenomenas – dar
Senovės Egipte buvo reguliuojamos grūdų kainos, o minimalų atlyginimą
reglamentavo Hamurabio įstatymai. Valstybės įsikišimo žala, giliau paanalizavus
visada tampa aiški: nuo matomos (pvz., kuomet priimami blogi sprendimai) iki
nematomos (pvz., kuomet valstybės įsikišimas išstumia esamą ar potencialų
rinkos dalyvį, standartą, technologiją etc.). Galiausiai, valstybės kišimosi į
ekonomiką pasekmės tikrai buvo žinomos XIX a. pradžios ar dar ankstesnių laikų
mąstytojams, o kai kuriais aspektais (pvz., mokesčių ar prekybos) jie šią
problemą gvildendavo dar labiau sofistikuotai nei šiandien.

Kalbant apie
kainų augimą dėl informacijos asimetrijos verta paminėti keletą aspektų. Nėra
tokio dalyko kaip „nepagrįstas kainų augimas“. Pardavėjas atsižvelgia į rinkoje
esančią informaciją ir priima kainos sprendimą. Jei sprendimo padidinti kainas
rezultatas yra padidėjusios pajamos ar pelnas, t.y. jei toks sprendimas buvo
naudingas verslininkui (kurio tikslas, atsiminkime, yra siekti pelno), kuo
remiantis galima teigti, kad toks sprendimas buvo „nepagrįstas“? Jei rinkoje
konkurencija yra silpna,  vartotojų
įpročiai gilūs, konkurencijos grėsmė nedidelė, ir visi (pagrįstai ar nepagrįstai)
tikisi, kad kainos augs - kuris sprendimas yra labiau „nepagrįstas“: kelti
kainas ar jas palikti tokias pat?

Tobuloji
konkurencija yra naudingas ekonominio mąstymo įrankis, tačiau realybėje
tobulosios konkurencijos nėra. Gamintojai / pardavėjai visuomet turi tam tikros
rinkos galios (market power), kuria naudojasi nustatant kainą: nuo bulvių
pardavėjo turguje iki „Apple“. Rinkos galia nėra jokia ekonominė anomalija ar
nusikaltimas. Lygiai taip pat, rinkos galios aptikimas nėra priežastis šaukti „Eurika!“

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: CNN - the Climate of Fear

Geriau pamatyti, nei išgirsti. Geriau išgirsti, nei paskaityti. Šią elementarią tiesą žinojo visi idėjų skleidėjai. Todėl nenuostabu, kad pvz., Alo Goro, Inconvenient Truth susilaukė tokio populiarumo. Populiarumas savaime nėra blogai, tačiau, kuomet iš dalies moksline fantastika grindžiami tikri sprendimai - reikėtų rimtai susirūpinti. Deja, manau, reikia pripažinti, kad nemažos dalies žmonių klimato kaitos suvokimas apsiriboja Alo Goro kūriniais.

Todėl, siūlau pažiūrėti CNN Exposed: the Climate of Fear (parsisiųsti čia, ieškoti google video, youtube, arba žemiau). Be abejo, laidą galima kaltinti šališkumu, bet tai niekuo nesiskiria nuo to, ką daro Alas Goras ir jo draugai. Kitaip tariant, debate visada yra dvi pusės.

Taigi, gero žiūrėjimo.



Rodyk draugams

Lietuvos laisvosios rinkos institutas skelbia penktąjį rašinio konkursą

Esė konkursas „Laisvės studijos“


Skiriamas JAV ekonomisto Murray N. ROTHBARD darbų analizei


 


Konkurso rėmėjas „Ūkio bankas“. Prizinis fondas - 6 000 litų


Darbai (iki 10 psl.) konkursui turi būti pateikti iki 2008 m. liepos 14 d.


 


Laukiami darbai pasirinkta tema arba pagal siūlomas temas:


·       Mokesčių sistema ir jos teisingumas;


·       Etika ir ekonomika;


·       Ekonominės minties istorija;


·       Pinigų gamyba rinkos sąlygomis ir pinigų politika;


·       Konkurencija ir monopolijos;


·       Visuomenės santykių pažinimo ir tyrimo metodai.


 


 


Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas galima rasti internete adresu www.lrinka.lt rubrikoje Studijuojantiems | Konkursas „Laisvės studijos“.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ką cituoja R. Lazutka?

Šį įrašą
paskatino DELFI interviu su R. Lazutka:
ketvirtadalis Lietuvos žmonių vandenį nešasi kibirais
. Nenoriu čia
diskutuoti apie tai, kad skurdas, tikrąja žodžio prasme, t.y. tokia prasme,
kuria jį suvokia žmonės, yra skirtas apibūdinti absoliutųjį skurdą, o ne
turtinę nelygybę (apie tai jau rašiau anksčiau).

Akį patraukė R.
Lazutkos cituojama statistika ir iš jos išplaukiantys esminiai teiginiai.

„Lietuvoje pajamų
nelygybė didžiausia ES. Skirtumas tarp penktadalio turtingiausių ir penktadalio
neturtingiausių gyventojų - 8 kartai, kai ES vidurkis yra tik 5.”

Prieš pradėdamas
ginčytis, pripažįstu, kad statistikos būna įvairios, o velnias iš tikro dažnai
slypi detalėse. Bet vis dėlto, jei pažvelgsime į naujausią (aišku, sąlyginai)
Eurostat (kuris šiame ginče, manau, pagrįstai atlieka „geriausios įmanomos“
statistikos vaidmenį) statistikos knygą, pamatysime, kad pajamų skirtumas tarp
daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių penktadalių yra ne 8 (o truputį daugiau
nei 4 kartai), o pajamų skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų
(jei remsimes šia statistika) yra net truputį mažesnis nei ES vidurkis.

Toks neatitikimas
gali kilti dėl santykinai senų duomenų; kita vertus, reikšminga, t.y.
palyginama tarptautinė statistika praktiškai visada būna pasenusi (ši paimta iš
naujausios Eurostat Yearbook 2006-2007).

Informacija pačioje
Eurostat
duomenų bazėje, pateikia kiek kitokį vaizdą: 2006-aisiais metais skirtumas tarp
turtingiausių ir neturtingiausių kvintilių metodu Lietuvoje buvo 6,3 karto, ES
vidurkis – 4,8. Šie duomenys patvirtina teiginį, kad Lietuvoje skirtumas tarp
turtingiausių ir neturtingiausių pagal kvintilių metodą yra didesnis nei ES viduris. Tačiau, kad ir kaip
bebūtų, 6,3 nėra 8.

Patyrinėjus Lietuvos
Statistikos Departamento duomenų bazę galima rasti namų ūkio pajamas
suskirstytas pagal kvintiles, tačiau naujausi metai ten yra 2005-ieji.
2005-aisias metai apatinė kvintilės namų ūkio pajamos siekė 459,8 Lt, o
viršutinės 3308,8 Lt (lentelė
M3080103). Išeitų, kad Lietuvoje
2005-aisiais santykis tarp kvintilių buvo
7,19 (nors neaišku ar šios pajamos yra “ekvalizuotos”, ir, ar šis rodiklis tiesiogiai
palyginamas su Eurostat duomenimis).

O
kaip su teiginiu, kad Lietuvoje pajamų nelygybė didžiausia? Jei remsimės Eurostat
duomenų baze (jau nekalbu apie Eurostat Yearbook), tai Lietuvoje pajamų
nelygybė kvintilių metodu nėra didžiausia: Latvijoje 2006-ais ji siekė 7,9,
Portugalijoje – 6,8, Lietuvoje - 6,3.

Prisipažinsiu,
kad praleidus prie šio blogo įrašo tikrai daugiau nei planavau, į klausimą, kuo
remiantis Lietuvoje turtingiausio ir neturtingiausio penktadalio pajamos
skiraisi aštuonis kartus, taip ir neradau. Aišku, mano „neradimas“ neįrodo šio
fakto nebuvimo (gal aš tiesiog prastas ieškotojas). Bet vis dėlto, įdomu, ar R.
Lazutka cituoja statistinius duomenis, ar savo įžvalgą, kurios abi, be abejo,
yra naudingos.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva: Apie valstybės skolą ir jos mažinimą

Neseniai pasirodė pranešimas, kad valstybės skola 2007 m. pabaigoje buvo 16,698 mln. Lt., arba 17,3 proc. Lietuvos BVP. Lyginant su valstybės skola 2006 m. pabaigoje, šioji padidėjo beveik 12 proc., arba 1,760 mln. Lt. Ką gi šie skaičiai gali reikšti paprastiems Lietuvos gyventojams?


 


Visų pirma, augant absoliučiam valstybės skolos dydžiui, auga ir šios skolos aptarnavimas. 2008 m. biudžete Skolos valstybės vardu valdymo programai asignuojami 834 milijonai litų, kai dar 2007 m. šiai programai buvo skirti 753 mln. Lt., o 2006 m. – 666 mln. Lt. Ką gi galima būtų padaryti su šiomis lėšomis, jeigu valstybės skola neegzistuotų? Nuskambės banaliai, tačiau jos galėtų būti skiriamos mokytojų ar gydytojų atlyginimams didinti (labai labai grubiais skaičiavimais, skolos valdymas sudaro apie 50 proc. pedagogų algų), arba leistų sudaryti nedeficitinį biudžetą.


 


Deja, didėja ne vien skolos dalis, kurią reikia grąžinti, bet ir palūkanos už pasiimtas paskolas: šių metų pradžioje tarptautinės kredito reitingų agentūros “Fitch” ir “Standard & Poor‘s” sumažino Lietuvos skolinimosi reitingo perspektyvą. Taigi, vis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų turės būti panaudojama valstybės skolos valdymui. Palyginimui, tiek “Fitch”, tiek “Standard & Poor‘s” geriau vertina Estijos, Slovakijos, Čekijos bei Slovėnijos skolinimosi perspektyvas, o Lietuvos vertinimas panašesnis į Latvijos bei Lenkijos perspektyvas.


 


Tačiau kada nors reikės grąžinti ir pačią valstybės skolą. Vienas valstybės skolos grąžinimo šaltinių būtų visų viešųjų išlaidų (ministerijų administravimo, žemės ūkio išmokų, galiausiai, ir tų pačių mokytojų bei gydytojų algų) apkarpymas, tačiau dėl savaime suprantamų priežasčių (politikų noro įtikti rinkėjams), mažai tikėtina, kad būtų imamasi šios priemonės. Deja, mokesčių didinimas ar tolimesnis skolos augimas yra realiausios priemonės.


 


Natūralus klausimas – ką daryti? Iš biudžeto išlaidų perspektyvos - mažinti neracionalias, neefektyvias ir dažnai neskaidrias mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamas programas (o dar geriau, visiškai nustoti jas finansavus). Iš iždo įplaukų pusės - atsisakyti įvairiausių mokestinių lengvatų, dėl kurių biudžetas šįmet praras virš 400 mln. Lt. Šios priemonės įgalintų jau dabar pradėti mažinti bendrą valstybės skolos dydį, o taip pat ir užtikrintų geresnę viešųjų išlaidų kokybę.

Rodyk draugams