BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Ne viskas žalia, kas auga


Jei tikėti Tony Barber iš FT blog‘u,
atrodo, ir Europos Komisija po truputį supranta, kad ne viskas, kas auga, yra
žalia. Atrodo, kad į nepaliaujamą liberalių komentatorių kritiką apie pirmosios
kartos biodegalų skatinimą, Komisija pagaliau pradeda išgirsti. Liūdna tik tai,
kad teisingi argumentai nebuvo išgirsti tol, kol pasaulyje neprasidėjo savotiška
maisto krizė.


Be abejo, dėl
kylančių maisto kainų kaltinti vien tik biodegalų gamybos skatinimą būtų
netikslu. Tačiau liberalūs komentatoriai ją akcentuoja todėl, kad biodegalų
skatinimas, skirtingai nei, nederlius ar išaugusi pasaulio gyventojų perkamoji
galia, kilo grynai dėl valstybės įsikišimo. Kitaip tariant, nederliaus praktiškai
neįmanoma nei numatyti, nei sustabdyti. Valstybės kišimosi į ekonomiką atveju,
tiek numatymo, tiek sustabdymo galimybės yra nepalyginamai didesnės. Jos priklauso
ne nuo gamtos išdaigų ar globalių ekonominių procesų, o nuo parašo ar rankos
pakėlimo.


Tai dar kartą
patvirtina iki skausmo žinomą tiesą, kad iš nieko niekas neatsiranda ir
nedingsta, o rinkoje egzistuoja aibė ryšių, kurių visų numatyti greičiausiai neįmanoma
– nuo to niekas nėra apsaugotas. Tačiau politiniai sprendimai turi vieną
unikalų bruožą – netikusius sprendimus galima atšaukti. Bet atšaukti aukštų
išaugusių maisto kainų nepavyks, ko gero, dar ilgai.

Šis principas galioja ir globalinio atšilimo problemoje. Ne viskas, kas atrodo žalia, saugo gamtą. Daug kieno nemėgstamas Bjorn Lomborg spausdina, mano nuomone puikų straipsnį apie parodomasias akcijas. Ar saugai gamtą, jei išjungi elektros lemputes ir užsidegi žvakes? Pasirodo, kad ne. Netgi atvirkščiai - elektros lemputė energetiškai yra apie 100 kartų efektyvesnė (o taigi ir “žalesnė”) nei žvakė. Kita vertus, tai yra gerai - tvarumas (sustainability) ir technologinis progresas dažnai žengia koja kojon. Galbūt netolimoje atityje antros ar trečios kartos biodegalai bus iš tikro pigesni už gaminamus iš naftos. O kol kas, matyt, reikia užsiimti inovacija, o ne grįžtį balanos gadynėn.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Mažiau pieno, mažiau pykčio


Žiniasklaidoje ir
toliau sėkmingai tęsiasi „Kaltink prekybos centrą - būk pilietis “ akcija. Pasirodo, nevidonai
apgaudinėja pirkėjus
: vietoje vieno litro pardavinėja 0,9 litro, vietoje
500 gramų – 450 gramų, o  atšildžius šaldytą
žuvį, ledas – ištirpsta!

 

Juokai juokais,
bet dalykas rimtas: tiek dėl paties produktų brangimo, tiek  iš ekonominio supratimo perspektyvos. Tačiau,
pasitelkus paprastą mąstymo įrankį – paklausos dėsnį, kurį daugiau ar mažiau
(priklausomai nuo individualių preferencijų) naudoja visi, pykčio turėtų
sumažėti.

 

Jei prekės kaina
didėja, jos paklausa mažėja (trumpam ignoruokime visus elastingumus, pakaitalus
ir kitus įrankius). Norint kažkokios prekės vartoti mažiau, realiame pasaulyje
iškyla produktų dalumo problema, t.y. kai kurių produktų kartais neįmanoma
tobulai dalinti. Aišku pieną ar duoną būtų galima dalinti mikroskopišku
tikslumu, tačiau realybėje niekas tuo neužsiims. O jei pienas ar duona
parduodami kaip fasuoti produktai, tuomet jų dalinimas tampa nebeįmanomas.

 

Todėl, jei šalia
1 litro pakuotės atsiranda 0,9 litro pakuotė, vartotojui suteikiama galimybė
vartoti mažiau pieno, pienui išleisti santykinai mažiau pinigų, o likusius pinigus
panaudoti kur nors kitur. Paprasta. „Šunybė“ būtų tuo atveju, jei ant 0,9 litro
pakuotės rašytų „1 litras“. Esu įsitikinęs, kad „kaimo močiutė“, kurios, kaip
pirkėjos sąmoningumu taip susirūpinęs autorius, geriau už abu autorius išmano,
kokia duona ar pienas yra efektyviausia (cost – effective).

 

Ar šaunu, kad
maisto kainos kyla, o kai kurie žmonės priversti valgyti mažiau? Tikrai ne.
Tačiau 0,9 litro pakuotė leidžia panaudoti savo labai ribotus resursus efektyviau.
Kainų kilimo metu ji yra daug naudingesnė už visą besipiktinančiųjų
chorą.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kainas pažabosim, konkurenciją suefektyvinsim! Ar atvirkščiai?

Valdančiosios socialdemokratų frakcijos pareiškimas gelbėja partijos įvaizdį, kenčiantį nuo augančių kainų ir siūlo Konkurencijos tarybos vadovui Rimantui Stanikūnui atidžiau sekti, kaip formuojama būtiniausių maisto produktų mažmeninė kaina – nuo gamintojo iki vartotojo. Ūkio ministerija ir Konkurencija taryba kritikuojama, kad šios “neatlieka savo funkcijos subalansuojant stambių, vidutinių ir smulkiųjų įmonių veiklos sąlygas, reglamentuojant mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų ekonominius santykius taip, kad būtų užtikrinta efektyvi konkurencija, mažmeninės prekybos įmonės nepiktnaudžiautų turima rinkos galia”.


Politikams atleistina nuodėmė populistiškai kaltinti kitus, ieškoti atpirkimo ožių, numetinėti atsakomybę nuo savęs, ne vietoje demonstruoti perdėtą rūpestį.


 


Tačiau šį kartą pareiškimas labai įdomiai skamba turinio prasme, nes štai Financial Times rašo kaip prekybos reguliavimo citadelėje Prancūzijoje siekiant patogumo vartotojams ir dėl tų pačių mažesnių kainų einama priešinga linkme: atsisakoma tų apribojimų, kurie nustatyti prekybos tinklams bei prekybininkams bei tiekėjams apskritai. Pavyzdžiui „The bill would allow retailers to negotiate their prices with suppliers freely and make it easier for them to set up supermarkets of up to 1,000 sq m, a raised threshold intended to encourage hard-discounters to expand in France, rather than the largest hypermarkets.”


 


Ir apskritai, kai pasakoma „efektyvi konkurencija“, tai suprask, kad tiesiog konkurencijai gero nebus. McKisey Global Institute jau seniau irgi atkreipė dėmesį į tai, kad Europoje vienas iš didžiausių produktyvumo stabdžių yra tikrosios konkurencijos mažmeninėje prekyboje ribojimas, kai stambesnės parduotuvės reguliuojamos taip, kad nepiktnaudžiautų savo galia ar kad tiesiog jų apskritai nebūtų.


 


Gal šį kartą rūpestis ir tikras, tačiau priemonės tepadėtų mažiau investuoti į mažmeninę prekybą, taip sumažinti jos efektyvumą ir konkurenciją. Dėl efektyvumo sumažėjimo prekybininkai gal ir gautų mažesnius pelnus, socialdemokratai džiaugtųsi, o geriau tebūtų nebent tiekėjams ar neefektyviai veikiančioms parduotuvėms, kurios, kaip tik dėl konkurencijos nebuvimo gautų didesnius pelnus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Subliuškusi Europos diena


Anksčiau daugelio
išsakyta mintis, kad ES, neradusi savo tikrojo identiteto, pradėjo tapatinti su
aplinkosauga, yra puikiai iliustruota Europos dienos
minėjimo
. Prisipažinsiu, kad tame renginyje tikrai nebuvau ir į „Bliuškį“
nežiūrėjau, tad apsiriboju aukščiau pateiktu naujienų tarnybos pranešimu.

 

Ar ES nėra
kitų, žymiai svarbesnių ir aktualesnių prioritetų kaip ekologiškas maistas ar
pasiplaukiojimas iš PET butelių sukonstruotu plaustu? O kaip santykiai su
Rusija, grėsmės demokratijai, laisvei ir saugumui, ES ekonominis augimas ir t.t.?
Norite „globalesnių“ ir mažiau „savanaudiškų“ problemų – prašau: branduolinių
ginklų proliferacija, maisto produktų kainų augimas, autoritarizmo plitimas. Dėl to, kad apie tai nepatogu kalbėti? Ar dėl to, kad būtent šiais esminiais klausimais ES nėra vientiso sutarimo.

 

Ironiška, bet
paskutinė naujienų pranešimo pastraipa, skamba kaip teisingas priekaištas.

 

Europos diena kasmet minima gegužės 9-ąją. Būtent šią dieną
1950 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas (Šumanas)
paskelbė deklaraciją, kurioje pateikė planą, kaip pasiekti, kad Europoje
nekiltų karų ir ji galėtų toliau plėtotis. Ši deklaracija suteikė postūmį
Europai vienytis, o 1986 metais, minint R.Schumano 100-ąsias gimimo metines,
gegužės 9-oji buvo paskelbta Europos diena.

 

Būtent – taika ir ekonominis augimas. Atrodo, kad
dabartiniai ES šeimininkai pamiršo, kad ES vėliavos fonas yra mėlynas, o ne žalias.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Hipi-kritai – geriau ir nepavadinsi


Daily
Mail
spausdina linksmą straipsnį apie kino ir muzikos garsenybes, kurios
kiekvienai progai aiškina mums, kaip vaikščioti į darbą pėsčiomis ar važinėti
dviračiu, tačiau patys elgiasi visiškai kitaip. Sakysite „bulvarinė spauda
užsipuolė gerus žmones“? Tuomet suraskite, kurioje vietoje Daily Mail klysta.

 

Praktiškai visi
globalinio atšilimo alarmistai – nuo vidutinio Europos Sąjungos biurokrato iki
Al Gore pasisako už tai, kad su globaliniu atšilimu kovoti privalo visi,
išskyrus, žinoma, juos pačius. Kaip energiją taupo ir baltąsias meškas gelbėja
Al Gore? Ogi suvartodamas apie 20 kartų
daugiau energijos nei vidutinis amerikietis
.

 

Be abejo, politikoje
pilna paradoksų. Kaip kitaip paaiškinti, kad Hillary Clinton, kurios šeimos
praeitų metų pajamos siekė
109
mln. dolerių
, per rinkimus staiga tampa „viena iš darbo žmonių“? Apie
lietuviškos politikos paradoksus net nešnekėsiu . Čia prieš darbo žmonių
išnaudojimą kovojančių - nors vežimu vežk. Įdomu, tik ar kada nors vienas iš jų
yra dirbęs?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva: Viešbučiai nusipelnė gyventi geriau?

Tęsiu kolegos Žilvino temą “ką vakar mačiau per LTV”. “Panoramos” verslo žinių rubrikoje buvo parodytas reportažas apie Vilniaus senamiesčio viešbučius ir jų prašymą sumažinti nekilnojamo turto mokestį (NTM). Anksčiau viešbučiams galiojo mokestinė lengvata, tačiau nuo šių metų ji nebegalioja.


 


Reportaže parodytas pavyzdys – Stiklių viešbutis, kuris 2005 m. turėjo mokėti 70 tūkst. litų nekilnojamo turto mokesčio, o šiais metais mokėtina suma sieks net pusę milijono litų. Mokėtinos NTM sumos sparčiai auga ne tik dėl lengvatos nebuvimo, bet ir dėl išaugusių nekilnojamo turto kainų. Teigiama, kad virš 10 viešbučių bus priversti bankrutuoti, jei NTM nebus sumažintas. Vilniaus meras mokestinės lengvatos neišsižadėjo, tačiau išreiškė abejonę, ar teisinga sumažinti NTM verslo šakai, kuri „dirba pelningai“; viešbučiai įsikūrę „prestižinėse vietose“, o „apgyvendinimas brangiai kainuoja“.


 


Didžiausia lengvatų blogybė yra ta, kad jos iškreipia konkurenciją rinkoje. Tarkim, jums priklauso pastatas Vilniaus senamiestyje ir jūs svarstote, ką ten įrengti – viešbutį ar restoraną. Laisvoje rinkoje, jūs atsižvelgtumėt į rinkos signalus: kur didžiausias pelningumas? Kas labiausiai patenkintų vartotojų poreikius? ir pan.


 


Mokesčių (pelno, NTM ir kt.) buvimas jau savaime iškreipia šiuos rinkos signalus, tačiau lengvatų atsiradimas šią iškreiptą sistemą dar labiau sudarko.


 


Grįžtant prie viešbučių, besiskundžiančių aukštu NTM – kuo jie skiriasi nuo kitų komercinių pastatų Vilniaus senamiestyje? Juk NTM turi mokėti ir parduotuvių, soliarumų ar striptizo klubų patalpų savininkai. Lengvatų suteikimas viešbučiams diskriminuotų kitus komercinius pastatus; suteikus lengvatą vieniems, kiti irgi pradėtų „išmušinėti“ lengvatas.


 


Tad padėti reikia arba niekam, arba visiems – sumažinant nekilnojamo turto mokestį, arba visai jo atsisakant.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kuo alus skiriasi nuo suknelės

Vakar LTV „Pinigų karta“ sprendė galvosūkį – kodėl vaikiška suknelė parduotuvėje kainuoja tiek pat, kiek suknelė suaugusiajam. Gi, anot laidos vedėjo, įprasta, kad bare mažas alus kainuoja mažiau nei didelis. (Po to laida vystėsi ganėtinai įprastu scenarijumi – „prekybininkai naudojasi padėtimi“, „Airijoje pigiau“, „apvilkau vaikui kelnes, nučiuožė nuo čiuožyklos ir viskas“ ir t.t.)


Visų pirma reikėtų patvirtinti, kad suknelė vaikui iš tikro kainuoja tiek pat, kiek suknelė suaugusiajam. Lyginti skirtingų firmų ar skirtingų modelių produktus yra tiesiog netikslinga – tai nieko neparodys, nes tai skirtingi produktai. Analizuoti galima tik situaciją, kuomet suknelės yra visiškai vienodos, skiriasi tik jų dydis – viena vaikui, kita suaugusiajam – o jų kainos vienodos.


Na gerai, tarkime turime tokia situaciją. Kas tada? Remiantis ekonomine logika, jokiu paradoksu čia net nekvepia. Mažas bokalas alaus ir didelis bokalas alaus yra beveik tobuli ekonominiai pakaitalai. Kitaip tariant, „didelį alaus“ labai lengvai galima pakeisti keliais mažais alaus bokalais ir atvirkščiai. Tam, kad nebūtų galimybės „išlošti“ naudojant pakaitalus (t.y. pvz., perkant du mažus, vietoje vieno „didelio“) pasirenkama tokia kainodara, kad „didelis alaus“ yra brangesnis už „mažą alaus“, tačiau ne tiek, kad „du mažus“ apsimokėtų pirkti labiau nei „vieną didelį“.


Na, o kaip su suknelėmis? Vaikiška (maža) suknelė nėra suknelės suaugusiajai pakaitalas (nebent kalbėsime apie ribinius atvejus – didelius vaikus ir mažus suaugusiuosius). Kitaip tariant, suknelė vaikui ir suknelė suaugusiajam yra du skirtingi produktai. Lyginti jų kainas ir stebėtis, kad maža kainuoja tiek pat, kiek didelė, yra beveik tolygu piktintis, kodėl bare koktelis yra brangesnis už alų.

Rodyk draugams