BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Socialinė atsakomybė - kažkur tarp burbulo ir infliacijos


Įmonių socialinė
atsakomybė (corporate social responsibility - CSR) yra vienas iš madingiausių
ir deja, labiausiai nuvalkiotų išsireiškimų. Tiek verslininkai, tiek visų
atspalvių politikai, kurie turi nors mažiausią ryšį su tikrove, tą frazę yra
girdėję ir, greičiausiai, naudoję. Socialinė atsakomybė tinka apibūdinti
praktiškai bet ką. Spausdini ant abiejų popieriaus lapų, nes taip pigiau –
socialinė atsakomybė (esą saugai gamtą). Didini darbuotojams atlyginimą, kad
neišeitų pas konkurentus – socialinė atsakomybė (esą daliniesi pelnu).
Nusiperki mažiau kuro naudojantį automobilį, nes pabrango kuras – socialinė atsakomybė
(esą gelbėji žmoniją nuo globalinio atšilimo). Kitaip tariant socialinė
atsakomybė tapo gera reklama, kuri nieko papildomai nekainuoja.

 

Būtent čia ir
iškyla klausimas, kuo tokia socialinė atsakomybė skiriasi nuo reklamos, ypač,
jei ta socialinė atsakomybė yra reklamuojama? Kitaip tariant, kuo iš esmės skiriasi
šūkiai „Pirkite mūsų prekė – ji labai gera“ nuo „Pirkite mūsų prekę – mes labai
socialiai atsakinga kompanija“? Arba „Pirkite mūsų prekę –ji pigi“ nuo „Pirkite
mūsų prekę – mes ją sugebėjime pagaminti sunaudodami mažiau energijos ir taip
prisidedame prie pasaulio gelbėjimo“?

 

Lygiai taip pat,
galima klausti, kiek socialinė atsakomybė yra tolygi prekyba indulgencijomis. Labai
norint, galima teigti, kad narkomanijos bosas Pablo Eskobaras taip pat
buvo labai socialiai atsakingas – dalino pinigus vargšams, statė stadionus
vaikams etc. Kai kurie kolumbiečiai dar ir dabar meldžiasi prie jo kapo ir
laiko jį šventuoju.

 

Jokiu būdu
nesakau, kad gerų darbų nereikia pagirti. Tačiau tikrus gerus darbus darai ne
dėl to, kad tave kažkas pagirtų, o tam, kad padarytum gerą darbą. Kaip vieno
pokalbio metu sakė vienas pagyvenęs švedų verslininkas, „Jums jaunimui kažkodėl
labai svarbu pasigirti, kad padarėte gerą darbą. Tuo tarpu mes darydavome gerus
darbus ir net nemanėme, kad apie tai būtina visiems pasakoti“.

 

Baigiamąjį
akcentą čia puikiai suformuluoja Economist:

 

“Whatever the corporate-social-responsibility gurus say,
business is a force for good in itself: its most useful contribution to society
is making profits and products. Philanthropy no more canonises the good
businessman than it exculpates the bad.”

 

Būtent! Verslas
kuria gėrybes ir tai yra jo didžiausia teigiamas indėlis visuomenei. Energijos
kompanija, nuobodžiai tiekdama šilumą gyventojams sukuria nepalyginamai daugiau
naudos visuomenei, nei tada, kuomet kompanijos atstovai, apsupti žurnalistų,
sodina medelius.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Teisinga idėja - mažinti darbo jėgos apmokęstinimą


Didinti
minimalią algą iki 1000 Lt
ir tuo pačiu didinti Neapmokestinamąjį pajamų
dydį (NPD) , gali sudaryti sąlygas tam tikriems darbuotojams uždirbti daugiau.
Tuo pat metu darbo jėga neturėtų pabrangti, nes atlyginimo padidėjimas turėtų
vykti ne verslininko, o mokesčių sąskaita. Idėja beveik teisinga, tačiau ne dėl
tų priežasčių, kurias mini jos autoriai.

 

Pirma,
reikalauti, kad minimalus atlyginimas didėtų, todėl, kad auga kainos yra visiškai
nepagrįstas ekonomiškai. Alga yra atlyginimas už darbuotojo atliktą darbą. Jei
darbuotojas, mano, kad alga yra per maža, jis gali derėtis dėl atlyginimo
pakėlimo, keisti darbą ir t.t.  Valstybės
įsikišimas šioje vietoje nėra reikalingas.

 

Antra, tokia
situacija gerai iliustruoja, tai, kad mokesčių dydis mažina atlyginimą į
rankas. Kuo aukštesnis mokestis tuo didesnė tikimybė būti „mažai uždirbančios,
bet daug kainuojančios“ šalimi. Todėl mokesčius būtina mažinti visiems.
Sumažinus mokesčius, nereikėtų didinti ir minimalios algos.

 

Aišku, nereikia
pamiršti, kad NPD padidinimas efektą turės tik susitartam apmokėjimo periodui.
Tuomet darbuotojo alga gali būti perskaičiuota taip, kad darbuotojo į rankas
gaunamų kiekis nepadidėtų, o dėl sumažėjusio apmokestinimo darbuotojas atpigtų darbdaviui.
Ar tai įrodo, kad mažinant apmokestinimą reikia būtinai didinti ir minimaliąją
algą? Visiškai ne. Tai rodo, kad kai kurie darbuotojai sukuria labai nedaug produkto,
tad ir mokėti jiems praktiškai nėra už ką.

 

Trumpa reziumė – darbo jėgos
apmokestinimą reikia mažinti, ne dėl to, kad pakilo šilumos kainos, o tam, kad ir
darbuotojai uždirbtų daugiau, ir, kad juos samdyti nebūtų per brangu

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Gyvulių ūkis. Ne G.Orwello romanas

Komentaras publikuojamas portale www.lrytas.lt



Savaitgalį ir vėl viešėjau kaime. Tame pačiame, kuriame limonadas mėgstamas labiau nei pienas. Pieną parduoda, perka limonadą. Mano kaimo žmonės yra vidutinio dydžio ūkininkai, ir, žinoma, – žemės ūkio paramos gavėjai. Ką naujo sužinojo mano mylimi kaimiečiai (jie patys taip save vadina), ir ką naujo pamačiau aš?


Anksčiau maniškiai netikėjo mano žodžiais, kad parama žemės ūkiui atsirūgs visiems ūkininkams. Vos tik Lietuvoje palijo ES pinigais žemės ūkiui, spėjau, kad parama neatiteks žemdirbiams, ji bus kapitalizuota. Ne žemės darbininkas statysis naujus tvartus ar trobas, o trąšų, pašarų, degalų ir žemės ūkio technikos pardavėjai, kurie padidins savo pardavimus bei pasididins kainas – juk paklausa išaugo.


Pirmaisiais paramos gavimo metais buvau besuabejojanti savo prognozėmis, nes žemdirbiai triumfavo. Iš tikro, jiems pasidarė lengviau. Tačiau gerumas ilgai netruko, ir jau trečiais paramos gavimo metais dauguma sako likę kur buvę, o gal dar blogiau – įsikinkę į PVM vežimą su krūva įsipareigojimų agentūrai, neapmokėtomis skolomis. Jaučiasi apgauti. Sako, kad žemės ūkyje turi likti tik darbštus ir kvailas.


Jokiu būdu nesakau, kad visuotinės paramos žemės ūkiui reikia atsisakyti. Kol ja naudosis dauguma ūkių, kainos, kuriomis perka žemdirbiai, vis tiek kils. Žemdirbys yra netekęs pasirinkimo. Kokį sprendimą jis bepriimtų, ydingoje sistemoje jis liks drąsaus kvailio vietoje.


Sprendimą turi priimti valdžia. Ei, žemės ūkio paramos specialistai visoje Europoje, nustokite mulkinti žemdirbius! Maniškiai gal jau seniau būtų apsisprendę pasitraukti iš žemės ūkio – jie jauni, moka ir kitus darbus dirbti. Bet valdžios saldainiukų pavilioti viliasi, kad jų sunkus darbas rinkoje yra vertinamas ir bus įvertintas pinigais. Juolab, kad jie – pirma karta nuo žagrės ir moka šį darbą dirbti, o kur dar įpratimas ir sentimentai. Nenuostabu, kad iki paskutinio kantrybės lašo jie liks kaime.


O aš pirmą kartą pamačiau galvijo pasą, nors tai nėra naujas dokumentas. Kiekvienas atsivestas veršelis jį gauna. Jame įrašytas bandos kodas, motinos kodas (čia matriarchatas), atsivedimo data ir pas ką auga. Nuotraukos nėra. Veršelių ausyčių su geltonais auskarais esu mačiusi ir anksčiau. Jais „išpuošti“ ir „berniukai“, ir „mergytės“. Kartais kaimiečiams būna gaila veršiukus taip „padabinti“, tai guli tie auskariukai, kol atvažiavę tikrintojai vis tiek priverčia juos nedelsiant įsegti.


Be paso gyvuliukas negali gyventi. Neturint galvijo paso, draudžiama galvijus laikyti, perkelti ir skersti. Norint gauti pasą, reikia rašyti prašymą. Paskerdus ar pardavus – vėl sava istorija. Yra paso išdavimo ir naudojimo taisyklės. Taip pat – ES dokumentai dėl galvijų pasų ir ženklinimo, nes nėra nuotraukos. Viso to reikia, kad galėtum gauti paramą, apie kurią jau parašiau.


Tai ne iš George'o Orwello romano „Gyvulių ūkis“. Tai šiandieninė Europos Sąjunga. Jei nuoširdžiai, kūnas pagaugais nueina, kai galvoje netelpa, kokia beribė gali būti beprotystė.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Nuo teisybės nepabėgsi net ir Kuboje


Galų gale, net ir Kubos komunistai
pagaliau suprato
, kad atlyginimų lygybė yra nesamonė. Liberalui, turbūt,
nėra gražesnės muzikos, negu Kubos Darbo vice-ministro žodžiai, kad alga, kuri
nepriklauso nuo rezultatų visiškai neskatina darbuotojo stengtis.

 

Belieka laukti, kad
panašus sąmonės prašviesėjimas ateitų ir mūsų valdžios atstovams.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Užmaršumas, šizofrenija, nesusivokimas, cinizmas?

Blogas be mano komentarų. Tikrai įdomu, koks yra atsakymas į pavadinime mano užsiduotą klausimą…


 


__________________

Vyriausybė svarstys PVM lengvatos galimybę pienininkams - premjeras
2008 birželio 12 d., 09:07


Vilnius, birželio 12 d. (BNS). Premjeras Gediminas Kirkilas teigia, kad Vyriausybė svarstys galimybę suteikti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą pieno gamintojams.


“Beveik visi maisto produktai turi tokias lengvatas, išskyrus pieną, todėl jie (pieno gamintojai - BNS) pagrįstai to reikalauja. Svarstysime”, - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė G.Kirkilas.


Kita vertus, jis pripažino, kad PVM lengvatos nėra palankios bendrai šalies ekonomikos situacijai ir didina infliaciją.


“Manau, reikia viska apsvarstyti - iš vienos pusės pienas liko vienintelis produktas, kuris nesinaudoja ta lengvata, iš kitos pusės mes turime ir ekonomikoje tam tikrų problemų, ir turime pažiūrėti, ar tikrai visos jau esamos lengvatos nedidina infliacijos - tokie sprendimai nėra vienareikšmiai. Iš pienininkų taško atrodo vienaip, iš bendro ekonomikos taško - kitaip”, - teigė Vyriausybės vadovas.


Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė pareiškė, kad pienininkams turėtų būti taikoma 5 proc. PVM tarifo lengvata. Valstybės kontrolė tuo tarpu teigia, kad visos PVM lengvatos netarnauja vartotojams, o nusėda kitose grandyse.


PVM lengvatos šiuo metu galioja atšaldytai mėsai ir žuviai, daržovėms ir vaisiams, keleivių vežimui traukiniais, knygoms, vaistams, ekologiškiems maisto produktams, meno, kultūros ir sporto renginių bilietams, kai kurioms kitoms prekėms ir paslaugoms.


Įprastas PVM tarifas yra 18 procentų.



Valdžia žada papildomų priemonių infliacijai mažinti (papildytas)
2008 birželio 10 d., 14:52


papildymai visame tekste


Vilnius, birželio 10 d. (BNS). Vyriausybė kartu su bankininkais ir kitais ekonomikos ekspertais nusprendė parengti papildomų priemonių, kurios galėtų padėti mažinti infliaciją, paketą.


Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas po antradienį vykusio susitikimo su Lietuvos bankų asociacijos, Lietuvos banko bei komercinių bankų atstovais žurnalistams sakė, jog toks pasiūlymų paketas turėtų būti parengtas kitą savaitę.


Anot premjero, vieni iš pasiūlymų, kurie galėtų prisidėti prie infliacijos mažinimo - kainų stebėsena ir viešumas, konkurencijos didinimas, taip pat - lėšų taupymas, mokestinių lengvatų mažinimas.


“Svarbiausia yra priimti sprendimus, kurie yra realūs šiuo metu. Dalis jų gal reikalaus Seimo sprendimų. Dar kalbėjome, kad bent jau nereikėtų didinti įvairių lengvatų, greičiausiai jas reikėtų sumažinti. Mes priimsime sprendimus, kurie turės ir tolesnį poveikį. Mes apskritai turime galvoti apie investicijų klimatą, eksporto skatinimą, galbūt ateityje - ir apie mokesčių reformą”, - aiškino G.Kirkilas.


Susitikime dalyvavęs SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigė, kad pagrindinė žinia, kurią norėta perduoti premjerui, buvo ta, kad situacija šalyje labai rimta ir ateityje ji bus dar rimtesnė, ir buvo tariamasi, ką šioje situacijoje dabartinė Vyriausybė dar gali padaryti.


“Buvo prieita nuomonės, kad labai radikalių žingsnių ir esminių sprendimų padaryti jau nebeįmanoma, bet bent jau pamėginti kai ką pakeisti mūsų fiskalinėje politikoje, ypač lengvatų, kurios jau graužia mūsų mokesčių sistemą kaip vėžys, srityje. Konkrečiai eina kalba apie PVM lengvatas”, - aiškino G.Nausėda.


Pasak Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio, susitikime nutarta, kad galbūt Vyriausybės kanceliarija pabandys sudaryti “kažkokį priemonių planą”. Anot jo, premjeras skundėsi, kad tikimybė, jog fragmentuotame Seime būtų priimtos radikalios rinkos priemonės, šiuo metu yra nedidelės, bet pabandyti esą galima.


“Politikai linkę atidėti nepopuliarius sprendimus. Buvo kalbama apie lengvatų (PVM - BNS) panaikinimą, kurių Seime dar pagausėjo - pavyzdžiui, žemės ūkio produktams ir daržovėms. Labai sunku spręsti, kokios dabar nuotaikos Seime, bet ryžtingoms reformoms dabar nėra palankus metas”, - Lietuvos radijui kalbėjo R.Kuodis.


Ministras pirmininkas dar kartą žurnalistams patvirtino tikįs, jog antrąjį šių metų pusmetį infliacija šalyje turėtų pradėti mažėti, tuo tarpu G.Nausėda nebuvo taip optimistiškai nusiteikęs ir sakė, jog šiemet vienaženklio infliacijos rodiklio tikėtis neverta.


“Bijau, kad šitoms viltims lemta neišsipildyti. Vasaros mėnesiais iš tikrųjų galimas tam tikras infliacijos atokvėpis, tačiau tikrai nenoriu pasakyti, kad infliacija nei iš šio, nei iš to taps nulinė, bet rudenį laukia naujos šildymo kainos. Rudenį infliacijos paūmėjimas, matyt, yra neišvengiamas, ir bijau, kad visos optimistinės infliacijos prognozė dėl vienaženklės infliacijos jau yra graži praeitis”, - teigė G.Nausėda.


Suderinta metinė infliacija gegužės mėnesį siekė 12,3 proc., vidutinė metinė infliacija - 8,6 proc., o mėnesio - 0,8 procento.


 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Selektyvi cenzūra neatsilaiko prieš Okamo skustuvą


EUObserver spausdina neįtikėtiną žinią – piliečių
apklausa dėl ES biodegalų politikos buvo nutraukta, o rezultatai nepaskelbti,
kuomet apie 90 proc. apklaustųjų nepritarė ES biodegalų politikai. Pasiaiškinimas
– esą šis balsavimas buvo „užgrobtas“ interesų grupių.

 

Nuostabu.
Didesnio dvigubo standarto net nesugalvosi. Net neabejoju, kad jei apklausos
rezultatai būtų tenkinę politikos kūrėjus, jos rezultatai būtų ne tik
publikuojami, bet ir visaip demonstruojami, daugmaž „Europiečiai tvirtai remia ES
biodegalų politiką“. Paaiškinimas apie interesų grupes, “užgrobusias” apklausą, ir piktina, ir juokina. Nes remiantis šia logika reikėtų peržiūrėti visas ES piliečių apklausas, ypač klimato kaitos tema ir įvertinti galimybę, kad jos taip pat yra neobjektyvios.

Matyt ES pareigūnai nėra girdėję apie Okamo skustuvą (Occam’s razor), kad iš kelių reiškinio paaiškinimų teisingas yra tas, kuriam reikia mažiausiai kitų sąlygų. Kitaip tariant, kas labiau tikėtina, kad piliečiai nepritaria ES politikai, ar tai, kad egzistuoja nusistačiusios prieš biodegalus interesų grupės, kurios susiorganizavo būtent šiai apklausai ir sugebėjo nustelbti interesų gupes, kurios pasisako už biodegaus? Visi šypsosi, kai policija pagauna girtą politiką už vairo, o šis pasakoja apie sąmokslus ar vaiduoklius, nes būtent dėl Okamo skustuvo yra aišku, kuri įvykio versija yra teisinga.

 

Apie pačią pirmosios
kartos biodegalų politiką jau net atsibodo šnekėti. Galima tik pasidžiaugti, kad
galų gale argumentai prasimušė per „žaliąją sieną“, o JTO jau pripažįsta, kad
biodegalų iniciatyva buvo pasmerkta nuo pat pradžių
. Aišku, geriau vėliau, negu niekad. Bet vis dėlto gaila, kad išgirsti argumentus prireikė maisto kainų krizės. Ką gi, dabar atėjo laikas
tą patį pripažinti JAV ir ES.

 

Deja, pastarasis
įvykis puikiai iliustruoja, kad to dar teks ilgai palaukti. Politikai nemėgsta
prisipažinti klydę.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Neburnok, Svenn’ai



Pirmame mano užmatytame Svenn‘o
darbe, autorius kažkaip keistai interpretuoja ekonomikos augimo greičius ir
prieina išvados, kad Rytų Europos ekonominės reformos nebuvo sėkmingos. Tai net
iššaukė redakcijos prierašą po straipsniu.
Antrame, autorius padaro
tiesiog „stulbinantį“ atradimą, kad aukšto ekonominio išsivystymo šalyse
atlyginimai yra aukštesni.
Trečiajame,
autorius „demaskuoja“ dar vieną dešiniųjų „melą“.

 

Tačiau jei
autorius iš tikro būtų teisuolis, tai duomenų nepateikinėtų taip, kaip jam
patogiau. Visoje jo cituojamoje
Neilo
Brookso ir Thaddeuso Hwongo
studijoje, šalių ekonominiai rodikliai
pateikiami ne taip kaip juos pateikia Svenn‘as.

 

 

Anglo - Amerikiečiai

Nordic

Kanada

JAV

Suomija

BVP vienam gyventojui per metus, JAV doleriais

32083

32825

31500

39700

30600

Darbo valandos vienam darbininkui per metus

1752

1550

1736

1824

1737

BVP per vieną valandą

38,2

44,1

35,2

46,3

39,2

Dirbančiųjų dalis tarp dirbančio amžiaus žmonių

75,4

77,8

 

77,8

75,4

74,3

 

Be to, objektyviai
visiškai neaišku, kodėl autorius pasirinko cituoti būtent šiuos statistinius duomenis.
Nesinorėtų tikėti, kad tik todėl, kad šiuose duomenyse „Nordic“ stulpelis
atrodo geriau nei „Anglo - Amerikiečiai“.

 

Į studijos
kritiką veltis nenoriu, kam įdomu, tas „įdomybes“ joje pamatysite patys. Bet
viena iš pagrindinių kritikos krypčių – studijoje analizuojamos ne tendencijos,
o statiškas vaizdas. O Švedijos istorines - ekonominės tendencijas puikiai
aprašo kitas švedas -
Johan Norberg.

 

Švedijos sėkmės istorija
prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai įvyko svarbus politinis lūžis laisvosios rinkos
ir laisvos prekybos linkme. Švedų prekybininkai galėjo eksportuoti geležį,
plieną ir medieną, o verslininkai įkūrė modernias pramonės įmones, tapusias pasaulio
lyderėmis. Nuo 1860 iki 1910 m. realusis darbo užmokestis fabrikuose kilo po
maždaug 25 proc. kas dešimtmetį, o valstybės išlaidos Švedijoje neviršijo 10
proc. BVP.

 

1932 m. į valdžią Švedijoje atėjo
Socialdemokratų partija ir valdė šalį 65 metus iš pastarųjų 75 metų. Jos
atstovai anksti suvokė, kad partija, pasisakanti už klasių kovą, Švedijoje
ilgai neišsilaikys. Todėl jie tapo viduriniosios klasės partija ir sukūrė tokią
socialinės apsaugos sistemą, kuri mokėjo daugiausia pensijų, bedarbio, motinystės
ir nedarbingumo išmokų tiems gyventojams, kurie uždirbo daug. (Dauguma išmokų
buvo proporcingos įmokėtoms sumoms, todėl vidurinioji klasė buvo suinteresuota
palaikyti šią sistemą). Iš vartojimo pusės buvo vykdoma socializacijos
politika: vyriausybė nekontroliavo gamybos priemonių, tačiau apmokestino
darbininkus pardavimo ir pajamų mokesčių pavidalu, kad galėtų teikti gerovės
valstybės išmokas. Stambiems verslams atiteko rinkos ir konkurencija, o žmonėms
– gerovės valstybė. Vis dėlto visa mokesčių našta 1950-aisiais nesiekė 21 proc.
BVP, ir tai buvo mažiau nei Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje.

 

Tai reiškė, kad Socialdemokratų
partija siekė pamaloninti pramonę ir neleisti, kad socialinės apsaugos planai
trukdytų ekonomikos pažangai. Laisva prekyba visada buvo norma. Įvesti
reguliavimai buvo pritaikyti stambiajai pramonei: pavyzdžiui, darbo užmokestis
visoje šalyje buvo suvienodintas, tačiau stambiojoje pramonėje buvo leista
išlaikyti žemas algas, tuo tarpu mažos ir ne tokios produktyvios įmonės buvo
priverstos trauktis iš verslo. Savo ruožtu profsąjungos gana teigiamai žiūrėjo
į kapitalizmo kūrybinę destrukciją, taigi tol, kol buvo kuriamos naujos darbo
vietos, jos leido nunykti senosios pramonės šakoms – žemdirbystei, laivybai ir
tekstilei.

 

Tokia politika ir faktas, kad
Švedija nesikišo į du pasaulinius karus, leido jos ekonomikai pasiekti
stebinamų rezultatų. Švedija buvo turtinga: EBPO duomenimis, 1970 m. jos
pajamos vienam gyventojui buvo ketvirtos pagal dydį pasaulyje. Tačiau tada
Švedijos socialdemokratai ėmė darytis radikalesni – valstybės iždas buvo
prikimštas stambių įmonių mokesčių pinigų, o valdininkų galvos – tarptautinio
kairiųjų judėjimo idėjų. Socialinės išmokos buvo išplėstos, o darbo rinka tapo
stipriai reguliuojama. Valstybės išlaidos nuo 1960 iki 1980 m. išaugo beveik
dvigubai – nuo 31 iki 60 proc. BVP.

 

Tuo pat metu Švedijos modelį ėmė
kamuoti problemos. Nuo 1975 iki 2000 m., kai pajamos vienam gyventojui
Jungtinėse Valstijose išaugo 72 proc., o Vakarų Europoje – 64 proc., Švedijoje
jos augo ne daugiau kaip 43 proc. Iki 2000-ųjų šalis nukrito į 14-ąją vietą
EBPO reitingų lentelėse pagal pajamas vienam gyventojui. Jei Švedija įeitų į
JAV sudėtį, ji būtų penkta vargingiausia valstija. Socialdemokratų Finansų
ministras Bosse Ringholmas 2002 m. aiškino, kad “jei Švedijos augimas nuo
1970-ųjų būtų prilygęs vidutiniam EBPO šalių augimo tempui, tai šalies bendri
ištekliai būtų taip išaugę, kad atitiktų 20 000 Švedijos kronų [2 500 JAV
dolerių] daugiau kiekvienam namų ūkiui per mėnesį“.

 

Diskusija apie
vystimosi kelią yra labai plati ir daugialypė. Tačiau prieš žarstantis
kaltinimais, reikėtų nepamiršti pasitikrinti savo paties teisumo.

Rodyk draugams