Pirmame mano užmatytame Svenn‘o
darbe, autorius kažkaip keistai interpretuoja ekonomikos augimo greičius ir
prieina išvados, kad Rytų Europos ekonominės reformos nebuvo sėkmingos. Tai net
iššaukė redakcijos prierašą po straipsniu.
Antrame, autorius padaro
tiesiog „stulbinantį“ atradimą, kad aukšto ekonominio išsivystymo šalyse
atlyginimai yra aukštesni.
Trečiajame,
autorius „demaskuoja“ dar vieną dešiniųjų „melą“.

 

Tačiau jei
autorius iš tikro būtų teisuolis, tai duomenų nepateikinėtų taip, kaip jam
patogiau. Visoje jo cituojamoje
Neilo
Brookso ir Thaddeuso Hwongo
studijoje, šalių ekonominiai rodikliai
pateikiami ne taip kaip juos pateikia Svenn‘as.

 

 

Anglo - Amerikiečiai

Nordic

Kanada

JAV

Suomija

BVP vienam gyventojui per metus, JAV doleriais

32083

32825

31500

39700

30600

Darbo valandos vienam darbininkui per metus

1752

1550

1736

1824

1737

BVP per vieną valandą

38,2

44,1

35,2

46,3

39,2

Dirbančiųjų dalis tarp dirbančio amžiaus žmonių

75,4

77,8

 

77,8

75,4

74,3

 

Be to, objektyviai
visiškai neaišku, kodėl autorius pasirinko cituoti būtent šiuos statistinius duomenis.
Nesinorėtų tikėti, kad tik todėl, kad šiuose duomenyse „Nordic“ stulpelis
atrodo geriau nei „Anglo - Amerikiečiai“.

 

Į studijos
kritiką veltis nenoriu, kam įdomu, tas „įdomybes“ joje pamatysite patys. Bet
viena iš pagrindinių kritikos krypčių – studijoje analizuojamos ne tendencijos,
o statiškas vaizdas. O Švedijos istorines - ekonominės tendencijas puikiai
aprašo kitas švedas -
Johan Norberg.

 

Švedijos sėkmės istorija
prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai įvyko svarbus politinis lūžis laisvosios rinkos
ir laisvos prekybos linkme. Švedų prekybininkai galėjo eksportuoti geležį,
plieną ir medieną, o verslininkai įkūrė modernias pramonės įmones, tapusias pasaulio
lyderėmis. Nuo 1860 iki 1910 m. realusis darbo užmokestis fabrikuose kilo po
maždaug 25 proc. kas dešimtmetį, o valstybės išlaidos Švedijoje neviršijo 10
proc. BVP.

 

1932 m. į valdžią Švedijoje atėjo
Socialdemokratų partija ir valdė šalį 65 metus iš pastarųjų 75 metų. Jos
atstovai anksti suvokė, kad partija, pasisakanti už klasių kovą, Švedijoje
ilgai neišsilaikys. Todėl jie tapo viduriniosios klasės partija ir sukūrė tokią
socialinės apsaugos sistemą, kuri mokėjo daugiausia pensijų, bedarbio, motinystės
ir nedarbingumo išmokų tiems gyventojams, kurie uždirbo daug. (Dauguma išmokų
buvo proporcingos įmokėtoms sumoms, todėl vidurinioji klasė buvo suinteresuota
palaikyti šią sistemą). Iš vartojimo pusės buvo vykdoma socializacijos
politika: vyriausybė nekontroliavo gamybos priemonių, tačiau apmokestino
darbininkus pardavimo ir pajamų mokesčių pavidalu, kad galėtų teikti gerovės
valstybės išmokas. Stambiems verslams atiteko rinkos ir konkurencija, o žmonėms
– gerovės valstybė. Vis dėlto visa mokesčių našta 1950-aisiais nesiekė 21 proc.
BVP, ir tai buvo mažiau nei Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje.

 

Tai reiškė, kad Socialdemokratų
partija siekė pamaloninti pramonę ir neleisti, kad socialinės apsaugos planai
trukdytų ekonomikos pažangai. Laisva prekyba visada buvo norma. Įvesti
reguliavimai buvo pritaikyti stambiajai pramonei: pavyzdžiui, darbo užmokestis
visoje šalyje buvo suvienodintas, tačiau stambiojoje pramonėje buvo leista
išlaikyti žemas algas, tuo tarpu mažos ir ne tokios produktyvios įmonės buvo
priverstos trauktis iš verslo. Savo ruožtu profsąjungos gana teigiamai žiūrėjo
į kapitalizmo kūrybinę destrukciją, taigi tol, kol buvo kuriamos naujos darbo
vietos, jos leido nunykti senosios pramonės šakoms – žemdirbystei, laivybai ir
tekstilei.

 

Tokia politika ir faktas, kad
Švedija nesikišo į du pasaulinius karus, leido jos ekonomikai pasiekti
stebinamų rezultatų. Švedija buvo turtinga: EBPO duomenimis, 1970 m. jos
pajamos vienam gyventojui buvo ketvirtos pagal dydį pasaulyje. Tačiau tada
Švedijos socialdemokratai ėmė darytis radikalesni – valstybės iždas buvo
prikimštas stambių įmonių mokesčių pinigų, o valdininkų galvos – tarptautinio
kairiųjų judėjimo idėjų. Socialinės išmokos buvo išplėstos, o darbo rinka tapo
stipriai reguliuojama. Valstybės išlaidos nuo 1960 iki 1980 m. išaugo beveik
dvigubai – nuo 31 iki 60 proc. BVP.

 

Tuo pat metu Švedijos modelį ėmė
kamuoti problemos. Nuo 1975 iki 2000 m., kai pajamos vienam gyventojui
Jungtinėse Valstijose išaugo 72 proc., o Vakarų Europoje – 64 proc., Švedijoje
jos augo ne daugiau kaip 43 proc. Iki 2000-ųjų šalis nukrito į 14-ąją vietą
EBPO reitingų lentelėse pagal pajamas vienam gyventojui. Jei Švedija įeitų į
JAV sudėtį, ji būtų penkta vargingiausia valstija. Socialdemokratų Finansų
ministras Bosse Ringholmas 2002 m. aiškino, kad “jei Švedijos augimas nuo
1970-ųjų būtų prilygęs vidutiniam EBPO šalių augimo tempui, tai šalies bendri
ištekliai būtų taip išaugę, kad atitiktų 20 000 Švedijos kronų [2 500 JAV
dolerių] daugiau kiekvienam namų ūkiui per mėnesį“.

 

Diskusija apie
vystimosi kelią yra labai plati ir daugialypė. Tačiau prieš žarstantis
kaltinimais, reikėtų nepamiršti pasitikrinti savo paties teisumo.

Rodyk draugams