BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Seimo rinkimai 2008: Ko būtina paklausti politiko?

Valdžia nieko neaugina ir negamina. Ji gyvena tik iš mokesčių mokėtojų, t.y. mūsų visų pinigų. Politikų siūlymai rinkėjams yra ne kas kita, o prekės, kurias politikai bando parduoti mums – mokesčių mokėtojams. Žmonės nėra profesionalūs politologai, bet visi mes esame profesionalūs pirkėjai ir geriau nei kas kitas žinome, kur reikia išleisti mūsų pinigus.


 


Politikai mėgsta sukurti įspūdį, kad jų pasiūlymai yra per daug sudėtingi, kad jais abejoti galėtų paprastas rinkėjas. Tačiau kiekvieną, kad ir sudėtingiausią pasiūlymą, galima išmėginti užduodant paprastus klausimus. Jei politikas yra sąžiningai apgalvojęs savo siūlymą, atsakyti į klausimus jam nebus sunku.


 


Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo, bendraujant su politikais ir išpakuojant jų siūlomą prekę, nepamiršti užduoti šių klausimų:


 



 



 


„Ar to iš tikro reikia?“ Naują daiktą perkame tik tada, kai esame įsitikinę, kad jo mums reikia. Lygiai taip pat, politikoje problemas dažnai galima spręsti jau esamomis priemonėmis, o ne naujais pasiūlymais. Paklauskite, „Jei esami įstatymai neveikia, kur yra garantija, kad veiks nauji?“


 


„Kiek tai kainuos?“ Šį klausimą sau užduodame planuodami, net ir mažiausią pirkinį. Bet kokiam sprendimui – nuo naujo stadiono iki reikalavimo dviratininkams dėvėti šalmus – išleidžiami mokesčių  mokėtojų – mūsų - pinigai. Parduotuvėje retai ką perkame, nežiūrėdami į kainą, o priimti valdžios sprendimai kainuoja nepalyginamai daugiau nei mūsų pirkiniai. Todėl paklauskite, „Ar nėra svarbesnių problemų?“ ir  „Ar negalima pigiau?“


 


„Kas už tai mokės?“ Šiame pasaulyje už bet ką reikia mokėti tikrais pinigais. Politikų mėgstamas paaiškinimas, kad jų pasiūlymas nieko nekainuos, arba, kad už tai sumokės valstybė, tėra akių dūmimas. Atminkime, valstybės gyvena tik iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tam, kad valstybė galėtų duotų Petrui, prieš tai ji turi paimti iš Jono, t.y. mūsų visų. Tad paklauskite, „Mokės visi, ar tiek tie, kas gauna naudą?“, „Iš kur paimsite pinigus?“ ir  „Kokių kitų išlaidų siūlote atsisakyti?“.


 


„Kam tai padės?“ Kuomet perkame prekes, žinome, kad naudą jos neš mums. Tuo tarpu politiniai sprendimai retai kada būna naudingi visiems. Dažniausiai tokie jie būna naudingi tik konkrečiai žmonių grupei, o ne visiems žmonėms. Todėl neretai politinių sprendimų rezultatas – prekę gauna vieni, o užmoka už tai kiti. Tad paklauskite, „Kaip sužinosite, kad jūsų pasiūlymas veikia?“


 


„Kam tai pakenks?“ Neretai nauji įstatymai atneša žalos, apie kurią net nebuvo pagalvota. Įstatymai, kaip ir tam tikros prekės, turi neigiamą poveikį, o neretai jie pakenkia labiau, nei padeda. O juk žalingų ar nesaugių prekių tyčia neperkame. Paklauskite, „Ar žala neviršys naudos?“ ir „Ar atsiimsite savo pasiūlymą, jei jis neveiks“?


 


Svarbiausia, po kiekvieno klausimo, neužmiršti paklausti politiko, „Iš kur žinote?


 


Linkėjimai


LLRI


www.lrinka.lt


 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ponai, baikite šitą nesamonę


Pasaulio bankas
išleido naują publikaciją
apie biodegalų poveikį maisto kainoms
. Nors, viena vertus, jų atradimai tik
patvirtina, ką remdamiesi elementariais ekonomikos dėsniais jau aibę kartų sakė
jūsų autorius ir kiti ekonomistai, šis darbas geras tuo, kad turi daug realių
pavyzdžių ir skaičių. Tikėtina, kad tie, kurie netiki teorija, galbūt patikės praktika.

 

Žemiau – dvi iškalbingos
lentelės. Pirmoje, kiek būtų sukaupta grūdų, jei, grubiai tariant, nebūtų
biodegalų programos. Antroje – ryšys tarp grūdų atsargų ir kainos.

1987-ųjų birželio 12 d. Berlyne Ronald Reagan pasakė vieną iš įsimintiniausių frazių “Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną”. Kalbant apie biodegalų programas, “ant liežuvio” kirba kažkas panašaus.


Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Europos Komisija reguliuos “Gyvatėlę” ir D. Bilano pyptonus


Europos Komisija
iš tikro neleidžia atsikvėpti! Nespėjo praeiti dvi dienos nuo mano paskutinio įrašo
apie SMS
reguliavimą
, o EK jau spėjo surasti dar smulkmeniškesnės ir nereikšmingesnės veiklos. Dabar EK tirs ar sąžiningai reklamuojamos mobiliųjų telefonų melodijos, žaidimai ir
paveiksliukai.

 

Logika ta pati,
kaip ir ankstesniuose reguliavimuose susijusiuose su mobiliuju ryšiu: žmonės
yra kvaili, neskaito, kas parašyta, nesupranta, kiek reikės mokėti ir t.t. ir
t.t. Kitaip tariant – nieko naujo.

 

Vienintelis
naujas posūkis – esą šiomis paslaugomis pagrinde naudojasi vaikai. O nenaudėliai,
parduodantys melodijas ir žaidimus, kaip tik ir taikosi į vaikus. O vaikus,
kaip visi žinome, reikia saugoti. „Saugokitės, vaikai!“ draugiškai perspėja
komisarė Meglena Kuneva.

 

„Smulki“ detalė,
kad vaikai nėra ir negali būti abonentiniais mobiliojo ryšio klientais, nes
negali sudarinėti sutarčių, net nepastebėta. O juk iš tikrųjų abonentines
sutartis sudarinėja vaikų tėvai, o tik tada telefonu leidžia naudotis savo
atžalai. Kitaip tariant, jei vaikas išleido per daug pinigų „žaidimams“, tai
yra tolygi situacijai, kuomet kieno nors atžala vietoje pietų nusiperka
saldumynų.

 

„Lietuvos žinios“
vakar rašė apie absurdiškus
Briuselio reguliavimus
. Ką tik mano aprašyta situacija yra geras tokių
reguliavimų „evoliucijos“ pavyzdys. Nenustebčiau jei po kelių metų EK „sureguliuotų“
ir šią nepaprastai gyvybiškai svarbią “melodijų, paveikslėlių ir žaidimų” rinką.

 

Praeitame įraše
spekuliavau, kad ES biurokratų noras reguliuoti kyla iš asmeninės patirties. Nepatinka
gauta sąskaita už telefoną – štai jau ir dingstis sureguliuoti 500 mln. gyventojų
rinką. Jei ši hipotezė teisinga, tuomet noras reguliuoti paveikslėlius ir
žaidimus tikriausiai kilo todėl, kad kurio nors ES biurokrato atžala (arba, neduokdie
-  pats biurokratas) per daug žaidė telefonu.

 

Tačiau, kur dingo
ES taip plačiai propaguojamas subsidiarumo principas? Kitaip tariant, nevertėtų
asmeninių vaikų auklėjimo problemų paversti ES lygmens problema.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva: Likimo ironija

Vakar pasirodė žinia, kad atsistatydina LEPA direktorius Titas Anuškevičius. Stebina ne pats atsistatydinimo faktas, o šios situacijos ironija - už užsienio investicijų pritraukimą, eksporto skatinimą bei Lietuvos ekonominį įvaizdį atsakingos agentūros buvęs direktorius ruošiasi vykti dirbti į užsienį.

Panašu, kad šalies ekonominės politikos chaosas atsibodo ne tik paprastiems gyventojams, bet ir patiems chaoso dalyviams… Graudu ir tai, kad p. Anuškevičiaus veiklos nuopelnais vardijamos ne konkrečios sėkmės istorijos arba kad ir investicijų statistika, bet sausi biurokratiniai faktai: „agentūra dalyvavo Investicijų skatinimo 2008-2013 m. programos rengime, Lietuva buvo pristatyta daugybėje aukšto lygio verslo renginių, ženkliai padidintas LEPA finansavimas, išplėsta organizacijos veikla, iš esmės pakeista LEPA struktūra (įsteigtas Analitinis skyrius, patvirtinta atstovybių užsienyje tinklo plėtra, pradėtas Lietuvos turizmo plėtros agentūros prijungimo procesas).“

Pavardinti gerus darbus ypač tiktų ženkliai padidinto finansavimo kontekste…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Europarlamentui irgi reikia atostogų


Jei pamenate,
praeitą vasarą ES „dovanojo“ pigesnius pokalbius žmonėms, t.y. liepė sumažinti
tarptinklinio ryšio (roaming) tarifus. Apie tokio žingsnio nepagrįstumą
kalbėjau jau ne kartą.


Na, o šią vasarą
Viviane Reding užsimojo prieš SMS žinutes siunčiamas
iš užsienio
. ES naudojami argumentai yra praktiškai identiški (ir taip pat
klaidingi) kaip ir naudoti roaming’o skambučių atvejyje.

 

Į akis krenta
viena frazė „į kvietimus savireguliacijai ir savanoriškam SMS roaming‘o kainų
sumažinimui industrija neatsakė“. Kuo toks „savanoriškumas“ skiriasi nuo situacijos,
kuomet plėšikas gatvėje liepia atiduoti pinigus, kitaip jis juos pasiims pats,
žino turbūt tik ES konkurencijos institucijos.

 

Roaming‘as
skambučiams ir SMS, lėktuvų bilietų kainų reklama – ką šie dalykai turi bendro?
O gi tai, kad jais naudojasi ES politikai ir biurokratai keliaudami iš vienos
šalies į kitą. Juokai juokais, bet atrodo, kad nemaža dalis pastarojo reguliavimo
kyla iš  to, kad vienam ar kitam ES
pareigūnui kažkas neįtinka.

 

Kodėl ES
institucijos nesusirūpinus, kad McDonalds
mėsainiai skirtingose šalyse kainuoja skirtingai.
“Argumentų“ reguliavimui čia tikrai ne mažiau, nei roaming‘o atvejyje. Kita vertus,
koks gi europarlamentaras prisipažins valgantis McDonalde?

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Bet juk vis tiek reikia kažką daryti!? (su alkoholizmu Lietuvoje)

Dažnai laikraščiuose skaitome istorijas. Tėvas primušė vaiką, dėl to, kad šis jo neklauso. Realus (kartais parašomas, kartais ne) pasiteisinimas būna – neklausė, tad reikėjo ką nors daryti. Turbūt suveikia, o jei suveikia, tai ir gerai, nes juk tikrai „reikia kažką daryti“. Vargu ar priimtina padoriam žmogui…


 


Visuomenės reikaluose panašūs  argumentai dažnai pritaikomi ne tik totalitarinėse šalyse, kur, pavyzdžiui, „didysis“ Mao „išgydė“ milijonus narkomanų pareikšdamas, kad jei neatsisakys savo įpročių, jiems gresia mirties bausmė. Pavyzdžiui, Lietuva: Reikia kažką daryti, kad „Maxima“ per daug neįsigalėtų – štai jums antkainių ribojimo įstatymo projektas. Reikia kažką daryti, kad tauta negertų – štai jums alkoholio pardavimo laiko ribojimai, reklamos ribojimai ir krūva kitokių priemonių, kurių analizę galite aptikti šioje LLRI ekspertizėje.


 


Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija ragina Seimo narius „nepasiduoti verslo struktūrų spaudimui“. Apkaltinusi verslą, kad pastarasis teigia nemoksliškus argumentus ir kad neigia moksliškus, koalicija pateikia vieną visus turintį įtikinti argumentą - visos siūlomos priemonės yra veiksmingos: „Pasaulio mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad alkoholio prieinamumą mažinančios priemonės yra veiksmingos”. Apie tai, kad veiksmingumas priimant teisės aktus neturi būti suprantamas taip primityviai paprastai, esu rašęs savo straipsnyje „Teisėkūra ir teisės socialinis veiksmingumas“ // Jurisprudencija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,  2004.  T. 54 (46). P. 62-73.


 


Moksliniai argumentai apie veiksmingumą, suprantama, kad nelabai rūpi, kai veiksmingumu reikia tiesiog prisidengti, tad pateiksiu viską paprasčiau. Daryti su alkoholizmu Lietuvoje tikrai kažką reikia. Tik ar nereikia pradėti nuo to, kad alkoholio vartotojai ne laiku, ne vietoje arba per daug patys iki galo patirtų savo sprendimų pasekmes? Būtent nuo to vis apsaugoma: nei alkoholizmo sukeltų ligų gydymą pats būsi paprašytas susimokėti, nei girtas darbe į nelaimingą atsitikimą papuolęs pats turėsi atsakyti. Apie tai, ką daryti – plačiau irgi galima paskaityti čia. Daryti bet ką, kas veikia – absurdiškas pasiūlymas. Juk mirties bausmė vartotojui, pardavėjui, arba drakoniškų priemonių oponentui irgi veiktų…

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Kaimo reikalų komiteto argumentai už kainų reguliavimą

Seimo Kaimo reikalų komitetas šiandien pritarė Kainų reguliavimo įstatymo pakeitimams numatantiems riboti mažmeninės prekybos įmonėse taikomą antkainį iki 15 proc. Komiteto nariai išsakė šiuos argumentus ir atsikirtimus. (citatos yra pakankamai tikslios, kad būtų dedamos į kabutes)


 


Vytautas Kamblevičius, darbietis:


 


Aišku, kad Lietuvoje „Maksimos“ pelnai dideli, pažiūrėkite kiek prekybos centrų Latvijoje, Rumunijoje prisistatė. Ar mes galime tą laivą sustabdyti?“


 


„Prieš ateidamas į Seimą turėjau parduotuvių tinklą nemažą, tai buvo taip - mėsai pienui 5 procentai, alkoholiui 15 procentų ir gyvenau visai neblogai.“


 


Napoleonas Stasiškis, konservatorius, cituodamas du jam atsiųstus raštus dėl siūlomos 5 proc. dydžio baudos nuo įmonės apyvartos už įstatymo pažeidimus:


 


„Arlauskas teigia, kad vidutinis antkainis yra 40 procentų, jeigu patvirtintume baudą 15 proc. nuo apyvartos, gi vis tiek jiems liktų 25 procentai.“


 


Valentinas Mazuronis, partija „Tvarka ir teisingumas“, atsakydamas į kritiką, jog antkainio sąvokos teisės aktuose nėra ir net teoriškai nėra galimybės jo apskaičiuoti:


 


„Šie jūsų argumentai yra išgalvoti ir dirbtiniai. Jie skirti šiam įstatymo projektui subombarduoti.“


 


 


Rinkėjams tikrai būtų naudinga jeigu ne tik Seimo plenariniai posėdžiai, bet ir komitetų darbas būtų transliuojamas internetu ir kaupiamas garsiniais failais. Kiekvienas sužinotų ką nors naujo apie pasaulį. Kartu galėtų pasijuokti arba paraudoti, kad būtent šiam Seimui atiduodami spręsti ir kiti reikalai:  kas yra, o kas nėra šeima, kaip auginti vaikus, kaip atpiginti būstą.


 


Močiutė pasakytų „jei nesuprantat, nekiškit nagų, berazumiai“.

Rodyk draugams