BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Adolfas Mackonis: Lygių galimybių užtikrinimas arba turi pranašumą, nes esi moteris

Jei koks nors darbdavys besirinkdamas naują darbuotoją tarp vienodai kvalifikuotų moters ir vyro priimtų vyrą, vien todėl, kad šis yra vyras, niekas turbūt neneigtų, kad įvyko diskriminacija. Moteris nebuvo priimta į darbą, nes yra moteris. Vyras turėjo geresnes galimybes įsidarbinti, nes yra vyras.


 


Jei išgirstumėte, kad koks nors darbdavys besiskelbia esąs lygias galimybes užtikrinantis darbavys, manytumėte, kad prieš tai esančioje pastraipoje aprašyta situacija neįvyktų. Ir būtumėte visiškai teisus: vyras negautų darbo vien todėl, kad yra vyras. Tačiau moteris gautų šį darbą. Ir tik todėl, kad yra moteris.


 


Pabandykite interneto naršyklės paieškos langelyje įvesti frazės In case of equal qualification, female candidates will be given preference (esant vienodai kvalifikacijai, pirmenybė bus teikiama moteriškos lyties kandidatėms) ir pamatysite, kad prieš šį sakinį įvairiuose darbo skelbimuose neretai bus parašyta, kad skelbime minimas darbdavys yra “equal opportunity employer” (vienodų galimybių darbdavys) arba, kad toks pasirinkimas bus vykdomas remiantis tam tikru lygių galimybių įstatymu.


 


Nors tokių skelbimų ir nėra labai daug, bet lygių galimybių užtikrinimo kryptis moterims sudarant didesnes galimybes įsidarbinti nei vyrams vertintina, švelniai tariant, kaip šiek tiek nenuosekli ir prieštaringa.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva: Taupymas vardan vartojimo?


Nacionalinio biudžeto lėšos nebesurenkamos.
Ūkio ministerija nebeturi
lėšų būtinoms benzino ir dyzelino atsargoms pirkti. Ką daryti? Lyg ir natūralu,
kad taupyti, atsisakant nebūtinų išlaidų.

Tačiau kur panaudoti sutaupytas lėšas, žmonės supranta
įvairiai. Pavyzdžiui, mažėja arba nedidėja mano pajamos, tad aš nepirksiu
šaldytuvo, o sutaupytas lėšas atidėsiu, padengsiu įsiskolinimus, arba jomis apmokėsiu
būtinas išlaidas (už šildymą ir t.t.). Turint omeny biudžeto surinkimo
problemas valstybės sektoriuje, sutaupytas lėšas galima būtų panaudoti toms
lėšoms, kurias valstybė įsipareigojusi išleisti. Toks sutaupytų lėšų
panaudojimas leistų bent jau nepagrįstai nedidinti biudžeto deficito.

Kiek kitaip taupymą ir jo tikslus supranta Finansų ministras: „Visose srityse randame taupymo
būdų. Tai nereiškia, kad mažėja tų sričių biudžetai, bet tais pačiais pinigais
mes galime finansuoti naujas iniciatyvas. Reikės dalyvauti tarptautinėse
parodose, rengti tarptautines konferencijas - tai parodo Lietuvą pasauliui ir
tai yra investicija, nes skatina susidomėti mūsų šalimi. Dabar formuojant
biudžetą tokias papildomas veiklas finansuosime iš sutaupytų lėšų.“

[Apie turizmui skirtų mokesčių
mokėtojų lėšų neefektyvų panaudojimą jau ne kartą rašyta; praeitais metais LLRI
atliko kelių programų, tarp jų ir turizmo plėtros programos strateginio
planavimo analizę, kurią galite rasti čia.]

O aš naiviai tikėjausi, kad
sutaupytos lėšos ir bus sutaupytos, o ne pravalgytos – kitaip kas iš to
taupymo, jei rezultatas tas pats?

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Gal galėtume užsikrėsti drąsa?

Praėjusią savaitę maloniai nustebino Estijos Ekonomikos ir ryšių ministerijos atstovės spaudai pareiškimas, kad ministerija norėdama taupyti sunkiai renkamas biudžeto lėšas rengiasi atleisti 108 savo kuruojamo sektoriaus darbuotojus. O 12 pačios ministerijos darbuotojų jau atleisti.


 


Lietuvoje Vyriausybės svarsto siūlymą padidinti valdininkų skaičių dar 350. Ministerijos padidėjusį etatų poreikį sprendžia prašydamos, ne joms gi atsižvelginėti į ekonomikos sąlygas ir į biudžeto surinkimą. Jos paprašo, jei duos, tai duos, o po to žiūrėsim.


 


Estijos Ekonomikos ministerija tikriausiai sugalvojo kaip, planuoja atlikti jai paskirtas funkcijas – galbūt padidins savo darbuotojų našumą, o gal ims ir atsisakys dalies funkcijų. Abiem atvejais nauda mokesčių mokėtojui.


 


Kaip estams užtenka drasos? Net jeigu tai ir populizmas, kuris pagal apibrėžimą orientuotas į plačiosios visuomenės poreikius, tai smagu, kad Estijos visuomenė nori tokių pokyčių.


 


Kuris iš Lietuvos ministerijų vadovų pasiryžtų žingsniui  sumažinti savo kariauną, kurios dydis atspindi paties generolo antpečių žvaigždžių gausą? Tokį pareiškimą pasmerktų bent jau partijos draugai, nes mažėdama ministerija tampa ir mažiau svarbi politiškai.  


 


Kiti mūsų konkurentai dėl dėmesio, investicijų ir geresnio gyvenimo - čekai, štai pranešė, kad kitą pusmetį pirmininkaujant Europos sąjungos tarybai, stengsis, kad būtų priimama kuo mažiau teisės aktų, o nereikalingi naikinami. Tuomet, kai patyrusios vakarų šalių Vyriausybės pramušinėja ir stumdo direktyvų projektus, čekai tėškia savo akcentą – mažiau yra daugiau. Europos Komisija per geresnio reglamentavimo programą skatina naikinti nereikalingus teisės aktus net atsiima pateiktus direktyvų projektus, tačiau gerai kalbėti neužtenka, kai kita ranka nuolat teikiamos reguliavimo iniciatyvos, kad ir paskutinė dėl SMS žinučių kainų vienodinimo.


 


Lietuvoje drąsos trūkumas. Po susitikimo su Prezidentu Finansų ministras p. Šadžius pažadėjo mažinti biudžeto išlaidas biurokratijos išlaikymui atsisakant nuo pieštukų iki 13 atlyginimo ir priedų. Drąsu finansų ministrui, kurio kišenėje metų pabaigoje žiojęs pusės milijardo litų skylė.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Tokijo dienoraštis (IV dalis)

Trečiadienis


 


Šiandien – jokių pranešimų. Važiuojam į ekskursiją į Kamakura, kur buvo rezidencija pirmojo šioguno (vyriausiasis samurajus, de facto iki 19 amžiaus valdantis imperatoriaus vardu) rezidencija, o kartu ir šventyklos. Su šventyklomis tai reikalai čia įdomūs. Jų labai nedaug, ir į jas vaikštoma tik ypatingomis progomis. Reikalas tas, kad sintoizmas – visiškai kitokia religija, nei mes įpratę. Čia dievų daugybė (vietinis teisės filosofijos profesorius sakė kad apie 8 milijonus). Gyvena jie visur. Buda aiškiai yra vienas iš jų (todėl budizmas irgi labai gerai prigijęs Japonijoje, savotiškai suaugęs su sintoizmu). Japonai apie tai pajuokauja. Sako, pas juos sintoizmas yra šiaip, tarsi savaime nuo vaiko gimimo. Prieš vestuves dažnai laikinai apsikrikštijama (nes vakarietiško stiliaus vedybos „madingos“. Kita vertus, nemadinga tapo tuoktis ir turėti vaikų, nes moterims, kaip ir jų nebūsimiems darboholikams niekada neišsimiegantiems vyrams, vis svarbiau tampa darbas). Laidojama dažniausiai jau pagal budistines ceremonijas. Mums to nesuprasti…


 


Dvi šventyklos Kamakuroje – budistų ir sintoistų. Abi senos (iš esmės nuo 12 amžiaus), nelabai didingos, jaukios. Pas sintoistus labai gražiai visur visokie norų kaspinėliai, norų lentelės, rėmėjus pažyminčios vėliavos plevėsuoja. Gražu, romantiška. O dar baseinas su kažkokiomis a la lelijomis ir didžiuliais turbūt upėtakiais bei vėžliais, tvarkingomis salelėmis ir tilteliais. Dar čia stovi didysis Buda (vienas iš dviejų Japonijoje), kuris atrodo tikrai gražiai. Beje, tikrai didelis: į jį galima įeiti, o jo akys metro pločio.


 


Pavalgydinami esam prašmatniame viešbutyje, salėje vitrininiais langais ir vaizdu į vandenyną. Ryškiai pritaikyta didelėms vestuvėms. Kažkodėl neatsikratau įspūdžio, kad tai panašu į mokyklų „Aktų sales“ (ir kas tokį pavadinimą joms sugalvojo?..). Toks pats įspūdis ir pas draugus prancūzus, su kuriais kartu sėdžiu. Dar porą patyrimų bevalgant irgi nustebina bei nuvilia. Pirma, maistas visada geresnis buvo, kai pirkau pats (visoks, nors visada pigiuose restoranėliuose), negu tada, kai moka organizatoriai (nors viskas prabangiuose viešbučiuose). Čia gi apskritai labai neskanu. Antras dalykas – mums suorganizuotas „pasilinksminimas“ bevalgant: drakono šokis ir dar toks akrobatų šou, kur rodoma, kaip japonai moka skėčius sukinėti ir ant jų viskuo žongliruoti. Plius dar pigūs juokeliai, kurie vėl labai „priartina“ prie Lietuvos – prie tipinio vestuvių baliaus, kokį vidutiniškai blogą su blogais muzikantais galima įsivaizduoti.


 


Tačiau dienos vinis šiandien – gidė autobuse. Iki šiol žinojau vieną būdą, kaip šnekomis be įžeidžiančių ar piktų žodžių užknisti pašnekovą. Juk būna taip: pradedi klausytis kokio pasakojimo, o po kažkiek laiko suvoki, kad neaišku, nei kodėl tau jis pasakojamas, nei kodėl tu jo klausaisi, nei bepameni kuo viskas prasidėjo, nei turi supratimą prie ko viskas eina ir kada baigsis. Tai va – yra dar vienas neblogas būdas. Viską, ką pasakai, tokia pačia balso išraiška pakartoti. Bandai klausytis, ir staiga pajunti, kad prieš porą sakinių tau jau sakė kaip vadinasi ta įlanka ar miestelis, kada renkamės prie autobuso, kada įvyko tas istorinis įvykis ar kuo įvairiausius kitus dalykus. Bet kas yra pasakoma bent porą kartų. O jau minėti prancūzai suskaičiavo, kad vieną kartą tas pats dalykas buvo pakartotas šešis (!) kartus. Gal ne taip blogai, kaip ta klaiki kiniška (būtent kiniška, japoniška pirmą vakarą buvo tiesiog puiki) muzika šiandien per pietus, bet labai sunku.


 


Kas gerai, tai žmonės, kurie čia, renginyje. Visi kažkuo įdomūs, visi labai protingi, dauguma be galo ir nuoširdžiai atsidavę savo darbui ir laisvės reikalui. Yra iš ko ir patirties, ir energijos, ir stiprybės, ir pasiryžimo bei užsispyrimo pasisemti. Dar labai smagu, kad daug kas žino ir labai vertina Lietuvos laisvosios rinkos institutą. Ir iš mūsų daug ko semiasi. Kartais vien Lietuvoje būnant to nesijaučia. Gera, kai žinau, kad tai, ką veikiu yra gerai, o darau tai geroje įstaigoje.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Tokijo dienoraštis (III dalis)

Antradienis


 


Šiandien intelektinis šou tęsiasi, taigi, trumpai apie tai.


 


Pirmoji tema – sveikatos apsauga JAV. Seniai žinomas mitas, kad JAV sveikatos sistema bloga dėl to, kad ten laukinis kapitalizmas, todėl mums reikia kažko kito. Senai žinoma, kad tai netiesa, bet keletą naujų įdomių detalių arba senesnių taikliai suformuluotų pastebėjimų išgirdau. Pavyzdžiui, taiklus pastebėjimas, kad medicina iki šiol „neatrado“ telefono, kompiuterio ir nenaudoja jų bendravimui su pacientais. Inovacijos medicinoje ateina iš šalies. JAV „Wall Mart“ pradeda diegti masines klinikas kaip supermarketų paslaugų dalį, kur viskas greičiau, paprasčiau, pigiau, su aiškia kaina. (Amerikos bėda irgi, pasirodo, kad niekas, o pirmiausia – gydytojai ir pacientai – nejaučia kainos). Palyginimas JAV su Kanada (kur daug kas uždrausta privačiai, o „garantuojama“ „nemokamai“ iš valstybės) aiškūs. Priešingai nei manoma, JAV yra daug geriau. Beje, kai pateikiami JAV skaičiai (mirtingumas, kūdikių mirtingumas) ir jie blogesni nei kitur, reikia neužmiršti, kad statistiką labai „blogina“ juodieji ir indėnai, o gerina azijiečiai. Ir dėl ko gi?..


 


Tai, kad JAV medicina kainuoja daugiau nei kitur ir suvalgo didesnę BVP dalį nei kitur, na aišku, kad sakoma vaikams gąsdinti, bet taip pat aišku, kad nieko blogo tame nėra. Kodėl viskas turi kainuoti tiek pat? Juk kompiuteriams irgi išleidžiam daugiau nei prieš 20 metų, bet dėl to nesiskundžiam. Beje, pasirodo JAV skirtumas atsiranda daugiausiai dėl technologijų, o ne dėl pirminio lygmens, o pirminiame lygmenyje daugiausiai kainuoja tiems, kam gydymas „nemokamas“, o tokių, priešingai nei mano daugelis, ir ten apstu, ir net ne mažiau nei Europoje. Ir paklauskime savęs, kaip geriau dozuoti medicinos paslaugas: kainos pagalba, ar eilių pagalba? Kaip taikliai pastebėjo vienas kalbėtojų, visur būna „sekretoriatai“, „klientų aptarnavimo salės“ ar kas nors panašaus, o pas gydytojus – „laukiamieji“. Kalba visgi dažnai labai taikliai atspindi realybę.


 


Amerikoje, bėdų irgi netrūksta. Socializmas medicinoje ir ten L Žodžiu, kaip visada – reikia privatizuoti, dereguliuoti. Ne ta dabar proga, kad apie tai savo mintis pradėčiau dėstyti. Pranešėjų medžiaga, kam įdomu, su tuo pasidalinsiu. Beje, programą renginio galima rasti http://www.montpelerin.org/


 


Kita šios dienos tema – ar technologijos didina laisvę ar ne. Sakyčiau, gana banali tema – aišku, kad ir taip, ir ne, tad ką čia ir berašyti…


 


Neiškenčiau aš diskusijos apie technologijas ir laisvę ir išėjau pasivaikščioti. Nusiteikiau rimtam prasiėjimui. Taip ir padariau – daugiau kaip penkias valandas tiesiogine prasme ant kojų. Štai, pasirodo, ir vienas Tokijo minusų – čia nėra suoliukų!!! Gal ir yra parkuose, bet vienas, kur buvau numatęs prasieiti, buvo uždarytas. Dar įdomiau tai, kad kai pasigedau suoliuko ir užsimaniau valgyti, tai kaip tyčia visos paprastesnės užeigėlės irgi stovimos pasitaikė. Keistos manieros visgi stovint valgyti… Ko dar Tokijuje beveik nėra – tai šiukšlių dėžių (šiukšlių besimėtančių, beje, irgi).


 


Dar įdomiau, kad Tokijuje gatvėse nėra ir … vaikų! Galima sutikti paauglių. Mačiau per visas dienas kelis kūdikius (vienas iš jų – konferencijos dalyvio), ir tik vieną vaiką tarp 2 ir, tarkim, 14 metų amžiaus. Kur ir kodėl jie juos slepia? O gal neturi?


 


Nepastebėjau, kad paaugliai rūkytų, nors cigarečių pardavimo automatai stovi ant kiekvieno kampo. O juk jie irgi kalti būna dėl nepilnamečių rūkymo, ar ne? (Kreipiuosi į gausią lietuvišką NVO koaliciją už alkoholio ir tabako kontrolę).


 


Sugebėjau pasiklysti. Tik nusuki kur į šoną, žiūrėk jau kitam lygyje atsiduri, ir nuvinguriuoji kažkur, kad pasaulio kryptys net nebeaiškios. Dauguma užrašų taip pat. Dangoraižių irgi tiek, kad pagal juos nepasiorientuosi.


 


Įdomus dalykas – didmeninis turgus. Buvau vakare, tad aišku, neveikė, bet principas maždaug aiškus. Didžiulė teritorija su didesniais ir truputį labiau industriniais nei Kalvarijų turgaus pastatais, privažiavimai sunkvežimiams. Kaip suprantu, tie sunkvežimiai (jų nemažai netgi stovėjo už vartų ar šiapus jų – su snaudžiančiais vairuotojais) – ir yra ar tai prekyvietės, ar tai iš karto į vietą prekes pasiruošę pristatyti. Štai taip – bene labiausiai industrializuotoje ir kompiuterizuotoje visuomenėje veikia tas pats klasikinis dar nuo antikos laikų (jei ne seniau) prekybos būdas.


 


Dar vienas pastebėjimas: apsaugos policininkai prie metro, valdiškų ir kitokių įstaigų. Nežinau ar turi šaunamuosius ginklus, bet šiaip daugiausiai ginkluoti medinėmis lazdomis (ilgio maždaug iki žmogaus peties). Vėlgi kiek iš aikido atsimenu – labai man įdomus ir praktiškas įnagis atrodo. Tačiau vis tiek keista policininkus su tokiomis lazdomis matyti.


 


Jau gerokai sutemus atsikasiau iki Tokijo bokšto (Eifelio prototipas, tik gražiau apšviestas), o šalia jo parke – budistų šventykla. Čia tai jausmas: tokia ramybė ir susitaikymo atmosfera. Bet įdomiausia aplink šventyklą eilėmis sustatytos „besimeldžiančios“ akmeninės figūrėlės, su raudonomis megztomis kepurėmis, vėjo malūnėliais rankose ir dar daugelis su gėlėmis. Ir jų šimtai, gal tūkstančiai. Čia gal padaryta, kad žmonėms patiems melstis nereiktų?


 


Rytoj išeiginė konferencijoje – važiuosim visi kažkur, kur samurajų dvasia sklando.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Tokijo dienoraštis (II dalis)

Pirmadienis


 


Antra diena Tokijuje. Nebesu taip susižavėjęs kaip kad pirmąją, bet vis tiek gerai. Apie įspūdžius iš gatvių ir panašius – kiek vėliau. O kol kas – ką aš čia veikiu ir kas iš to.


 


Taigi dalyvauju aš Mont Pelerini Society eiliniame metiniame suvažiavime. Draugija garbinga, prieš 60 metų įsteigta ne kieno nors kito, o Hayeko, kuris prieš porą metų kaip tik buvo parašęs savo garsiąją knygą „Kelias į vergovę“, taikliai adresuotą „visų rūšių socialistams“. Kiek teko girdėti, netgi pirmame susitikime, viešbutyje prie Pelerino kalno Prancūzijoje vieningos atmosferos nebuvo. Po diskusijų Mises (mano žiniomis, geriausias kada gyvenęs ekonomistas) išvadino kompaniją „a bunch of socialists“. Va taip. Paskutinis iš šios steigėjų kompanijos kaip tik, deja, pernai mirė – tai Milton Friedman. Kam jau užtenka, kitas (nors ne. Ne „kitas“, o „sekančias“! Kalbos įvairovės, tikslumo, ir gynimo nuo kalbininkų vardan) tris pastraipas galite praleisti.


 


Šiemet konferencija apie technologijas ir laisvę. Tiesą sakant, socialistų ir dabar netrūksta. Vienas toks iš Oxford (ačiū Dievui bent ne šios garbios bendruomenės narys, o svečias) aiškino kaip reikia valdžiai reguliuoti gyvenimą taip, kad kuo daugiau laimės pasiektų kuo daugiau žmonių. Ir ne bet ką siūlė taip reguliuoti, o genetines modifikacijas negimusiems kūdikiams… Man tai kraupu. Jam – natūralu. Beje, jis susirūpinęs ir tokia sritimi, kaip robotų etika… (Tipo, po poros dešimtmečių robotai mus gal net pralenks savo intelektu, todėl reikia galvoti ir kaip su jais etiškai elgtis, ir kaip nesileisti, kad jie mus užvaldytų). Bet šiaip buvo visai nebloga diskusija apie bioetiką, kurios atpasakoti čia nesirengiu savo ir skaitytojų labui. J


 


Buvo tikrai gerų arba pusiau gerų pranešimų. Pavyzdžiui, apie klimato kaitą (tiksliau, isteriją dėl jos). Profesorius iš Harvardo parodė, kad mažiausiai energijos JAV vartoja Kalifornijos gyventojai, nors jie pateikinėjami kaip išlaidavimo pavyzdys (kaip gerai tie visi bent jau mano sutikti harvardiškiai koreliacija atradinėja ir sudarinėja!). Bėda ta, kad Kalifornijos nusistatyti žemės naudojimo apribojimai stumia gyventojus į daugiau energijos vartojimo reikalaujančias sritis. Štai kaip žaliųjų šūkis „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ veikia praktikoje… Bet nebūtų tas profesorius iš Harvardo – ne gana to, kad viskas tik koreliacijomis paremta, pasakė išvadose, kad geriau CO2 mokestis nei žemės naudojimo reguliavimas. Kuo tai susiję jam, man atrodo, net nesvarbu.


 


Kitas profesorius – Kevin M. Merphy tikrai geras pasitaikė. Demaskavo klimato aliarmistus visiškai. Daug ką vertėtų atpasakoti, bet paskysiu tik keletą dalykų. Pavyzdžiui, žymiajame Stern raporte, kur siūlomas drastiškas CO2 mokestis, diskonto norma imama 0,1 procento, o ne rinkoje esančios palūkanos. Taip atrodo, kad nėra tiesiog kur kitur padėti pinigų, kaip tik investuoti į klimato kaitos stabdymą… Kitaip tariant, norėta gauti rezultatą, o duomenys ir kintamieji – jau atitinkamai ir pritempti: štai ir laikraščiuose skambėjęs siūlymas apie minėtą drakonišką CO2 mokestį, kuris harvardiškiams visai gal ir neblogas. Dar geras pastebėjimas: netgi prie nuosaikaus ekonominio augimo prognozių, žmonės po šimto metų bus 10 kartų turtingesni už mus. Tai ar nėra investavimas šiandien, kad jie gyventų geriau (netgi jei taip būtų) eilinis kartas, kai biedni subsidijuoja turtingus? Taiklu, netikėta. Na ir jau girdėtas tradicinis, bet stipriausias argumentas: aišku, kad klimato kaita jei ir vyksta dėl CO2, o pastarasis – dėl žmonių (kuo kalbėjęs Čekijos prezidentas Vaclav Klaus labai pagrįstai abejoja), tai daryti prielaidą, kad gyventi kaip dabar ateityje bus sunkiau galima tik tuomet, kai įsivaizduojame, kad viskas keisis, o žmonės – ne. (Na ir sakinėlį suraičiau, bet gal kas iššifruos. Man tai aiškus). Realybėje dėl klimato kaitos bus juk ir teigiamų efektų, o ir žmonių gyvenimo būdas gali pasikeisti, prisitaikyti. Beje, apie klimato kaitą man geriausia iliustracija yra pernai Turkijoje lankytas Ephesus miestas (griuvėsiai), kuris, aišku, buvo uostas (antras miestas po Romos Kristaus laikais), o dabar jūros iš išlikusių prieplaukų – net nematyti…


 


Grįžtam prie asmeninių įspūdžių. Kai atskrendant lėktuvu žurnale skaičiau, kad japonai labai paslaugūs – na gerai. Bet kad paprašius parodyti kelią palydi iki vietos, galvojau, kad pagražinta. Pasirodo, kad ne. Pats vėlų vakarą atsitiktinio praeivio – jauno vaikinuko – paklausiau kelio. Jis sakė, kad eina link ten. Atėjom, o jis apsisuko ir atgal. O būtų užtekę maždaug bent parodyti. Na bet negirkim tiek tų japonų. Jie, sako, tik mandagūs ir pagarbūs, o draugiškumo mažai. Mums patinka tuo tikėti, tad ir tikėkim…


 


Šiandien pasivažinėjau metro. Patogu, greita, pigu. Bet orientaciją prarasti nesunku: angliškai ne visur parašyta, linijų gausybė, žmonių irgi, viskas persipynę, stotys ir praėjimai po žeme po ištisais kvartalais išsirangę. Vakare einu link namų, o kelias tolimas, ogi žiūriu metro stotis pažymėta. Įlindau po žeme, o ten žmonių daugiau negu viršuj gerokai, nors iki pačios stoties labirintais dar bent kokį pusę kilometro ėjau.


 


Įdomu, kad per konferenciją duoda prašmatnaus maisto, kuris, deja, vakarietiškas. Skanu, bet savo maistą jie geriau ruošia. Šiandien vakare pačiam Tokijo centre už maždaug 20 litų suvalgiau dvigubai tiek, kiek kiti japonai valgė ir liko sotūs. Beje, pamačiau ir tuos garsiuosius kostiumuotus po darbo su kolegomis pamažu nusigėrinėjančius japonus. Kažkaip kitaip negu pas mus tai vyksta – lyg ir darboholiška atmosfera, bet labai visiems viskas tinka prie veido ir savo vietoje atrodo.


 


Parkus ir japonišką sodą kol kas mačiau tik arba iš toli, arba pro langą L Laikas rytoj ramaus laiko ten apturėti.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Tokijo dienoraštis (I dalis)

Pirma diena. Sekmadienis


 


Nežinau kodėl nusprendžiau parašinėti dienoraštį… Nesu to daręs nuo kažkurio kalnų žygio. Gal Tokijus taip įkvėpė? O gal todėl ir rašau, kad susivokčiau.


 


Ką galvojau apie Japoniją prieš skrendant ir kokius įvaizdžius buvau susidaręs iš sutiktų žmonių, knygų, filmų? („Paskutinis Samurajus“ nesiskaito, bet „Pasiklydę vertime“ aiškiai darė įtaką). Jei jau užsiminiau apie filmus, tai iš karto pasakysiu, kad ta simpatiška herojė ir mielas herojus visiškai be reikalo dėjosi, kad Japonijoje jiems tenka nuobodžiauti – bent jau mano pirmos dienos vakariečio įspūdis tas, kad nesu čia „pasiklydęs“ labiau nei bet kuriame Europos mieste.


 


Grįžkim prie išankstinių nusistatymų. Atrodė, kad Japonija labai dviprasmiška. Viena vertus, jautri, didinga, dvasinga kultūra (kaligrafija, japoniški sodai, aikido), kita vertus – chaoso pilnas pasaulis (japonai - vaivorykštės spalvos plaukų savininkai, bušido mėgėjai, kvailų kompiuterinių žaidimų maniakai, elgiasi perdėm kolektyvistiškai, miestai – betono džiunglės).


 


Nusileidus Tokijuje pirmas įspūdis – labai žalia ir tai nuteikia gerai. Dar oro uoste dar pro lėktuvo langą matosi laikrodis ne koks elektroninis ant banalaus stogo, o pusiau iš žolių padarytas. Gražu, skoninga. (Paskui oro uoste savireklamos filmuke sužinau, kad oro uostas privatizuotas, ir giriasi kaip jame atsisakyta kai kurių eiles sukeliančių dalykų, kurių pilna kituose dideliuose oro uostuose.) Dar gerai, kad galima susišnekėti angliškai – irgi ne taip, kaip tam gerame filme.


 


Viešbutis kaip ir dera didelis su mažais kambarėliais. Nieko nuostabaus. Bet pats miestas – keista, tačiau gražus. Tikrai betono džiunglės – aukšti namai, tarp kurių atstumas kartais kokie penki centimetrai, nuolat kelias lygiais išdėstyti viadukai, tanku, daug. Tačiau kaip čia tarp betono įpaišytos ramybės oazės! Pavyzdžiui, tarp dangoraižių parkelis, parkelyje prūdelis, prūdelyje valtelės, o ten žvejai sau ramiai medituoja ties plūde. Gamtos mažai, bet ji ten kur tikrai labai reikia. Daug pravažiavau, bet dar nepamačiau jokios didingos aikštės (kokia galutinai bus užtvirtinta Lukiškių vieta). Ko gero, apskritai jokios aikštės. Jei laisva vieta, tai parkas, žaidimų aikštelės ar kažkas panašaus. Žodžiu, ne pompastikai, o žmogaus kūnui ir sielai. Ir kažkaip gražiai tai šen, tai ten jūra (vandenynas?) atsiveria. Žodžiu, Tokijus įsikūręs ir suorganizuotas taip, kad tiktų gyventi (jei tik apskritai didesnis miestas alergijos nekelia).


 


Visi atrodo labai draugiški, organizuoti. Beje, nieko nemačiau robotizuoto – daug aptarnaujančio personalo, visi tvarkingai, laiku, kultūringai, paslaugiai, etc. Padaro savo darbą kad man būtų patogu. Pasako ką nors ir nusilenkia pagarbiai. Jei ką paduoda (kad ir kambario raktus ar sąskaitą), tai nusilenkdami ir abiem rankom. Labai gerai pasimato, kas yra pagarba bendravime ir kaip mums to reiktų tik mokytis. Mokausi – sąskaitą paimu abiem rankom. Visai gerai.


 


Per pietus, nors po skrydžio ir neišsimiegojęs, ir dar darbų turėsiu nuveikti, einu ne miegoti, o pavalgyti. Ir skrandis prašosi jį užpildyti, ir šiaip smalsu kaip ta mano mėgstama japoniška virtuvė pačioje Japonijoje. Puiki! Pradedant nuo to, kad netgi užsisakyti valgį kažkaip netgi paprasčiau negu kokiame McDonalde, kur, atsimenu, Lietuvoje net pasimečiau bebandydamas. Yra čia kaip bakstelėti pirštu į tvarkingai sudėliotus pasiūlymus su kainomis ir nuotraukomis. Padeda ir tai, kad žinau, kaip papildomai sriubos paprašyti (Miso Shiru – labai skani). Maistas realybėje atrodo dar skanesnis, o porcijos – didesnės. Beje, kodėl už 20 litų sumą Vilniuje Japoniškame restorane dar niekad nesu sočiai pavalgęs, o čia geresnio, skanesnio maisto už tiek – iki valiai?


 


Prisimindamas savo senas aikido treniruotes ir ten vartotus japoniškus žodžius, niekaip neatsimenu, kaip „laba diena“. Užtat visi man rodos patenkinti kai sakau „arigado“ (ačiū). Pasakysiu kad ir „seienara“ (nežinau kaip rašosi, bet reiškia „viso gero“).


 


Gal šiandieniniai įspūdžiai ir iškreipti – juk sekmadienis? Tačiau sekmadienis irgi savo kažką parodo. Žmonių nedaug. Netgi tos keistos kompiuterinių žaidimų vietos, matosi, apytuštės (kita vertus restoranėliuose yra klientų). Tačiau labiausiai matosi, kad sekmadienį dirba visi tie, kas rausia gatves, kad sutvarkytų kokią kanalizaciją ar kabelį. Toks įspūdis, kad vakar išrausė, o šiandien jau ir užbaigs. Pamatysim.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Liberalaus politinio susipratimo aktas

Vis daugiau žinių apie rinkimus. Štai žinutė, kad rinkimų sąrašai jau ima byrėti, nes G. Šileikis pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio sąrašo. Pasitraukė, nes buvo nureitinguotas per žemai – į 15 vietą. Man kyla kitas klausimas: ką bendro mūsų liberalų partijos turi su liberalia ekonomine doktrina, jei gerbiamas seimo narys pats pasitraukė iš liberalų sąrašo, o iki pasitraukimo sąraše buvo net penkioliktas?..


 


Pabandysiu paaiškinti kodėl. Atsakymas iš tiesų labai paprastas. Net kairuoliškų pažiūrų bent kiek atsakomybės už finansus ir šalies ekonominę padėtį turintys politikai ir tarnautojai šį Seimo narį pakrikštijo pačiu brangiausiu. Išmokos vaikams iki 18 metų, vis ilginamos apmokamos atostogos motinoms, nemokamas pradinukų maitinimas… Visa tai G. Šileikio iniciatyvos. Jos nors ir turi didžiulę žalą, bet apie ją drįsta sakyti tik LLRI ir dar vienas kitas. O skamba šios iniciatyvos gražiai, tad ir priimamos Seime.


 


Žodžiu, sveikinu Liberalų sąjūdį, kad tikriems liberalams nereiks prieš save raudonuoti (tikiuosi, bent tai jie darė), nes liberalų vardu bus siūloma mažiau populistinių antiliberalių sprendimų. Kita vertus – kam reikėjo laukti, kol žmogus pats susipras, kad ne šiuo pavadinimu pasivadinusioje partijoje jam vieta.


 

Rodyk draugams