BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Remigijus Šimašius: Ir visgi, kas mokės?

Socialdemokratai vis bando atrasti ir įtvirtinti savo veidą ir panašu, kad tai jiems tampa pagrindiniu uždaviniu netgi krizės metu. Štai socialdemokratų infocentro pareiškime teigiama, kad „Pastaruoju metu įvairiems ekspertams aidu kartojant būtinybę valdžiai taupyti, socialdemokratai nuolat atsako klausimu – taupyti kieno sąskaita?” Pareikškime teigiama:


 


„Valdžiai labiau apmokestinus dideles pajamas ir surinktais mokesčiais finansuojant skurstančių žmonių vartojimą, būtų palaikyta vietinė gamyba, nes varguoliai daugiausia vartoja būtent vietinių įmonių prekes ir paslaugas. Taigi krizės akivaizdoje valdžia perskirstydama lėšas iš viršutinio gyventojų sluoksnio apačioms, ne tik jas gelbėtų nuo skurdo, sveikatos praradimų, o šalį nuo naujos emigracijos bangos, bet kartu spręstų ir ūkio konjunktūros problemą“, - teigia ekspertas, o socialdemokratai šiai nuomonei vienareikšmiškai pritaria.


 


Rimtas pareiškimas. Suprask, tie, kas siūlo taupyti, lenda į kažkieno kišenę.


 


Tai primena seną anekdotą. Vienas padorus tarnautojas kiekvieną rytą eidamas į darbą elgetai įmesdavo po 20 sū. Tačiau po keliolikos metų atsitiko taip, kad atlyginimas jam sumažėjo, teko papildomai išlaikyti savo pasenusius tėvus, todėl elgetai kažkurį rytą atiteko jau tik 10 sū. „Palaukit, pone, jūs gal suklydot“ – sušuko elgeta. „Ne, deja daugiau padėti negaliu, esu sunkioje padėtyje“ – atsakė padorusis tarnautojas. „O kuo čia aš dėtas“, – nuoširdžiai pasipiktino elgeta.


 


Grįžtant prie (ne)taupymo ir noro ekonomiką gaivinti valdiškais pinigais, verta užsiduoti sau kelis klausimus:


1)      Jei daugiau išleis valdžia, kas išleis mažiau?


2)      Iš kur bus paimta pinigų? Jei iš skolinimosi, kas apmokės sąskaitą ir krizės metu išaugusias palūkanas?


3)      Jei daugiau skolinasi valdžia, ar bankai ir kiti skolintojai nebus linkę skolinti jai, užuot skolinę verslui? Ar verslui, ekonomikai, bus nuo to geriau?


4)      Ar valdžia savo išlaidas apkarpo tokiais pat mąstais, kaip verslas (kurio biudžetai karpomi, skolinimasis mažėja)?


5)      Kas atsitiks, jei kitais metais krizė įsibėgės labiau nei planuojama šiandien?


6)      Ar ištiktųjų visos išlaidos taip jau gyvybiškai būtinos? Pavyzdžiui, kad ir šio trečiadienio Vyriausybės nutarimai, kuriuos komentavo mano kolegė Rūta Vainienė.


 


Gerai, kad rūpinamasi varguoliais. Bet ar negeriau daryti taip, kad varguolių būtų mažiau, o dirbantis žmogus galėtų sudurti galą su galu, ir nebijoti, kad jo sunkaus darbo vaisiai nueis šuniui ant uodegos tik todėl, kad kai kurie ekspertai mato tik vieną balanso pusę, o kai kurie politikai bet kokia kaina nori atitikti savo partijos vardą?

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Valdžios puota maro metu tęsiasi

Ilgai neigusi krizę, bet dabar jau ją pripažinusi valdžia, atrodo, pati niekaip negali ja iki galo patikėti. Ar patikėjusi, bet savu kailiu dar ne itin skaudžiai pajutusi, valdžia niekaip negali sustoti išlaidauti – šio žalingo įpročio, pasirodo, atsisakyti nėra taip jau paprasta. Raginimai sustoti išlaidauti valdžiai nė motais. Šis dienos Vyriausybės posėdyje, lyg niekur nieko, bus vėl prisiimami nauji viešojo sektoriaus finansiniai įsipareigojimai, tegu ir ne milijoniniai, bet lašas po po lašo – taip per pastaruosius metus ne vienas milijardas prikapsėjo.


 


Kas šiandien ant valdžios puotos maro metu stalo? Europos lyčių lygybės institutas – pirmoji ES institucija Lietuvoje – net 2 metus naudosis patalpomis, už kurių nuomą mokės Lietuvos mokesčių mokėtojai.


 


Kita malonė – lyg ir vaikams. Vaikų mokymo plaukti programa. Lėšos – iš valstybės biudžeto pagal galimybes, bet jei tokių nebus, nereikia rūpintis – savivaldybėms „rekomenduota“ (savanoriškai per prievartą“ finansuoti šią programą. Lėšų poreikiais – nuo pusės milijono kitąmet iki 4 milijonų 2015. Na, baseinų mokyklos neturi, bet BINGO – yra sveikatinimo centrai (privatūs), iš jų ir bus galima pirkti paslaugą, kai kas kvalifikaciją pasikels, kai kas stebėseną vykdys. Na, žinote, vienas vaikas plauks, o 6 aplink tupinės. Ir tada vėl noriu paklausti, ar ši malonė vaikams yra tikrai dėl vaikų? Juolab, kad paskaičius argumentaciją programoje lyg ir turėtum juoktis, bet jau net nebejuokinga.

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Pasaka ir ne pasaka apie Raudonkepuraitę , Sodrą ir socialdemokratų rožę

Pasaka. Prikepė mamytė bandelių ir sako Raudonkepuraitei – nunešk jų sergančiai senelei. Tais pasakų laikais buvo dar įprasta, kad artimieji rūpinasi senoliais, ligoniais… Beeidama su kvepiančiomis bandelėmis mergaitė sutinka … socialdemokratų rožę. Šioji sako – „kur eini, ką neši“, o mąsto – bandelių gražiuoju juk neatiduos… Na, rožė bandelėmis neminta, bet ras kur prasmingai panaudoti. Nubėgo socialdemokratų rožė visu greičiu, užbadė senelę, pati senele persirengė ir guli lovoj. Atėjo Raudonkepuraitė – kyla jai įtarimų dėl senelės tapatybės.


 


-         Senele senele, kodėl tavo tokia skaisčiai raudona galvelė?


-         Į rinkimus einu, dukrele, dėl rinkimų noriu gražiai pasirodyti..


-         Senele senele, bet tu juk – rožė, kam tau bandelės?


-         Kad kitoms senelėms, našlelėms, vaikučiams ir mamytėms dosniai padalinčiau.


-         Senele senele, kodėl tavo tokie aštrūs spygliai?


-         Kad atimti bandeles iš tokių kvailų mergiočių, tegu ir su raudona kepuraite, galėčiau!


 


Ėjo pro šalį ir profsąjungos, ir darbdaviai, ir ekspertai. Barė barė jie socialdemokratų rožę. O kas jai – rinkimai jau įvyko, skaisčiausioji socialdemokratų rožių rožė aukščiausią reitingą už raudoniausius žiedelius gavo. O dabar jau ir spyglius parodyti galima!


Čia pasaka ir baigiasi – dauguma jų neturi laimingos pabaigos.


 


Ne pasaka. Ar nepasijutote išduoti antrą dieną po rinkimų, kai vyriausybė pasakė – o dabar štai jums du procentiniai punktai papildomų Sodros įmokų – sumokėkite už mūsų priešrinkiminį dosnumą? O mes čia visi bandeles kepame. Stengiamės, plušame. Sodros lubų laukiame.

Rodyk draugams

KNYGŲ RECENZIJA: apie laisvę nuo valdžios ir teisę į save patį

Pristatome Tomo Staniulo, Alfa.lt knygų apžvalgininko Lietuvos laisvosios rinkos instituto ką tik išleistos Murray N. Rothbard knygos “Nuosavybė ir rinkos tvarka” recenziją.


Šaltinis: Alfa.lt


Valstybė negali užtikrinti absoliutaus saugumo. Vergai gali manyti, kad jų saugumą garantuoja šeimininkas, bet su kapitalistine visuomene ši situacija neturi nieko bendro. Taip, šeimininkas prisiima riziką, tačiau, jei jo pajamos sumažėtų, jis neturėtų galimybės užtikrinti saugumo savo globotiniams.


Gana odioziška tokias idėjas kelti pasaulinės bankų krizės ir ekonomikos lėtėjimo metu. Ypač šiandien, kai su nerimu svarstome, ar valstybė pajėgi užtikrinti saugų gerovės lygį, jei išaiškėtų, kad vis tik galime netekti viso gyvenimo santaupų. Tuo tarpu amerikiečių ekonomistas ir politinis filosofas Murray N. Rothbardas (1926–1995) tvirtina, kad laisva visuomenė negali dėti vilčių į valdžią, nes pastaroji gali užtikrinti saugumą tik vienu aspektu – nuo agresijos. Todėl ant naivumo kryžiaus pakibę tie, kurie tiki, kad valdžia sugebės prisiimti atsakomybę ištikus krizei.



Murray N. Rothbard „Nuosavybė ir rinkos trauka“, (sudarytojas A. Degutis), Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2008.

Laisvosios rinkos institutas užsimojo iš peties, per pačią rinkimų karštligę paleisdama į viešąją erdvę didžiojo mūsų laikų mąstytojo M. N. Rothbardo straipsnių rinkinį „Nuosavybė ir rinkos tvarka“. Laisvosios rinkos šalininkai – liberalai ir egalitaristai – turėtų iš malonumo trinti rankas. Ir nors visuotinio ekonomikos lėtėjimo laikais vartotojų sąmonė natūraliai glaudžiasi prie konservatyviųjų vertybių, norisi tikėtis, kad ši knyga bus gera sėkla į rudeninę dirvą. Užaugusi ir subrendusi ji taptų augalu, kopiančiu į viršu. Savaime suprantama, laisvės skalėje.


Ekonomikos daktaro vardą austras M. N. Rothbardas apsigynė 1956 metais Kolumbijos universitete. Per savo akademinę karjerą jis parašė net 25 knygas ir sukūrė bemaž tūkstantį straipsnių įvairiomis temomis. Remdamasis Amerikos individualizmo tradicija ir jos principus derindamas su austrų ekonominės mokyklos įžvalgomis, genialusis mokslininkas sukūrė sisteminę individo laisvės ir laisvosios rinkos doktriną – libertarizmą. Būdamas aktyvus savo idėjų propaguotojas jis subūrė gausų sekėjų būrį, įsteigė keletą akademinių žurnalų, štai kodėl jo filosofinė sistema gyvuoja ir yra pripažįstama iki šiol.


Straipsnių rinktinėje „Nuosavybė ir rinkos tvarka“ M. N. Rothbardas analizuoja ne tik ekonominius, bet ir teisinius bei moralinius laisvos visuomenės pagrindus. Pateikdamas paprastus, kasdienybei lengvai pritaikomus pavyzdžius, jis svarsto apie tai, į ką mes dažnai nė neatkreipiame dėmesio. Žmogaus teisę į nuosavybę jis varto, kaip tik užsinorėjęs – nuo teisės į save patį iki teisės už žemę ant kurios, jis stovi.


Štai, tarkime, skulptoriaus, iš molio lipdančio skulptūrą, pavyzdys. Juk jis savo skulptūrai naudoja žemės, kuri jam nepriklauso, išteklius, tad ar jo sukurtas kūrinys iš tiesų yra jo nuosavybė? O jeigu žmogus yra savo asmens, tad ir savo darbo savininkas, ir jeigu jam priklauso bet kokia materiali nuosavybė, kurią jis „sukūrė“ arba surinko iš anksčiau nenaudotos, niekam nepriklausiusios „prigimtinės būklės“, kaip atsakyti į klausimą: kas turi nuosavybės ar valdymo teisę į pačią žemę?


Remdamasis Švietimo epochos Anglijos empiriku Johnu Locke‘u, M. N. Rothbardas dėsto toliau: „Tas, kuris maitinasi gilėmis, surinktomis po ąžuolu, ar obuoliais, nuskintais nuo medžių miške, be abejo, juos pasisavina. Niekas negali neigti, kad šis maistas yra jo. Dabar aš klausiu: kada jie ėmė priklausyti jam? Tada, kai jis juos suvirškino? Tada, kai juos suvalgė? Kas išvirė? Kai parsinešė namo? Kas juos surinko?“ Visi šie klausimai M. N. Rothbardą veda dar toliau – dekonstruodamas šiuolaikinę egalitarizmu persunktą santvarką jis prieina ne tik prie įdomių išvadų, bet ir nuotaikingų paradoksų. Juk: „Socialistinėje šalyje, kur visas laikraštinis popierius priklauso valstybei ir kur ji sprendžia, kaip laikraštinis popierius bus paskirstomas, „žmogaus teisė“ į laisvą spaudą būtų grynas farsas.“ (p. 158)


Nebandysiu įtikinėti, kad perskaitę M. N. Rothbardo knygą permanysite jo filosofiją ir libertarizmą iki pačių pagrindų. Juo labiau kad šis kišeninio formato straipsnių rinkinukas tik ledkalnio viršūnė, slepianti plačią autoriaus kūrybinę biografiją. Antra vertus, šis kietas riešutėlis vertas mūsų dantų, net jeigu po to trumpam tektų apsilankyti pas stomatologą.


 


Daugiau apie knygą rasite čia

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Šviesoforų gausiau, bet ar ne mažiau „susižiūrėjimo“, atsakingumo, o gal ir saugumo?

Šviesoforų dygimas Vilniuje gyventojų nepalieka abejingais. Siutina švaistymas, kai šviesoforai įrengiami ir paliekami mirksėti. Tarsi vairuotojai nežinotų, kad prie Petro ir Povilo bažnyčios yra žiedas kuriame reikia sustoti ir pasukti galvą į kairę pusę, kad išvengtum susidūrimo? Identiška situacija su mažesnėmis sankryžomis, kurios gal išaugs į dideles bet šiandien tinkamos tik mirksėjimui. Nenustebčiau jeigu pribręstų skandalas…


 


Bet šviesoforų gausinimas turi ir kitą aspektą – kuo jų daugiau, tuo mažiau vairuotojų tarpusavio kontaktų, „susižiūrėjimo“ ir bendravimo. Reguliuojamose sankryžose iš anksto aišku, kas yra teisus. Nereguliuojamose yra daugiau atsargumo, numatymo, ką galvoja kitas vairuotojas, o visa tai veda prie didesnio saugumo. Užsienyje yra projektų, kai net ir sudėtingose sankryžose eismo reguliavimas yra panaikinamas, taip pat ištrinamos ribos tarp automobilių, dviračių ar pėsčiųjų takų, nes taip skatinamas didesnis atsargumas, atidumas ir veiksmų koordinacija. Olandų kelių inžinieriaus Hanso Mondermano projektas Olandijos Drachteno mieste, garsėjusiame prastais vairuotojais ir avaringumu, išmesti pro langą visus šviesoforus davė vaisių – avaringumas, kamščiai ir kiti nemalonūs reiškiniai ženkliai sumažėjo. O koncepcija įgauna pagreitį: Bohmte miestas Vokietijoje atsisakė šviesoforų, ES irgi remia šią idėją.


 


Nuolat keliauju dviračiu, todėl žinau, kad mano saugumas labiau priklauso ne nuo šviesoforo spalvos, o nuo atidumo ir numatymo, kas gali įvykti. O tai, kas gali įvykti labai gerai signalizuoja vairuotojų veidai ir žvilgsniai. Jeigu stovi sankryžoje prie šviesoforo ir važiuoji tiesiai, geriausias būdas įsitikinti ar tavęs nenutrenks greta laukiantis, bet į dešinę suksiantis vairuotojas, yra pažiūrėti jam į akis. Ir čia jokios romantikos. Čia tiesiog būdas įtvirtinti, kad nenudauš.


 


Manau, kad šviesoforų gausa ilgainiui mažina žmonių įgūdžius žiūrėti į kitus eismo dalyvius, derinti savo veiksmus ir galvoti apie tai kas vyksta kelyje. O tai gerų pasekmių neturi. Su ekonomika tai tiesiogiai susiję. Dažnai kelių eismo reguliavimas patiekiamas, kaip akivaizdus centrinio reguliuotojo būtinybės įrodymas neigiantis tai, jog kuriasi taisyklės padedančios susitarti žmonėms pavojingose situacijose net ir tada, kai nėra reguliuotojo su  bizūnu ar lazdele. Tik didelės krizės priverčia miestelius atsisakyti tradicinės eismo reguliavimo sistemos, todėl aktualus klausimas, kiek prie jos prisidės šviesoforų statymo vajus.

Rodyk draugams