BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Mažino trimis, sumažino tik pusantro?

Nuo 2009 sausio 1 d. gyventojų pajamų mokestis (GPM) keičiamas nuo 24 proc. iki 15 proc. dar pridedant 6 proc. sveikatos mokestį, kuriam netaikomas neapmokestinamų pajamų dydis (NPD). Keičiasi ir NPD taikymas. Dabar jis priklausys nuo gyventojo pajamų: gaunantiems iki 800 lt. per mėnesį bus taikomas 470 lt. NPD, gaunantiems daugiau – jis tolygiai mažės, kol pagaliau ties 3150 lt. pajamų per mėnesį NPD taps 0. Papildomas NPD bus taikomas asmenims, turintiems vaikų.


Lyginant nominalius aptariamų mokesčių tarifus, atrodo aišku ir parasta, kad pajamų mokestis mažės 3 proc. punktais: 24-(15+6)=3. Tačiau nominalus tarifas dar neparodo, kiek  mokesčio realiai sumokame. Mokesčio naštą geriau atspindi efektyvusis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas gyventojo sumokamą GPM padalinant iš gaunamų pajamų. Tai yra faktiškai sumokamo GPM tarifas. Kaip jis keičiasi?


Esant 24 proc. GPM bei 320 lt. NPD efektyvusis  GPM tarifas, galiojęs iki sausio 1 d. grafike pažymėtas mėlyna linija. Jis parodo, jog mažiausią dalį savo atlyginimo gyventojų pajamų mokesčiui atiduoda mažiau uždirbantys (pvz. 900 lt. per mėnesį ant popieriaus darbo užmokesčio gaunantis sumoka 15,5 proc. GPM), didžiausią dalį sumoka daugiau uždirbantys (pvz. žmogus per mėnesį gaunantis 3150 lt. bruto darbo užmokesčio sumoka jau 21,6 proc. GPM). Įvertinus  dirbančiųjų pasiskirstymą pagal gaunamą darbo užmokestį, iki sausio 1 dienos vidutinis efektyvusis GPM tarifas siekė apie 18,1 proc.





Raudona linija pažymėtas efektyvus gyventojų pajamų mokesčio tarifas po sausio 1 dienos, įsigaliosiant 15 proc. GPM tarifui, 6 proc. sveikatos mokesčiui bei naujajam  NPD. Aiškiai matyti, jog šis tarifas yra mažesnis, tačiau ar tais pačiais 3 procentiniais punktais, kaip ir nominalusis tarifas?


Žalioji grafiko linija parodo skirtumą tarp senojo ir naujojo efektyvaus GPM tarifo ir ji  niekada nepasiekia 3 proc. ribos.  Tai reiškia, jog skirtumas tarp senojo ir naujojo efektyvaus GPM tarifo visada yra mažesnis už 3 proc. punktus. Daugiausia - 2,2 proc. punkto - efektyvus GPM tarifas sumažėjo gaunantiems 800 ir virš 9500 lt. bruto mėnesinio darbo užmokesčio.  Mažiausiai – vos 0,56 proc. punkto sumažėjo gaunantiems apie 3140 lt. Atsižvelgus į dirbančiųjų pasiskirstymą pagal gaunamą darbo užmokestį po sausio 1 dienos vidutinis efektyvusis GPM tarifas sieks apie 16,8 lt, t.y. bus apie 1,4 proc. punkto mažesnis. Tiek minimalų (800 lt), tiek vidutinį (2320 lt) bruto darbo užmokestį gaunantiems šis pakeitimas į rankas pridės maždaug po 17,7 lt per mėnesį.


Taigi, kiek iš tikro sumažėjo GPM? Mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, mažiau, nei teigiama, mažiau, nei tikėjomės.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Valdžios diržas atgal nesusiveržia

Naujosios valdančiosios koalicijos premjeras skelbiasi, kad pagal 2009 metų biudžeto projektą susiveržus diržus galima tikėtis, jog pavyks garantuoti valstybės finansų sistemos stabilumą. Tačiau panašu, kad diržus teks veržtis visiems, išskyrus pačiai valdžiai. Nepaisant visų kalbų, valdžios pilvo išmatavimai rodo, kad šis mažėti nelinkęs:


 

































 


2007 įstatymas


2008 įstatymas


2009 įstatymo projektas


 


tūkst. litų


pokytis


tūkst. litų


pokytis


tūkst. litų


pokytis


Pajamos


19213867


12,5


25571862


33,1


25447594


-0,5


Išlaidos


20654867


9,7


26572862


28,7


26944172


1,4


 


 


 


 


 


Kitaip tariant, kitais metais, nors ir nežymiai, bet biudžeto išlaidos vis vien bus didesnės nei šiais metais.


 


Jau 2008 biudžeto įstatymas buvo vertinamas kaip pernelyg optimistinis. Per didelį optimistiškumą iliustruoja ir tai, kad šių metų rugsėjo mėnesį į biudžetą buvo surinkta tik 70 proc. planuotų pajamų. Nepaisant to, naujoji valdžia kitų metų išlaidas nori dar labiau padidinti, net jeigu tai reiškia mokesčių didinimą ir mokesčių sistemos sujaukimą.


 


Tačiau klausimai pamąstymui yra šiek tiek kiti:


1)      Ar tikrai 2008 metų valstybės išlaidų padidinimas ko ne trečdaliu nesuteikia jokios progos sutaupyti daugiau, nei dabar numatoma? Jei prieš metus buvo nuspręsta išleisti trečdaliu daugiau, tai kodėl šiandien, kad ir dešimtadaliu nenorima išleisti mažiau?


2)      Valstybės išlaidos yra skirtos teikti įvairias paslaugas jos piliečiams. Šiais metais valstybės išlaidos padidėjo trečdaliu. Ar pagerėjo valstybės paslaugos trečdaliu?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Gaus, ko prašė arba dovanotam arkliui į dantis nežiūri


Daugiau nei prieš metus Lietuvos žurnalistų sąjungos
pirmininkas Dainius Radzevičius kreipėsi į
Seimą, prašydamas suteikti pagal autorines sutartis dirbantiems asmenims
socialines garantijas. Kaip tada sakė p. Radzevičius, „tai nenormalu, kad
valstybė iki šiol nesukūrė efektyviai veikiančios socialinio draudimo sistemos
kūrybiniams žmonėms ir šie priversti vėliau prašyti išmaldos ar kompensacijų,
vietoj to, kad nuo gaunamų honorarų būtų mokėję mokesčius socialiniam draudimui“.
Seime buvo užregistruota darbo grupė, kuri vėliau pasiūlė pensijų socialiniu
draudimu drausti tik asmenis, turinčius meno kūrėjų statusą; dalis jų draudimo
įmokų būtų sumokama valstybės – t.y. visų mokesčių mokėtojų - lėšomis.

Matyt, žurnalistai manė, kad valstybė, kaip gerasis Senelis
Šaltis, geranoriškai įkiš ranką į dovanų maišą (biudžetą) ir padovanos visiems kūrybiniams
darbuotojams „ socialines garantijas“. Aha, tuoj…

Žurnalistai mestelėjo nuostabią idėją valdžiai, kuri jau
tada galbūt galėjo įžvelgti skylėtus valstybės ir „Sodros“ biudžetus ir
potencialų jų užkamšymo būdą. Naujajai koalicijai prabilus apie išsvajotų
garantijų suteikimą kūrybiniams darbuotojams, žurnalistai ir visuomenė suprato,
kad socialinės garantijos – ne abstraktus ir nemokamas dalykas, o prievolė
mokėti socialinio draudimo įmokas.

Kuomet Finansų ministras pasakė, kad svarstoma apmokestinti
kūrybinius darbuotojus 1 proc. įmokomis „Sodrai“, žurnalistų sąjungos
pirmininkas piktinosi,
kad svarstomi įmokų “Sodrai” tarifai už honorarus yra per dideli. Iš tikrųjų,
darbuotojai nukentėtų net jei įmokas „Sodrai“ mokėtų tik darbdaviai, nes
nesvarbu kas jas moka – bet kuriuo atveju autorinis atlyginimas į rankas
sumažėja.

Šiandien D. Radzevičius palaikė
piketuojančius muzikantus, kurie protestavo prieš mokesčių autoriniams atlyginimams
didinimą (nuo kitų metų autoriniams atlyginimai bus apmokestinami ne tik įmokomis
„Sodrai“, bet ir didesniu GPM tarifu).

Bet juk žurnalistai gaus, ko prašė – visus metu jie
kryptingai kalbėjo apie būtinybę įvesti socialines garantijas žurnalistams ir
kt. Jau greitai jie tas garantijas gaus, tik ar nepavirs ta dovana Trojos
arkliu?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Atsibodo


Jau antrą kartą šįmet Seimo narys J. Veselka užregistravo
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimą, numatantį progresinių mokesčių
įvedimą. Kaip ir praeitąkart, siūloma įvesti tris tarifų laiptelius: pajamoms
iki 1 200 galiotų 10 proc. tarifas, nuo 1 201 iki 10 000 – 24 proc., virš 10
001 – 40 proc.

Be kitų progresinių mokesčių ydų šis modelis ydingas dar ir
tuo, kad apmokestinama ne pajamų dalis iki tam tikro laiptelio, bet visos
pajamos. Palyginimui, praeitais metais B. Vėsaitė, J. Lionginas ir A. Sysas
siūlė šiek tiek protingesnį būdą – kai tarifų laipteliai galioja iki to
laiptelio esančiai pajamų daliai, pvz. pajamų dalis iki 1200 Lt. apmokestinama vienokiu tarifu, pajamų dalis virš 1200 Lt. – kitokiu tarifu, ir
t.t.

Paprasto pavyzdžio pagalba parodysiu, kodėl taikant J.
Veselkos siūlomą modelį nebeapsimokėtų ant tarifo laiptelio ribos esantiems
gyventojams nebeapsimokėtų gauti didesnio atlyginimo.

Įsivaizduokite kelių dydžių pajamas „ant popieriaus“, t.y.
prieš mokesčius. Tarkim, tebegalioja 320 lt. neapmokestinamųjų pajamų dydis.
Tuomet gyventojai gautų tokias pajamas į rankas:

Atlyginimas
ant popieriaus

GPM
tarifas

Sumokamas
GPM

Atlyginimas
į rankas

1 150

10

83

1 067

1 250

24

223,2

1 026,8

9 950

24

2 311,2

7 638,8

10 050

40

3 892

6 158

 

Kaip matyti iš šios lentelės, daugiau ant popieriaus
uždirbantys gyventojai į rankas gaus mažesnes algas už gyventojus, kurie ant
popieriaus uždirba mažiau. Ant viršutinio laiptelio ribos esančio žmogaus atlyginimą
padidinus šimtu litų, į rankas jis gautų beveik pusantro tūkstančio litų
mažiau. Ar atsirastų norinčių dirbti našiau, žinant, kad darbdaviui padidinus
jų atlyginimą – jis sumažėtų?!

Ne mažiau absurdiškas ir kitas progresinių mokesčių modelis,
tik tas absurdiškumas ne toks akivaizdus. Ten irgi uždirbęs papildomą litą, jis
bus apmokestintas didesniu mokesčio tarifu, taigi paskatos dirbti našiau
taipogi sumažėja. Tai reiškia, kad progresiniai ne mažintų skurdą ar socialinę
atskirtį, o tik įšaldytų dabartinę padėtį.

…Kada bus suprasta, kad progresiniai mokesčiai sumažina
paskatas dirbti, bei kada gi pagaliau Seimo nariai nustos registruoti progresinių
įstatymų projektus?…

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Šaudymas į judantį taikinį

Šiandien  Vyriausybė oficialiai pareiškė tai, ką šeštadienį žiniasklaidai prasitarė posėdžiavę ministrai – gyventojų pajamų mokestį mažins ne iki 20 proc., bet tik iki 21 proc. Pagrindinė to priežastis prie GMP prisidedantis sveikatos mokestis, kuris turėtų būti vienu procentiniu punktu didesnis nei planuota: ne 5 proc., o 6 proc.


 


Greta šių pasiūlymų Finansų ministerija išleidžia patikslintas 2009 metų BVP mažėjimo prognozes – vietoje laukto 1,5 BVP susitraukimo, bus laukiama bene tris kartus didesnis BVP mažėjimas – 5 proc.


 


Prognozių prastėjimo tempas įspūdingas. Taip pat įspūdingas yra ir valdančiosios koalicijos pozicijos mobilumas dėliojant mokesčio tarifų klausimus. PVM tarifas ilgą laiką blaškėsi tarp 19 ir 20 proc. Gyventojų pajamų mokesčiui buvo žadamas ir 24 (15 GPM ir 8 proc. sveikatos mokesčio tarifas)  ir 20,  ir 21 proc. tarifas.  24 proc. mokestis buvo numatytas keturių partijų koalicinėje sutartyje.


 


Nei viena iš koaliciją formuojančių partnerių tokių mokesčių tarifų šokių nežadėjo. Liberalų sajūdis žadėjo nedidinti mokesčių, o GPM mažinti, liberalcentristai – taip pat, konservatoriai pagal galimybes žadėjo mažinti GMP ir ateityje įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Tautos pažangos partija priešrinkiminėje diskusijoje nedalyvavo. Nei vieni liberalai, nei konservatoriai taip pat nežadėjo daugiau lėšų sveikatos apsaugai. Visi žadėjo reformas ir pripažino, kad vien lėšų skyrimas sveikatos apsaugos sistemos negelbėtų – gerklė per plati. Iš sveikatos apsaugos ministro A.Čapliko lūpų pasiryžimo reformoms nesigirdi.


 


Mokesčių tarifai koreguojami pagal šalies ūkio prognozes žada prastus sprendimus. Kuo vėliau bus apsispręsta dėl mokesčių, tuo remiantis parodyta logika aukštesni bus mokesčių tarifai. Tarifų didėjimu bus bandoma iš mažėjančios apmokestinamos bazės paimti biudžetui trūkstamas lėšas. Vargu, ar tai duos laukiamų rezultatų. Atvirkščiai, verslas išaugusius mokesčius jau vertina kaip papildomą sunkumą krizei įveikti, o tai savo ruožtu mažina galimybes veikti sėkmingai. Kiekviena neigiama BVP prognozė turėtų atsiliepti biudžeto išlaidų eilutei, antraip kilpa  bus užsmaugta, o valdžia liks nevalgiusi.

Rodyk draugams

LLRI ekonominių kursų savaitės geriausiems atgarsiai

Jūsų dėmesiui, LLRI ekonomikos kursuose geriausiems lapkričio viduryje dalyvavusio Pauliaus Sluškonio įrašas:


Tai nedidelis sugrįžimas į neseniai įvykusią pirmą kartą LLRI organizuotą ekonomikos studijų savaitę. Prieš tai nebuvau plačiau gilinęsis ir nagrinėjęs laisvos rinkos koncepcijos istorijos ir pagrindinių idėjų. Tik šiek tiek iš tolo teko su tuo susidurti studijuojant ekonomikos teorijų istorijos modulį. Aptikęs informaciją apie organizuojamus kursus, dėstysiančius lektorius ir būsimas paskaitas, nutariau sudalyvauti.


 


Pirmas dalykas, kuris man patiko ir ėmė ryškėti jau įvadinėse paskaitose, tai pabrėžtinas dėmesys žmogiškos egzistencijos vienai iš kategorijų – laisvei. Iš ties, mūsų aplinka labai savotiškai atrodo žmogaus laisvės požiūriu. Galbūt tik vaikų darželyje mes būname visiškai „laisvi“. Vien dėl to, kad turime nedaug polinkių ir idėjų keistoms ir neįprastoms veiklos rūšims. Šiame amžiuje mes daugiau tiriame pasaulį nei jame veikiame. Nors ir tas tyrinėjimas yra apribotas keistais vaikų darželio auklėtojų nurodymais. Vėliau taisyklių ir elgesio normų tik daugėja: mokykla, universitetas, priklausymas tam tikrai religinei bendruomenei (ar nepriklausymas, kuris gali turėti dar sudėtingesnių apribojimų), privalomas elgesys pagal šalies, kurioje gyvename, įstatymus, darbo vietos suvaržymai ir t.t. Pradėdami kiekvieną naują veiklą, susiduriame su didesniais ar mažesniais išankstiniais nustatymais.


 


Tad, ar įmanoma apskritai rasti žmogų, kurio teigiamai neįtakotų mintis apie veiklos įskaitant ekonominės laisvumą ir mažesnį varžymą? Tikriausiai tai būtų sunkus uždavinys.


 


Laisvos rinkos šalininkai, kaip galima buvo suprasti šioje ekonomikos savaitėje, absoliučiai ir visapusiškai tiki žmogumi, dėl ko negalima negerbti šios ekonomikos mokyklos. Tai yra apskritai labai retas ir išskirtinis požiūris šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu ir būna kalbama apie laisvę, tai ji dažniausiai realizuojama destruktyviomis subkultūrinėmis formomis: t.y. aš nekompleksuoju elgtis kaip nors iššaukiamai kokioje nors erdvėjė ir kokiu nors laiku. Laisva rinka kalba apie kitokią laisvę. T.y. darbo, veiklos, gerovės kūrimo laisvė.


 


Visgi aš nesu šioje vietoje toks optimistas. Štai mano abejonė: ar įmonoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima leisti jam elgtis visiškai laisvai? Žmogus iš prigimties yra socialus. Vienaip ar kitaip, kad išgyventų, jis turi būti kitų žmonių tarpe. Bent jau tam, kad patenkintų pagrindinius instinktus. Tačiau būti tarp žmonių, reiškia kurti kompromisus, taisykles, normas ir t.t. Juk visi esame labai skirtingi. Ir kaip galėtume vykdyti elementarius socialius aktus, iš anksto bent šiek tiek neaptarę jų eigos ir būsimų rezultatų. Primityvios tautos, kurios taip vadinamos buvo ankstesnių mokslininkų, pasirodė (Claude Levi-Strauss‘o ir kitų struktūralistų dėka) turinčios neįtikėtino sudėtingumo vidaus „tvarkos“, „socialines“, „pasaulėžiurines“ sistemas pagal kuriomis remiasi kasdieniame gyvenime. Jeigu darysime prielaidą, kad šie žmonės yra arčiau žmonijos genezės pradžios, tuomet gal iš tiesų žmogaus prigimtis yra tokia, kad jam bent šiokių tokių taisyklių reikia, norint komunikuoti su aplinka? Būtų puiku, jei šiuo klausimu kiltų diskusija dienoraštyje.


 


Noriu padėkoti organizatoriams už šią studijų savaitę, kurioje buvo pristatomos idėjos ir mintys, mano manymu, galinčios keisti pasaulį ir jo tvarką teigiama ir pozityvia linkme. Lauksime naujų instituto organizuojamų renginių.


 


 


Daugiau apie Ekonomikos kursus geriausiems galite rasti čia:


http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/renginiai/lapkricio_10_16_d_llri_ekonomikos_studiju_savaite_geriausiems/4972


 

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Ekologija ir Kalėdos

Praėjusią savaitę turėjome svečią iš JAV CATO instituto – daktarą Richard Rahn. Bevažiuojant mums kartu pro Rotušės aikštę, kur tuo metu buvo montuojama Kalėdų eglutė, atkreipiau svečio dėmesį. „Mūsų Kalėdų eglutė – ekologiška“, pasakiau, atkartodama tai, kas mums, Vilniaus gyventojams, yra sakoma apie jau nebe pirmus metus mieste „sukonstruojamas“ egles.


 


Sunku perteikti svečio gyvą nuostabą į tai, kad eglutė netikra, o dar sunkiau spontanišką juoką, kad ji pateikiama kaip ekologiška. Kiek energijos reikėjo sueikvoti, kad būtų pagamintas metalo karkasas, ant kurio pinamos dirbtinės šakos, pagamintos chemijos gamyklose, ir kas gali būti ekologiškiau už savaime atsinaujinantį išteklį – medį, kuris augdamas dar ir CO2 absorbuoja?


 


Naminės „ekologiškos“ plastmasinės eglutės – tiek pat „ekologiškos“ ir tiek pat „prisideda“ prie tikrosios ekologijos. Mat jei žmonės Kalėdoms pirks gyvą eglutę, pardavėjai jas augins. Niekas laisva valia nesirūpins, kad būtų auginamos gyvos eglės, jei puošime tik dirbtines.


 


Itin dažnai teigiama, kad rinka patiria nesėkmę gamtosaugos srityje. Tačiau šis Kalėdinis pavyzdys byloja ką kita.

Rodyk draugams