BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Dar vienas bankų išpirkimo planas?

JAV paskelbė bankų „toksiškų“ aktyvų išpirkimo planą. Manoma, jog  jo vertė ateityje gali pasiekti 1 trilijoną (!) dolerių. Atrodo, jog tai tik dar vienas mėginimas mokesčių mokėtojų pinigais išpirkti merdinčius JAV bankus, nacionalizuoti privataus sektoriaus nuostolius. Didžiąja dalimi taip ir yra, tačiau šįkart planas turi keletą svarbių niuansų.


Planas pristatomas kaip privataus ir viešo sektoriaus partnerystė, kurios esmė: bankų aktyvai perkami bus ne tik viešojo, tačiau ir privataus sektoriaus pinigais. Todėl šį planą galima vertinti kaip atsitraukimą nuo bankų gelbėjimo vien valdiškais pinigais. Privatus sektorius turės teisę savanoriškai dalyvauti bankų aktyvų pirkime ir, kas svarbiausia, nustatyti šių aktyvų kainą.


JAV iždo departamento (toliau – iždas) tinklapyje detaliau aprašomas planuojamas bankų aktyvų išpirkimo mechanizmas, pagal kurį išperkamų bankų aktyvų kaina būtų nustatoma aukciono, kuriame dalyvautų privatūs investuotojai, būdu. Pateikiamas iš pirmo žvilgsnio gan sudėtingas pavyzdys: bankas pasiūlo išpirkti paskolas, kurių pradinė vertė – 100 dolerių. Iš keleto pretendentų atrenkamas norintis pasiūlyti aukščiausią kainą, tarkim 84 dolerius. JAV Federalinė indėlių draudimo korporacija (FIDK), įvertinusi aktyvus nustato nuosavybės ir skolos santykį, pagal kurį aktyvai bus išperkami. Šis santykis negali viršyti 1:6.  Tarkim, nusprendžiamas būtent toks santykis, tuomet pagal jį iždas ir privatus investuotojas per pusę pasidalina šių aktyvų nuosavybę investuodami po 6 dolerius, FIDK suteikia paskolą likusiems 72 doleriams. Iš viso – 84.


Valstybės paskola privačiam investuotojui bus teikiama lengvatinėmis sąlygomis. Tai iškraipo natūralias investavimo sąlygas ir investuotojų paskatas rinktis šią investiciją, atitraukia investicijas nuo projektų, kurie, be šių lengvatinių sąlygų, galėtų būti finansuojami.


Tačiau yra ir kita pusė. Pirma – išperkamų aktyvų kainą nustato privatus sektorus, todėl tikimybė, jog ši kaina atspindi realią aktyvų vertę yra daug didesnė, nei tuomet, jei ji būtų nustatyta derybomis tarp banko ir valdžios. Tiesa, privataus sektoriaus kainos nustatymą iškreipia faktas, jog skolinama bus lengvatinėmis sąlygomis.


Antra - aktyvų išpirkimui naudojami ne tik valdiški, tačiau ir privatūs pinigai. Tiesa – jų dalis nedidelė. Minėtu atveju, ji tesiekia 7 proc. Tačiau taip bent nedidele dalimi užtikrinama, jog bankų aktyvus perka būtent tie, kurie jais domisi, o ne mokesčių mokėtojai.


Trečia – pusė išpirktų aktyvų nuosavybės priklausytų iždui, kita pusė – privačiam investuotojui. Tai reiškia, jog viešas sektorius nebeprisiima visos rizikos:  50 proc. rizikos, susijusios išpirktų aktyvų ateities kainos pokyčiais savanoriškai prisiima privatus sektorius.


Žinoma, šis planas vis tiek yra bankų išpirkimo planas. Klausimas, kodėl viešas sektorius turi mokėto už privataus nuostolius išlieka. Tačiau jei jau priimamas sprendimas bankus išpirkti,  minėti tokio JAV plano elementai daro jį patrauklesnį nei alternatyvos bankus išpirkti tik valstybės lėšomis, valstybės ir bankų suderėta kaina ir valstybei prisiimant visą riziką.


Tiesa – velnias slypi detalėse, ir neaišku kokią galutinę išraišką įgaus šis planas. Tačiau kryptis – teikianti vilties.  O moralas galėtų būti toks, jog ieškant kaip tinkamai ką nors atlikti nereikia išbandyti visų netinkamų variantų. Yra ir kitų būdų išmokti pamoką.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: ekonominė krizė, Šventasis raštas, Barack Obama

Kas sugeba sudėti kartu visus šiuos dalykus? Ogi Southpark, kuris eilinį kartą priblošiančiai grubiai parodo dalykų esmę. Juokai juokais, tačiau diskusija apie būdus, kaip atgaivinti ekonomiką, “paradox of thrift” ir “vartojimo skatinimas”, bei kitus dabartinėse, net ir Lietuvos diskusijose vartojamus argumentus, čia pateikta įžūliai juokingai. Tiesą pasakius, šiuo metu neturiu ką ir bepridėti, kaip tik “gero žiūrėjimo”.


http://www.southparkstudios.com/episodes/220760


Rodyk draugams

Adolfas Mackonis. Naujas įstatymas keis lietuvių būdą?


Šių metų kovo 12 d. vyko LLRI diskusija iš ciklo „Ekonomika
netikėtose erdvėse“. Muzikologė Zita Kelmickaitė dalinosi savo pastebėjimais
apie verslumo atspindį lietuvių tautosakoje, dainose, papročiuose. Štai ką ji
sakė apie skolas:

Užtat
lietuviai labai tikėdavo skolomis – jas stengdavosi atiduoti iki Kalėdų. Visa
tai Z.Kelmickaitė aiškina kaimo bendruomenės uždarumu. „Dėl to niekada negalėjo
būti priešingai“, - kalbėjo docentė.

Toks požiūris į skolas matomas ir patarlėse
ar priežodžiuose
:

Aimanuok
neaimanuok, o skolą atiduok.

Brenda
per skolas kaip kiaulė per balas.

Trys
sunkūs darbai žmogui ant svieto: poteriai kalbėt, seni tėvai mityt, skolą
atiduot.

Kad
ir be duonos valgyti, bile skolos nebūtų

Tik
tinginys rąžos prie skolos.

Geriau
be skolų skurdžiai gyventi, negu su skolomis trumpai paponauti.

Geriau
alkanam gulti, nei su skolomis keltis.

Tačiau panašu, prieš kelias dienas Seime įregistruotas
Fizinių asmenų bankroto įstatymas nori visa tai pakeisti. Nurodoma šio įstatymo
paskirtis – apsaugoti nemokų fizinį asmenį nuo nuskurdimo ir atkurti jo mokumą.
Kitaip tariant, įstatymo paskirtis galimybė nubraukti skolas. Tikslas apsaugoti asmenį nuo nuskurdimo pagirtinas. Tačiau, kas tokiu atveju apsaugos paskolinusius. Ar norėtumėte, kad
jums skolingas asmuo paskelbtų bankrotą ir paaiškėtų, kad jo turto ir pajamų
nepakaks jūsų skolai grąžinti? Be to, ar skolininkai tikrai darys
atsakingus sprendimus su paskolintais pinigais, kai žinos, kad yra būdas
skolomis atsikratyti?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Valdininkų skaičiaus mažinimas – vartojimo mažinimas?


Vakar per TV žinias buvo aptariami Vyriausybės planai
mažinti valdininkų skaičių. Ministras pirmininkas aiškino, kad tai padės
sutaupyti biudžeto lėšų. Opozicijos lyderis, G. Kirkilas tuo tarpu oponavo, kad
neva sumažinus valdininkų skaičių, pastarieji prisidės prie dabar esančių
bedarbių, o tai savo ruožtu sumažins vartojimą. O vartojimas yra gerai, todėl
jo mažinti nereikia. Išeitų, kad ir valdininkų skaičiaus mažinti nereikia.

Laikinai galime ignoruoti ir nesiginčyti, ar vartojimas yra savaiminė
gėrybė (manau, kad ne). Loginė klaida čia yra tame, kad valdininkai yra
išlaikomi iš biudžeto lėšų. Biudžetas yra surenkamas iš mokesčių mokėtojų,
mokesčių pavidalu. Kuo daugiau yra surenkama mokesčių, tuo mažiau pinigų lieka
vartojimui. Skirtumas tik tas, kad mažesnių mokesčių atveju daugiau pinigų vartojimui
lieka tiems, kas juos uždirba.

Aišku, biudžetas surenkamas ne vien iš gyventojų pajamų
mokesčio – šalia yra ir pvz., akcizai, PVM, pelno mokesčiai ir kt. Bet ir čia
logika panaši – didesni mokesčiai reiškia, kad mažiau pinigų lieka vartotojams
ir/ar kompanijoms. Kitaip tariant, skatinti vartojimą, leidžiant mokesčių
mokėtojų pinigus yra visiškai neracionalus veiksmas, panašiai, kaip ir anksčiau
siūlytos idėjos samdyti žmones iškasti griovius rytais ir užkasti vakarais.
Tolygu pinigų metimui į duobę. Kaip tai atrodo humoristų akimis – žr. žemiau.


In The Know: Should The Government Stop Dumping Money Into A Giant Hole?

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis. Praregėjo


Viename kukliame Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros
tarnybos (VVSPT) prie Sveikatos reikalų ministerijos pranešime spaudai
skelbiama apie tam tikrus teisės aktų pakeitimus, kuriais lengvinamos verslo
steigimo sąlygos ir mažinama biurokratija, o tiksliau apie parengtus Leidimų-higienos
pasų išdavimo taisyklių pakeitimus.

Šiame įraše norėčiau dėmesį atkreipti į vieną iš pranešimo
citatų:

Pakeitus
taisykles leidimų-higienos pasų nebereikės kino teatrams, atrakcionų parkams,
suaugusiųjų neformaliojo švietimo įstaigoms ir kt. „Tai, kad šiomis veiklos
rūšimis bus galima užsiimti neturint leidimo-higienos paso, nereiškia, kad jos
bus paliktos be priežiūros
. Mūsų pareigūnai ir toliau atliks jų saugos kontrolę
ir sieks užtikrinti, kad Lietuvos vartotojai gautų tik saugias paslaugas, kad
verslo kaimynystė nekeltų grėsmės jų sveikatai“, – sako VVSPT direktorius
Vytautas Bakasėnas.

Ši citata parodo, kad tam tikri leidimai iš tikrųjų nėra
reikalingi tam, kad būtų pasiekti šiems leidimams keliami tikslai. Jei turi
leidimą vykdyti kokią nors veiklą, tave vis vien tikrins ar išlaikai keliamus
reikalavimus. Jei tam tikrai veiklai nereikia leidimo, tave vis vien tave
tikrins ar patenkini keliamus reikalavimus. Tai kokia reikalavimo turėti
leidimą prasmė, jei su leidimu ar be leidimo tave vis vien tikrins?

Gero teisinio reglamentavimo principai skelbia, kad tam
tikras reguliavimas reikalingas, jei jam keliamų tikslų negalima pasiekti
mažiau varžančiomis priemonėmis. Čia minimas leidimų tam tikroms veikloms
atsisakymas ir yra geresnio reglamentavimo diegimo pavyzdys. Džiugu, kad bent
dėl dalies biurokratijos (reikalavimų turėti leidimą) buvo susiprasta, kad tų
pačių tikslų gali pasiekti ir paprastesnės priemonės. Tačiau nerimą kelia tai,
kiek dar yra apsunkinamas verslas reikalaujant visokių leidimų, kurių funkcijas
lygiai taip pat atliktų paprasčiausias reikalavimas atitikti tam tikras
taisykles ir atitikimo toms taisyklėms tikrinimas.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Estai nebereikalaus nešiotis vairuotojo pažymėjimo, Lietuva įsikandusi popierinių dokumentų ir darbuotojo pažymėjimo

„Lietuvos žinios“ cituoja Estijos dienraštį „Ohtuleht“, kuris rašo apie planuojamus Kelių įstatymo pakeitimus. Vienas iš jų, atsisakyti vairuotojams pareigos nešiotis su savimi vairuotojo pažymėjimą bei automobilio techninį pasą. Jei kelyje jus sustabdys policija, ji internetu patikrins, ar jums išduoti visi reikalingi dokumentai.


 


Lietuvoje gi, Trišalės tarybos nariai pagaliau sutiko, kad darbdaviai galėtų pildyti darbo sutarčių žurnalą, darbo pažymėjimų žurnalą  bei darbo laiko apskaitos žiniaraštį elektroniniu būdu. Apie porą metų truko diskusija, ar bus galima pasitikėti kompiuteriu ar jis nesumeluos. Ar kompiuteris tikrai nesumeluos, kai jo paprašo darbuotojas? Galiausiai atsižvelgiant į tai, kad įmonių finansinė apskaita jau įsileidusi elektroninę formą, o elektroniniai dokumentai laikomi įrodymais teisme, leista ir darbo apskaita tvarkyti elektronikai. Profesiniu sąjungų atstovai dar siūlė įstatyme palikti nuostatą, jog elektroninė forma gerai, jeigu įmonės nori, bet greta jos dar turėtų būti ir popierinė forma dėl viso pikto (ir dar viena kopija iškalta akmenyje).


 


Tačiau darbuotojo pažymėjimo atsisakyti nepavyksta. Pasak darbo inspekcijos tai svarbus būdas kovoti su nelegaliu darbu. Ateini tikrinti – žmogus, pažymėjimas, legalus.  Pažymėjimo nėra - nelegalus. Dar geriau būtų tatuiruotė arba išdeginimas.


 


Šiandien darbdaviui užkrautas popierizmas nekuriantis vertės niekam – reikia išduoti darbuotojo pažymėjimus ir pildyti darbuotojo pažymėjimų išdavimo žurnalą. Taip pat apie įdarbintą asmenį reikia pranešti „Sodrai“.


 


Gal darbuotojo identifikavimo ir legalumo problemai išspręsti užtektų asmens dokumento patikrinimo (arba įmonės darbuotojo pažymėjimo, jeigu įmonės savanoriškai juos turi savo vidiniai apskaitai) bei įdarbinimo fakto patvirtinimo iš „Sodros“?


Šiai paprastai biurokratinei problemėlei (įrodinėjimo, o ne paties nelegalaus darbo) išspręsti reiktų geranoriškumo, o ne kovos su darbdaviais nuotaikos.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Ar tikrai Kainų reguliavimo įstatymas patvirtintas per neapsižiūrėjimą?

Nes konservatorių deleguotas Žemės ūkio ministras K.Starkevičius įsitikinęs priešingai. Kovo 9 dienos Veido žurnalo numeryje 32-33 puslapiai skirti žemės ūkio ministerijos aktualijoms t.y. veiklos pašlovinimui.


 


Šiame reklaminiame straipsnyje teigiama „K.Starkevičius įsitikinęs, kad taip pat būtina reguliuoti ir prekybos antkainius, nes dabar didžiausią dalį pasiima būtent pardavėjai“.


Veidas „Žemės ūkiui skatinti – investicinė parama“ 2009 m. kovo 9 d.


 


K.Starkevičiaus partijos kolega, konservatorių frakcijos Seime seniūnas J.Razma juokauja, kad įstatymą priėmė, nes nebegalėjo ištverti nuolatinių siūlymų jį priimti:


 


„Dėl tų antkainių įvyko net dešimt posėdžių! - tvirtino jis „Respublikai“. - Mūsų, Tėvynės sąjungos, frakcija visaip bandėme tą pataisą blokuoti. Bet jau toks yra Seimo reglamentas, - jei įstatymas ar jo pataisa atkeliauja iki aukščiausio taško, ji gali būti teikiama nuolat. Pagaliau vakar (antradienį - aut. past.) mums tas procesas atsibodo ir mūsų frakcijos nariai nubalsavo „už“.


Vakarų ekspresas „Cirko košę srėbs prezidentas“  2009 m. Kovo 19 d.


 


Žemės ūkio ministras tęsia šios ministerijos vadovų vagą atskiriančią ūkininkus nuo verslo ir  blinkevičiūtiškai stoja už savo rinkėjus, pečiais dengia ūkininkus ir nuo prekybininkų, ir nuo partijos kolegų. Bet partijos kolegos nebaisūs – jiems galima didelę kvailystę prakišti juos nualinus monotonija.


 


Kainų reguliavimo įstatymo šmėkla dar užsibus Seime. Nes jei Prezidentas įstatymą vetuos, Seimas stos įstatymą tobulinti, užuot jį palaidojus. Neturiu abejonės, kad toks įstatymas veikti nepradės dėl vienų ar kitų priežasčių, bet priėmimo istorija dar persekios Seimo narius. Ypač liberalus.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Azartinių lošimų mokesčio pajamų prognozavimas – naivumas, ar ..?


Analizės
verti bene visų mokesčių pajamų prognozavimai, tačiau šiame įraše panagrinėsiu prognozavimą
mokesčio, kuris visos mokesčių reformos metu susilaukė gana mažai dėmesio. Tai –
azartinių lošimų mokestis, kuris nuo šių metų pradžios taipogi buvo smarkiai
padidintas:

Objektas

Mokestis nuo 2002 09
01 iki 2008 12 31

Mokestis nuo 2009 01
01

 

A kategorijos lošimo
automatas

1800

2400

B kategorijos lošimo
automatas

600

900

Ruletė, kortų arba
kauliukų stalas

12000

18000

 

Kaip
matyti, mokestis išaugo nuo trečdalio iki perpus didesnio tarifo. Taipogi
pasikeitė ir mokestinis laikotarpis – anksčiau būdavo mokama kas ketvirtį, o
dabar mokama kas mėnesį (lentelėje pateikti mokesčiai apskaičiuoti pagal vieną
ketvirtį). Kiti loterijų mokesčiai nepasikeitė: organizuojant loterijas, loterijų
ir lošimų mokesčio bazei taikomas 5 proc. mokesčio tarifas, o organizuojant
bingą, totalizatorių ir lažybas, loterijų ir lošimo mokesčių bazei taikomas 15
proc. mokesčio tarifas.

Dabar
pažvelkim į pastarųjų kelių metų lošimų mokesčio surinkimą ir 2009 m. prognozę:

Loterijų ir azartinių
mokesčių surinkimas (tūkst. Lt.)

Planuotos pajamos

 

Faktinės pajamos

 

2003

15000

8026

2004

10000

13621

2005

20000

24580

2006

20000

21635

2007

24500

30388

2008

30500

30342

2009

49600

 

 

Taigi,
nuo 2005 m. būdavo surenkama tarp 20 ir 30 mln. Lt. loterijų ir azartinių
lošimų mokesčių pajamų. Nepaisant to, kad šių mokesčių surinkimas būdavo daugmaž
stabilus, ir netgi nepaisant to, kad lošimų mokesčių tarifai smarkiai išaugo, 2009
m. planuojama surinkti net 63 proc. daugiau pajamų! Na, gal dar galima būtų suprasti
planus, jog 1 proc. didesnis mokestis galėtų atnešti 1 proc. daugiau pajamų.
Bet kaip galima tikėtis 63 proc. pajamų augimo, jeigu mokesčiai padidėjo perpus
arba mažiau?

Tai
iš kurgi tokios prognozės? Ar tai naivūs, o gal neteisingi buhalteriniai
paskaičiavimai? Nes apie kitą variantą – sąmoningą prognozių “pritempimą”,
siekiant iš ten bei šen “surinkti” po kelias papildomas (bet nerealias) dešimtis
milijonų litų – net pagalvoti nedrąsu.

Kaip
ir su kitų mokesčių padidinimu, šiuo atveju taipogi buvo prašauta ir vargu ar
tokioms rožinėms prognozuotojų svajoms bus lemta išsipildyti. Šįmet 5 lošimo namai
jau užsidarė, kiti mažina lošimų įrenginių skaičių. Belieka viltis, kad valdžia
nustos ieškoti kitų pajamų šaltinių (pvz. progresinių ar nekilnojamo turto
mokesčių pavidalais) ir pagaliaus griebsis akivaizdžiausio – išlaidų mažinimo –
išsigelbėjimo šiaudo.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Laikinų mokesčių nebūna - tad ir neįvedinėkit jų


Šią savaitę į viešumą eilinį kartą
iškelta progresinių mokesčių idėja. Keista ne tai, kad šis klausimas vėl
keliamas (panašios pataisos būna užregistruojamos po keletą kartų į metus),
keista, kad apie tai prabilo dešinieji – Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas J.
Razma. Jis kalbėjo apie “laikiną” progresinį mokestį siekiant
papildyti biudžetą, bet kaip rodo patirtis, mokesčiai “laikinais”
dažniausiai būna tik kalbose, o priimtuose įstatymuose tai neatsispindi (taip
atsitiko ir su krizės iššauktais PVM ir pelno mokesčio padidinimais, kurių
būtinumas bus tiktai “įvertinamas” tvirtinant kitą biudžetą). Panašu,
kad patys konservatoriai pamiršo savo rinkiminės programos pažadą mažinti
mokesčius esant blogai ekonominei situacijai.

Pamiršo
ir tai, kad jų 2009 m. mokesčių deformos dėka, mūsų mokesčiai jau yra progresiniai!
Pavyzdžiui, 800 litų uždirbančio gyventojo efektyvusis GPM tarifas yra tik 6%,
1500 Lt. – 11,7%, 2000 Lt. – 13,3%, 2500 Lt. – 14,2%, o pajamos virš 3150 Lt.
apmokestinamos 15% tarifu. Taip yra dėl to, kad pajamoms iki 3150 Lt. yra
taikomas NPD, kuriuo siekiama sumažinti mažiau uždirbančių asmenų mokestinę
naštą.

Vakar
Seimo narys, socialdemokratas A. Sysas įregistravo GPM įstatymo pakeitimo projektą,
siekiantį įvesti progresinius tarifus. Tačiau jo siūlomi tarifai ne tik kad
niekam nepadėtų, bet atvkirščiai: išaugtų mažiau nei vidutinį darbo užmokestį
uždirbančių žmonių mokesčiai. Siūlomi pakeitimai pablogintų vieno pažeidžiamiausių
visuomenės sluoksnių padėtį. Štai kaip pasikeistų žmonių sumokami mokesčiai
(turint omenyje, kad dabartinė NPD apskaičiavimo tvarka nesikeičia):

Aiškiai matyti, kad siūlomi progresiniai mokesčiai padidintų vidutinę algą gaunančių žmonių tempiamą mokestinę naštą. Eilinį kartą siekiama apmokestinti “turčius”, bet nukentės paprasti žmonės. Juo labiau jie pasijaus eilinį kartą apgauti, nes vos prieš kelis mėnesius jų mokesčiai buvo (nors ir simboliškai, keliais litais) sumažinti. Nejaugi biudžeto karpymas mūsų Seimo nariams yra toks skausmingas ir atgrasus, kad visą krizės tempimo naštą jie pasiryžę užkrauti ant paprastų žmonių pečių? Ir ar tam pasipriešinsime?

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Kaip JAV valdžia bankus išpirko…

Cituojant, nuoroda “Šaltinis: LLRI blogas” būtina.


 


Šiandien pasirodė žinutė apie tai, jog JAV norima priimti įstatymą, kuriuo valstybės subsidijuojamose įmonėse išmokamoms premijoms būtų pritaikytas 90 proc. mokestis. Štai ir puikus bei nedviprasmiškas valstybės pinigų švaistymo „gelbstint“ privatų verslą pavyzdys.


Kyla natūralus klausimas: kaip įmonė, iš valstybės gavusi 170 milijardų JAV dolerių paramą (beveik keturis kart daugiau nei Lietuvos 2008 m. BVP), kuri, be jokios abejonės ir pasak ją skyrusių valdžios pareigūnų, buvo tikslinga ir efektyvi, gali išmokėti 165 mln. dolerių premijų? Suteikti įmonei „too big to fail“ statusą ir jai bebankrutuojant pripumpuoti į ją tiek pinigų, jog jie pradėtų „trykšti“ pro šonus premijų pavidalu neatrodo itin efektyvus problemos sprendimo būdas. Šis būdas iš vis nėra joks problemos sprendimo būdas.


Nesunku susiprotėti, kas tokiu atveju nukenčia labiausiai. Tikrai ne premijų gavėjai. Tikriausiai ir ne jų kolegos, negavę premijų – jie dėl valstybės subsidijos vis dar turi darbą. Valdžios pareigūnams gal kiek politiškai nepatogu, tačiau ne pernelyg: jie juk visuomet gali nukreipti pasipiktinimą į pačią subsidijuojamą įmonę ir jos „nepateisinamą godumą“. Paradoksalu, jog labiausiai šiuo atveju nukenčia tie, kurie šiame subsidijavimo ir pinigų švaistymo procese turi mažiausiai sprendžiamosios galios: realūs švaistomų pinigų savininkai, mokesčių mokėtojai.


Kita komiškai atrodanti norimo priimti įstatymo nuostata skamba taip: „Bendrovės, kurios gaus didesnę nei 5 mlrd. dol. pagalbą, turės sumokėti 90 proc. mokestį, jei mokės darbuotojams, kurie uždirba daugiau nei 250 tūkst. dol., premijas.“ O jei įmonė gavo 4,5 mlrd. dolerių subsidiją, tuomet išmokant premijas gaunančias kad ir milijoną dolerių per metus uždirbantiesiems įmonės darbuotojams mokesčio tarifas liks įprastas? Arba atvirkščiai, jei įmonė gauna virš 5 mlrd. dolerių subsidiją, tačiau išmoka premijas darbuotojams per metus gaunantiems „tik“ 200 tūkst. dolerių, tuomet premijos jau nebe švaistymas? Nei subsidijos dydis, nei premiją gaunančio darbuotojo metinio užmokesčio dydis nekeičia fakto, jog premijas mokanti subsidijuojama įmonė prilygsta legaliai pinigų plovyklai: iš mokesčių mokėtojų į „daug ir gerai“ dirbančių darbuotojų kišenes. Nesupraskite klaidingai, nesu prieš premijas. Tačiau premijos, mano supratimu, yra atlygis už darbuotojo asmeninį indėlį į įmonės sėkmingą veiklą. Valdžios subsidijuojamos įmonės sėkmingos veiklos kriterijaus neatitinka.


Tokie valdžios švaistymo pavyzdžiai priverčia prisiminti garsiuosius Milton Friedman keturis pinigų išleidimo būdus ir švaistūniškąjį ketvirtą: leisti ne savo pinigus ne sau.

Rodyk draugams