BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Akcizo mokestis – vartojimo mažinimo ar šešėlio skatinimo mokestis?

Kaip per sausį ir vasarį 30 proc. sumažėjęs verslo liudijimų įsigijimas nebūtinai parodo, jog žmonių noras imtis verslo išblėso, taip sumažėjusios biudžeto pajamos iš akcizų nebūtinai rodo sumažėjusį akcizinių prekių vartojimą. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis per pirmąjį šių metų ketvirtį akcizo mokesčio už etilo alkoholį ir alkoholinius gėrimus surinkta 73,1 mln. lt (arba 30 proc.) mažiau nei tuo pat laikotarpiu praeitais metais.

Nuo sausio 1 d. akcizo mokestis etilo alkoholiui pakeltas 15 proc., o į biudžetą surinkta 30 proc. mažiau pajamų. Didžiausią dalį sumažėjimo lėmė akcizo mokesčio surinkimas iš stipriųjų alkoholinių gėrimų. Ką tai rodo? Tikriausiai naivu būtų teigti, jog vartojimas staiga ėmė ir sumažėjo 30 proc. Vartojimas išliko, tik pakeitė savo turinį – dalis jo pasidarė nelegalus. Klausimas, kam nuo to geriau? Žmonėms – ne, nebeįperkant alkoholinių gėrimų legaliai tenka rūpintis šešėliniais, dažnai prastesnės kokybės gėrimų tiekimo šaltiniais. Biudžetui? Akivaizdu, jog ne – padidinus akcizo mokestį surinkimas tik sumažėjo, tikėtina, jog prastėjant ekonominei situacijai biudžeto pajamos iš akcizo mokesčių tik blogės.

Galima sakyti, kad ekonominių sunkumų laikotarpiu šešėlinė alkoholinių gėrimų rinka būtų padidėjusi ir nepakėlus akcizo mokesčio. Gal ir būtų. Tiksliai pasakyti, kaip smarkiai vartotojo pasirinkimą tarp legalios ir nelegalios rinkos veikia kainos pasikeitimas yra neįmanoma. Tačiau faktas tas, jog tikrai veikia. Kainą tiesiogiai įtakoja akcizo mokesčio dydis, o kaina ir yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis žmonių pasirinkimą vartoti legalius ar nelegalius alkoholinius gėrimus. Tai ypač ryšku pigesnių stipriųjų alkoholinių gėrimų segmente, kuris labiausiai konkuruoja su šešėline rinka. Ir jei šešėlinė alkoholinių gėrimų rinka būtų padidėjusi ir be akcizo mokesčio pakėlimo, tai tikrai ne tokiu mastu.

Valdžia yra linkusi ignoruoti šešėlinės ekonomikos argumentą. Tai išties patogu – šešėlinės ekonomikos dydžio tiksliai ir objektyviai apskaičiuoti neįmanoma, jos kitimus galima suversti „kitiems“ nuo valstybės politikos nepriklausiantiems veiksniams. Vadovaujantis tokia logika atrodytų, kad akcizo mokesčio kėlimas yra puiki vartojimo mažinimo bei biudžeto pajamų surinkimo priemonė. Deja, taip nėra.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Eksportuotojai ir devalvacija

Veido straipsnis “Didžiausi Lietuvos ekspotuotojai” davė akstiną prisiminti populiarią pozicija, neva lito devalvacija padėtų eksportuotojams. Žiūrint labai supaprastintai ekonominė teorija teigia, ceteris paribus, devalvavus nacionalinę valiutą, ekportas atpinga (ir tampa labiau konkurencingas užsienio rinkoje), importas - pabrangsta (todėl įvežamos prekės tampa mažiau konkurencingos vietinių prekių atžvilgiu). Kadangi skaičiuojant BVP eksportas yra su pliuso, o importas - su minuso ženklu, tai devalvacija yra gerai ekonomikai.

Be abejo, labiau apsiskaitę šios minties šalininkai paminės, kad ar iš tikro devalvacija padės ekonomikai priklauso nuo ekporto ir importo paklausos elastingumo (pvz., Maršalo - Lernerio sąlyga) ar dar aibės kitų priežasčių.

Bet grįžkime prie Lietuvos situacijos. Absoliučiai dominuojantys Lietuvos eksportuotojai “Mažeikių nafta”, “Achema” ir kt. produkciją gamina iš importuotos naftos ir gamtinių dujų. Devalvavus litą nei nafta, nei dujos neatpigtų (o skaičiuojant litais - dar ir pabrangtų), tad šiuo atžvilgiu ir eksporto konkurencingumas nepasikeistų.

Todėl eksporto “atpigimas” įmanomas tik toje produkto dalyje, kuri yra sukuriame Lietuvoje. Devalvacija (aišku supaprastintai) reikštų, kad samdyti darbo jėgą Lietuvoje tampa pigiau, nes darbo jėga uždarbį gauna litais, t.y. devalvuotais, nuvertėjusiais litais. Ir tiek, kiek dėl atpigusios darbo jėgos galima sumažinti veiklos kaštus, tiek ir padidėtų “eksporto konkurencingumas”.

Šis pavyzdys, manau gerai parodo, ką eksporto skatinimo kontekste reiškia žodis “devalvacija”: užslėptas atlyginimų mažinimas.

Nemanau, kad Lietuvoje atlyginimų sistema yra tokia nelanksti (downward sticky), kad norint sumažinti atlyginimą reikia imtis valiutos devalvacijos - atlygimai kris ir be devalvacijos.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių

Neseniai „Verslo žinios" spausdino lyg ir gerą naujieną - esą JAV akcijų biržoje yra daugiau optimizmo. Tačiau kur kas realistiškesnė atrodo Nouriel Roubini nuomonė „Negyvos katės atšokimas" (Dead Cat Bounce), teigianti, kad pagrįsto optimizmo ieškoti yra dar per anksti. Terminas „Dead Cat Bounce" apibūdina trumpalaikius akcijų kainos padidėjimus ilgalaikėje kritimo tendencijoje. Kaip pastebi Economist dabartinės krizės metu jau buvo užfiksuoti penki kartai, kuomet akcijų rinkos laikinai pakilo apie 10 proc ., tačiau vėliau vėl nukrito.
Čia yra daugiau, nei intelektualinis ginčas. Priklausomai nuo to, ko tikimės - gerėjimo ar blogėjimo - mes paprastai ir planuojame savo veiksmus. Lūkesčiai smarkiai veikia kiekvieno žmogaus vartojimą, investavimą, sprendimus dėl karjeros ir pan. Optimizmas skatina daugiau vartoti net ir ateities sąskaita (pvz., skolinantis), pesimizmas - atvirkščiai, kaupti pinigus juodai dienai. Tokie kiekvieno asmeniniai sprendimai galiausiai veikia ir bendrą ekonominę aplinką.
Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių", „nėra jau taip blogai" ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai" tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai". Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas - va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis - parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize". Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio - ne visada pesimizmas.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Pensijos: teismas ir TVF receptai

Šią savaitę į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi pirmasis pilietis, privačiai kaupiantis pensiją ir reikalaujantis uždrausti mažinti į pensijų fondus pervedamų įmokų dalį. Šis pilietis - ekonomikos mokslų daktaras Marijus Keršys; jo bloge galite pasiskaityti jo laiškus Seimo nariams, raginant juos kreiptis į Konstitucinį teismą dėl jau sumažintų pervedimų bei kelių Seimo narių atsakymus/atsirašinėjimus. Nuoširdžiai linkiu p. Marijui sėkmės! Tikėkimės, jau greitai jis nebebus vienintelis karys lauke, o jo gretas papildys vis daugiau būsimų pensininkų.

Dar viena naujiena dėl pensijų fondų, šįkart iš užsienio. Tarptautinis valiutos fondas įspėjo Kroatiją, kad ši nekeistų savo pensijos antrosios pakopos sistemos. Kaip pranešama, kovo mėnesį Kroatijos premjeras apibūdino privalomą antrąją pakopą kaip „nesėkmę" ir netgi užsiminė, kad gali būti leista grįžti į pirmosios pakopos valstybinę sistemą. Virš pensijų fondų Kroatijoje tvyranti nežinia labai netgi primena Lietuvoje plevenančią nežinią, pasisakymus, jog „pensijų fondai nepadarė savo namų darbų" arba „nieko doro nenuveikė", raginimus įteisinti sugrįžimą į „Sodrą".

TVF receptas, kaip padidinti pensijų fondų sukauptų portfelių vertę - didinti bendrus įmokų tarifus, tuo pačiu didinant į pensijų fondus pervedamų įmokų dalį. Be to, Kroatijai taip pat siūloma susitvarkyti valstybinę pay-as-you-go sistemą, kad būtų užtikrintas pastarosios patvarumas.

Lietuvoje galiojantis pensijų draudimo tarifas jau yra aukštas (26,3 proc., kai Kroatijoje - 20 proc.), tad bendro tarifo didinti nereiktų. Reikia didinti - arba bent jau nemažinti! - į kaupiamąsias būsimų pensininkų sąskaitas pervedamų įmokų dalį. Dabar siūlomas įmokų dalies mažinimas reikš, kad būsimų pensininkų praradimai po 40 metų sieks 12,6 milijardus litų! Šis skaičius per daug didelis ir per daug reikšmingas visiems būsimiems pensininkams ir jų ateities gyvenimo kokybei, kad į siūlomą mažinimą galima būtų atsainiai žiūrėti tik kaip į laikiną ir daug žalos nepadarysiančią priemonę.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Maisto kainų statistika

Pagaliau pasirodė mano ilgai kurtas straipsnis apie maisto kainas. Ir, kaip reikėjo tikėtis, kilo nepasitenkinimo banga. Viskas čia gerai su tuo nepasitenkinimu; blogai tik tai, kad lrytas neįdėjo paveiksliukų su statistika, kuria ir remiasi dalis mano teiginių. Tad įdedu juos čia. Tikiuosi tie, kam iš tikro idomu - pasižiūrės. O tų, kurie apie viską turi išankstinę nuomonę, neįtikins jokia statistika. Ir dabar, spėju yra pilna žmonių, šventai įsitikinusių, kad pvz., Lietuvoje elektros kaina yra aukščiausia Europoje.

Be abejo, galima ginčytis dėl statistikos tikslumo, kaip greitai statistika sugeba įvertinti pokyčius, kad nėra “statistinio piliečio” ir t.t. ir tai yra svarbios detalės. Bet kad ir kokia tariamai neobjektyvi yra statistika, mano nuomone, ji vis tiek yra išsamesnė ir objektyvesnė už asmenines patirtis, ypač tokioje jautrioje temoje.


Duomenys iš EUROSTAT

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Norit mažiau korupcijos? Sumažinkit valdžios dydį


Vašingtone, kaip ir bet kurioje kitoje
įstatymų kūrybos ir leidybos sostinėje,
korupcijos skandalai niekuomet nenutyla.
Kodėl daugelis valstybių šitaip apraizgytos korupcijos? Kviečiu pasižiūrėti
CATO instituto (JAV) vyresniojo bendradarbio Dan Mitchell video „Norite mažiau
korupcijos? Sumažinkit valdžios dydį“.

Naujais, „geresniais“ reguliavimais korupcijos
nepašalinsi. Ją pažaboti galima tiktai mažinant subsidijas (dėl kurių draskosi
interesų grupės), mažinant virš trilijono dolerių kainuojančių reguliavimų mastą,
o itin painią mokesčių sistemą reformuojant į „flat tax“ sistemą – paprastą vieno
tarifo mokestį, atsisakant įvairių mokesčius mažinančių spragų
ir lengvatų.


Dan Mitchell yra vienas geriausių mokesčių reformos ekspertų, aktyviai ginantis flat tax (plokščiojo mokesčio) sistemą ir tarptautinę mokesčių konkurenciją. Jo parašytus darbus pasiskaityti galite čia, o čia galite pažiūrėti ir daugiau įdomių bei nuotaikingų Dan Mitchell video prezentacijų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Alternatyvus ekonomikos gelbėjimas – kiekvienam piliečiui po kreditinę kortelę

Valdžios pasiryžimui mažinti biudžeto išlaidas surandama vis įdomesnių kontra-argumentų. Štai, kad ir šio straipsnio pabaiga:

Valdžiai derėtų atsisakyti naujų biudžeto mažinimų ir nuoširdžiai įsiklausyti į JAV prezidento B.Obamos neseniai Džordžtauno universitete pateiktą esminį argumentą, kodėl jo administracija nemažino valstybės išlaidų: „Jei kiekviena Amerikos šeima sumažins išlaidas, tai reikš, kad vis daugiau žmonių bus atleista iš darbo, o ekonomika risis žemyn. Todėl valstybė turėjo imtis iniciatyvos ir paskatinti leisti pinigus, kad atsirastų paklausa“.


Palikime Obamą ir jo diskusijas su Respublikonais JAV vidaus politikai, nes būtent jai ir buvo skirtas šis sakinys. Grįžkime prie esmės –biudžeto. Biudžeto įplaukos – pinigai, kuriuos valstybė surenka iš žmonių ir visų kitų mokesčių mokėtojų. Biudžeto išlaidos – tai, kur valdžia išleidžia mūsų surinktus pinigus. Valdžia pati nieko nekuria, tik perskirsto mūsų pinigus. Taigi, iš esmės, valdžia ir tegali išleisti tiek, kiek surinko iš mūsų.


Nesiveliant į teorinę diskusiją apie visuminę paklausą (agregate demand), kurios įžvalgas, matyt, galvoje ir turėjo Obama, ir cituojamo straipsnio autorius, reikia atsiminti, kad valdžios pajamos ir gyventojų pajamos yra susiję dalykai. Kuomet valdžia didina išlaidas, ji tai daro gyventojų pinigų sąskaita. Tuo tarpu verslui ar prekių gamintojams iš esmės nėra svarbu, kas perka jų prekes – valdžia ar gyventojai. Todėl ir kalbos, kad valdžia turėtų stimuliuoti paklausą leisdama mokesčių mokėtojų pinigus, yra ne kas kita, kaip leisti mokesčių mokėtojų pinigus.


Be abejo, atkaklesni ne savo pinigų leidimo šalininkai sakys, kad toks požiūris yra per primityvus, ir, kad valdžia, norėdama stimuliuoti paklausą, gali skolintis, ir, neva, leisti ne mokesčių mokėtojų, bet pasiskolintus pinigus. Bet, jei atsiminsime, kad valdžios pinigai yra iš žmonių paimti pinigai, tuomet tampa aišku, kad tokias paskolas turės atiduoti ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai.


Vis dėlto, jei paklausą stimuliuoti ir ekonomiką gelbėti norima skolintais pinigais, tuomet siūlau priimti žymiai paprastesnį ir lengviau įgyvendinamą planą – kiekvienam Lietuvos piliečiui po kreditinę kortelę su 5000 Lt kreditu. Jei suaugusiųjų Lietuvoje yra apie 2 mln., galėtume tai pavadinti „10 milijardų litų finansine injekcija“ ar dar kaip kitaip. Prisipažinkite, skamba neblogai, ar ne?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Apie rūpestį vaikais, vaikų vaikais, vaikų vaikų vaikais ir t.t.


Bjorn
Lomborg puikiai
ir logiškai į vieną vietą sudėjo

tai, kas bent kiek kritiškai mąstantiems žmonės jau seniai turėjo kirbėti
galvoje. Pranešimai apie tai, kad žmonės naudoja „per daug“ žemės resursų yra
ne rimti vertinimai, o „žalioji reklama“, skirta patraukti žmonių dėmesį. Pranešimai,
kad žmonės sunaudoja tiek resursų, kad pvz., už 20 metų žmonijai dvejų Žemės
planetų yra visiškai nepagrįstos prognozės, ignoruojančios technologinį
progresą. Čia tas pats, kas išmatuoti vaiko augimą iki 5 metų ir prognozuoti,
kad sulaukęs 20-ies metų, jis bus 4 m. ūgio.

Populiariąją pradžią tokiam mąstymui greičiausiai padėjo Robert Malthus.  Ir iš tikro, jei žmogus nebūtų įvaldęs
technologijos, tai žmonių Žemėje būtų gerokai mažiau (jei iš vis būtų), o jiems
išgyventi reikėtų nepalyginamai daugiau ploto. Tačiau diskutuoti apie tai, kas
būtų, jei nebūtų technologijos yra beprasmiška. Lygiai taip pat beprasmiška,
kaip įsivaizduoti, kad technologinis progresas yra sustojęs. Ateities energijos
resursai bus tokie, kad šiuo metu, jų įsivaizduoti, ko gero, net neįmanoma. Čia
tas pats, kas XIX a. viduryje  aiškinti apie
branduolinę energetiką.

Tačiau dabar politiniame – aktyvistiniame lygmenyje dominuoja
būtent „maltusiškos“ nuotaikos. Kaip puikiai
cituoja „Master Resource
(puikus blog‘as energetikos ir ateities tema) Prophets
of doom
have multiplied remarkably in the past few years. It used
to be commonplace for men to parade city streets with sandwich boards
proclaiming “The End of the World Is at Hand!” They have been replaced by a
throng of sober people, scientists, philosophers, and politicians, proclaiming
that there are more subtle calamities just around the corner“
. Kitaip tariant,
žmonės yra šventai įsitikinę (ar įtikinti), kad pasaulyje padėtis tik blogėja,
nepaisant to, kad objektyvūs duomenys rodo kitaip.

Kiekviena karta iš esmės gyvena geriau nei prieš tai buvusi
karta, kad ir kaip jai atrodytų priešingai. Todėl belieka tik šaržuoti tuos,
kurie skelbia darą darbus „Vaikams
ir vaikų vaikams
“. Tačiau įsitikinusiems pasaulio pabaiga ir savo
neklystamumu nepadės nei rimti argumentai,nei humoras. Liūdna ir baugu.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis. Esi kairiarankis? Greit sėsk nugara į lentą.


Ar žinojote, jog pagal Lietuvos higienos normos „Bendrojo
lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 43 punktą, pagrindinis
apšvietimo srautas dešiniarankiams turi kristi iš kairės, o kairiarankiams– iš
dešinės? Mokyklų klasėse dažniausiai ar kone visada suolai būna sustatyti dešiniarankių
patogumui. Tai yra, šiuose suoluose sėdintiems mokiniams dienos šviesa krenta iš
kairės pusės. Todėl įdomu, kaip įgyvendinti tokį reikalavimą: sodinti visus kairiarankius
į atskirą klasę su atitinkamai nukreiptais suolais, o gal paprasčiau susodinti
kairiarankius nugarą į klasės lentą?

Abejotina, ar šis reikalavimas mokyklose yra iš vis įgyvendinamas.
O ir kam jį įgyvendinti, jei to paties dokumento 79 punkte reikalaujama, kad
mokymo proceso metu pagrindinis apšvietimo srautas turi kristi mokiniams iš
kairės (apie šviesą kairiarankiams iš dešinės nekalbama).

Idealus atvejis, kai tam tikra teisės akto nuostata ne tik
praktiškai yra kone neįgyvendinama, bet dar ir prieštarauja kitoms to paties
teisės akto nuostatoms.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Ko čia dar nusipirkus už nesamus pinigus?



Lietuvos
nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) Vilniaus valdžiai siūlo nupirkti
800 pastatytų, tačiau iki šiol neparduotų butų. Juose, kaip skelbiama,
galima apgyvendinti iki tūkstančio socialiai remtinų vilniečių. Nustatyta ir
preliminari siūlomų pirkti butų kaina: apie 3,5 tūkst. litų už 1 kvadratinį
metrą.

Skelbiama,
jog šie būstai būtų išpirkti per 10 metų, ir jog šiais metais jiems reiktų tik
(net?) 16 mln. lt.  Likusiems taip pat
prireiktų po 10-16 mln. lt per metus. 
Jei šiaip ne taip Vyriausybė bei Vilniaus savivaldybė šiais metais ir
sukrapštys tuos milijonus, kur garantija, jog tiek pat lėšų atsiras ir kitus dešimt
metų? Sprendimu pirkti butus eilinį kartą būtų prisiimtas milžiniškas pusantro
šimto milijonų siekiantis įsipareigojimas, jo finansavimo problemą nukeliant
ateičiai.

Praeitų
metų pabaigoje Valstybės Kontrolė paskelbė tyrimą pavadinimu „Socialinio būsto
plėtros programos ir socialinio būsto naudojimo vertinimas
“. Jo išvadose
šie teiginiai:

·        
Apie 70 proc. savivaldybės būstų
šiuo metu gyvena asmenys (šeimos), kurie neprivalo
savivaldybės vykdomajai institucijai teikti
duomenų apie turtą ir pajamas
. Pažymime, kad kai kurių asmenų negalima priskirti prie nepasiturinčių
asmenų grupės
.

·        
Savivaldybės darbuotojai, administruojantys socialinio būsto nuomą, negali tinkamai įvertinti, ar asmenų,
pageidaujančių nuomotis socialinį būstą, pateikti duomenys apie turtą ir pajamas yra teisingi.

·        
Dėl nepakankamai kontroliuojamo socialinio būsto naudojimo
Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių būstuose gyvena dalis asmenų, neįrodžiusių savo teisės į nuomą arba iš viso
teisės neturinčių
. Be to, Vilniaus, Kauno miestų ir Mažeikių rajono
savivaldybės nesiima veiksmingų
priemonių
, kad socialinio būsto nuomininkai
teiktų duomenis apie turtą ir pajamas.

 

Dabartinė socialinio būsto sistema neužtikrina to, jog parama būtų
teikiama tiems, kuriems jos labiausiai reikia – ribotai, pagal turtą ir pajamas
įvertintai žmonių grupei. Socialinio būsto fondas yra prastai prižiūrimas,
naudojamas ne pagal paskirtį, todėl reikia ne jį plėsti, o efektyviau valdyti.
Veikiausiai didelė dalis šio
sumanymo yra būdas „gaivinti“ nekilnojamo turto bendroves: socialinė apsauga
Lietuvoje tampa privataus sektoriaus stimuliavimu. Biudžetai braška, pinigų
trūksta, pasiskolinti nėra kur, o valdžia svarsto galimybę prisipirkti butų.

Rodyk draugams