BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Jei tirpstant ledynams daugėja žemės, tai irgi blogai?

Visi pripratome girdėti, kad šylant klimatui, ištirps ledynai, pakils jūros lygis, o vargšai Bangladešos ar Palau gyventojai atsidurs po vandeniu. Nesiginčysiu, nors nuomonių, kad dėl klimato šiltėjimo gamtinės zonos pasislenka ašigalių link, ar kitų priežasčių, taip pat yra.

Tuo tarpu New York Times pasakoja apie dabar vykstantį procesą - tirpstant ledui, kyla žemės, o ne jūros lygis. Bjorn Lomborg nurodo, kad visų globalinio atšilimo alarmistų taip mėgstamame Bangladeše, bent jau kol kas, žemės ne mažėja, bet daugėja - po 20 kvadratinių kilometrų kasmet.

Keista, bet apie šiuos pozityvius dalykus, susijusius su klimato kaita kažkodėl negirdime. O jei NY Times straipsnį perskaitysite atidžiau pamatysite aiškų tendencingumą - žemės padaugėjimas pateikimas kaip blogybė (išdžiūsta pelkės, nebegali migruoti žuvys). Jei dėl globalinio atšilimo žemės būtų sumažėję, tai garantuoju, kad ši naujiena taip pat būtų pateikta, kaip neigiama globalinio atšilimo pasekmė.

Taigi, jei žemės mažėja - blogai. Jei žemės daugėja - irgi blogai. Žodžiu - bet koks pokytis blogai. Nenuostabu, kad tokioje intelektualinėje atmosferoje kalbėti apie objektyvią kaštų naudos analizę yra tabu. To pasekmė - viešame diskurse apie globalinį atšilimą dominuoja tie, kurie kalba apie apokaliptinius scenarijus - Al Gore, "Day after Tomorrow" ir kt.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Tėvažudystė vaistų reklamoje

Nors paprastai pelyno žolės namuose būna priskintos ir išdžiovintos, tačiau susisukus pilvui darbe išskubėjau į vaistinę ieškoti tos pačios žolės arbatos. Ja nuo pat vaikystės malšindavo pilvo skausmą. Atrodo ant suvokimo ribos esantis kartumas tarsi surakindavo skausmą ir kartumas atsipirkdavo.

Ta pati žolė ir metele, ir kartėliu vadinama. Tiesa, lietuviško pavadinimo, kuris užrašytas ant arbatos pakuotės nežinojau. Radau pagal paveikslėlį – kartusis kietis. Tas pats. Norėdamas įsitikinti skaičiau etiketę tikėdamasis rasti, jog padeda nuo pilvo skausmo.

„Subtilaus skonio ir švelnaus aromato žolelių arbata“ – ohoho koks melas. „Karti šlykštynė“ būtų daug tikslesnis apibūdinimas.

Ant pakuotės jokios informacijos, ar čia visgi tas pats nuo pilvo skausmų man padėdavęs pelynas.

Čia ir sužinojau tėvažudystės istoriją: Tiems, kas pagal įstatymą ne vaistas, o maistas, negalima priskirti gydomųjų ar nuo ligų saugančių savybių. Saugant vartotoją nuo kvailumo, kad kažkokios piliulės gali išgelbėti kūną, jeigu jas pakankamai gausiai rysi, valdžia nebeleidžia pranešti vartotojui apie gydomąsias savybes produktų, kurie įprastai ir vartojami gydimuisi. Vaistai, patys pagaminti remiantis liaudies medicinos žiniomis apie gydomąsias ar profilaktines augalų savybes, gali būti giriami, jog padeda ir apsaugo, tačiau originalaus, pradinio šaltinio savybės cenzūruojamos.

Panašios istorijos ir su peršalus geriama aviečių arbata ar ramunėlių nuoviro kompresais žaizdoms apiplauti. Visi viską žino, bet ant etiketės parašyti uždrausta.

Čia ir yra vartotojų apsaugos paradoksas – užuot pamatę „kartus šių žolių nuoviras (gali padėti) padeda nuo pilvo skausmo“, gauname „subtilaus skonio ir švelnaus skonio arbata“. Apgautas ir siekiantis numalšinti skausmą, nes tai neparašyta ir norintis švelnios arbatos, nes nusiperka neišgeriamą kartumą.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Maksimali pensija egzistuoja, tad Sodros „lubos“ - būtinos

Sodros „lubas“ ekonomistai ragina įvesti ne šiaip sau. Neriboto dydžio įmokas mokantys asmenys negali tikėtis neriboto dydžio išmokų. Aišku, jeigu paskambintumėt į Sodrą ir paklaustumėt, koks gi tas maksimalus pensijos dydis, jums pasakytų, kad tokio nėra. Ir apie Sodros išmokų lubas neką tesužinotumėt. Girdi, nėra jokių „lubų“ išmokamoms pensijoms.

Vis tik „lubos“ yra, tik jos ne visai tiesioginės, o inkorporuotos į pensijos dydžio apskaičiavimo mechanizmą. Senatvės pensija susideda iš pagrindinės ir papildomos dalių bei priedo už stažo metus. Pagrindinė dalis lygi 110 proc. socialinio draudimo bazinės pensijos, jeigu asmuo turi būtinąjį 30 m. socialinio pensijų draudimo stažą.

Papildomos pensijos dalies dydis apskaičiuojamas pagal šią formulę:

0,005 x s x k x D + 0,005 x S x K x D

s – stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1993 m. gruodžio 31 d.;
k - asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, t.y. per 5 paeiliui einančius palankiausius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėto uždarbio santykis su tų pačių metų vidutiniu uždarbiu Lietuvoje;
S - stažas, įgytas po 1994 m. sausio 1 d. dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu;
K - asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 1994 m. sausio 1 d.;
D - Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos, galiojančios tą mėnesį, už kurį mokama pensija.

Priedo už stažo metus dydis apskaičiuojamas dauginant 3 proc. bazinės pensijos iš kiekvienų iki išėjimo į pensiją mėnesio įgytų pilnų stažo metų, viršijančių 30 stažo metų, skaičiaus.

Asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas asmens draudžiamąsias pajamas padalinus iš Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (VDP). Štai čia į sceną įžengia Sodros išmokų „lubos“: maksimalus koeficientas yra 5. Tai reiškia, kad į senatvės pensijos papildomą dalį įsiskaičiuoja tiktai pajamos iki 5 VDP. Šiuo metu VDP yra 1488 Lt., tad papildomai pensijos daliai apskaičiuoti naudojamos tiktai pajamos iki 7440 Lt. Taigi nesvarbu, ar tas žmogus gaudavo po 7,5 tūkst. per mėnesį, ar 75 tūkst. - jo pensijos dydis nuo to nė kiek nepadidės.

Žinodami visa tai, pabandykime paskaičiuoti dideles pajamas turėjusio žmogaus pensiją.Tarkim, žmogus dirbo 40 metų, o visus tuos metus jo pajamos viršijo 5 VDP. Kadangi negalime apskaičiuoti būsimos pensijos dydžio (nes reikia žinoti draudžiamąsias pajamas, kurias ateityje patvirtins ateities Vyriausybės), įsivaizduokim, kad tas žmogus į pensiją išeina šįmet. Tuomet šio žmogaus pensija būtų:

(360 x 1,1) + (0,005 x 40 x 5 x 1488) + (10 x 0,03 x 360) = 1992 Lt.

Ar realu, kad žmogaus darbo pajamos viso jo stažo metu viršijo 5 VDP? Tikriausiai ne. Jeigu pirmaisiais darbo metais jo pajamos būdavo mažesnės, mažesnis bus ir koeficientas, atitinkamai mažesnė bus ir senatvės pensija. Nesakau, kad 1992 Lt. yra pensijos maksimumas – realybėje būna stažų, didesnių nei 40 metų. Vis tik tas maksimumas egzistuoja, nes stažas nėra beribis, ir koeficientas, kaip žinia, yra užkonservuotas ties 5. Siūlau skaitytojams patiems pažaisti su pateikta formule ir pasiskaičiuoti pensiją, turint didesnį stažą, mažesnį koeficientą ir t.t.

Pabaigai paminėsiu kelis svarbiausius Sodros „lubų“ įvedimo privalumus. Tai – padidėjęs šalies konkurencingumas, mažesnės darbo sąnaudos, padidėjusios paskatos samdyti kvalifikuotus, daug pridėtinės vertės sukuriančius ir dėl to brangiai apmokamus specialistus. Tačiau svarbiausia tai, kad Sodros „lubų“ įvedimas padarytų Sodros sistemą teisingesne mokesčių mokėtojo atžvilgiu, nes atsirastų ribotų įmokų – ribotų išmokų principas.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Bankroto įstatymo problemos

Lietuvoje plačiai diskutuojama galimybė priimti fizinių asmenų bankroto įstatymą. Institutas yra pateikęs ekspertizę šio įstatymo projektui, aiškindamas galimas neigiamas jo pasekmes.

Apie fizinių asmenų bankrotą diskutuojama ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje. Jonathan Wyse savo komentare “Bankroto įstatymų problema” teigia, jog JAV egzistuojantys bankroto įstatymai sukėlė nekilnojamo turto kainų griūtį.

Mechanizmas itin paprastas: krintant būsto kainai šeima gali pasirinkti, ar toliau mokėti paskolą už būstą, kuri dažnai yra didesnė nei kritusi būsto rinkos vertė, ar bankrutuoti ir palikus būstą bankui - išsikelti. Galimybę bankrutuoti užtikrinta bankroto įstatymas, pagal kurį, bankas už negrąžintą paskolą gali išsireikalauti būstą ir kai kurį kitą turtą, tačiau ne šeimos ateities pajamas.

Taip, anot autoriaus, įsisuko uždaras ratas – krintančios būsto kainos ir didėjantis atotrūkis tarp paskolos ir būsto rinkos vertės vertė šeimas rinktis bankrotą ir palikti būstą bankams, o didėjanti palikto būsto pasiūla dar labiau smukdė jo kainas. Šis uždaras ratas ir buvo viena iš būsto rinkos nuosmukio priežasčių.

Viso šio proceso priežastis – galimybė šeimai bankrutuoti ir nusikratyti pasiimtos skolos. Autorius ginčijasi, jog jei paliktas būstas nepadengtų paskolos, bankas galėtų pretenduoti į šeimos būsimų pajamų dalį, šeimoms nebeliktų paskatos palikti būstą ir tokio masto nekilnojamo turto rinkos griūtis nebūtų įvykusi.

Visuomet egzistuoja ne tik matomos ir teigiamos, tačiau ir nematomas bei dažniausiai neigiamos įvairių įstatymų, reguliavimų ir taisyklių pasekmės. Fizinių asmenų bankroto įstatymas – ne išimtis. Pagrindinis neigiamas jos aspektas – galimybė juo piktnaudžiauti paskirstant savo įsipareigojimų nuostolius kitiems.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Apie laisvę

imageBeskaitant labai smagu atrasti tokių citatų, kurios sugeba apčiuopti tai, apie ką dažnai  galvoji, tačiau nerandi tinkamų žodžių paprastai ir taikliai pasakyti. Vakar skaitydamas Milton Friedman knygą “Kapitalizmas ir laisvė” užkliuvau už šių dviejų pastraipų:

Jeigu mainų laisvė efektyviai ginama, tai rinkos pagrindais sutvarkyta ekonominė organizacija leidžia asmeniui beveik visose srityse netrikdomai veikti. Vartotojas yra apsaugotas nuo pardavėjo prievartos, nes yra kitų pardavėjų, iš kurių jis gali pirkti. Pardavėjas yra apsaugotas nuo vartotojo prievartos, nes yra kitų vartotojų, kuriems jis gali savo prekę parduoti. Darbininkas yra apsaugos nuo darbdavio prievartos, nes yra kitų darbdavių, pas kuriuos jis gali pereiti, ir t.t. Rinka visa tai atlieka be jokio asmens ar centrinės valdžios kišimosi.

Tiesą sakant, vienas iš priekaištų, kurie daromi laisvosios rinkos ekonomikai, yra būtent tas, kad ji atlieka šią funkciją taip gerai. Ji duoda žmonėms tai, ko jie nori, o ne tai, ko kas nors nori, kad jie norėtų. Dauguma argumentų prieš laisvąją rinką kyla dėl netikėjimo pačia laisve.”

Iš kart prisiminiau absurdišką draudimą prekiauti alkoholiu po dešimtos valandos vakaro (manau šią mintį galima pritaikyti bet kuriam draudimui). Sakoma, rinka nesugeba susitvarkyti su žmonių noru “girtauti”, todėl reikia šį norą riboti. Rinkos tikslas niekad ir nebuvo riboti kažkieno poreikius, jos tikslas - juos tenkinti.

Iš ko gi šis draudimas kyla? Jis kyla iš to, jog yra grupė žmonių, nenorinčių, jog žmonės norėtų pirkti alkoholį po dešimtos valandos vakaro. Jie netiki žmonių pasirinkimo teise, netiki, jog žmogus pats sugeba geriausiai nuspręsti, ko jam reikia, o ko ne. Todėl bet kokiame ribojime (kurio tikslas nėra užtikrinti asmens neliečiamumą ar jos nuosavybės teises) yra arogancijos, kadangi jis kyla iš prielaidos, jog tam tikra sprendžiančiųjų žmonių grupė yra viršesnė, žinanti tai,  ko reikia kitiems.

Žmonių noro draudimais apriboti neįmanoma, riboti galima tik galimybę šiuos norus patenkinti, t.y. žmogaus laisvę.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Įžvalgiosios alternatyvos

Gal dėl savo perdėto kuklumo, gal dėl to, kad „žolė anapus visad žalesnė“, užsienio analitikais dažnai esame linkę pasitikėti labiau nei savais. Ir nebūtinai todėl, kad jų argumentacija nuoseklesnė. Dažnai net nežinia kodėl.

Skaitydamas žinutę apie įžvalgiųjų „Morgan Stanley“ Baltijos šalių ekonomikos rodiklių vertinimus, radau štai tokį (sunkokai suformuluotą) sakinį: „Be skubaus euro įsivedimo „vienintele alternatyva valiutos devalvacijai 2010 m. Latvijoje ir, tikėtina, Lietuvoje, lieka nepriimtinai ilgai išbandymų, stagnacijos ir atlyginimų mažinimo laikotarpis".”

Mano nuomone, „nepriimtinai ilgai išbandymų, stagnacijos” 2010 m. taptų ne vienintele devalvacijos alternatyva, o tiesiogine jos pasekme. Tačiau kiek išsamiau norėčiau aptarti kitą išsakytą mintį, jog (perfrazuojant) be skubaus euro įsivedimo, vienintele alternatyva valiutos devalvacijai lieka nepriimtinai ilgas atlyginimų mažinimo laikotarpis. Kitaip sakant – jei neįsivesime euro ir jei nedevalvuosim lito, mūsų lauks ilgas atlyginimų mažinimo laikotarpis.

Atlyginimų mažinimo laikotarpis Lietuvos laukia bet kokiu atveju, ir nėra pagrindo teigti, jog be euro ir be devalvavimo jis būtų ilgesnis.

Tarkime, Lietuvai leistų įsivesti eurą. T.y. visi apyvartoje esantys litai būtų pakeisti eurais. Pagrindinė to nauda - lito rizikos premijos išnykimas. Tai galbūt leistų lengviau ir pigiau pasiskolinti. Bet kaip tai spręstų darbo jėgos pertekliaus ir darbo vietų trūkumo situaciją, kuri ir yra pagrindinis veiksnys, nulemsiantis darbo užmokesčio mažėjimą? Jei darbo pasiūla viršija jo paklausą - kaina mažės, nesvarbu, eurais ar litais tą kainą skaičiuosime.

Keistas ir kitas supriešinimas – arba devalvavimas, arba atlyginimų mažėjimas. Devalvavimas pats savaime jau yra atlyginimų mažinimas, tik ne toks akivaizdus kaip tiesioginis. Po devalvavimo gaunantys fiksuotą darbo užmokestį jį ir gautų, tačiau jo vertė juk jau būtų „devalvuota“. Tad jei nominalus atlyginimo dydis ir išliktų nepakitęs, realiai – sumažėtų.

Taigi, atlyginimų mažėjimas įvyks nepriklausomai nuo to, įsivesime eurą ar ne, devalvuosime litą ar ne.

Rodyk draugams