BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Adolfas Mackonis: Ekonomikos dėsniai veikia ir santuokai

Auganti kaina mažina paklausą. Šį ekonomikos dėsnį patvirtina net paklausa santuokai. Ekonomikai skirtame tinklaraštyje Freakonomics aptariamas kraujo testas, kurį privalėjo atlikti susituokti norintys žmonės. Tyrimas rodo, kad panaikinus šiuos kraujo testus, santuokų padaugėjo. Tiksliau kalbant, tyrimas parodė, kad įvairiose JAV valstijose panaikinus kraujo testą santuokų padaugėdavo maždaug 6 proc. Pusę šio padidėjimo esą lėmė tai, kad žmonės nebevyko į gretimą valstiją susituokti, o kitą pusę – kad tapo paprasčiau susituokti, sumažėjo santuokos „kaina“ (sumažėjo laiko ir pastangų poreikis, reikalingas susituokti).

Ko gero šiek tiek ironizuodamas, Freakonomics įrašo autorius pažymi, kad kraujo testas kaip santuokos kainos padidinimas galėjo turėti teigiamų šalutinių pasėkmių – sumažinti gerai neapgalvotų santuokų skaičių. O taip pat ir neigiamų šalutinių pasėkmių – galėjo lemti padidėjusį nesantuokinių vaikų skaičių.

Iš viso šito Lietuvai yra aktualu keli dalykai:

- Auganti produkto ar paslaugos kaina (pavyzdžiui, dėl kuro, tabako ir alkoholio akcizų) lemia užsienyje apsipirkinėjančių skaičiaus, kontrabandos iš užsienio bei kitos šešėlinės ekonomikos augimą (palyginimui – žmonės vykstantys santuokos į kitas valstijas, nesantuokiniai vaikai).

- Net ir maži formalūs reikalavimai ar pažymos didina įėjimo į rinką kainą ir mažina verslu norinčių ar oficialiai užsiimančių skaičių (palyginimui – tyrime teigiama, kad dalis žmonių nesituokdavo vien dėl reikalavimo atlikti testą).

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Ron Paul: net toks apgavikas kaip Bruno neturėtų mokėti mokesčių

Naujajame savo filme “Bruno”, Sacha Baron Cohen’as išdūrė Ron Paul’ą – įžymųjį libertarą, JAV kongresmeną. Cohen’as įkūnija pagrindinį filmo herojų Bruno, kuris yra austras, gėjus, TV vedėjas. Ankstesniame filme jis vaidino ne mažiau pagarsėjusį kazachų žurnalistą Boratą. Bruno apgaule įviliojo p. Paul’ą duoti jam interviu – p. Paul’as manė, jog interviu bus apie austrų ekonomiką…

Kalbėdamas apie šį atsitikimą vienoje radijo laidoje, p. Paul’as teigė, jog tikrai apmaudu, kad Cohen’as apgavystės būdu įvilioja žmones į interviu, o vėliau žiūrovai tokias apgavystes apdovanoja milijonais dolerių. Kai laidos vedėjas pasakė, jog gal ši filmo ištrauka padės reklamuoti Bruno filmą ir mokėti mokesčius, užkietėjęs liberataras p. Paul’as atsakė “O, bet aš nenoriu, kad žmonės mokėtų mokesčius! Matot, turiu būti nuoseklus, kai valdžia gauna tuos pinigus, jie panaudojami tam, kad reguliuotų mane ir tave, gal jie uždarys tavo radijo šou ar panašiai… Nenorim, kad jie turėtų pinigų – net ir iš tokių žmonių, kaip šis.” Paklausyti visą pokalbį galite čia.

ron paul  bruno

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Napoleono labdara

image Kartais itin nustebina kai kurie argumentai, išsakomi prieš biudžeto lėšų taupymą. Pavyzdžiui:

Negatyvu tai, kad mažindami valstybės išlaidas mažiname ir vartojimą. Tai lemia mažesnį mokesčių surinkimą, dėl to mažėja biudžeto pajamos. Vadovaujantis elementaria ekonomine logika, valstybės biudžeto mažinimas atsisuka prieš mus kitu galu.”, E. Masiulis

Ši “elementari ekonominė logika” primena “Napoleono labdarą”, kai didysis Napoleonas liepdavęs pirma iškasti, paskui užkasti griovius, sakydamas, jog “Rezultatas neturi reikšmės. Mums svarbu, kad gerovės dalis tektų dirbančiųjų klasėms”.

Argumentai panašesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: “gerovės dalis tenkantis dirbančiųjų klasėms” šiandieniniu ekonomikos žargonu ir reiškia “mažindami išlaidas - mažiname vartojimą”. Išraiška kita – turinys, per kelis šimtus metų – nepasikeitęs.

Keista ir liūdna, kai sprendimuose dėl valstybės biudžeto lėšų didinimo ar mažinimo figūruoja argumentai neturintys nieko bendra su lėšų tikslingumu ir efektyvumu. Tai kodėl gi leidžiamos tos biudžeto lėšos? Ar dėl to, kad kažkas jas “suvartotų” ir dar dalis atgal į biudžetą sugrįžtų?

Biudžeto pajamų surinkimas nėra joks biudžeto lėšų panaudojimo tikslas. Išleisti 100 lt. nežinia kam, jog paskui iš jų “atgautum” 20 lt. – tokia “elementari ekonominė logika”  įmanoma tik viešajame sektoriuje.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Citavimo subtilybės - ką sako “Economist”?

A. Bielskis pranešime A.Bielskis. Darbo santykių liberalizacija - būdas įveikti krizę? pateikia savo požiūrį į dabar ekonomikoje vykstančius procesus, ir, be kita ko, cituoja Economist, kuris, anot p. Bielskio, teigia, kad:
„Tad Europoje ir JAV mažai kas tebetiki nevaržomu laissez-faire kapitalizmu, ką (o Dangau!) pripažįsta ir laisvos rinkos kapitalizmo šauklys „The Economist”. Viename iš įvadinių straipsnių teigiama, kad ekonominės krizės laikotarpiu yra naudingas ne tik didesnis valstybės reguliavimo vaidmuo, bet ir tai, jog kaip tik kontinentinės Europos (pirmiausiai Prancūzijos ir Vokietijos, o taip pat ir Skandinavijos šalių), o ne Britanijos ir JAV ekonominė politika įgalina geriau atsispirti ekonominei krizei.

Štai vienas „The Economist” teiginių: „kontinentinė Europa ekonominės krizės akistatoje tvarkosi gerai. Darbo santykius saugantys įstatymai sulėtino bedarbystės augimą. Dosni gerovės valstybė apsaugojo tuos, kurie nuosmukio metu visuomet pirmi nukenčia nuo staigaus pajamų kritimo, kas veikia kaip „automatinis [ekonomikos] stabilizatorius”. Kas yra daroma Lietuvoje? Ogi toliau pliauškiama apie darbo santykių liberalizavimą, gerovės valstybės naikinimą ir paprastų dirbančiųjų garantijų siaurinimą.” (citata iš p. Bielskio pranešimo).

Esu atidus skaitytojas ir mėgstu Economist. Ir iš tikro, gegužės 7 d. Economist spausdino straipsnį A new pecking order, kuris šnekėjo labai panašius dalykus. Ar būtent į šį straipsnį referuoja p. Bielskis pasakyti negaliu, nes tikslaus šaltinio jis nenurodo. Tačiau mano minimas straipsnis iš tikro šneka apie tai, kaip skirtingų stilių kapitalistinės ekonomikos veikia ekonominės krizės metais. Štai dvi pilnos pastraipos iš Economist (vertimas mano), labai panašios į tai, ką aukščiau apie Economist sako p. Bielskis.

„Nuosmukis taip pat patvirtino, kad kontinentinis modelis turi tam tikrų stiprybių. Iš dalies dėl ilgalaikių investicijų į geresnius kelius, greitus traukinius, atominę energiją ir net senų katedrų atstatymą Prancūzija turi palyginti efektyvų viešąjį sektorių. Ir tai nėra vien mokesčių mokėtojų pinigų pumpavimas. Prancūzijos sveikatos apsaugos sistema suteikia daugiau vertės, nei JAV sistema. Vokietija ne tik prižiūrėjo savo viešuosius finansus griežčiau nei kitos; jos [Vokietijos] į eksportą orientuotas modelis privertė kompanijas nedidinti kaštų, todėl jos tapo konkurencingos ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Europos [finansinės sistemos] sąranga ir sėkmė padėjo išvengti skolinimosi finansuotų nekilnojamo turto burbulų, kurie sprogo D. Britanijoje ir JAV (nors Ispanijai to išvengti nepavyko).

Bet ar tai tęsis? Stiprybės, dėl kurių kai kurios Europos dalys galėjo atsispirti recesijai, atsigavimo laikotarpiu gali pavirsti silpnybėmis. Didesnis saugumas ir darbo vietų apsauga turi savo kainą: persitvarkymai ir inovacijos yra lėti, o tai ilguoju laikotarpiu reiškia mažesnį augimą. Taisyklės, draudžiančios atleidinėti žmonės, kurios padeda sulėtinti staigų bedarbystė augimą, gali reikšti mažiau sukurtų darbo vietų naujose industrijose. Dosni valstybės pagalba nedarbo atveju palaiko gyventojų pajamas, bet sumažina paskatos imtis naujo darbo. Didelis valstybės sektorius, kuris palaiko paklausą sunkiais laikais, tampa stabdžiu naujoms dinamiškoms kompanijoms, kuomet augimas atsigauna. Paskutinės prognozės rodo, kad JAV ir D. Britanija atsigaus greičiau, nei likusi Europa.”

Kokį modelį Economist palaiko ir kuo tiki, aiškiai ir vienareikšmiškai Economist pasako savo staipsnio gale:

Jei reikia ginčytis, kuris modelis yra geresnis, tuomet šis laikraštis [Economist] tvirtai stovi liberaliojo Anglo-Saksnoniškojo pusėje - galų gale vien jau ir dėl to, kad šis modelis palieka daugiau galios individams, nei valstybei.

Iki kapitalizmo laidotuvių, sakyčiau, toloka. Economist pakartoja senai žinomus ir ne kartą aptartus dalykus. Taip, jei atleisti žmogų yra labai sudėtingą, tai net ir krizės laikais, bedarbystės lygis kils ne taip greitai (nors, mano asmenine nuomone, šis efektas yra labiau statistinis, nei realus). Ir atvirkščiai - griežta darbo santykių apsauga, sunkumai atleidžiant darbuotoją ir pan. priveda prie to, kad naujas darbo vietas kurti yra sunku ir sudėtinga. O tai savo ruožtu neleidžia ekonomikai greit persitvarkyti ir prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių aplinkybių.

Kaip ir straipsnio pradzioje mini Economist politikai mėgsta kalbėti apie dalykus, kurie yra madingi. O šiuo metu kapitalizmo laidotuvės, bent jau tarp politikų yra tikrai madingos. Bet mados yra tiesiog mados. Pragmatiškumas ir efektyvumas (kaip straipsnio pabaigoje mini Economist) yra svarbiausia.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Net mokiniai supranta, kad nemokami pietūs neefektyvūs. O Vyriausybė?

2008 m. viduryje priešrinkiminės dosnumo karštligės apimti Seimo nariai priėmė įstatymą, ikimokyklinukams ir pradinukams suteikiantį teisę į nemokamus pietus. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė įvairių svarstymų, pvz. ar vaikams reikalingas maitinimas už 3 Lt. Nors 3 Lt vieniems pietums nėra daug, 150 tūkst. kasdien nemokamai valgančių vaikučių per metus suvalgyti gali virš 70 mln. Lt. Be to, dar 50 tūkst. vaikų turi teisę į nemokamą maitinimą, nes jie priklauso mažas pajamas gaunančioms šeimoms.

Nemokamu maitinimu buvo siekiama trijų tikslų: mažinti socialinę atskirį ir diferenciaciją tarp atskirų mokinių grupių, užtikrinti, kad socialinę paramą gautų visi nepasiturinčių šeimų vaikai ir gerinti socialinės paramos mokiniams prieinamumą ir teikimo kokybę.

Nemokami pietūs yra neefektyvi socialinė parama todėl, kad ji yra visuotina, jos skyrimas nepriklauso nuo šeimos pajamų ir turto. Paramos dalininimas visiems po truputį yra netaikli parama, nes ji nepasiekia tų, kam jos labiausiai reikia. Tuo tarpu paramai skirti pinigai yra švaistomi pietums tų vaikų, kurių tėvai turi pakankamai pinigų už pietus susimokėti. Juk nebūtina pamaitinti visus vaikus norint užtikrinti, kad socialinę paramą gaus visi nepasiturinčių šeimų vaikai. Ši parama nepasiekia savo svarbiausio tikslo – sumažinti socialinę atskirtį, nes skirtingų socialinių padėčių po vienoda ryžių košės porcija nepaslėpsi.

Į valdžią atėjusi dešiniųjų koalicija nutarė nemokamai nebemaitinti visų ikimokyklinukų ir pradinukų, todėl kartu su visais kitais „naktiniais įstatymais“ buvo priimtas ir nemokamų pietų atsisakymą numatantis įstatymas. Atrodė, kad pagaliau visuotinio nemokamo maitinimo neefektyvumas tavo pripažintu, o taupoma atsisakant šio neefektyvaus lėšų panaudojimo (būtent todėl biudžeto lėšų trūkumas yra gera proga apsivalyti nuo tokių neefektyvumų).

Deja… Šįmet buvo įregistruoti du įstatymų pataisų projektai, numatantys grįžti prie nemokamo maitinimo nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. arba 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės nutarime dėl šių dviejų projektų nepritariama vaikus maitinti nemokamai nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau pritariama šios tvarkos įsigaliojimui nuo 2011 m. sausio 1 d. Šiai tvarkai pritariama nepaisant to, kad nemokamas maitinimas 2011 m. valstybės biudžetui kainuotų 73 mln. Lt, o mokyklų steigėjams – 18 mln. Lt per metus! Taigi tampa aišku, kad vienintelis motyvas atsisakyti šios tvarkos nuo 2009 m. sausio buvo biudžeto lėšų trūkumas, o apie netikslingą ir neefektyvų lėšų panaudojimą vis dar nėra suprasta.

Šią savaitę išplatintame pranešime Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas S. Stankus teigia, kad „nemokamas maitinimas visiems pradinukams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams neišsprendžia socialinės nelygybės klausimo tarp pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių šeimų vaikų. Manome, kad tai tik nereikalingas valstybės biudžeto švaistymas“. Taigi, net ir patys mokiniai supranta, kad nemokami pietūs nepasiekia keliamo tikslo mažinti socialinę atskirtį. Kada tai supras ir Vyriausybė?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Oj kokios brangios šeimos vertybės

Šių metų balandžio 1 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė konkursą informacinės kampanijos „Šeimos vertybių ir šeimai skirtų paslaugų kūrimo bei teikimo skatinimas“ organizavimo paslaugoms. Apsiriko pamanę, jog šis konkursas – tiesiog balandžio 1-osios pokštas. Šią savaitę paskelbta žinia apie konkursą laimėjusią bendrovę ir projekto kainą. Taigi, bendrovės „Viešųjų ryšių technologijos“ įgyvendintas projektas mokesčių mokėtojams kainuos beveik 400 tūkst. Lt. Kaip teigiama, kampanijos metu bus pristatoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos politika šeimų atžvilgiu, didinamos visuomenės žinios apie teigiamus gyvenimo šeimoje aspektus ir t.t. Visa tai bus įgyvendinama renginių, rašinių, pokalbių radijo stotyse forma. Atleiskit, matyt būsiu pamiršusi, kad(a) šeimos propagavimas, kišimasis į mūsų asmeninį gyvenimą nurodant ką ir kaip daryti, tapo valstybės funkcija…

Dar lapkričio mėnesį siūlėme atsisakyti visokių socialinių reklamų, nes tai neefektyvios išlaidos. Deja, kaip matome, tokios išlaidos vis dar yra daromos. O kiek tokių PR kampanijų dar patyliukais ruošiamasi įgyvendinti? Ir dar svarbesnis klausimas, kuris manyčiau kyla daugeliui mūsų, yra – kaip tokios viešųjų ryšių kampanijos gauna taupančių institucijų palaiminimą? Matyt, dabartinis taupymas kai kuriose institucijose yra per švelnus, kad atsisijotų ir būtų „nukirptos“ tokios ir panašios programų priemonės. Štai kodėl antra biudžeto taupymo banga turi ateiti kuo greičiau ir labiau paliesti tas institucijas, kurios per pirmąjį taupymą neefektyvių išlaidų neatsisakė.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Iš bankininkystės istorijos

Neseniai skaičiau Hernando de Soto Money, Bank Credit, and Economic Cycles, kurioje be kita ko pateikiami iliustratyvūs istoriniai pavyzdžiai, kaip anksčiau buvo elgiamasi su bankininkais, kurie nederamai elgėsi su indėlininkų pinigais. Kaip rašo de Soto:

„1300 metų vasario 13 dieną, buvo nuspręsta, kad bet koks subankrutavęs bankininkas Barselonoje bus viešai kaltinamas. Be to tokį bankininką griežtai vers maitinti tik duoną ir vandeniu iki tol, kol jis grąžins visus pinigus indėlininkams.”

Nemanau, kad čia ką nors būtų galima kaltinti nežmoniškumu. Manau, ši bausmė - patirti pačiam tai, ką dėl savo kaltės verti jausti kitus (t.y. nepriteklių, dėl dingusių pinigų) yra tinkama priemonė, net ir ribotos atsakomybės pasaulyje.

Bet, kaip toliau rašo de Soto, net ir tokios priemonės nesustabdė netinkamo bankininkų elgesio su indėlininkų pinigais, todėl taisyklės buvo sugriežtintos.

„<…> rugpjūčio 14 d. 1321 metais, reguliavimas, susijęs su bankų žlugimu buvo pakeistas. Buvo nutarta, kad tie bankininkai, kurie iš karto neatlieka savo įsipareigojimų [t.y. neatiduoda indėlininkams jų pinigų], bus paskelbti bankrutavusiais. Jei šie neatiduos pinigų per metus, bankininkai bus viešai pasmerkti, o apie jų darbus praneš miesto šauklys. Tuomet bankininkui prie jo stalo bus nukirsta galva, o visas jo turtas parduotas apmokėti skolas. <…> Tikėtina, kad dauguma bankrutavusių Katalonijos bankininkų per tuos metus bandė pabėgti arba apmokėti skolas, dokumentai rodo, kad bent vienam bankininkui, Francesch Castello, 1360-ais metais, kaip ir numatyta įstatyme, prie jo stalo buvo nukirsta galva.”

Hmmm… Šių dienų miestų šauklius - žiniasklaidą - turime. Bet budelių - ne. Svabu tai, kad šiuo atveju nusikaltimu būdavo laikoma tai, kad bankininkas naudodavo žmonių jam patikėtus pasaugoti pinigus savo tikslams. De Soto nemažą dalį knygos skiria išaiškinimui, kodėl patikėti pasaugoti pinigai (panašiai kaip šių dienų debetinės kortelės sąskaitos) iš esmės skiriasi nuo bankui paskolintų pinigų (indėlių), ir, kodėl dalinio rezervo bankininkystė yra, anot de Soto, pabaisa.

P.S. Šią de Soto knygą, tiksliau, jos pdf versiją galima parsisiųsti iš čia.

Rodyk draugams