BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Kas kalba autorinius atlyginimus gaunančiųjų vardu?

Viskas prasidėjo 2007 m. spalio 13 d., kai Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) valdybos posėdžio metu buvo nuspręsta siūlyti Seimui ir Vyriausybei įvesti “Sodros” mokesčius pagal autorines sutartis dirbantiems žmonėms. Jei tądien nebūtų mano gimtadienis, sakyčiau, jog kalta nelemtoji 13 diena, bet kadangi esu šališka skaičiaus 13 atžvilgiu, palikim jį ramybėj :)

Tuomet LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius piktinosi, jog kūrybiniai darbuotojai neturi socialinių garantijų ir siūlė kelis variantus: autorinių atlyginimų sistemą prilyginti darbo santykiams, “t.y. mokesčiai ir kitos garantijos yra adekvačios”. Kitas variantas - “numatyti, kad socialinio draudimo mokesčiai būtų taikomi tik gaunantiems daugiau negu vieno minimalaus darbo užmokesčio honorarus per mėnesį”. Socialines garantijas galima įgyti ir mokant savanoriško socialinio draudimo įmokas, kaupiant asmenines pensijas, bet kažkodėl žurnalistai nenorėjo patys savanoriškai pasirūpinti savo ateitimi ir prašė valstybės, kad ši jiems įvestų privalomą “Sodros” mokestį.

Kūrybinių darbuotojų socialinio draudimo klausimas įgavo pagreitį 2008 m. kovo mėn., kai Seime buvo sudaryta speciali darbo grupė šiam klausimui nagrinėti ir parengti įstatymo projektą, reglamentuojantį kūrybinių darbuotojų socialines garantijas. Rugsėjo pabaigoje Seimo valdyba pritarė pataisoms, kurias įregistravo darbo grupė. Buvo nutarta privalomai drausti pensijų socialiniu draudimu meno kūrėjų statusą turinčius asmenis, kurių metinės pajamos viršija 12 MMA. “Sodros” mokestis šiems asmenims būtų 26,35 proc., jį jie turėtų sumokėti patys, o dalis (neviršijanti 60 proc. socialinio draudimo įmokos) būtų dengiama valstybės lėšomis. Mokestis būtų mokamas nuo gyventojo pasirinktos pajamų sumos, bet ne mažesnės nei 12 MMA. Jau tuomet jūsų autorė rašė, kad “negalima atmesti galimybės, kad apmokestinus visas autorines sutartis (ir biudžetui patiriant finansinius sunkumus) įmokų dydį ribojančios įstatymo nuostatos gali ir nelikti. Tuomet privalomas apmokestinimas skriaustų daugiausia uždirbančius, nes, mokėdami neribotas įmokas, jie vis tiek gautų ribotas išmokas.”

Taip ir atsitiko – 2008 m. pabaigoje paskelbtame antikriziniame plane buvo numatyta apmokestinti visas autorines sutartis (t.y. buvo “išspręstas” visų pagal autorines sutartis dirbančių asmenų socialinių garantijų klausimas), o nuostatos dėl “Sodros” įmokų mokėjimo nuo pasirinktos pajamų sumos nebeliko. Lapkričio pabaigoje tuometinis Finansų ministras A. Šemeta apie įmokas “Sodrai” diskutavo su Verslo žurnalistų klubu. D. Radzevičius “piktinosi, kad svarstomi įmokų "Sodrai" tarifai už honorarus yra per dideli. Jis sakė, kad nuo kitų metų pradedamos mokėti įmokos "Sodrai" negali būti tokios pat, kokias moka dirbantieji pagal darbo sutartis, nes valstybė negalės suteikti visų garantijų.”

Gruodžio 18 d. prie Seimo vyko muzikos atlikėjų protestas, kurio metu atlikėjai klausė, ar didinami mokesčiai reiškia, kad kūrybinių žmonių jau nebereikia? Savo kreipimęsi Seimui atlikėjai uždavė labai gerą klausimą: “Ar tikslinga socialinio draudimo mokesčiu apmokestinti autoriaus pajamas?” Nepaisant atlikėjams akivaizdaus atsakymo, į jų klausimus ir abejones nebuvo įsiklausyta ir nuo šių metų autoriniai atlyginimai tapo apmokestinti “Sodra”, su pereinamajam laikotarpiui nustatytomis žemesnėmis įmokomis.

Po naktinės mokesčių reformos Vyriausybė karts nuo karto pažadėdavo ištaisyti klaidas. Nepraėjo nė metai, ir vakar Seimas priėmė įstatymo projektą, pagal kurį “Sodros” mokestis nuo autorinių atlyginimų, kai apdraustasis nesusijęs darbo santykiais su draudėju, bus mokamas nuo 50 proc. pajamų. Iš esmės tai reiškia, kad dalies kūrybinių darbuotojų mokesčių našta yra palengvinama (aišku, galima sakyti, kad toks palengvinimas naštos problemos iki galo neišsprendžia ir kad kūrybinius darbuotojus reikėtų kuo skubiau “ištraukti” iš “Sodros” titaniko).

Kaip į tokį palengvinimą reaguoja LŽS pirmininkas? Ogi teiginiu, kad “Seimas atėmė teisę kūrybiniams žmonėms gauti normalias pensijas“. Jis rašo,  kad tai “labai liūdna diena sportininkams, žurnalistams, atlikėjams ir visiems kitiems žmonėms, kurie gauna pajamas iš kūrybinės veiklos”. O aš maniau, kad ta liūdna diena buvo tada, kai p. Radzevičius skundėsi padidintais mokesčiais? Bet kaip praeitais metais pasakojo verslo temomis rašantys žurnalistai, didžioji dalis Lietuvos žurnalistų dalį atlyginimo gauna kaip tipinį darbo užmokestį, o tai reiškia, kad su draudėjais jie būna susiję darbo santykiais, todėl jiems “Sodros” mokesčio bazė dėl šio sprendimo nesumažėja.

Prieš “Sodros” mokesčius protestavę atlikėjai labai aiškiai pasisakė prieš mokesčių didinimą, todėl kyla klausimas, ar LŽS gali kalbėti visų autorinius atlyginimus gaunančių asmenų vardu ir teigti, jog mokesčių naštos mažinimas – labai liūdna diena? Be to, nereikia pamiršti, kad ir visa “kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų problema” aktualia tapo būtent šios sąjungos dėka. Tačiau socialinės garantijos suteikimas apdraudžiant žmogų nėra nemokamas įtraukimas į privilegijuotų žmonių luomą (kad garantijos kainuoja, matyt, suprato tie žurnalistai, kurie nesitarė su darbdaviais dėl pajamų gavimo tik pagal darbo sutartį, nes tai būtų reiškę mažesnes pajamas į rankas). Socialinė garantija yra prievolės suteikimas. Labiausiai šios prievolės norėjo žurnalistai, bet ar pagrįsta ir teisinga, kad ji buvo uždėta visiems?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: “Masonai” ir užimtumo skatinimas

Labai linksmas ctv.lt rodo puikų epizodą “Darbštuolis“, kur Bastiat’o stiliumi iliustruojama “užimtumo skatinimo” nelogika. Tiek ant “Masonų” veikėjo, darančio prastą remontą, tiek ant Bastiat’o aprašyto vaiko, išdaužusio langą pykti negalima. Net atvirkščiai - juos reikia pagirti ir paskatinti, nes savo veiksmais jie “sukūrė” darbo.

Be abejo, toks mąstymas yra klaidingas. Tačiau dažnai klaida pasimato tik per Reductio ad absurdum. Įprastai, kuomet politikai ar ekonomistai kalba apie “užimtumo skatinimą”, tai priimama kaip geras dalykas. Tačiau mąstymo grandinė “daugiau darbo - daugiau užmokesčio - daugiau vartojimo - geriau visiems” veikia tik tada, kuomet dirbantieji sukuria produktus, kurie yra nuperkami. Jei dirbantieji gamina produktus, kurių niekas neperka, ši grandinė net neužsisuka, nes paprastai (ilgesniame laikotarpyje) nepardavus prekių, nėra už ką mokėti darbuotojams.

Viskas būtų gerai, jei valdžia nesukurtų situacijų, kuomet už produktus, kurie yra nepaklausūs, vis tiek yra apmokama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vienas iš pagrindinių Naujojo kurso (New Deal) elementų, ar New Green Jobs retorikos būtent ir yra skatinimas gaminti produktus, kurių šiaip rinkoje niekas neperka. Tokius produktus parduoti įmanoma tik tiesiogiai valdžiai arba rinkos dalyviams, kurie iš valdžios gauna subsidijas. Vienaip ar kitaip, už darbo “sukūrimą” sumoka mokesčių mokėtojai.

Tad kai kitą kartą užeis noras žavėtis bet kokios valstybės tiesioginiais aktyviais veiksmais, kuriant darbo vietas (ir tingėsite skaityti Bastiat), tiesiog prisiminkite “Darbštuolį”.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Surūgęs pažinimo vaisius

Vakar “Sodra” išplatino pranešimą spaudai su birželio “Sodros” fondo biudžeto pajamų ir išlaidų duomenimis. Turbūt ne staigmena, kad ir birželio mėnesį “Sodros” pajamos buvo mažesnės už išlaidas. Birželį išdalinta 144,6 mln. Lt mažiau nei surinkta, mėnesinis deficitas sudaro 13,9 proc. pajamų. Šių metų pajamos 9,8 proc. viršija 2008 m. pirmojo pusmečio pajamas, tačiau tai ne priežastis džiūgavimui - tiesiog nuo šių metų “Sodra” administruoja sveikatos draudimo įmokas, todėl ir surenka daugiau nei pernai.

Su nesurinktomis pajamomis kišenėse ir augančiomis išmokomis ant kupros, Sodra - lyg obuoliais žongliruojantis cirko artistas, kuris pranešime spaudai žongliruoja daugybe skaičių - net 21. Pateikiama ir kiek surinkta, ir kiek išleista, lyginama su praėjusių metų duomenimis, su šių metų planais (nesupraskit manęs neteisingai - tai puiku, šie duomenys itin svarbūs). Tačiau aplaidus artistas į areną pamiršo išnešti ir cirko žiūrovams parodyti psichologiškai patį svarbiausią - biudžeto deficito - obuolį. Kiekvienas “Sodros” biudžeto deficitą pasiskaičiavęs pranešimo spaudai skaitytojas sužinos, kad per pirmąjį šių metų pusmetį “Sodros” deficitas jau perkopė vieną milijardą litų. Suprantu, kad deficito obuolys surūgęs, bet ar tai pakankama priežastis jo nerodyti cirko žiūrovams? Ar bijoma, kad šis surūgęs pažinimo vaisius atvers mums akis?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Akcizų mažinimui – daug erdvės

Praėjusią savaitę Vyriausybės priimtas sprendimas mažinti akcizą dyzelinui – pirmas realus žingsnis atitaisant antikrizinio plano žalą mokesčių mokėtojams. Džiugiu, kad valdžia pripažino, jog akcizų pakėlimas buvo klaida ir nusprendė šią klaidą taisyti. Bet jei akcizų dyzelinui didinimas buvo klaida, tai klaida buvo ir visų kitų akcizų (o taip pat ir kitų mokesčių) padidinimas.

Šiuo metu dauguma Lietuvoje taikomų akcizų tarifų gerokai viršija Europos Sąjungos direktyvose nustatytus minimalius reikalavimus. Žemiau esančiame grafike matyti, kad mažinamo dyzelino akcizo tarifas ES minimumą šiuo metu viršija 20,4 proc. (šis akcizas bus sumažintas iki ES minimumo), alaus – 31,6 proc., benzino – 34,4 proc., etilo alkoholio – 132,5 proc., naftos dujų ir dujinių angliavandenilių – net 143,1 proc.

ES nereikalauja jokio akcizo vynui, tačiau Lietuvoje vynui taikomas 198 Lt už 100 litrų vyno akcizas, t.y. pirkdami 0,75 litro butelį vyno, jūs sumokate 1,49 Lt. akcizo. Perkant 20 Lt kainuojantį vyno butelį, maždaug ketvirtadalis šios sumos (PVM ir akcizų forma) iškeliauja į valstybės biudžetą. Jokio akcizo vynui netaiko Bulgarija, Čekija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Austrija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija. O kada Lietuva atsisakys akcizo vynui ir papildys šių šalių sąrašą?

Mažindama akcizus dyzelinui, valdžia ruošiasi atlikti “socialinį eksperimentą” ir stebėti, ar sumažinus akcizą padidės mokesčių surinkimas. Visų pirma, mažinti akcizus reikia ne dėl didesnių pajamų biudžetui, bet dėl žmonių ir dėl rinkos, kurią tokie dideli mokesčiai itin iškreipia. Antra, ekonomikos eksperimentai yra išvis neįmanomi, nes jie vyksta realioje rinkoje, kur izoliuoti skirtingų veiksnių įtakos neįmanoma (įtakos dyzelino kainai ir pardavimams turi n faktorių, iš kurių tik vienas – akcizai), o kainų palyginimas tėra žvilgsnis į istoriją.

Jeigu šią savaitę Seimas pritars akcizo dyzelinui sumažinimui, tai bus išties gera pradžia. Tačiau ES direktyvos mums palieka dar daug erdvės akcizų mažinimui, todėl Vyriausybė turėtų šia galimybe pasinaudoti, idant valdžios sukurti rinkos iškraipymai būtų kuo mažesni.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kur pajamų natūra riba?

Vakar pranešta, jog daug sąmyšio visuomenėje sukėlęs pajamų natūra, gautų naudojantis tarnybiniu automobiliu asmeniniais tikslais, apmokestinimas nukeltas ateinantiems metams. Puiku! Bet probleminio klausimo nukėlimas į ateitį šio klausimo neišsprendžia. Nors daugiausia pasipiktinimo sukėlė automobilių naudojimosi asmeniniais tikslais klausimas, Finansų ministro patvirtintoje pajamų natūra apmokestinimo tvarkoje apmokestinamos ir pajamos natūra, gautos naudojantis kitu ilgalaikiu turtu.

Ir ne tik tarnybiniu, bet ir kitiems gyventojamas priklausančiu! Pvz. pasiskolinai draugo automobilį – turi sau pasižymėt, pasiskaičiuot, kokia būtų “nuomos tikroji rinkos kaina” arba paties automobilio “tikroji rinkos kaina”. Jei per metus pajamų, gautų natūra suma viršija 8 000 Lt – būk mielas, susimokėk mokesčius. Traktuojant visą naudojimąsi svetimu turtu kaip pajamas natūra, labai išsiplečia pajamų natūra suvokimas. Valdžia neturėtų įžvelgti pajamas nepiniginiuose žmonių santykiuose ir juo labiau tokius nepininius santykius apmokestinti.

Šiuo metu įstatyme nustatyta, kas nėra pajamos natūra, o Finanso ministro įsakymu nurodoma, kaip įvertinti pajamas natūra. Todėl bet kas, kas potencialiai yra pajamomis natūra, bet kada gali patekti į Finansų ministro įsakymą ir būti apmokestinta. Tačiau kur yra pajamų natūra riba? Kol kas ji neapibrėžta, todėl reikia siaurinti pajamų natūra apibrėžimą ir įstatyme nustatyti tik tai, kas yra pajamos, gautos natūra, kad nebebūtų pilkosios zonos tarp to, kas nėra pajamomis natūra ir to, kas į pajamų natūra įvertinimo sąrašą gali patekti. Kol aiškios ribos nėra, valdžia gali apmokestinti kad ir pasisupimą draugo hamake ar pas draugus vestuvėse valgytą maistą ir išgertus gėrimus, o už tokias “pajamas” mokesčius nesusimokėję žmonės nepiktybiškai taptų tokios tvarkos pažeidėjais.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ekolaboratorija ir t.t.

Kaip jau gal kas matėte, veiklą pradėjo projektas Ekolaboratorija. Projekto esmė - paversti šiukšles naudingais daiktais. Pažįstu ekolaboratoriją organizuojančius žmones ir truputį truputį prie šio projekto esu prisidėjęs ir aš.

Ekolaboratorijos įdėja man patinka tuo, kad, skirtingai nuo didžiosios dalies aplinkosauginės tematikos projektų, ekolaboratorija nėra “Maltusiška”. Tai, kad nenaudingus daiktus galima paversti naudingais yra puiki žmogaus proto galios iliustracija. O tai priveda prie libertarinės minties, kad vienintelis natūralus išteklius yra žmogaus protas. Nafta, geležies rūda ir kt. yra visiškai nenaudingi, kol žmogus nesugalvoja, kaip tuos gamtinius išteklius panaudoti.

Lygiai taip pat baimė, kad Žemės gamtiniai ištekliai baigsis yra nepagrįsta, arba, tiksliau pasakius, pro šalį. Taip, tam tikri ištekliai baigsis, bet bus atrasta naujų, ir, greičiausiai tokių, kokių šiuo metu mes dar net neįsivaizduojame. Aišku, mums dabar atrodo, kad mes esame tokie protingi, kad jau nieko gudresnio sugalvoti neįmanoma. Bet lygiai taip pat sau labai protingi atrodė XVI a. anglai, dėl medienos trūkumo prognozavę Anglijos ekonominę pražūtį (tuo metu Europoje dar nemokėjo gaminti kokso). Ar 1970-ųjų metų prognozės 2000-iesiems, smagiausia iš jų - kad 2000-aisiais baigsis nafta.

Kodėl nei Malthus’o, nei kitos apokaliptinės prognozės nepasitvirtino? Dėl žmogaus proto. Dėl jo galimybės šiukšles paversti naudingais daiktais. Ateitis gali būti katastrofiška tik tuo atveju, jei žmogaus protui ir iniciatyvai bus draudžiama veikti.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ar “tvari plėtra” yra tvari?

Pagaliau (dėkui Economist) minčiai, kuri ilgai sukosi kritiškai mąstančių žmonių galvose, suteikta viešumo. O mintis labai paprasta: tvari plėtra (sustainable development) yra „pagrobta“ žaliųjų, iškraipoma ir pristatoma tendencingai. „Tvari plėtra“ dažnai naudojama pateisinti sprendimus orientuotus į stagnaciją, mažesnį produktyvumą ir galų gale – žemesnį gyvenimo lygį.

Nenoriu kartoti to, kas dabar vykstančiame Economist debate jau pasakyta, ir nekantriai laukiu debato tęsinio. Pateikiu man labai patikusią ištrauką (mano laisvas vertimas), kuri yra labai geras palyginimas diskusijoms vykstančioms energetikos srityje:

Niekas neabejoja, kad prieš mus stovi dideli gamtosauginiai iššūkiai, nes kai kuriuos išteklius mes naudojame greičiau, nei jie atsinaujina. Bet čia nėra nieko naujo: žmonės, ypač industrinėje eroje, visuomet smarkiai naudojo išteklius. Mes išsprendėme didžiąją dalį šių problemų radikaliai keisdami technologiją ir elgesį. Prieš 300 metų analitikus gąsdino druskos trūkumas. Druska buvo reikalinga maistui išlaikyti. Panašiai kaip ir su dabartine nepriklausomybe nuo naftos, valstybės kūrė nacionalinius čempionus, padaryti valstybes nepriklausomas nuo druskos. Bet kaip teigia Mark Kurlansky savo darbe „Druska“, visuomenė išsprendė druskos problemą inovacijų dėka: atsirado konservavimas ir šaldymas. Geriausiai druskos problemą išsprendė tos visuomenės, kurios buvo atviro pokyčiams ir tarptautinei prekybai idėjomis ir technologijomis.

Rodyk draugams