BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Sodra autoriniams: klaida ne tik tarife

Pernai metų pabaigoje priimant sprendimą apmokestinti pajamas pagal autorines sutartis socialinio draudimo mokesčiais, buvo numatytas trejų metų pereinamasis laikotarpis. Šis pereinamasis laikotarpis turėjo lyg ir užtikrinti, kad mokesčių našta pajamoms iš autorinių sutarčių augs ne taip greitai. Vis tik vien per pirmuosius metus našta apdraustiesiems, susijusiems su draudėju darbo santykiais daugiau nei padvigubėjo (nuo 15 iki 32 proc.).

Spalio mėn. viduryje Seimui pateiktame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte pereinamojo laikotarpio nuostatų nebėra, tad jame numatyta net 42 proc. mokesčių našta minėtoms pajamoms. Pradėjus ieškoti, kur įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos ir žemesni tarifai paaiškėjo, kad jos niekur neįtvirtintos. Jos buvo minėtos įvairių institucijų pranešimuose spaudai, mokesčių pasikeitimus apžvelgiančiose skaidrėse, bet ne įstatymuose. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatyta, kad konkretūs įmokų tarifai tvirtinami kartu su VSDF biudžetu, t.y. jie tvirtinami kasmet. Kadangi pernai metų pabaigoje buvo tvirtinamas 2009 m. biudžetas, pranešimuose spaudai ir kitur numatomi 2010 m. tarifai yra tik tokie - numatomi.

Mokesčių mokėtojų baimę ir paniką, jog kartu su šią sritį kuruojančiais ministrais pasikeitė ir nuostatos dėl pereinamojo laikotarpio vakar išsklaidė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, paskelbusi jog ruošiasi taisyti šią klaidą ir siūlys grąžinti pereinamojo laikotarpio nuostatas. Tačiau kalbant apie klaidas reikia pripažinti, jog klaida yra ne tik tarife - klaida buvo ir pats autorinių atlyginimų apmokestinimas įmokos “Sodrai”.

Šis klausimas buvo daug kartų diskutuotas 2008 m., apie jį rašyta buvo ne kartą (pvz. LLRI padarė analizę “Socialinės garantijos dirbant pagal autorines sutartis”, kur parodytas autorinių atlyginimų apmokestinimo “Sodros” įmokomis netikslingumas). Pagrindinės priežastys, kodėl priimtas sprendimas netikslingas - kūrybinių darbuotojų pajamos nepastovios, darbo laikas neapibrėžtas, o “Sodra” tokiam neapibrėžtumui nėra pritaikyta; pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi rūpintis darbo įrankiais, tuo tarpu kūrybiniai darbuotojai juos perka ir tai apsimokestina “Sodra”. Tačiau turbūt svarbiausia yra tai, kad socialinio draudimo išmokos ateityje nėra garantuotos - mažėjant dirbančiųjų skaičiui, visuomenei senstant, vis mažesnis skaičius žmonių turės išlaikyti didėjantį ratą išmokų gavėjų. Priverstinai “įkišti” žmones į tokią netvarią sistemą yra mažų mažiausiai neprotinga. Vietoje to, žmonės turėtų patys rūpintis savo ateitimi ir kaupti lėšas senatvei.

Jeigu pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi pakankamai lėšų senatvei kaupti, nes trečdalis jų atlyginimo nukeliauja į “Sodrą”, tai “Sodrai” įmokų nemokantys asmenys turėjo visas galimybes ateities rizikoms kaupti. Dabar turime situaciją, kai savarankiškai kaupti galėję žmonės (o taip pat ir visi kiti dirbantys) nukenčia du kartus - pirma, vargu ar jie gaus jų lūkesčius atitinkančias pensijas (”Sodros” padėtis laikui bėgant tik prastės), antra, jau šiandien jie gauna mažesnį uždarbį. Štai ir baleto primarijus Nerijus Juška, matyt kalbėdamas apie autorinius atlyginimus ir naują tvarką, atvirai pasakė: “Nenoriu guostis, bet pasikeitus įstatymui atlyginimas „į rankas” sumažėjo tūkstančiu dviem šimtais litų [..] Apie drabužius net nekalbu, neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau sau kokį”. Toks pajamų sumažėjimas kirto pačiu sunkiausiu metu; kai vieniems gyventojams yra mažinami atlyginimai, daliai gyventojų į rankas gaunamos pajamos sumažėjo dėl drakoniškų pasikeitimų apmokestinant autorines sutartis.

Jeigu jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija imasi taisyti klaidas, nereikia apsiriboti tarifais. Geriau jau “nurašyti” šiuos metus nepavykusiam eksperimentui ir nuo ateinančių metų nebeapmokestinti autorinių atlyginimų “Sodros” įmokomis.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kodėl laukiama kirpti?

Kasmet kartu su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamas būna ir nutarimas (anksčiau – rezoliucija) dėl ateinančių trejų metų nacionalinio biudžeto numatomų rodiklių. Galima nustatyti tokią bendrą tendenciją: dar nė karto nebuvo planuota, kad po dvejų metų deficitas bus aukštesnis už ateinančių metų, taigi planuose visuomet būna numatytas gan staigus deficito sumažėjimas, kartais net su perviršiu po metų ar dvejų.

Pateikiu 2008 – 2009 m. nutarimuose numatytus skaičius ir 2010 m. nutarimo projekto skaičius (ankstesnius nutarimus arba rezoliucijas galite rasti Seimo teisės aktų duomenų bazėje).

Metai Pajamos (mln. Lt) Išlaidos (mln. Lt) Deficitas
Nutarimas dėl 2008, 2009 ir 2010 rodiklių
2008 29 407,3 30 408,3 1001
2009 31 868,8 30 498,8 -1370
2010 33 789,7 31 639,7 -2150
Nutarimas dėl 2009, 2010 ir 2011 rodiklių
2009 24 612,9 29 434,8 4 730,9
2010 31 466,4 32 066,4 600
2011 32 589,6 31 989,6 -600
Nutarimo dėl 2010, 2011 ir 2012 rodiklių projektas
2010 24 173 29 356 5183
2011 23 626 26 783 3157
2012 23 172 23 781 609

Suprantu, kad prognozuoti pajamas tokiomis sąlygomis yra labai sunku. Bet iš kur atsiranda ta tendencija, kad sekantiems metams planuojamas deficitas, bet palaukit, po metų tą deficitą sumažinsim, arba netgi turėsim perviršį. Šitaip žmonės yra užliūliuojami, gal net siekiant gauti pritarimą šiam konkrečiam projektui, nes kitąmet gi viskas bus gerai, reikia tik pritarti šitam. O kitąmet – vėl tas pats, vėl deficitas kitąmet, o perviršis dar po metų – kelių. Žydros nesenų 2008-ųjų metų svajonės, jog 2009 m. ir 2010 m. turėsim svarų biudžeto perviršį, taip ir liks neišsipildžiusios.

Norisi tik paklausti, kodėl planai mažinti deficitą visuomet atidedami ateičiai? Kodėl vietoje sekantiems metams siūlomų 0,3 proc. mažesnių nei 2009 m. nacionalinio biudžeto išlaidų, negalima jų jau šįmet apkarpyti iki 2011 arba 2012 m. prognozių, t.y. nukirpti tuos 2,6 – 5,6 mlrd. Lt? Tuomet jau ateinančiais metais neturėtume rekordinio 5,2 mlrd. Lt dydžio biudžeto deficito. Jeigu Vyriausybė teikia Seimui projektą, kuriame numatytas toks išlaidų mažinimas, matyt ji turi turėti planą, kaip ir kur jas nukirpti, kad pagrįstų nutarimo projekte planuojamus rodiklius. Tačiau kodėl mokesčių mokėtojai turi laukti 2011 m., kodėl  išlaidos jau dabar nenukerpamos iki ateityje prognozuojamo lygio ?

Rodyk draugams

LLRI puslapyje tiksi valdžios išlaidos

Lietuvos laisvosios rinkos institutas  savo internetiniame puslapyje patalpino “spendometrą”.

puslapis

Šis nacionalinio biudžeto išlaidų „spendometras“ parodo išlaidavimo mastą, tačiau neparodo, kur tie pinigai yra išleidžiami. Viešieji finansai nėra vieši, todėl mokesčių mokėtojai nežino konkretaus lėšų panaudojimo. Institucijų strateginiuose planuose yra patvirtintos programų išlaidos pagal priemones, tačiau realių išlaidų nemato niekas. LLRI siūlo periodiškai skelbti visas biudžeto išlaidas elektroninėje erdvėje, jas atspindint itin detaliai, rodant visus atsiskaitymus už prekes ir paslaugas.

2009 m. nacionalinio biudžeto asignavimai pagal sritis (tūkst. Lt), duomenys – Finansų ministerija.

2009

Bendros valstybės paslaugos

4341957

Gynyba

1179492

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga

1998578

Ekonomika

6515806

Aplinkos apsauga

947469

Būstas ir komunalinis ūkis

818884

Sveikatos apsauga

2161511

Poilsis, kultūra ir religija

1027944

Švietimas

6690998

Socialinė apsauga

3752194

Iš viso:

29434833

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Prezidentūros aukcionas - sektinas pavyzdys

Šiandien žiniasklaidoje užkliuvo įdomi naujiena- Prezidentūra surengė nereikalingų daiktų aukcioną. Kas reportaže nustebino – vien Prezidentūros kanceliarijoje buvo užsilikę net 12 automobilių. Tai kiek visokių reikalingų ir nereikalingų dalykų būtų galima surasti kruopščiai perėjus per visas valstybines institucijas?

Prezidentūros aukcionas yra tarytum savotiška iliustracija dabar vykstančiai diskusijai, parduoti, ar neparduoti valstybės turtą. Turto pardavimo priešininkų argumentas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo gana įtikinantis – dabar esą parduoti neapsimoka, nes ekonominio nuosmukio metu kainos yra nukritusios. Ir iš tiesų, kainos, ypač nekilnojamo turto, iš tikro yra nukritusios, tačiau kur garantija, kad jos artimiausiu metu pakils iki prieš keletą metų buvusių aukštumų?

Panašų argumentą turto pardavimo priešininkai naudojo ir prieš tuos kelis metus, neva dabar turto neapsimoka parduoti, nes jo vertė kyla. Nenorint parduoti argumentų visada atsiras. Kaina pakilusi – neparduok, nes bus dar aukštesnė; kaina nukritusi – neparduok, nes gal ateityje pakils.

Dar keisčiau atrodo konsultantų pastabos (jei teisingai supratau), kad parduoti neapsimoka, nes kainos dar kris. Be abejo, prasta ar prastėjanti įmonių finansinė padėtis daro įtaką dabartinei įmonių kainai. Bet jei turtą iš tikro norima parduoti, o ateityje dar yra laukiama kainų kritimo, tai ko dar delsti su pardavimu? „Amžino laukimo“ investavimo strategija?

Susidaro keletas negerų įspūdžių. Pirma, valdžia sau prisiima nekilnojamojo turto spekuliantės vaidmenį, kas yra ne valdžios funkcija, nesolidu, o turint galvoje nesenus ekonomikos įvykius – rizikinga. Antra, net ir prisiimto spekuliantės vaidmens valdžia nesugeba vykdyti. Priešingu atveju, turtas prieš porą metų būtų buvęs parduotas, o pinigai panaudoti rezervams formuoti, ar skoloms apmokėti.

O tikrovė, ko gero, yra kur kas proziškesnė – turto paprasčiausiai nenorima parduoti, nes valdžiai naudinga jo turėti. Valstybei priklausančiose įmonėse visuomet galima rasti „laisvą vietą“ tinkamam žmogui įsidarbinti. Valstybiniu automobiliu galima nuvažiuoti pailsėti į valstybei priklausiančiuos poilsio namus. Ir čia tik malonios smulkmenėlės iš valstybinio turto valdymo.

Grįžtant prie prezidentūros aukciono – čia taip pat buvo galima naudoti tuos pačius argumentus, kad aukciono šiuo metu rengti neverta: kritusios automobilių, kompiuterinės technikos ar bronzinių šviestuvų kainos. Bet kai yra noras, yra ir sprendimas.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Menama nauda biudžetui - reali žala konkurencijai

Ūkio ministerija teigia, kad „dotacija „Barclays“ bus mažesnė už banko sumokėtus mokesčius“. Gal ir taip. Tik ar šis argumentas parodo, jog nauda iš „Barclays“ atėjimo yra didesnė už mokesčių mokėtojų „Barclays“ sumokėtus pinigus už atėjimą į Lietuvą? Vargu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei „Barclays“ sumokės daugiau mokesčių nei valdžios jam suteikta dotacija – Lietuva išlošia. Panašiai teigiama minėtame straipsnyje „valstybės dotacija Jungtinės Karalystės bankui „Barclays“ technologijų centro Lietuvoje kūrimui bus 4 kartus mažesnė nei bendra gyventojų pajamų mokesčio ir „Sodros“ įmokų suma“. Tačiau tai nereiškia, jog „Barclays“ bankui neatėjus į Lietuvos darbo rinką, ši ar panaši suma „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio į biudžetą nebūtų sumokėta. „Barclays“ bankas samdo žmones, kurie kitu atveju dirbtų kitose Lietuvos įmonėse, ir lygiai taip pat mokėtų tiek „Sodros“ įmokas, tiek gyventojų pajamų mokestį. Tad teigti, jog naujųjų „Barclays“ banko darbuotojų sumokami mokesčiai yra grynoji biudžeto nauda iš dotacijos – negalima.

Kas daugeliu atveju užmirštama – nemaža dalis aukšto lygio specialistų, kurie pradės dirbti „Barclays“ banke, bus pervilioti iš kitų įmonių. Tad menama nauda biudžetui yra visiškai realus konkurencijos sąlygų pažeidimas – kaip Lietuvoje veikiančiai įmonei konkuruoti su valstybės dotuojama įmone?

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas. Vergas ir šeimininkas vienas kitą supranta

Nuo grandinės paleistas vergas pasibaigus pirmajam džiugesiui žvalgosi atgalios. Rūpestingą šeimininką irgi kankina abejonės, ar pavyks laukiniame pasaulyje išgyventi tam, kas jo rūpestingos rankos buvo saugomas nuo negandų (aišku už tai reikėjo atidirbti arba sumokėti mokesčius). Todėl „bendradarbiavimas“ tęsiasi.

Vertybinių popierių komisija pateikė pasiūlymą visus žmones privačiai kaupiančius pensijas suguldyti į „gyvenimo ciklo“ Prokrusto lovą. Pasiūlymas paprastas – atsižvelgiant į žmogaus amžių jam priskiriamas atitinkamas leistino rizikingumo laipsnis, kuris mažėja asmeniui senstant. Pagal jį fondo valdytojas suformuoja akcijų ar obligacijų portfelį. Paprastam žmogui jokių rūpesčių ar pasirinkimų – tereikia įvesti savo amžių, o viską jau bus apgalvojusi valstybė. Ji nustato, kokiam amžiui, kokia rizika gali būti priimtina ir saugi, ji nustatė investavimo sąlygas ir kitus parametrus. Ir valdžia bus rami, kad nuo grandinės paleistas vergas, kuriam ji leido pačiam pasirūpinti dalelyte savo būsimos pensijos, su ta dalelyte pasielgs tinkamai: nebus pernelyg atsargus ar neapdairus.

O vėliau VPK dar skundžiasi, kad gyventojai mažai žino apie investavimą ir nesirūpina savo pinigais.

Tačiau vergai irgi dažnai sukasi atgalios. Nuo kitų metų sausio bendrojo lavinimo mokyklų vadovai galės laisviau paskirstyti darbo užmokesčiui skiriamas lėšas ir 5 proc. ribose padidinti ar sumažinti darbo užmokestį mokytojams. Taip suteikiama galimybė mokyklos vadovui skatinti arba drausminti mokytojus atsižvelgiant netik į formalias kvalifikacijas ar pasiekimus, bet ir į realų krūvį, pastangas, darbą su „sunkiais“ mokiniais ar didelėmis klasėmis. Iš mokyklų vadovų ir pedagogų pasigirsta šūksnių, jog tai tiesioginis kelias į favoritizmo skatinimą, neobjektyvumą ir mokytojų susipriešinimą. Kai viską nustatė centralizuotai gyventi buvo ramiau. “"Jeigu nepakeisite šios tvarkos, tai bent jau nurodykite kriterijus, kurie leistų nuspręsti, kam mokėti daugiau, o kam mažiau”".

Lygiava žmones skurdina materialiai. Tačiau labiau skurdina ir valią, ir protą.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas. Trojos arklys kuriant įstatymus

LLRI nuo seno siūlė geros teisės aktų leidybos priemonę: teisės akto vertinimą tiek ir prieš jį priimant - ex ante, tiek ir po jo priėmimo ex post. Šiuo metu Vyriausybės rengiamiems teisės aktams atliekama bazinė poveikio vertinimo analizė – 1-2 puslapių lentelė, kurioje rengianti ministerija turi nurodyti, kokios galimos reguliavimo alternatyvos, galimos pasekmės ekonomikai, korupcinei, kriminogeninei aplinkai. Tos analizės yra. Gerokai formalios, pritemptos alternatyvos, pasekmių vertinimas retai išeinantis už common knowledge ribų. Bet bent jau yra apie ką diskutuoti.

Ex post analizė numato teisės akto veikimo įvertinimą po numatyto laiko jam jau veikiant. Tokia praktika įprasta ES teisėkūroje, kai direktyvoje numatytos peržiūros po 1 ar 3 metų tampa svarbiais įvykiais, kai galima tikėtis rimto, visas puses išklausančio teisės akto veikimo įvertinimo.

Ši idėja pasirodė patraukli dabartinei valdžiai, tačiau kartu gali veikti, kaip priemonė priimti blogus sprendimus argumentuojant tuo, jog jeigu netinkamumas pasitvirtins, teisės aktas bus pakeistas. Pavyzdžiui, svarstant Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą, rengėjų numatytas ex post poveikio vertinimas pasitelkiamas atsimušimui. Neakivaizdžiai teigiama, jog šiandien galima atsainiau žiūrėti į galimas neigiamas pasekmės, nes jeigu jos pasitvirtins, tai vėlesnis vertinimas jas užčiuops ir teisės aktas bus taisomas. Manoma, kad galimi įstatymo apėjimo būdai, neigiamas poveikis vartotojui ir tiekėjams šiandien yra tik teorija, o kol ji neįvyko praktikoje, nesuskaičiuota ir neištirta, tol į ją atsižvelgti nebūtina. Taip vėlesnis teisės akto veikimo vertinimas tampa argumentu priimti menkai įvertintus sprendimus, viliantis, kad bus keičiamas ateityje.

Atrodo, kad sistema sugeba suvirškinti dar vieną gerą teisėkūros priemonę.

Jeigu šiandien įstatymų leidėjas neatsižvelgia į argumentus, nėra jokios priežasties viltis, kad jis atsižvelgs į analizę jau teisės aktui veikiant. Jeigu jau ir šiandien analizės atliekamos formaliai ir netarnauja rimtu įrankiu vertinant projektą, kodėl reiktų tikėtis, kad tokios galios įgaus ex post vertinimas.

Rodyk draugams

Alminas Žaldokas: Nobelio premijos E.Ostrom ir O.E.Williamsonui

Šių metų Švedijos centrinio banko prizas A. Nobeliui atminti skirtas Elinor Ostrom ir Oliver E. Williamson, parodžiusiems, kaip laisvoje pilietinėje visuomenėje, be valstybės įsikišimo, gali susiformuoti efektyvios institucijos bendram turtui valdyti.

Elinor Ostrom nagrinėja tragedy of the commons problemą – kaip valdyti bendrus (gamtos) išteklius. Kadangi kiekvienas asmuo yra linkęs išnaudoti juos savo naudai (prieš tai, kai kiti jais pasinaudoja), todėl bendruose žvejybos telkiniuose sugaunama per daug žuvų, o bendros ganyklos nuganomos. Ostrom teigia, kad dėl gamtos nenuspėjamumo kai kuriais atvejais natūralių išteklių išsidalinimas tarp jų vartotojų į atskiras privačias nuosavybes gali būti per daug rizikingas, ar (tokiais atvejais kaip žvejybos plotai) sunkiai įgyvendinamas. Ekonomistai dažnai vienareikšmiškai siūlydavo perduoti šiuos išteklius prižiūrėti ir valdyti valstybei.

Anot Ostrom, geriausius sprendimus, kaip valdyti šiuos išteklius, gali rasti jais besinaudojanti vietinė bendruomenė. Valdžios pareigūnai ne tik neturi tiek konkrečių žinių apie išteklius kiek jų vartotojai, bet ir nėra taip motyvuoti tais ištekliais rūpintis. Pavyzdžiui, ji analizuoja šveicarų kaimelį Alpėse, kur nuo 1517 metų galioja bendruomenės taisyklės, kaip dalintis vasaros ganyklų plotais, bei irigacines sistemas Nepale, kur ji randa, kad “primityvios”, pačių ūkininkų prižiūrimos sistemos, veikia efektyviau nei modernios, pastatytos profesionalių inžinierių, bet valdomos valstybinės agentūros.

Ostrom teigimu, centrinės valdžios rolė turi būti ribota ir ji turi spręsti tik tas problemas, kurioms ji yra ne per didelė (kaip pavyzdžius ji pateikia šalies gynybą, pinigų politiką, prekybos politiką su kitomis šalimis, ar vidinių šalies konfliktų sprendimą, kuomet kai kurios grupės siekia pasinaudoti kitų grupių valdomais ištekliais), o vietines socialines problemas geriausiai spręs tie, kas jomis labiausiai suinteresuoti. Ostrom teigia, kad šių problemų sprendimus individai randa savanoriškai, savo vidinės motyvacijos vedini ir abipusiai pasitikėdami kitais bendruomenės nariais. Galiausiai, šie sprendimai tampa socialinėmis normomis. Tokios pilietinės visuomenės kūrimas, suteikiant laisvę individams savanoriškai apspręsti tarpusavio santykius, nemažai siejasi ir su Friedrich Hayek mintimis.

Šiuolaikine tragedy of the commons dažnai vadinama klimato kaita. Aplinkos apsaugos politikoje Ostrom neigiamai žiūri į ’nice little neat optimal plan’ buvimą, kaip išspręsti klimato problemas, ir kritiškai vertina didelių tarptautinių sutarčių pasirašymą. Anot jos, bet kokiems sprendimams įgyvendinti privalu, kad jais suinteresuotos būtų pačios bendruomenės, kurias tiesiogiai veiks klimato kaita. Turėdamos didžiausią motyvaciją ir žinias apie vietinę ekologinę sistemą, vietinės bendruomenės geriausiai gali suprasti, ar problemos išties egzistuoja ir rasti joms geriausius sprendimus. Centrinės valdžios ar tarptautinių organizacijų atstovai gali būti naudingiausi padedant šiuos sprendimus įgyvendinti bei teikiant bendruomenėms tokią informaciją, kurios jos negali surinkti pačios. Taigi, nors klimato kaitos problemų sprendimas turi būti kelių lygių, bet yra netikslinga pradėti juos priiminėti „iš viršaus“. Ostrom taip pat teigia, kad dėl savo top-down pobūdžio lygiai taip pat neefektyvi yra besivystančioms šalims teikiama tarptautinių organizacijų pagalba.

Kitas šių metų laureatas, Oliver E. Williamson, nagrinėja, kaip iš rinkos santykių atsiranda tokios institucijos kaip privačios įmonės. Williamson seka Ronald Coase, kuris savo 1937 metų veikale Nature of the Firm apibrėžė, kad įmonės ribos yra nustatytos skirtumo tarp sandėrių kaštų (transaction costs), kuriuos įmonė patirtų rinkoje ir savo viduje. Iš vienos pusės, anonimiškai prekiaujant rinkoje patiriamos išlaidos, kai įmonė ieško geriausios kainos ar derasi dėl jos. Iš kitos pusės, įmonei augant atsiranda papildomos biurokratinės, organizacinės sąnaudos. Williamson praplečia Coase teoriją, atidžiau analizuodamas, kuriuos konkrečius santykius įmonė perkels i savo vidų, kuriose situacijose jai efektyviau būti didesnei bei kokias organizacines valdymo struktūras ji pasirinks sau ar santykiuose su kitomis įmonėmis (pvz. bendros įmonės, susijungimai, frančizes).

Anot Williamson, sandėriai tarp dviejų individų skiriasi ne tik dažnumu bei kaip tiksliai juos galima apibrėžti, bet taip pat tuo, kiek sandėryje naudojamo turto vertė priklauso nuo šių santykių tęstinumo. Individai Williamson analizėje gan oportunistiški, tad vienas iš jų tikisi pasinaudoti kitu, kuomet situacija pasikeičia. Tarkime, kuomet vienas iš jų investuoja ir išplečia savo verslą, kitas gali pagrasinti nutraukti santykius, jei nebus persiderama dėl kontraktų sąlygų. Pavyzdžiui, kai buvę Skype savininkai perleido įmonę eBay, jie pasiliko sau teises į Skype naudojamą technologiją. Kai eBay išplėtė Skype verslą, jos buvę savininkai pagrasino nebeleisiantys Skype naudotis jų patentuota technologija, jei nebus pagerintos patento nuomos sąlygos.

Williamson teigia, kad persiderėjimas rinkoje dėl tokio turto vertes gali būti sudėtingas ir sukuria papildomų nereikalingų išlaidų, tad rinkos mechanizmą šiuo atveju geriau pakeisti santykiais įmonės viduje ir tokį turtą valdyti įmonėje, o ne už jos ribų. Taip įmonės atsiranda natūraliai, iš atskirų individų supratimo, kad jiems iš karto efektyviau dirbti kartu nei rizikuoti vienas kito oportunizmu ateityje. Iš kitos pusės, pasak Williamson, įmonių dydžiams yra ribos. Didesnėse įmonėse dėl neefektyvaus koordinavimo prarandama dalis reikšmingos informacijos, tad įmonės dydis yra ribojamas gebėjimu efektyviai derinti atskirų individų veiklą.

Williamson darbai apie konkurencijos politiką siūlo pažvelgti ir į tai, kaip dėl susijungimų keičiasi įmonių organizacijos ir kokią reikšmę tai turi visuomenei. Ilgus metus konkurencijos priežiūros institucijos į įmones žiūrėjo (ir dažnai vis dar žiūri) kaip į ‘black boxes’, kurios tiesiog siekia didinti rinkos galią ir po susijungimų iš karto kelia kainas vartotojams. Williamson atkreipė dėmesį į tai, kas šiais laikais dar vadinama sinergijomis, kai susijungimai leidžia efektyviau organizuoti įmones ir sumažinti jų išlaidas. Vertikalios įmonių integracijos atvejais sandėrių kaštų sumažinimas dažnai būna gana reikšmingas, nes nebepatiriamos nuolatinės kontraktų persiderėjimų išlaidos, tačiau efektyvesne struktūra gali tapti ir horizontaliai besijungiantys konkurentai. Šie Williamson argumentai lėmė palankesnius konkurencijos priežiūros institucijų sprendimus dėl įmonių susijungimų, nes atidžiau pradėta nagrinėti bendrą jų naudą visuomenei, o ne tik galimus kainų pokyčius.

Tiek Ostrom, tiek Williamson stebi žmones, jų motyvacijas, kaip jie (kad ir ne visuomet racionaliai) bendradarbiauja, laisva valia nustato tarpusavio santykius ir randa sau priimtiniausius sprendimus. Už Ostrom ir Williamson atradimus, kaip savanoriškai iš žmonių santykių laisvoje rinkoje atsiranda vienokios ar kitokios socialinės organizacijos, nes jomis efektyviausia valdyti tam tikrą turtą, ir skirtas šių metų Švedijos centrinio banko prizas A. Nobeliui atminti.

Įrašo autorius Alminas Žaldokas yra LLRI asocijuotas ekspertas.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Keynes – neteisus, tik labai mėgstamas

Pralinksmino neseniai skaitytas straipsnis pavadinimu Kiek teisus buvo J.M.Keynesas? Nemanau, jog pats esu geras straipsnių rašytojas, tačiau perskaitęs šį, tikrai nebežinojau, kaip čia reaguoti.

Pradedant fakto klaidomis "Todėl J.M.Keynesas geresne išeitimi laikė defliaciją, o ne infliaciją.” (turint omeny, jog viena iš Keynes idėjų buvo sukelti infliaciją taip mažinant realų darbo užmokestį"), ir baigiant, kaip man atrodo, visišku autorės pasimetimu ir susipainiojimu: "Šalys, kurios anksčiau orientavosi į eksportą, nukentėjo, nes sumažėjo užsienio investicijų paklausa. Esant tokiai padėčiai didinti paklausą neracionalu, nes šalies viduje dažniausiai laimi statybų pramonė. Nuo pasaulinės krizės ji mažai nukentėjo, atvirkščiai, net pasipelnė."

Nevalingai kyla mintis, jog rašant ekonomine tema, pravartu turėti ekonomikos žinių. Kita mintis – kiek mes apskirtai norime klausytis logiškų ir pagrįstų argumentų ir gilintis į jų prasmę(ne tik ekonomikos temoje), o kiek “dogmatizuoti” kažkieno kažkada pasakytas mintis, atkartoti visų pripažįstamus tačiau niekad neveikiančius receptus. Man atrodo, jog per dažnai.

Kilus didžiajam dviejų ekonomikos “galiūnų” Keynes ir Hayek ginčui, pripažintas buvo Hayek laimėjimas, Keynes doktrina tuo metu nesugebėjo pakelti kritikos. Šiandien ekonomikos politikoje vyrauja Keinsizmas.

P.S. Rekomenduoju paskaitą apie Keynes ekonomiką. (Spausti “save link as” arba kaip nors pan.)

Rodyk draugams

Emilis Ruželė:O pieno vartotojai?

 image Šiandien vidutinis pieno ūkis Lietuvoje susideda iš 3,27 karvių, ir yra vienas mažiausių Europoje. Palyginimui, Estijoje vidutinis pieno ūkis susideda iš 61 karvės. Natūralu, jog vieną karvę didelėje mechanizuotoje fermoje išlaikyti kainuoja gerokai mažiau nei mažame ūkyje.

Šią neefektyvią pieno gaminimo sistemą iš savo kišenės per valstybės paramą pieno gamintojams išlaikome mes. Vien tik 2003 metais iš biudžeto šiam tikslui buvo skirta 52 mln. Litų. Didelė dalis paramos lėšų atkeliauja iš Europos Sąjungos, 2004-2005 metais tiesioginės išmokos siekė 48 litus už toną pieno. Visa tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai, nesvarbu ar apie Lietuvos, ar Europos Sąjungos biudžetą kalbėtume.

Ar nebūtų paprasčiau ir teisingiau leisti mums patiems spręsti, kiek ir kokio pieno mes norime ir kiek esame pasiruošę už tai mokėti? Jeigu Paulius nori gerti brangiai ir neefektyviai gaminamą pieną iš mažo ūkio, puiku ir galbūt netgi sveikintina. Jis gali įsigyti tokios produkcijos ūkininkų turguje, specialiuose skyriuose parduotuvėse, be abejo už didesnę kainą, nes tokį “gražų” pieną pagaminti kainuoja gerokai daugiau. Tačiau, jeigu Dalia, kuri dirba kirpykloje, tiesiog nori nusipirkti pieno prekybos centre kuo pigiau ir patogiau, kodėl ji turi mokėti už tokių mažų ir neefektyvių ūkių išlaikymą? Sumažinus valstybės ir Europos Sąjungos finansavimą pieno gamintojams, patys neefektyviausi ūkininkai pasitrauktų iš pieno gamybos verslo ir užsiimtų kita veikla. Likę efektyvesni ūkiai sėkmingiau konkuruotų ir būtų mažiau priklausomi nuo paramos, todėl subsidijos pieno gamintojams galėtų dar labiau mažėti. Taip sutaupytume visi.

Kalbant apie pieno gamybą labai dažnai prisimenamas “vargšas” ūkininkas, bet dar dažniau pamirštama Dalia, kuri ūkininkui moka iš savo kišenės (mokesčiai), nes jis nesugeba konkuruoti, bet ir nenori keisti veiklos. Paprastai kalbant, pieno gamintojas neturėtų būti svarbesnis už kirpėją Dalią ir neturėtų būti subsidijuojamas iš jos kišenės jeigu ji to nenori. Bet taip yra šiandien.

Juk visada yra labdara. Jeigu Lietuvos žmonėms bus labai svarbu išlaikyti mažus, šeimyninius ūkius, kaip istorinį paveldą, visi savanoriškai skirs dalį savo pajamų ir problemos neliks. Leidus žmonėms laisvai disponuoti savo lėšomis, visi galės pasirinkti ar paaukoti ūkininkui, ar teatrui, ar vaikų namams, o gal tiesiog ką nors nusipirkti.

Rodyk draugams