BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Kodėl laukiama kirpti?

Kasmet kartu su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamas būna ir nutarimas (anksčiau – rezoliucija) dėl ateinančių trejų metų nacionalinio biudžeto numatomų rodiklių. Galima nustatyti tokią bendrą tendenciją: dar nė karto nebuvo planuota, kad po dvejų metų deficitas bus aukštesnis už ateinančių metų, taigi planuose visuomet būna numatytas gan staigus deficito sumažėjimas, kartais net su perviršiu po metų ar dvejų.

Pateikiu 2008 – 2009 m. nutarimuose numatytus skaičius ir 2010 m. nutarimo projekto skaičius (ankstesnius nutarimus arba rezoliucijas galite rasti Seimo teisės aktų duomenų bazėje).

Metai Pajamos (mln. Lt) Išlaidos (mln. Lt) Deficitas
Nutarimas dėl 2008, 2009 ir 2010 rodiklių
2008 29 407,3 30 408,3 1001
2009 31 868,8 30 498,8 -1370
2010 33 789,7 31 639,7 -2150
Nutarimas dėl 2009, 2010 ir 2011 rodiklių
2009 24 612,9 29 434,8 4 730,9
2010 31 466,4 32 066,4 600
2011 32 589,6 31 989,6 -600
Nutarimo dėl 2010, 2011 ir 2012 rodiklių projektas
2010 24 173 29 356 5183
2011 23 626 26 783 3157
2012 23 172 23 781 609

Suprantu, kad prognozuoti pajamas tokiomis sąlygomis yra labai sunku. Bet iš kur atsiranda ta tendencija, kad sekantiems metams planuojamas deficitas, bet palaukit, po metų tą deficitą sumažinsim, arba netgi turėsim perviršį. Šitaip žmonės yra užliūliuojami, gal net siekiant gauti pritarimą šiam konkrečiam projektui, nes kitąmet gi viskas bus gerai, reikia tik pritarti šitam. O kitąmet – vėl tas pats, vėl deficitas kitąmet, o perviršis dar po metų – kelių. Žydros nesenų 2008-ųjų metų svajonės, jog 2009 m. ir 2010 m. turėsim svarų biudžeto perviršį, taip ir liks neišsipildžiusios.

Norisi tik paklausti, kodėl planai mažinti deficitą visuomet atidedami ateičiai? Kodėl vietoje sekantiems metams siūlomų 0,3 proc. mažesnių nei 2009 m. nacionalinio biudžeto išlaidų, negalima jų jau šįmet apkarpyti iki 2011 arba 2012 m. prognozių, t.y. nukirpti tuos 2,6 – 5,6 mlrd. Lt? Tuomet jau ateinančiais metais neturėtume rekordinio 5,2 mlrd. Lt dydžio biudžeto deficito. Jeigu Vyriausybė teikia Seimui projektą, kuriame numatytas toks išlaidų mažinimas, matyt ji turi turėti planą, kaip ir kur jas nukirpti, kad pagrįstų nutarimo projekte planuojamus rodiklius. Tačiau kodėl mokesčių mokėtojai turi laukti 2011 m., kodėl  išlaidos jau dabar nenukerpamos iki ateityje prognozuojamo lygio ?

Rodyk draugams

LLRI puslapyje tiksi valdžios išlaidos

Lietuvos laisvosios rinkos institutas  savo internetiniame puslapyje patalpino “spendometrą”.

puslapis

Šis nacionalinio biudžeto išlaidų „spendometras“ parodo išlaidavimo mastą, tačiau neparodo, kur tie pinigai yra išleidžiami. Viešieji finansai nėra vieši, todėl mokesčių mokėtojai nežino konkretaus lėšų panaudojimo. Institucijų strateginiuose planuose yra patvirtintos programų išlaidos pagal priemones, tačiau realių išlaidų nemato niekas. LLRI siūlo periodiškai skelbti visas biudžeto išlaidas elektroninėje erdvėje, jas atspindint itin detaliai, rodant visus atsiskaitymus už prekes ir paslaugas.

2009 m. nacionalinio biudžeto asignavimai pagal sritis (tūkst. Lt), duomenys – Finansų ministerija.

2009

Bendros valstybės paslaugos

4341957

Gynyba

1179492

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga

1998578

Ekonomika

6515806

Aplinkos apsauga

947469

Būstas ir komunalinis ūkis

818884

Sveikatos apsauga

2161511

Poilsis, kultūra ir religija

1027944

Švietimas

6690998

Socialinė apsauga

3752194

Iš viso:

29434833

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Prezidentūros aukcionas - sektinas pavyzdys

Šiandien žiniasklaidoje užkliuvo įdomi naujiena- Prezidentūra surengė nereikalingų daiktų aukcioną. Kas reportaže nustebino – vien Prezidentūros kanceliarijoje buvo užsilikę net 12 automobilių. Tai kiek visokių reikalingų ir nereikalingų dalykų būtų galima surasti kruopščiai perėjus per visas valstybines institucijas?

Prezidentūros aukcionas yra tarytum savotiška iliustracija dabar vykstančiai diskusijai, parduoti, ar neparduoti valstybės turtą. Turto pardavimo priešininkų argumentas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo gana įtikinantis – dabar esą parduoti neapsimoka, nes ekonominio nuosmukio metu kainos yra nukritusios. Ir iš tiesų, kainos, ypač nekilnojamo turto, iš tikro yra nukritusios, tačiau kur garantija, kad jos artimiausiu metu pakils iki prieš keletą metų buvusių aukštumų?

Panašų argumentą turto pardavimo priešininkai naudojo ir prieš tuos kelis metus, neva dabar turto neapsimoka parduoti, nes jo vertė kyla. Nenorint parduoti argumentų visada atsiras. Kaina pakilusi – neparduok, nes bus dar aukštesnė; kaina nukritusi – neparduok, nes gal ateityje pakils.

Dar keisčiau atrodo konsultantų pastabos (jei teisingai supratau), kad parduoti neapsimoka, nes kainos dar kris. Be abejo, prasta ar prastėjanti įmonių finansinė padėtis daro įtaką dabartinei įmonių kainai. Bet jei turtą iš tikro norima parduoti, o ateityje dar yra laukiama kainų kritimo, tai ko dar delsti su pardavimu? „Amžino laukimo“ investavimo strategija?

Susidaro keletas negerų įspūdžių. Pirma, valdžia sau prisiima nekilnojamojo turto spekuliantės vaidmenį, kas yra ne valdžios funkcija, nesolidu, o turint galvoje nesenus ekonomikos įvykius – rizikinga. Antra, net ir prisiimto spekuliantės vaidmens valdžia nesugeba vykdyti. Priešingu atveju, turtas prieš porą metų būtų buvęs parduotas, o pinigai panaudoti rezervams formuoti, ar skoloms apmokėti.

O tikrovė, ko gero, yra kur kas proziškesnė – turto paprasčiausiai nenorima parduoti, nes valdžiai naudinga jo turėti. Valstybei priklausančiose įmonėse visuomet galima rasti „laisvą vietą“ tinkamam žmogui įsidarbinti. Valstybiniu automobiliu galima nuvažiuoti pailsėti į valstybei priklausiančiuos poilsio namus. Ir čia tik malonios smulkmenėlės iš valstybinio turto valdymo.

Grįžtant prie prezidentūros aukciono – čia taip pat buvo galima naudoti tuos pačius argumentus, kad aukciono šiuo metu rengti neverta: kritusios automobilių, kompiuterinės technikos ar bronzinių šviestuvų kainos. Bet kai yra noras, yra ir sprendimas.

Rodyk draugams