BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kas čia dabar? Šešėlio mažinimas didinant biurokratinę naštą

Kaip rašo vz.lt, Vyriausybė pareiškė norą kovoti su šešėline ekonomika. Ir kaip bebūtų keista, kovai pasirinko neveiksmingas biurokratines priemones. Turint galvoje, kad pagrindinė šešėlio priežastis - mokestinė našta nesumažėjo, vyriausybės siūlymas dar padidinti ir biurokratinę naštą yra iš vis sunkiai suprantamas, kaip, beje, teisingai identifikuoja vz.lt

Pasiūlymai dėl privilegijų socialiai atsakingoms įmonėms yra netikusi mintis. Kaip jau minėjau anksčiau, socialinė atsakomybė - sunkiai pamatuojamas ar iš vis neegzistuojantis dalykas. Bet vyriausybės pasiūlymas, nustatyti socialinės atsakomybės apibrėžimą, pasitarus su profsąjungomis yra visiškai bloga idėja. Nereikia daug minties pastangų numatyti, kaip profesinės sąjungos, t.y. karteliai sukurti atstovauti tam tikrų darbuotojų grupių interesams, apibrėš įmonių socialinę atsakomybę - neatleisti darbuotojai, nesumažintos, ar nesmarkiai sumažinti atlyginimai ir pan.

Kitaip tariant, butų skatinamos įmonės, kurios vengė persitvarkyti, ar kurioms, laimingų aplinkybių dėka, persitvarkyti nereikėjo. Galiu net pasiūlyti vieną labai „socialiai atsakingą įmonę” - visą valstybinį sektorių. Čia ir atleidimų nedaug.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Stimuliuoti ar nestimuliuoti?

image(Nuotraukoje Alan Greenspan, buvęs Federalinio rezervų banko vadovas   1987-2006 m.) Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu daugelis pasaulio valstybių įvairiai stimuliuoja ekonomiką. Ekonomikos skatinimo svarbą akcentuoja aukšti valdžios pareigūnai, ekonomistai, verslininkai. Pasaulio ekonomikos atsigavimas yra siejamas su ekonomikos stimuliavimu, o stimulų nebuvimas - su besitęsiančia ekonomikos krize.

Lietuva – ne išimtis. Pasiklausius politikų atrodo, jog visos Lietuvos ekonomiką užklupusios negandos atkeliavo kažkur iš toli (JAV, eksporto rinkų, skandinavų bankų ir t.t.), o bet kokie mažesnio ekonomikos ritimosi žemyn ženklai yra valdžios pareigūnų sunkaus darbo rezultatas. Ūkio ministras gyrėsi išsaugojęs 30 000 darbo vietų (kažin, kiek jų buvo sunaikinta keliant mokesčius?), Finansų ministerija sumažino VILBOR, trečiojo ketvirčio statistinės inžinerijos būdu gautas 6 proc. BVP augimas lyginant su prieš tai buvusiu ketvirčiu taip pat buvo puiki proga pasipuikuoti Ekonomikos skatinimo plano rezultatais.

Apie įgyvendinamų ekonomikos skatinimo planų veiksmingumą empiriškai spręsti dažnai sunku ar neįmanoma. Ekonomikos stimuliavimui pateisinti visuomet randama įvairių duomenų, kurie rodo tariamai pagerėjusią situaciją. Tačiau jų priežasties - pasekmės ryšio su vykdoma politika įrodyti ar paneigti daugeliu atvejų neįmanoma. Nėra galimybės įvertinti situacijos, kuri būtų buvusi, jei būtų pasirinkta alternatyva skatinimo veiksmų nepradėti. Kokioje blogoje situacijoje (tikėtina ir dėl vykdomo ekonomikos stimuliavimo) bebūtų atsidūrusi šalies ekonomika, skatinimas dažniausiai teisinamas tuo, jog be skatinimo planų galėjo būti ir blogiau. Kitaip sakant – kad ir kaip besivystytų šalies ūkis, visuomet randama kaip pagirti ekonomikos stimuliavimą.

Dėl šių priežasčių, kyla būtinybė kitaip vertinti ekonomikos stimuliavimo priemones, galvojant apie logiškas, neišvengiamas, nors dažnai empiriškai sunkiai identifikuojamas, jų pasekmes.

Lietuvos „Ekonomikos skatinimo plane“ numatytos ir vykdomos įvairios ekonomikos skatinimo priemonės. Tai biudžeto ir kitų šaltinių lėšų skolinimas smulkiam ir vidutiniam verslui, garantijų teikimas, palūkanų kompensavimas, eksporto ir investicijų skatinimas, visuomeninės reikmės ir privačių pastatų renovavimas, spartesnis ES paramos lėšų panaudojimas, verslo sąlygų gerinimas.

Vertinant minėtas ekonomikos skatinimo priemones reikia turėti omenyje, jog didžioji dauguma šių priemonių reikalauja valstybės biudžeto lėšų, kurios yra mokesčių mokėtojų pinigai: arba tiesiogiai surenkami per mokesčius, arba skolinantis, o vėliau skolą padengiant ateities mokesčių mokėtojų lėšomis. Valdžios išlaidų didinimas, siekiant padidinti prekių ar paslaugų paklausą, reikalauja kelti mokesčius (arba jų nemažinti, padidėjusių valdžios išlaidų dalimi) ir taip mažinti privataus sektoriaus prekių ir paslaugų paklausą. Dėl šios priežasties, ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios išlaidas turi tik perskirstomąją galią: didinama valdžios sektoriaus ir mažinama privataus sektoriaus paklausa. Dar kitaip ekonominėje literatūroje tai vadinama išstūmimo („crowding out“) efektu. Šis perskirstymas turi ir kitų pasekmių, dėl kurių toks ekonomikos stimuliavimas tik dar labiau smukdo šalies ekonomiką. Svarbiausia jų - mokesčių padidinimas (arba jų nemažinimas) siekiant surinkti daugiau mokesčių ir padidinti valdžios išlaidas smukdo ekonominę veiklą, mažina jos apimtis.

Kitas aspektas - ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ekonomikos stimuliavimo priemonės yra taikomos orientuojantis į tam tikrus sektorius, ar konkrečias įmones. Sektoriai, kuriuose ekonomikos stimuliavimo tikslu leidžiamos valstybės biudžeto lėšos, yra skatinami, tuo tarpu likusieji turi verstis be valdžios perskirstymu sukurtos paklausos, nukenčia dėl pakeltų mokesčių, sumažėjusios privataus sektoriaus paklausos. Tad jei privatus vartojimas remia tuos sektorius ir veiklas, kurie yra paklausiausi ir reikalingiausi, valstybės išlaidos remia tuos, kuriuos pasirenka valdžia.

Konkurencinės aplinkos iškraipymas taip pat būdingas ir ES paramos lėšų naudojimui. Įmonės, gavusios ES paramą, konkuruoja su jos negaunančiomis įmonėmis. Konkurenciją iškraipo sektoriai, kuriems skiriamas prioritetas gauti ES paramos lėšas, ES paramos skyrimo taisyklės ir kriterijai, pagal kuriuos vieni verslai ar įmonės išskiriami iš kitų. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.

Vienintelis veiksmingas, neturintis neigiamų pasekmių ekonomikos stimuliavimo būdas yra verslo sąlygų gerinimas. Greitas ir žymus verslo sąlygų pagerinimas didina patrauklumą užsiimti ekonomine veikla, skatina verslą, leidžia ekonomikai greičiau atsigauti. Verslo sąlygų gerinimas ypač svarbus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kuomet valdžia, siekdama padidinti mažėjančias valstybės biudžeto pajamas, yra linkusi bloginti verslo sąlygas didindama mokesčius, taip dar labiau gilindama ekonomikos nuosmukį. Mokesčių, administracinės, verslo reguliavimo naštos sumažinimas nuosmukio metu gali tapti esminiu ekonomikos atsigavimo postūmiu, neturinčiu anksčiau minėtų ekonomikos stimuliavimo ydų.

Daugiau apie ekonomikos skatinimą galite rasti LLRI pozicijoje dėl ekonomikos stimuliavimo.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Liberalus požiūris į racionalumą

Kuomet kairieji, socialistai, komunistai ir kitokie intervencionistai skelbia, kad žmogus yra kvailas, nežino ko nori, ir todėl už jį sprendimus priima valdžia – nuostabos nekelia. Juk kairioji ideologija tuo ir remiasi. Tačiau kuomet dešinieji, t.y. tie kurie vertybių centru turėtų laikyti žmogų ir žmogaus galimybes pradeda teigti, kad valdžios įsikišimas į žmogaus sprendimus, galbūt nėra toks jau blogas dalykas…

Štai, kad ir šis pasisakymas „Delfi“ (tiesa, truputi išimtas iš konteksto, bet tikiuosi, autorius nesupyks)

Laisvosios rinkos ekonomikos tradicija remiasi ne visai tikslia prielaida, kad žmonės yra tobulai racionalūs ir geriausiai žino, kaip įgyvendinti savo interesus - todėl pakanka jiems suteikti veikimo laisvę ir netrukdyti. Toli gražu, taip nėra. Daugelis žmonių gailisi praeito dešimtmečio pradžioje susigundę vėliau bankrutavusių investicinių bendrovių ir bankų siūlytomis didelėmis palūkanomis. Daugelis gailisi ekonomikos augimo laikotarpiu ėmę kreditus, kurių dabar nebeišgali grąžinti. Jeigu žmonės būtų buvę bent kiek racionalesni, jie nebūtų priėmę tokių jiems patiems nenaudingų sprendimų. Ir dabar būtų dėkingi, jei kas nors – kad ir valdžia – būtų laiku juos sustabdęs nuo klaidingo pasirinkimo.

Racionalumą gerai yra išaiškinęs Ludwig von Mises:

When applied to the means chosen for the attainment of ends, the terms rational and irrational imply a judgment about the expediency and adequacy of the procedure employed. The critic approves or disapproves of the method from the point of view of whether or not it is best suited to attain the end in question. It is a fact that human reason is not infallible and that man very often errs in selecting and applying means. An action unsuited to the end sought falls short of expectation. It is contrary to purpose, but it is rational, i.e., the outcome of a reasonable–although faulty–deliberation and an attempt–although an ineffectual attempt–to attain a definite goal. The doctors who a hundred years ago employed certain methods for the treatment of cancer which our contemporary doctors reject were–from the point of view of present-day pathology–badly instructed and therefore inefficient. But they did not act irrationally; they did their best. It is probable that in a hundred years more doctors will have more efficient methods at hand for the treatment of this disease. They will be more efficient but not more rational than our physicians.

Taip, žmogus kartais klysta. Bet tai nereiškia, kad žmogus yra neracionalus, ar tai, kad valdžios įsikišimas yra būtinas, pageidautinas ar atnešantis teigiamų rezultatų. Tarp klaidos ir buvimo neracionaliu - didelis ir esminis skirtumas.

Neteisūs  tie, kurie teigia, kad laisva rinka remiasi tobula informacija (t.y. kuomet nėra informacijos asimetrijos). Laisvoji, reali rinka tuo ir skiriasi nuo įsivaizduojamos tobulosios konkurencijos, kad laisva rinka pripažįsta informacijos asimetriją ir puikiai su ja „sugyvena“. Dėl to laisvos rinkos dėsniai veikia realiame pasaulyje.

Mes niekada neturime pilnos, visiškos, tobulos informacijos. Niekas niekada jos neturi, o ypač valdžia. Taip, dalis investuotojų prarado investicijas, kiti bankrutavo. Įdomu, ką naudingo apie investavimą, tuo metu, kuomet investicijos buvo atliekamos, galėjo patarti valdžia? Investuoti? Neinvestuoti? Šnekėti po fakto, t.y. kai įmonės bankrutavo ar investicijos nepasiteisino yra labai lengva ir visiškai nenaudinga. Nepasisekusios investicijos jokiu būdu neparodo investuotojų neracionalumo.

Iš tiesų, kartais apima jausmas, kad net liberalais save laikantys žmonės yra įtikėję socialistine viešųjų ryšių kampanija, kad už žmogų geriau žino valdžia.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Akcizai – valdžios ranka mūsų kišenėse

Kalbant apie mokesčius, akcizo mokestis dažnai yra pamirštamas, nes jis yra taikomas tik kai kurioms prekėms. Tačiau prekės, kurioms taikomas akcizo mokestis yra pasirinktos neatsitiktinai. Jei pažiūrėsime iš ekonominės pusės, tai visos prekės, kurioms taikomas akcizo mokestis pasižymi neelastinga paklausa. Kitaip tariant, akcizams pasirenkamos tokios prekės, kur padidinus kainą vartojimas sumažėja palyginti nedaug, t.y. prekės, be kurių sunku išgyventi. Logika čia gana paprasta, jei akcizais būtų apdėtos kitokios prekės, padidėjus kainai smarkiai kristų vartojimas, o valdžia negautų norimų pajamų. Argumentai apie tai, kad tam tikros prekės mums yra „negeros“ todėl, didinant akcizus reikia mažinti jų vartojimą atsiranda vėliau. Ne per seniausiai Lietuvoje akcizo mokestis buvo taikomas ir cukrui.

Kuras

Šiuo metu Seime yra užregistruoti keli įstatymų projektai sumažinti akcizų dydį kurui. Deja, atrodo, kad valdžia linkusi juos atmesti paprastu valdišku argumentu, kad lėšos iš akcizų jau yra suplanuotos biudžete (t.y. jau suplanuota išleisti dar negautus pinigus).

Kitas argumentas, kuo motyvuojamas atsisakymas mažinti akcizus iki minimalaus ES nustatyto lygio, esą „eksperimentas“ sumažinus akcizus dyzelinui, nepadidino dyzelino suvartojimo (apie tokio eksperimento neįmanomumą jau yra rašę mano kolegos). Tačiau akivaizdu, kad sumažinus akcizą dyzelinui, dyzelino kaina krito. O tai reiškia, kad dėl valdžios veiksmų žmonių ir verslo išlaidos sumažėjo. Kokio dar geresnio rezultato reikia norėti?

Akcizai kurui yra sunkiai suprantami ar pateisinami. Kuras, energija yra kiekvienam žmogui svarbi ir naudinga prekė, kuria naudojamės visi. Bandymai pateikti, kad akcizą kurui moka tik turtingesni, t.y. tie, kurie turi automobilius yra visiškai neteisingas. Už dėl akcizo pabrangusį kurą sumoka ir tie, kurie naudojasi visuomeniniu transportu, ir tie, kurie parduotuvėje perka duoną.

Infrastruktūrą, t.y. kelius ir šviesoforus, išlaikyti reikia. Tačiau kuro akcizai sėkmingai naudojami bendroms išlaidoms, o ne kelių priežiūrai. Jei akcizai kurui būtų naudojami tik infrastruktūros išlaikymui, jie būtų nepalyginamai mažesni, o pats kuras – pigesnis. Dabar net apie 60% kuro kainos sudaro mokesčiai.

Argumentais, apie tai, kad akcizai gelbėja gamtą yra manipuliuojama. Lėšos, surinktos už kuro akcizą naudojamos kitoms reikmėms, o ne gamtos gelbėjimui; gamtai skiriamos išlaidos yra nepalyginamai mažesnės, nei už akcizus surenkami pinigai.

Viskas dar įdomiau, jei paskaičiuotume, kiek žmogus sumoka mokesčių kiekvieną dieną. Žiūrint supaprastintai, negana to, kad jau apmokestinamos pajamos, perkant kurą, dar mokamas ir pridėtinės vertės mokestis, ir akcizas . Tai jau trigubas (jei ne daugiau) apmokestinimas.

Teisintis, neva tokius akcizus kurui liepia taikyti ES, yra nepagrįsta. Kaip rodo duomenys (žr. lentelę žemiau), akcizai kurui Lietuvoje yra didesni, nei nustato ES. Kitaip tariant – didesni akcizai yra ne ES, o mūsų valdžios kūrinys.

Alkoholis

Akcizus alkoholiui pateisinti lyg ir lengviau, nes teigiama, kad alkoholis yra negeras dalykas, tad valdžia, akcizais didindama alkoholio kainą lyg ir prisideda prie alkoholio vartojimo mažinimo.

Tačiau čia susidaro dviprasmiška situacija: valdžia didina mokesčius ir kainą tokio produkto, kurio paklausa yra neelastinga. Kitaip tariant, padidinus akcizą ir prekės kainą, prekės vartojimas sumažėtų, bet nežymiai. Tai reiškia, kad valdžiai didinti akcizą apsimokėtų, nes taip būtų surenkama daugiau mokesčių. Taigi, pažiūrėjus iš kitos pusės, akcizų alkoholiui didinimas yra bandymas pasipelnyti iš tų pačių žmonių, kuriuos valdžia neva gina nuo alkoholio.

Tačiau tai teorinė įžvalga. Praktikoje šalia legalaus alkoholio veikia ir nelegalus – kontrabandinis ar namų gamybos. Dideli akcizai neabejotinai skatina tokio alkoholio vartojimą. Taigi, padidinus akcizą alkoholiui, legalūs pardavimai,t.y. tie pardavimai, kurie atsispindi statistikoje, sumažėja. Bet tai nereiškia, kad sumažėja vartojimas, nes pardavimų statistika neįtraukia nelegalios prekybos.

Labai aukštų alkoholio akcizų šalininkai nesibodi išmesti ir demagogiško argumento, a la tikslas pateisina priemones. Neva, bet kokia kaina yra pateisinama, jei išgelbėjama viena gyvybė ar sveikata. Nesiginčysiu, kad gyvybė ir sveikata brangiausia, ką turime. Tačiau remiantis tokiu argumentu lygiai taip pat galima pateisinti pvz., greičio ribojimą iki 20 km/h. Kas paneigs, kad sumažinus greitį iki 20 km/h smarkiai sumažės avarijų ir žuvusiųjų skaičius? Taigi šis argumentavimo būdas yra netinkamas, o ir pats argumentas – nekorektiškas.

Taigi laikas būtų apleisti abstinentinio fundamentalizmo pozicijas ir pripažinti, kad suaugusių žmonių alkoholio vartojimas nėra nepateisinamas. Sunkiai pateisinama yra tai, kad žiūrint pagal perkamąją galią (t.y. algas) pvz., stipraus alkoholio kaina yra viena didžiausių ES. Viena iš priežasčių – dvigubai ir daugiau didesnis akcizo mokestis.

Pabaigai

Nors teisintis sunkmečiu ir populiaru, tačiau yra vienas elementarus faktas – kuo daugiau valdžia surenka mokesčiais, tuo mažiau lieka žmonėms. Aukštais mokesčiais biudžetą galima subalansuoti tik teoriškai. O galų gale kokia nauda kad ir teorinio biudžeto balansavimo, jei balansas pasiekiamas atimant pinigus iš tų, kam jų labiausiai reikia – žmonių. Realybėje biudžetai balansuojami mažinant išlaidas.

 

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Vaistų kainų reguliavimas: bėda viena nevaikšto

Vyriausybė neseniai pritarė receptinių nekompensuojamų vaistų kainų reguliavimui. Pagal naują įstatymo projektą  bus reguliuojama galutinė kaina vartotojui. Kadangi konkurencija tarp vaistinių yra gan didelė, šis sprendimas gali labai skaudžiai atsiliepti vaistinių savininkams ir klientams. Vaistų kainų reguliavimas, kaip ir bet kokių kitų prekių kainų reguliavimas, yra ydingas, nes iškreipia rinką. Nors tokia politika galbūt ir turi kilnius viešai deklaruojamus tikslus, tikrieji rezultatai yra žalingi visuomenei ir turi nemažai neigiamų poveikių.

Kainų reguliavimas receptiniams nekompensuojamiems vaistams jau buvo taikomas Lietuvoje, tačiau pastebėjus šios politikos trūkumus buvo panaikintas prieš septynerius metus. Sunku suprasti, kokia logika vadovaudamiesi politikai nusprendė grįžti prie šios ydingos praktikos. Galbūt tikimasi, kad per septynerius metus pasikeitė fundamentalūs rinkos dėsniai? Arba tiesiog politikų atmintis labai trumpa.

Šį įstatymo projektą papildė dar vienas, antakius aukštyn keliantis pasiūlymas. Seime buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 50, 57 straipsnių pakeitimo ir papildymo 35(1) straipsniu įstatymo projektas. Šis projektas siūlo uždrausti vaistinių reklamą, uždrausti nurodyti vaistinę, kurioje galima įsigyti tam tikrą vaistą, vaistų reklamoje. Taip pat projektas siūlo, kad Sveikatos apsaugos ministras tvirtintų bazines ir mažmenines kompensuojamų vaistų kainas, o ne didžiausias kainas, kaip buvo anksčiau.

Tokie pasiūlymai negali nestebinti, nes visiškai prasilenkia su ekonomine logika ir realybe. Reguliavimo pagalba bandoma suvienodinti visas vaistines, sulyginti ne tik vaistų kainas, bet ir nuolaidas. Einant šiuo keliu, neužilgo turėtume sulaukti pasiūlymų vienodinti vaistininkių plaukų spalvą, bei balso tembrą. Projekto aiškinamajame rašte vaistinių veikla yra lyginama su notaro, advokato paslaugomis ir teigiama, jog šių profesijų atstovai nesiekia pelno, bet dirba vardan visuomenės intereso, todėl ir vaistinėms turėtų būti taikomi panašūs reklamos apribojimai. Svarbu pabrėžti, jog jeigu nebūtų galimybių iš veiklos užsidirbti, jokie privatūs subjektai neteiktų nei notaro, nei advokato, nei vaistininko paslaugų. Tik pelningai dirbdami šių profesijų atstovai gali teikti visuomenei reikalingas paslaugas. Galimybė reklamuoti savo paslaugas leidžia sėkmingesniems ir geriau dirbantiems ūkio subjektams apie savo paslaugų kokybę informuoti didesnį būrį žmonių.

Taip pat teigiama, jog „viena vaistinė negali būti geresnė negu kita“. Tokie teiginiai tiesiog gąsdina.  Vaistinės gali būti ir tikrai yra skirtingos - vienos didesnės, kitos mažesnės, vienos turi platesnį asortimentą, kitos siauresnį, ir visa ši įvairovė leidžia klientui rinktis jam labiausiai tinkamą paslaugų, įvairovės ir kainos mišinį. Tai, kad vaistai nėra laisvalaikio prekė ir kartais žmonės yra priversti juos pirkti, jokiu būdų nereiškia, kad vaistų rinkai negalioja tie patys rinkos dėsniai. Juk maistas yra taip pat būtinas ir be jo žmogus išgyventų labai trumpai, bet dėl to nesiimama maisto prekių kainų reguliavimo, atvirkščiai, naudojamasi aršios konkurencijos teikiamais privalumais. 

Jeigu būtų įgyvendintas šis įstatymo projektas, būtų šiurkščiai pažeistos laisvos konkurencijos sąlygos vaistinių rinkoje. Geresnės, kokybiškiau paslaugas teikiančios vaistinės prarastų galimybę informuoti klientą apie jų paslaugų kokybę, konkuruoti žemesne kaina ir inovatyviais sprendimais. Tuo tarpu prasčiau dirbančioms vaistinėms būtų suteikiama paskata toliau funkcionuoti neefektyviai, vengiant veiklos optimizavimo ir paslaugų gerinimo, nes jos būtų apsaugotos nuo konkurencijos rinkoje. Šis įstatymas taip pat sumažintų vartotojų gerovę, nes sumažėtų paslaugų ir vaistų įvairovė, o apribojus konkurenciją, tikėtina, ir paslaugų kokybė.

Įstatymo projektas siūlo mažmenines vaistų kainas nustatyti Sveikatos ministrui. Mažmeninei kainai įtakos turi daugybė kintamųjų ir tai yra pagrindinis informacijos sklaidos instrumentas laisvoje rinkoje, todėl sunku suprasti, kaip ministras su savo komanda ruošiasi tas kainas nustatyti. Be to, jeigu jau nusprendžiama reguliuoti kainas, tai turėtų daryti nepriklausoma institucija o ne ministras, nors, iš kitos pusės, jokia taryba ar panašus valdininkų susirinkimas negali atsižvelgti į visus rinką veikiančius aspektus, todėl kiekvieną kartą, kai imamasi kainų reguliavimo, yra nutolstama nuo realios situacijos.
Aiškinamajame įstatymo projekto rašte teigiama, kad dabar vaistinėse „yra reklamuojamos nuolaidos ir tokiu būdu skatinamas vaistų vartojimas.“ Vadovaujantis tokia klaidinga logika, žemesnės visų vaistų kainos taip pat skatintų perteklinį vaistų vartojimą. Tai tiesiog prieštarauja sveikam protui ir įstatymo projekte deklaruojamam vartotojo interesų gynimui. Taip pat konstatuojama, kad šio įstatymo priėmimas neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. Netiesa, įstatymo projektas iškraipys konkurenciją rinkoje ir apsunkins verslo subjektų veiklą apribojimais ir reguliavimais.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Tikėjimas globaliniu atšilimu – oficialiai pripažinta religija

Iš didelio rašto britai baigia išeiti iš krašto. Kaip rašo Economist, į Religijų ir tikėjimo įstatymą (?!) nuo šiol bus įtrauktas ir tikėjimas žmogaus sukeltu globaliniu atšilimu. Ką tai reiškia? Jei anksčiau tave atleido iš darbo, teisme galėjai ginčytis, kad tave atleido neva religiniais sumetimais. Dabar atleisti britai turės galimybę ginčytis, kad juos iš darbo atleido dėl to, kad jie tiki žmogaus sukeltu globaliniu atšilimu.

Economist pateiktus pavyzdžius galima praplėsti. Neatvykai į darbą? Sakai, kad į darbą neatvykai todėl, kad nenorėjai teršti aplinkos. Nespėjai atspausdinti ataskaitos? Sakai, kad taupei popierių. Siunčia į komandiruotę? Atsisakai, nes lėktuvas - tau nepriimtina transporto priemonė. Atleido, nes nevykdai savo pareigų? Duodi darbdavį į teismą, ir įrodinėji, kad darbdavys, liepdamas atlikti darbą, pažeidė tavo, kaip tikinčiojo globaliniu atšilimu, teises.

Kita vertus, galbūt dabar, kai pasaulinė temperatūra krenta, klimato kaitos aktyvistams laikas užsiimti religines pozicijas.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Nauja erdvė dekupažui

Spalio pabaigoje kelios Baltijos šalių nevyriausybinės organizacijos su Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentu Aurelijumi Veryga priešakyje viešai pristatė "Balto pakelio" iniciatyvą. Buvo akcentuojama, jog Baltijos šalys nori būti šios iniciatyvos lyderėmis Europos Sąjungoje. Idėja gan paprasta - prievarta suvienodinti visų cigarečių gamintojų įpakavimus įvedant vienodą baltą pakelį. Deklaruojamas tokios iniciatyvos tikslas - rūkymo mažinimas nepilnamečių bei moterų tarpe. Argumentacija – gražūs cigarečių pakeliai skatina vaikus, moteris ir visus kitus rūkyti, todėl reikia juos uždrausti.

Eilinį kartą, bandant prisidengti visuomenine gerovės tikslais, bandoma suvaržyti vartotojo teisė rinktis. Sutinkant, kad rūkymas kenkia sveikatai, svarbu nepamiršti, jog cigaretės vis tiek yra produktas. Vienos yra kokybiškesnės, kitos pigesnės, vienos stipresnės, kitos lengvesnės. Pakuotės pateikia nemažai informacijos apie produktą vartotojui, leidžia jam pasirinkti. Suvienodinus pakuotes, gamintojams nebeliks argumentacijos tobulinti savo produkcijos, diegti kenksmingumą mažinančių naujovių, nes jie nebegalės visuomenei perteikti savo išskirtinumo.

Sunku pasakyti ką ši iniciatyva turi bendro su rūkymo prevencija nepilnamečių bei moterų tarpe ar bet kokia kita prevencija? Paaugliai rūko ne dėl to, kad juos sužavi spalvingos pakuotės. Draugų spaudimas, norėjimas nepasirodyti prastesniu, jaunatviškas maištas, noras būti suaugusiu ir už save atsakingu – štai tikrosios priežastys. Norint spręsti problemą, visada reikia įsigilinti į jos priežastis, o ne bandyti dangstyti pasekmes ribojant pasirinkimo laisvę ir įvedinėjant beprasmius draudimus.

Suprantant situacijos absurdiškumą belieka tik pajuokauti. Atrodo, kad šios iniciatyvos autoriai mano, jog geriau išmano tabako gaminių rinkodaros peripetijas, nei patys gamintojai. Siūloma privaloma atviro kodo (open source) įpakavimo dizaino akcija - konkursas, „šauni“ mintis. Rūkančios mergaitės galės gražiai išmarginti pakuotes savo mėgstamomis spalvomis, papuošti garbinamų pop dievaičių portretais. Visada skubantys ir neturintys po ranka užrašų knygutės labai apsidžiaugs atsilaisvinusia vieta užrašams ant pakelio. O ką jau kalbėti apie gražiausiai numarginto cigarečių pakelio konkursus. Prekybos centruose turėtų greitai išpopuliarėti akcija - Pirk 3 pakelius cigarečių ir gauk dekupažo rinkinį nemokamai. Trumpai tariant, kiekvienas turės galimybę susikurti sau mieliausią pakuotės dizainą. Juk jau dabar didžiausi sportinių prekių gamintojai suteikia galimybę susikurti savo asmeninį sportinių batelių modelį ir jį nusipirkti, panašios iniciatyvos pastebimos ir kitose srityse, todėl tai nėra nauja idėja.

Vadovaujantis tokia pat logika ir turint omenyje, kad daugybė žmonių kasmet miršta nuo kraujospūdžio, viršsvorio problemų, vertėtų balto įpakavimo apribojimus taikyti darbo, kuriame patiriamas stresas skelbimams, daug riebalų sudėtyje turintiems maisto produktams, saldainiams. Taip pat automobiliams, šuoliams parašiutu, maudynėms ežere. Kaprizingi ir daug potencialaus streso ateityje galintys sukelti jauni žmonės į pasimatymus turėtų eiti su baltais marškinėliais, bei įspėjamaisiais užrašais. Juk santuoka neretai kainuoja labai daug sveikatos. Pasaulis greitai taptų baltas ir „saugus“.

Man, kaip ir didžiajai daliai žmonių, rūkymo sukeliamos bėdos, ne vis vien. Visi mes norime, kad vaikai nerūkytų, sportuotų, ir tausotų savo sveikatą. Taip pat linkime sveiko gyvenimo būdo savo draugams bei šeimos nariams. Tačiau visų svarbiausia yra suprasti, kad tik geru pavyzdžiu ir kokybišku švietimu galima pasiekti norimų rezultatų. Jokie draudimai, įpakavimų ribojimai ar kitokie prasimanymai niekada iš esmės neišspręs problemos.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Apie monopoliją mikroekonomikos paskaitose

Ketverius metus prasimokęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, dabar klausydamas paskaitų dažnai suku sau galvą, kodėl pasiryžau dar dvejiems. Nepaisant to, kartais paskaitoje sudomina vietos, kuriose pasiseka aiškiai apčiuopti fundamentalius skirtumus tarp tradicinės, “mainstream” ekonomikos ir austrų ekonominės mokyklos teorijų.

Išvadų skirtumai yra akivaizdūs, tačiau įdomiausia būna tuomet, kai pasiseka apčiuopti skirtumus prielaidose. Manau, jog šių skirtumų analizė ir lyginimas yra vienas iš geriausių būdų nustatyti, kurios ekonominės mokyklos išvados yra artimiausios realybei.

Neseniai ypač sudomino dalyko “mikroekonominė analizė” monopolinės situacijos rinkoje analizė ir interpretavimas. Monopolisto naudos maksimizavimo uždavinys apibrėžiamas kaip tas, kuriame vienas žaidėjas rinkoje gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas, kokį prekės kiekį gaminti. Tuomet matematiškai arba grafiškai išvedama, kiek prekės monopolistas gamins ir tieks į rinką maksimizuodamas savo pelną. Šis kiekis palyginamas su tuo, kuris būtų pagaminamas tobulosios konkurencijos sąlygomis ir daroma išvada, jog monopolistas gamina mažiau. Sakoma, jog monopolizuotoje rinkoje nėra maksimizuojama bendra gerovė, kadangi vartotojas nukenčia daugiau, nei monopolistas gauna pelno, lyginant su tobulos konkurencijos atveju. Nuo šios išvados iki rinkos reguliavimo – tik vienas žingsnis.

Didžiausias šios analizės klaida (žinoma, neskaitant visų milžiniškų ekonominės realybės supaprastinimų matematiškai išreiškiant vartotojo naudingumo funkcijas (kiek naudos vartotojas gauna iš tam tikro kiekio prekės), paklausos ir pasiūlos kreives)man pasirodė uždavinio pradžioje suformuluojama prielaida, jog monopolistas gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas gaminamos prekės kiekį. Jei kalbėtumėme apie rinkos situaciją, kuomet joje yra tik vienas gamintojas, tačiau nėra sudaryta jokių dirbtinių, teisinių, valdžios nustatytų barjerų kitiems gamintojams ateiti į šią rinką, gamintojas niekada negalės savo praduodamos prekės kainos nustatyti visiškai laisvai. Jo nustatomą kainą visuomet riboja potenciali konkurencija, kuri gali atsirasti tuomet, kai pakėlus kainą iki tam tikros ribos į rinką jau apsimoka ateiti kitam gamintojui. Šioje vietoje mikroekonominės analizės išvados subliūkšta.

Tuomet labai dažnai pasitaikantį požiūrį, jog vienas žaidėjas rinkoje (monopolistas), jei jo buvimui nėra sukuriami dirbtiniai barjerai, yra neišvengiamai vartotojui kenkianti situacija, tenka paneigti. Atvirkščiai, gali būti, jog vienas rinkos žaidėjas kaip tik geriausiai patenkina vartotojo poreikį, kadangi dėl masto grąžos gali gaminti ir parduoti prekę pigiau, o jo kainos didinimą riboja potencialūs konkurentai.

Ekonomikoje, kaip tikriausiai ir visuose kituose moksluose, yra daug įvairiausių mitų. Monopolinės situacijos vertinimas tradicinių ekonomistų akimis yra vienas iš jų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kas kaltas dėl “skurdo”?

Apie skurdą ir santykinį skurdą

Publikacijų skurdo tema šiandiena yra labai daug, ir tokia tendencija lyg ir pateisinama- gi vis dėlto krizė, žmonės praranda darbą ir t.t. Tačiau jei atsiminsite neseną istoriją, tai net ir ankstesnio kilimo laikais, apie „skurdą“ buvo kalbama nemažai. Kodėl taip yra? Viena paprasta priežastis – dauguma kalbėtojų apie „skurdą“ kalba ir cituoja ne tikrąjį skurdą (t.y. kada žmonės neturi ką valgyti), o santykinį skurdą, kurį tiksliau reikėtų vadinti turtine nelygybe, t.y. kiek skiriasi žmonių pajamos.

Paprastas pavyzdys, įsivaizduokite 10 žmonių grupę, kurioje pirmas uždirba tūkstantį, antras du tūkstančius, trečias – tris, ir taip toliau. Pagal ES naudojamą santykinio skurdo apibrėžimą, kad „skursta“ visi tie, kas uždirba mažiau, nei 60 proc. vidurkio (tiksliau –„medianos“, bet šiuo atveju vidurkis ir mediana sutampa) galime suskaičiuoti santykinio skurdo lygį toje grupėje (žr. žemiau).

Vidurkis = (1000 +2000+3000+4000+5000+6000+7000+8000+9000+10000) / 10 = 5500

“Skurdo riba” yra 60 proc. vidurkio, t.y. 5500*0.6 = 3300

Taigi mūsų įsivaizduojamoje žmonių grupėje, santykiniame skurde gyvena 3 žmonės, t.y. tie, kurie uždirba 1000, 2000 ir 3000.

Dabar įsivaizduokime, kad visų grupės žmonių pajamos padidėja du kartus, t.y. tas kuris uždirbdavo 1000 dabar uždirba 2000, tas, kuris uždirdavo 2000 dabar uždirba 4000 ir t.t. Galime suskaičiuoti, ar „santykiniame skurde“ kas nors pasikeitė. (žr. žemiau)

Vidurkis = (2000+4000+6000+8000+10000+12000+14000+16000+18000+20000) / 10 = 11000

“Skurdo riba”, t.y. 60 proc. vidurkio yra 11000*0.6 = 6600

Mūsų įsivaizduojamoje grupėje „santykiniame skurde“ gyvena tie patys 3 žmonės,kurie uždirba 2000, 4000 ir 6000.

Kitaip tariant, nors tie žmonės realiai gyvena 2 kartus geriau (t.y. turi dvigubai daugiau pinigų), pagal santykinio skurdo apibrėžimą jie vis tiek gyvena „skurde“. Akivaizdu, kad taip skaičiuojant, tarp 10 turtingiausių pasaulio žmonių taip pat rastume „skurdžių“.

Dabar įsivaizduokime, kad tos išaugusios pajamos staiga smarkiai sumažėjo: tas kuris uždirbdavo 2000 dabar uždirba 500, tas kuris uždirbdavo 4000, dabar uždirba 1000 ir taip toliau.

Vidurkis = (500+1000+1500+2000+2500+3000+3500+4000+4500+5000) / 10 = 2750

„Skurdo riba“, t.y. 60 proc. vidurkio yra 2750*0.6=1650

„Santykiniame skurde“ gyvena trys žmonės: tie kurie uždirba 500, 1000, 1500

Taigi, net ir smarkiai sumažėjus pajamoms „santykinis skurdas“ nepasikeitė, nepaisant to, kad pajamos sumažėjo 4 kartus.

Tikiuosi šis pavyzdys iliustruoja, kad tarp santykinio skurdo ir realaus skurdo nėra ir negali būti nieko bendro, nes „santykinis skurdas“ rodo pajamų nelygybę, o ne skurdą. Todėl ir visos kalbos apie skurdą, kurioms pagrįsti naudojami nelygybės indikatoriai yra… nepagrįstos.

Kas „neteisinga“: mokesčių sistema ar valdžios pinigų dalybos?

Išsiaiškinus, kad santykinis skurdą iš tikro yra pajamų nelygybė, galime eiti aiškintis toliau, kiek „teisinga“ ar „neteisinga“ yra dabartinė gyventojų pajamų mokesčio sistema. Trumpam pamirškime, kad visi konfiskaciniai mokesčiai iš esmės yra neteisingi, ir pažiūrėkime, ar iš tikro proporcinė gyventojų pajamų mokesčių sistema yra kalta dėl pajamų nelygybės Lietuvoje.

ES statistikoje naudojamas toks palyginimas: kokia pajamų nelygybė šalyje yra po mokesčių, bet prieš perskirstymą (before transfers), ir kokia pajamų nelygybė buvo po perskirstymo (after transfers). Supaprastintai galima teigti, kad bandoma matuoti, tai, kaip valdžia panaudoja mokesčių mokėtojų pinigus pajamų nelygybei mažinti. (žr. žemiau).

(Jei norite naujesnių (tiesa – nepilnų) duomenų, tuomet spauskite čia – santykinio skurdo lygis po mokesčių, prieš perskirstymą ir čia – santykinio skurdo lygis po perskirstymo).

Galima pamatyti įdomių dalykų. Pajamų nelygybė po mokesčių Lietuvoje yra tikrai ne aukščiausia – net aštuoniose šalyse ji yra didesnė. Dar įdomiau: visų didelių mokesčių advokatų mylimoje Švedijoje, pajamų nelygybė po mokesčių yra didesnė, nei Lietuvoje (jei pažiūrėsite atnaujintus duomenis, tas pats galioja ir 2008-aisiais metais). Tad, pažiūrėjus į duomenis, kaltinti dabartinę proporcinių mokesčių sistemą dėl pajamų nelygybės nėra teisinga.

Tačiau jei žiūrėsime į nelygybę po perskirstymo - vaizdas kitoks. Po perskirstymo, Lietuvoje nelygybė iš tikro viena iš didžiausių ES, o Švedijoje – viena mažiausių. Ką tai reiškia?

Labai paprastai – Lietuvoje pinigai skirstomi neefektyviai. Problema yra ne mokesčių sistema, nes, kaip matome, vien po mokesčių nelygybė Lietuvoje nėra didelė. Didesnė nei kitur pajamų nelygybė po perskirstymo atsiranda todėl, kad valdžia pinigus socialinėms išmokoms perskirsto neefektyviai.

Išvados pabaigai

Pirma, gana dažnai, kalbėtojai apie skurdą maišo pajamų nelygybę (santykinį skurdą) ir tikrąjį skurdą. Kaip jau matėme, kuomet tikrasis skurdas suvokiamas kaip pajamų nelygybė, net ir sparčiai gerėjant visų gyvenimui, santykinis skurdas niekur nedingsta. Lygiai taip pat mažėjant pajamoms, santykinis skurdas parodo nelygybę tarp sumažėjusių pajamų, o ne tai, kiek žmonių neturi ko valgyti.

Antra, pritariu tiems, kurie sako, kad tokia statistika (kaip mano naudotoji) iš esmės nieko neparodo, o geriausiu atveju yra kažkiek naudingas įrankis teoriniuose palyginimuose, kurie nedaug ką turi su realia situacija. Deja šie statistiniai duomenys praktiškai nėra kvestionuojami, o įžvalgos ir sprendimai dažnai priimami remiantis būtent statistiniais duomenimis.

Trečia, jei vis dėlto pripažįstame, kad šie duomenys bent iš dalies atspindi realybę, tuomet turėtume pripažinti, kad problema slypi ne mokesčių surinkime, o surinktų mokesčių panaudojime. Esant tokiam neefektyviam mokesčių mokėtojų lėšų naudojimui, didesnis lėšų surinkimas nelygybės nesumažins. Iš to išloš tik pinigų skirstytojai – valdžia.

Ketvirta, ir svarbiausia, nemanau, kad valdžia turi mažinti pajamų nelygybę tarp žmonių, t.y. aktyviai paimti iš vienų žmonių sąžiningai uždirbtus pinigus ir atiduoti kitiems.

Rodyk draugams