BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. JAV gali bankrutuoti jau ateinantį vasarį

Ar įmanoma apriboti milžinišką valstybės skolos augimą? Šis klausimas aktualus ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokesčių mokėtojams. Teoriškai, tokį limitą Lietuvoje mes turime: kasmet tvirtinant valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymą, jame būna patvirtinamas ir vyriausybės grynojo skolinimosi limitas. Jungtinėse Amerikos Valstijose įstatymu tvirtinamas bendras valstybės skolos limitas. Bėda tame, kad šie limitai neatlieka savo funkcijos: vietoje to, kad sustabdytų skolos augimą, jie yra padidinami kaskart, kai norima skolintis daugiau.

Kaip rašo CNN, JAV iždas Kalėdų proga gavo dovanėlę – padidintą valstybės skolos limitą. Nauju prieš pat Kalėdas priimtu įstatymu šis limitas buvo padidintas nuo $12,1 trilijono iki $12,4 trilijono. Tačiau iždui neteks ilgai džiaugtis $290 milijardų didesniu skolos limitu, nes naujoji aukštesnė valstybės skolos riba bus pasiekta jau vasario viduryje. Skolos augimo tempą puikiai iliustruoja palyginimas, kad per pastaruosius 7 metus vidutinis metinis biudžeto deficitas būdavo $304 mlrd., o dabar panašios sumos vos užtenka dviejų mėnesių gyvenimui ne pagal išgales finansuoti.

Didesnis skolos limitas yra dovana iždui todėl, kad pasiekus iki naujojo įstatymo galiojusį limitą, šalis būtų ties defolto riba. Iždo pareigūnai galėtų priimti “esktraordinarias priemones” tam, kad valstybės neištiktų defoltas, t.y. kad būtų įmanoma vykdyti visus įsipareigojimus. Būta atvejų, kai Kongresui nepadidinus skolos limito, iždas tokias priemones taikydavo po kelis mėnesius, tačiau su didėjančiu atotrūkiu tarp pajamų ir išlaidų, iždo priemonės šįkart būtų pratempusios ne daugiau kelių savaičių, o gal ir išvis – vos kelias dienas.

Kokia tuomet skolos limito prasmė, jeigu jis neatlieka savo funkcijos? Na, limitas palieka bent jau teorišką galimybę defoltui ir tuo gali pasinaudoti už griežtesnę fiskalinę politiką pasisakantys politikai. Griežtesnę fiskalinę politiką propaguojantys kongresmenai gali “paspausti” kitus politikus, kad išlaidavimas ir valstybės skola augtų ne taip greitai. Bet ar šie politikai išties išdrįstų pasiųsti savo šalį į defoltą, šitaip parodydami savo prieštaravimą vykdomai politikai? Vis tik tiek JAV, tiek Lietuvos, tiek Graikijos, tiek bet kurios kitos šalies politikams būtų naudinga įsisąmoninti, kad šalies bankrotas yra įmanomas, bei kad su skolų limitus reglamentuojančiais įstatymais nedera elgtis kaip su eilinėm apskaitos knygom, o atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų neturėtų lengvu rankos mostu būti padengiamas skolomis.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Sudegęs Europos Komisijos konkurencijos politikos teatras

clip_image001

Praėjusią savaitę baigėsi dešimt metų trukęs absurdo teatras. Iš dalies džiugu kad pagaliau baigėsi, iš kitos pusės labai gaila, kad iš viso prasidėjo ir truko taip ilgai. Kalbu apie garsiąją „Microsoft“ bylą Europos Komisijoje. Viskas prasidėjo prieš dešimt metų, kai vienas iš dalykų kuriais įmonė buvo apkaltinta buvo tai, jog kartu su „Windows“ automatiškai į kompiuterius būdavo įdiegiama ir interneto naršyklė „Internet Explorer“. Europos Komisija argumentavo, jog tokiu būdu vartotojams yra nesuteikiama teisė pasirinkti, kokią interneto naršyklę jie nori naudoti. Bylos nagrinėjimas užtruko nežmoniškai ilgai, „Microsoft“ teko sumokėti 5,175 milijardo litų baudų ir galiausiai programinės įrangos gigantas sutiko penkeriems metams įsipareigoti vartotojams pateikti pasirinkimo lentelę su populiariausiomis interneto naršyklėmis.

Per dešimt bylos nagrinėjimo metų Europos Komisija taip ir nesusiprato, jog įmonė niekada nevertė vartotojų naudoti jų produkciją, jie visada galėjo pasirinkti „Apple“ kompiuterius su jų operacine sistema, visada turėjo galimybę įsidiegti „Linux“ operacinę sistemą, arba iš viso nesinaudoti kompiuteriu. Netgi pasirinkus „Windows“ operacinę sistemą, niekas nevertė vartotojų naudoti „Internet Explorer“ naršyklės, juk buvo galima parsisiųsti „Mozilla Firefox“, „Opera“ ar kurią nors kitą naršymo programą ir tam tikrai nereikia būti kompiuterių žinovu ar specialistu. Problemos niekada nebuvo, ją tiesiog sukūrė išradingos biurokratų galvos, argumentuodamos tuo, jog „Microsoft“ būdamas rinkos lyderė, piktnaudžiauja savo padėtimi, yra bloga todėl, kad yra didelė.

Viena didžiausių konkurencijos politikos Europos Komisijos istorijoje bylų vyko dėl to, jog „Microsoft“ parduodama vieną produktą, pridėdavo priedą, papildomą programą. Šaržuojant situaciją, tokia pati byla galėtų būti iškelta labai populiarių batų pardavėjui, už tai, jog jis ar ji perkant batus dovanų prideda tik vienos rūšies kojinių porą. Komisija šioje situacijoje būtų įpareigojusi pardavėją leisti pirkėjui pasirinkti, kokią porą kojinių jis nori gauti dovanų. „Aš pirksiu jūsų produktą, bet vietoje šių dovanojamų raudonų kojinių, aš norėčiau gauti mėlynas kojines, jeigu nesutinkate, Jūs piktnaudžiaujate savo padėtimi“ – panašiai turėtų skambėti šioje byloje ginamo vartotojo priekaištas.

Savo kalboje gruodžio 16 dieną Europos Komisijos konkurencijos politikos komisarė Neelie Kroes puikiai iliustravo situacijos absurdiškumą teigdama jog „dabar, pirmą kartą per dešimt metų, interneto vartotojai Europoje turės efektyvų ir nešališką pasirinkimą tarp „Microsoft Internet Explorer“ ir konkuruojančių interneto naršyklių, tokių kaip „Mozilla Firefox“, „Google Chrome“, „Apple Safari“ ir „Opera." Tai tiesiog netiesa, vartotojai visus dešimt metų galėjo pasirinkti, o jų pasirinkimams kaip ir anksčiau, taip ir dabar, įtakos turi tūkstančiai aplinkybių ir priežasčių.

Neelie Kroes tęsia sakydama, jog „situacija buvo tokia, kaip nuėjus i prekybos centrą lentynoje būtų pateikiamas tik vieno gamintojo šampūnas, o kitų gamintojų šampūnai būtų paslėpti ir ne visi apie juos žinotų. Šiandien mes sakome, kad visų gamintojų produktai turėtų būti ant lentynos“. Bet juk „Microsoft“ savo lentyną pasauliniame prekybos centre pasistatė patys, o kitų gamintojų produkcija niekada nebuvo niekur paslėpta, tiesiog jų lentynos šiek tiek mažesnės.

Juokinga ir linksma, tik gaila, jog bilietus į šį spektaklį teko pirkti visiems Europos Sąjungos mokesčių mokėtojams, ir man, ir jums.

Rodyk draugams

Rūta Vainienė. Stebuklų metas “Lietuvos ryte”

Viešoje erdvėje besireiškiantiems žmonėms nutinka linksmų, tiesiog kuriozinių dalykų. Pavyzdžiui, mano kolega kadais telefonu sudiktavęs redaktoriui savo straipsnio pavadinimą „ES: Mesijas per prievartą“ atspausdintame variante rado štai tokį „ES: mes ją per prievartą“. Šiandien ir man nutiko panašus linksmas nutikimas. Lietuvos ryto priede „Vartai“ radau savo pasisakymą nuolaidų kortelių tema, ir nuotrauka ta, ir vardas pavardė teisinga. Tik štai turinys toks, kurio nesakiau ir nesakyčiau. Siūlau ir Jums paskaityti šį mano komentarą - jame yra trys faktologinės klaidos ir mane pažįstantys žmonės labai greitai jas ras.

Ruta

Bet komentaras pralinksmino, ypač išaiškėjusios jo atsiradimo aplinkybės. O buvo taip – korespondentė skambino man, bet pataikė kažkur, nepasitikrino. Pašnekovė, paklausta apie nuolaidų korteles, matyt pasijautė labai pamaloninta – išklojo apie jas savo patirtį. Korespondentė atsiprašė už nesusipratimą, priimame. Tik štai tikroji eilučių autorė liko nežinoma – o gal jos komentaras dienraštyje būtų pakėlęs nuotaiką?ruta2

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Panda Morozovas arba gąsdinanti paralelė

R. Šimašius pandą sugėdintoją gerai palygino su Pavliku Morozovu. Kadangi jau esu iš tos kartos, kuriai neteko apie šią išgalvotą asmenybę mokytis, įdomu buvo panagrinėti jo istoriją. Buvau šokiruotas, kiek Pavliko istorija atitinka dabartines aktualijas. Bet, kaip sakoma, a picture is worth a thousand words. Pažiūrėkite Pavliko diafilmo (toks aparatas vaizdams ant sienos rodyti) juostą patys.

Pavlikas pyksta, kad tėvas su buožėmis bendrauja ir yra nusiteikęs prieš kolūkius.

Čia sužinome, su kokiu buože kalbėjosi tėvas. Kaip sako paveikslėlis, pasirodo “buožė” buvo “perkeltas į šiaurę, nes nekentė Sovietų valdžios ir trukdė kurti kolūkius”. Net žagtelėjau. Kone kiekvienas lietuvis žino, ką reiškia ši frazė. Taigi Pavliko tėvo nusikaltimas - padėjo buožei gauti dokumentus, kad šis galėtų “pabėgti ir keršyti komunistams”. Be komentarų.

Štai čia Pavlikas sužino, kad viešasis (visuomeninis) interesas - pionieriui aukščiau asmeninio. Kažkaip nemaloniai primena diskusijas apie tai kaip “viešasis interesas” gali neleisti nusipirkto Sovietinio kinoteatro vietoje statyti daugiabučio…

Na o štai čia matome, kaip Pavlikas užsiima tuo, kas dabar vadinama “socialine reklama”, “netradicine ekspresija” ir pan. Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad šiuo atveju Pavlikas nepadarė žalos nuosavybei - tai tebuvo tik plakatas. Tuo tarpu privačią nuosavybę sugadinę eko-vandalai D. Britanijoje buvo išteisinti, nes esą kovojo dėl viešojo intereso.

Jei ši istorija sudomino, o tiksliau - suneramino, tai apie pilną diafilmą apie Pavliką galite pamatyti čia. Galbūt perdedu, bet mane ši istorija smarkiai išgąsdino. Kiek dar asmens laisvių ir teisių bus bandoma apriboti argumentuojant “viešuoju interesu”? Jei kam kyla klausimas link kur tai veda - panagrinėkite ne tokią jau seną mūsų istoriją.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Skolos politikams – taram param

Taip, nesuklydot, šįkart apie daugelio mėgstamą knygų ir animacinių filmukų herojų Mikę Pūkuotuką, tik gal šiek tiek kitokį, nei mes jį įpratę matyti. Kviečiu pažiūrėti šį juokingą video.

vinni-pux

Tiesiog nemirtinga Mikės Pūkuotuko (“Medvedevo”) frazė, atsakanti į Knysliuko klausimą repliką, kad prieš savaitę jie jau pasiskolino du milijardus: “Reikia paaiškinti, kur mes juos išleidom. Minutėlę, minutėlę… O gal šitaip: taram param, taram param? Man rodos, neblogai!” Mikė Pūkuotukas pažeria ir kitų išminties perliukų, pamokydamas visus besiskolinančius politikus: “Svarbiausia sudaryt įspūdį, kad mes ruošiamės tuos pinigus grąžinti”.

Pūkuotukas gal yra aukštesnėje už kitus maniakiško skolinimosi stadijoje, jis tiesiog vaikšto ir prašinėja, bet manau, galima įžvelgti daug panašumų tarp milžiniškais kiekiais besiskolinančių valstybių ir šio filmuko herojaus. Pavyzdžiui, pasiskolinti pinigai yra pravalgomi ir neaišku, kaip jie bus grąžinti – jokio plano niekas neturi…

Kitų metų pabaigoje Lietuvos valstybės skola pasieks 40 proc. BVP. Kad ir ką jie besakytų, politikams ir valdininkams skolinimasis yra lengva išeitis – jeigu nesiskolintumėm, šaltuose kabinetuose sėdintys biurokratai gal greičiau pradėtų gerinti verslo sąlygas, naikinti reguliavimus, vykdytų reformas, nes pajaustų tiesioginį suvaržytos rinkos poveikį – tuščią biudžetą. Skolinimasis tad maskuoja tikrąją padėtį ir leidžia nieko nedaryti.

Taip ir gyvenam – maniakiškai lakstom po girelę, ieškodami pas ką dar pasiskolinti, bandom sudaryti vaizdą, kad tuos pinigus grąžinsim, o pasiskolintus pinigus išleidžiam taram param…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Šventinis palinkėjimas globalinio atšilimo tema

Krinta snaigės, pasaulis susifokusavęs į Kopenhagą ir klimato kaitą, o aš nuo šios temos jau pavargau. Čia jau seniai dominuoja nebe mokslas ir net ne ekonomika, o vien politika. Globalinis atšilimas valdžiai tapo tiesiog dar vienu būdu pateisinti valdžios intervenciją. O tam pasitelkiamos visos propagandos priemonės - nuo fantastinių filmų iki vaikų. Diskutuoti su žmonėmis, kurie savo tikslui pasiekti naudoja vaikus (ir tuo pat metu, kritikuoja „McDonalds”  ar „CocaCola” dėl to, kad pastarieji neva sąmoningai taikosi į vaikus) nelabai yra ką.

Tokioje niūrioje nuotaikoje kuriu savotišką šventinį palinkėjimą globalinio atšilimo tema.

Tegul mokslininkai lieka mokslininkais. Ginčytis, vienas kitą neigti, teigti, tikrinti ir t.t. yra mokslinio darbo esmė. Tiesioginis ar net netiesioginis kišimasis yra nepateisinamas. Įdomu, kiek buvo finansuota studijų „įrodyti” globalinį atšilimą, ir kiek jį „paneigti”. Kitaip tariant, turint galvoje politinį klimatą, kaip manote, skirstant pinigus (dažniausiai - viešus) tyrimams, kurie tyrimai buvo labiau finansuojami - įrodyti klimato žalą, ar kvestionuoti globalinio atšilimo tikimybę? Galiausiai, tie tyrimai, kurie, dėl aukščiau išvardintų priežasčių, buvo atlikti privačiais pinigais, iš karto buvo apšaukti „nupirktais”.

Tegul globalinis atšilimas ir jo pasekmės būna vertinamos standartinėmis ir visuomet naudojamomis metodikomis. Laiko pirmenybė, t.y. dėsnis, kad dalykai ateityje yra mažiau vertingi, nei dalykai dabar, yra vienas iš kertinių ekonominio skaičiavimo principų. Jo negalima ignoruoti ar keisti, net ir globalinio atšilimo atveju. Tad nesvarbu, dėl kokių priežasčių - sukeltų žmogaus ar natūralių - jei Tuvalu ar kokia kita sala po 75 metų atsidurs po vandeniu, efektyviau yra kaupti pinigus persikraustymui, nei stengtis paveikti pasaulinį vandenyno lygį. Per pastaruosius 150 metų vandenynas pakilo apie vieną metrą. Ar kas nors bent pastebėjo?

Tegul problemos būna sprendžiamos tiesiogiai, o ne „per aplinkui”. Jei žmonės miršta nuo maliarijos, ir mes norime jiems padėti, investuokime į priemones dabar - apsauginius tinklelius ir insekticidus. Taip išgelbėsime žymiai daugiau gyvybių su žymiai mažiau resursų, nei bandydami pakeisti klimatą ir taip stabdyti maliariją (čia Bjorn Lomborg dažnai naudojamas pavyzdys). O ar negalima daryti ir to, ir to? Galima, bet čia susiduriame su neišvengiama resursų trūkumo problema, todėl visuomet reikia rinktis, kad ir kaip nežmogiškai tai beskambėtų.

Lenkiu galvą prieš tuos, kurie, nors ir galėdami, nepasidavė populiarumo ir pinigų bangai (taip, globalinis atšilimas - didelis biznis, pradedant „žaliąja energija”, baigiant emisijų prekyba). Kurie, net ir rizikuodami būti apšaukti „holokausto neigėjais”, melagiais ar parsidavėliais užsiėmė mokslu ar pagrįstais ekonominiais skaičiavimais. Sveikinu tuos, kurie asmeniniame gyvenime, draugų ir kolegų tarpe nepasidavė, nepriėmė populiarios pozicijos ir apie globalinį atšilimą žino iš IPCC ar kitų šaltinių, o ne mokslinės fantastikos kūrinių.

P.S. Na, o tie, kurie mėgavotės Alo Goro knygomis, pozavote žurnalų viršeliams su „žaliaisiais maišeliais”, ką tik išlipę iš lėktuvo, aiškinote apie būtinybę riboti CO2, ar kalbėjote pasaulio neturtingųjų vardu - tikiuosi,  kad kai Kalėdų Senelis (ar Senelis Šaltis) jums atneš anglies gabalą, susimąstysite apie tai, kas tiekia energiją jūsų patogiam gyvenimui.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Reguliavimai multiplikuojasi

taxi Universalus dėsnis: vienas valdžios įsikišimas į savanoriškus žmonių santykius visuomet pareikalauja tolimesnio kišimosi. Kuo šis kišimasis ir reguliavimas yra kvailesnis, tuo daugiau iš jo atsirandančių skylių tenka kamšyti.

Geras pavyzdys – draudimas prekiauti alkoholiu po 10 valandos vakaro. Čia nenoriu gilintis į šio draudimo absurdiškumą, tačiau aišku viena – draudimas prekiauti alkoholiu po 10 valandos tikrai nepakeis žmonių pomėgių vartoti alkoholį. Ten kur yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Vienintelis skirtumas, jog esant draudimui poreikis patenkinamas su „nelegalumo“ rizikos antkainiu. Vienas iš pavyzdžių – pastaruoju metu paplitęs taksistų prekiavimas alkoholiniais gėrimais.

Kaip ir buvo galima tikėtis, valdžia priėmė įstatymo pataisas, draudžiančias taksi vairuotojams darbo metu laikyti ir gabenti alkoholio produktus. Daug šurmulio tai nesukels, tikriausiai alkoholiu bus prekiaujama lygiai taip, kaip ir iki šiol, tik kaina padidės dar labiau. Galbūt bus nubaustas vienas kitas taksistas. Neišspręs tai nei alkoholio vartojimo, nei jo nelegalaus pardavinėjimo problemų. Ta pačia argumentacija beliko tik laiko klausimas, kada alkoholiu bus uždrausta prekiauti kioskuose.

Tačiau mintis aiški – vienas įsikišimas sukelia kitų įsikišimų poreikį, kol apsižiūrime, jog reguliuojamas kiekvienas mūs gyvenimo aspektas. „Retai visa laisvė prarandama iš karto“ (David Hume).

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Biurokratas ir Briuselyje biurokratas

Kartais apima jausmas, kad tik Lietuvoje įmanoma tai, kad koks nors vienas Seimo narys, nuo valstybės slepiantis mokesčius, registruojantis automobilį ne Lietuvoje, pradeda dėtis pensininkų draugu. Arba kad koks nors kitas Seimo narys/ė teatrališko rūpesčio surauktu veidu gyvenimo būdo laidoje pasakoja apie tai, kaip jų šeima taupo maistui ir pragyvenimui. Arba, kad visa grupė Seimo narių maniakiškai įsikibę brangių automobilių (išperkamosios) nuomos, seka pasakas apie būtinybę apsaugoti nacionalines vertybes.

Bet štai „maloniai nuotaiką praskaidrina” ir broliškosios Europos Sąjungos biurokratai. Pastarieji pasirodo paskelbė streiką, nes šiais metai jiems nenorima didinti atlyginimų! Išgirdote teisingai, streikas vyksta net ne dėl to, kad vyksta koks nors atlyginimų mažinimas (kas būtų visiška natūralu ekonominio sunkmečio metais), o dėl to, kad nevyksta algų didinimas.

Net nebežinau ką čia ir bepridurti. Begyvenant aplinkoje izoliuotoje nuo realaus pasaulio, matyt, išsivysto visiškas atitrūkimas nuo realybės.

Economist blog‘as gana vaizdžiai palygino ES biurokratų su viduramžių Kinijos dvaro valdininkų gyvenimą - nuobodus, paauksuotas narvelis.

Prisipažinsiu, aš suprantu abi puses. Turint galvoje, kad atlyginimų sistema buvo sutarta seniai, jos ignoravimas, bent jau teisiškai, yra sudėtingas. Kita vertus, turint galvoje, kad viešojo sektoriaus atlyginimai kai kuriose šalyse, pvz., Airijoje ar Latvijoje yra smarkiai karpomi, ES šauniausiųjų noras pasidovanoti sau didesnį atlyginimą atrodo keistai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jie ir taip turi aibę privilegijų. Nuo neapmokestinamų atlyginimų, išmokų būstui , išmokų vaikams ir subsidijuojamas vietas Europos mokyklose, iki „emigrantų išmokų”, kurios mokamos net ir tiems, kurie Briuselyje gyvena jau daug metų.

Life on the EU gravy-train is not to be envied, Economist

Privačiame sektoriuje atlyginimą iš esmės nustato tavo darbo rezultatai. Tuo tarpu atrodo, kad valdžios sektoriaus atlyginimai nustatomi pagal tai, kiek žmogui reikia kompensuoti, kad jis imtųsi tokio sunkaus ir nedėkingo darbo - būti valdžioje (ar bent jau dirbti valdžiai). Kiek pamenu, anksčiau Seimo nariai argumentuodavo, kad, būdami Seime, jie praranda kvalifikaciją, nebegali grįžti į darbo rinką ir pan., ir todėl nebeišrinktiems Seimo nariams reikėtų mokėti periodines išmokas (rentas).

Ką gi, situacija tikrai nepavydėtina. Bet, kaip primena, the Economist, anksčiau būdavo blogiau. Aukščiausiais viduramžių Kinijos dvaro valdininkais galėdavo būti tik eunuchai.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Nesąmonių neverta tobulinti

Kolega Giedrius Kadziauskas, teigdamas, kad „panaikinti nesąmonei - reikia studijos“ buvo per daug mandagus. Savo prikurtų nesąmonių valdžia nenaikina net tada, kuomet realybėje mato nesąmoningas nesąmonės pasekmes. Dar daugiau, nesąmonių nenaikina net ir tada, kai patys tų nesąmonių nesugeba paaiškinti.

Kalbu apie „Verslo žinių“ aprašytą situaciją, (vz.lt – kol kas nepilnas straipsnis). Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas priimtas jau beveik 10 metų, tačiau kol jo vykdyti nesiėmė Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), tol jis realiai neveikė ir didelių problemų nekėlė. Tačiau įstatymą pradėjus vykdyti, pasirodė ir visas jo gražumas. Pasirodo, už žemės ūkio produkciją įstatyme numatytu terminu reikia atsiskaityti net ir su užsienio tiekėjais. Net jei tiekėjai ir patys sutinka su ilgesniu atsiskaitymo terminu. (priešingu atveju – reikia mokėti palūkanas).

Paprašius išaiškinti tokį sprendimą valdžia tesugebėjo pasakyti, kad teisės aktų aiškinimas – ne jų darbas. Nuostabu. Nesąmones leisti ir versti verslą pagal jas gyventi – valdžios darbas. Nesąmones bent jau paaiškinti – jau nebe (žemiau - ŽŪM atsakymas, “Verslo žiniose” dar ir panašus Finansų ministerijos atsakymas)

Šis atvejis su atsiskaitymo terminais iliustruoja ir kitą problemą. Panašūs įstatymai buvo ir yra stumiami pasitelkus prekybos centrų baubą, t.y. problema tai – kad prekybos centrai laiku neatsiskaitinėja su tiekėjais. Spėju, kad net nemaža dalis objektyvių stebėtojų apie šiuos įstatymus galvoja maždaug taip „Gal ir negeras įstatymas, bet su tais prekybos centrais reikia kažką daryti“.

Grįžkime į realybę ir truputį palikime prekybos centrus. Problemos dėl įstatyme numatytų atsiskaitymo terminų kyla ir tiems žemės ūkio produktų rinkos dalyviams, kuriems šis įstatymas neva turėjo padėti. „Verslo žinių“ aprašytame atvejyje – perdirbėjams. Kitaip tariant bandant įgelti prekybos centrams, tyčia ar netyčia, nukentėjo ir visi kiti rinkos dalyviai.

Taikant tikrai skaidrias ir nediskriminacines teisines priemones logiškai neturėtų būti galima išskirti vieno rinkos dalyvio (t.y. prekybos centrų) ir jam taikyti specialius apribojimus; taigi apribojimų pasekmes jaučia visi grandinės žaidėjai. Taigi užsiimti nesąmonės tobulinimu - bergždžias darbas. Minėto įstatymo nereikėjo nei prieš 10 metų, nei dabar.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Valdžios turto pardavimas – geras žingsnis

Akį patraukė žinutė, kad Vilniaus miesto savivaldybė pradeda turto pardavimą. Apie tai, kad valdžiai priklausantį turtą reikia parduoti, rašiau jau ne kartą. Kam Vilniaus miesto savivaldybei reikalingi poilsio namai pajūryje - geras klausimas. Spėju, kitų miestų savivaldybės, paieškojusios taip pat rastų, ką parduoti.

Taip pat spėju, kad kils ir nepasitenkinimo banga, kurios esmė - dabar parduoti nereikia, nes dabar, esą, kritusios kainos. Kontraargumentus jau esu surašęs ankstesniame įraše.

R. Kuodžio pastabos apie savivaldybės pastato pardavimą įdomios, bet ginčą su Vilniaus miesto meru paliksiu jo dalyviams. Tačiau R. Kuodis gerai iliustruoja įgimtą politikų ydą ir talentą - iš mokesčių mokėtojų atimtų pinigų išleidimą pateikti kaip nuopelną mokesčių mokėtojams.

Pavyzdžiui, savivaldybė netrukus ketina rekonstruoti Sereikiškių parką Vilniuje. Kaip žiniasklaidoje giriasi merija, parkas ketinamas atkurti į „originalų” - taip, kaip jis atrodė, kai buvo įrengtas 1882 metais, pagal garsaus dailininko A.Strausso projektą. Kaip rašoma merijos interneto puslapyje, „parke ketinama įrengti botanikos sodą, buvusį vienuolyno sodą, oranžeriją, specialią vietą kameriniams renginiams, alpinariumą, rožyną. Sereikiškių parke taip pat numatoma pastatyti tris žaidimų aikšteles įvairaus amžiaus vaikams, šachmatų ir petankės aikšteles, kelias kavines ir restoranus. Bus įrengti tvenkiniai - šiltuoju metų laiku čia veiks fontanai, o žiemą - čiuožykla”.

Supraskite, aš ne prieš parkus. Bet ar nuosmukio metu, kai yra nemažai žmonių ant bado ribos, tai yra prioritetas? Štai kur ekonominis klausimas!

Tačiau viešųjų ryšių aspektu politikui prieš rinkimus svarbiau parkas, nes, jei tyliai paremsi anoniminius badaujančius, apie tai sužinos mažiau rinkėjų nei apie pompastišką parko atidarymą.

Čia jau galima grįžti prie dangoraižio. Kuo politikui žavus jo pardavimas ir išsinuomojimas? Ogi pinigų srautu! Iš karto gauni 100 mln. Lt, o nuomos mokesčius mokės jau po tavęs ateinantys politikai. 100 mln. Lt prieš rinkimus gali praversti parodomiesiems projektams a la Sereikiškių parkas ar Babilono bokštas.

R.Kuodis. Savivaldybės dangoraižis: dar vienas „monkės biznis”

Prisiminkite, kaip rinkėjai vertina politikus, ypač savivaldybių lygmenyje. Geras ne tas meras, kuris įvedė fiskalinę discipliną, ar bandė subalansuoti pajamas ir išlaidas. Geras tas, kuris „miestui nuveikė daug”, t.y. pristatė pastatų, infrastruktūros objektų ir pan. Rinkėjas kažkodėl pamiršta, kad už tuos pastatus moka ne kas kitas, o jis pats. Miesto vadovo indėlis (jei toks iš viso yra) - išleisti ne savo pinigai, gaunama nauda - pripažinimas. Nenuostabu, kad infrastruktūros projektai, nacionaliniai stadionai ir t.t. net idealiame pasaulyje, kur neegzistuoja „otkatai” , tiesiog pasmerkti būti populiariais.

Taigi teisinga politika būtų tokį turtą parduoti, ir daugiau nebestatyti. O parduoti švariai ir už didžiausią pasiūlytą kainą. Gražių (o kai kam ir negražių) pastatų sėkmingai gali pristatyti privatus verslas.

Rodyk draugams