BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rūta Vainienė. Stebuklų metas “Lietuvos ryte”

Viešoje erdvėje besireiškiantiems žmonėms nutinka linksmų, tiesiog kuriozinių dalykų. Pavyzdžiui, mano kolega kadais telefonu sudiktavęs redaktoriui savo straipsnio pavadinimą „ES: Mesijas per prievartą“ atspausdintame variante rado štai tokį „ES: mes ją per prievartą“. Šiandien ir man nutiko panašus linksmas nutikimas. Lietuvos ryto priede „Vartai“ radau savo pasisakymą nuolaidų kortelių tema, ir nuotrauka ta, ir vardas pavardė teisinga. Tik štai turinys toks, kurio nesakiau ir nesakyčiau. Siūlau ir Jums paskaityti šį mano komentarą - jame yra trys faktologinės klaidos ir mane pažįstantys žmonės labai greitai jas ras.

Ruta

Bet komentaras pralinksmino, ypač išaiškėjusios jo atsiradimo aplinkybės. O buvo taip – korespondentė skambino man, bet pataikė kažkur, nepasitikrino. Pašnekovė, paklausta apie nuolaidų korteles, matyt pasijautė labai pamaloninta – išklojo apie jas savo patirtį. Korespondentė atsiprašė už nesusipratimą, priimame. Tik štai tikroji eilučių autorė liko nežinoma – o gal jos komentaras dienraštyje būtų pakėlęs nuotaiką?ruta2

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Panda Morozovas arba gąsdinanti paralelė

R. Šimašius pandą sugėdintoją gerai palygino su Pavliku Morozovu. Kadangi jau esu iš tos kartos, kuriai neteko apie šią išgalvotą asmenybę mokytis, įdomu buvo panagrinėti jo istoriją. Buvau šokiruotas, kiek Pavliko istorija atitinka dabartines aktualijas. Bet, kaip sakoma, a picture is worth a thousand words. Pažiūrėkite Pavliko diafilmo (toks aparatas vaizdams ant sienos rodyti) juostą patys.

Pavlikas pyksta, kad tėvas su buožėmis bendrauja ir yra nusiteikęs prieš kolūkius.

Čia sužinome, su kokiu buože kalbėjosi tėvas. Kaip sako paveikslėlis, pasirodo “buožė” buvo “perkeltas į šiaurę, nes nekentė Sovietų valdžios ir trukdė kurti kolūkius”. Net žagtelėjau. Kone kiekvienas lietuvis žino, ką reiškia ši frazė. Taigi Pavliko tėvo nusikaltimas - padėjo buožei gauti dokumentus, kad šis galėtų “pabėgti ir keršyti komunistams”. Be komentarų.

Štai čia Pavlikas sužino, kad viešasis (visuomeninis) interesas - pionieriui aukščiau asmeninio. Kažkaip nemaloniai primena diskusijas apie tai kaip “viešasis interesas” gali neleisti nusipirkto Sovietinio kinoteatro vietoje statyti daugiabučio…

Na o štai čia matome, kaip Pavlikas užsiima tuo, kas dabar vadinama “socialine reklama”, “netradicine ekspresija” ir pan. Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad šiuo atveju Pavlikas nepadarė žalos nuosavybei - tai tebuvo tik plakatas. Tuo tarpu privačią nuosavybę sugadinę eko-vandalai D. Britanijoje buvo išteisinti, nes esą kovojo dėl viešojo intereso.

Jei ši istorija sudomino, o tiksliau - suneramino, tai apie pilną diafilmą apie Pavliką galite pamatyti čia. Galbūt perdedu, bet mane ši istorija smarkiai išgąsdino. Kiek dar asmens laisvių ir teisių bus bandoma apriboti argumentuojant “viešuoju interesu”? Jei kam kyla klausimas link kur tai veda - panagrinėkite ne tokią jau seną mūsų istoriją.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Skolos politikams – taram param

Taip, nesuklydot, šįkart apie daugelio mėgstamą knygų ir animacinių filmukų herojų Mikę Pūkuotuką, tik gal šiek tiek kitokį, nei mes jį įpratę matyti. Kviečiu pažiūrėti šį juokingą video.

vinni-pux

Tiesiog nemirtinga Mikės Pūkuotuko (“Medvedevo”) frazė, atsakanti į Knysliuko klausimą repliką, kad prieš savaitę jie jau pasiskolino du milijardus: “Reikia paaiškinti, kur mes juos išleidom. Minutėlę, minutėlę… O gal šitaip: taram param, taram param? Man rodos, neblogai!” Mikė Pūkuotukas pažeria ir kitų išminties perliukų, pamokydamas visus besiskolinančius politikus: “Svarbiausia sudaryt įspūdį, kad mes ruošiamės tuos pinigus grąžinti”.

Pūkuotukas gal yra aukštesnėje už kitus maniakiško skolinimosi stadijoje, jis tiesiog vaikšto ir prašinėja, bet manau, galima įžvelgti daug panašumų tarp milžiniškais kiekiais besiskolinančių valstybių ir šio filmuko herojaus. Pavyzdžiui, pasiskolinti pinigai yra pravalgomi ir neaišku, kaip jie bus grąžinti – jokio plano niekas neturi…

Kitų metų pabaigoje Lietuvos valstybės skola pasieks 40 proc. BVP. Kad ir ką jie besakytų, politikams ir valdininkams skolinimasis yra lengva išeitis – jeigu nesiskolintumėm, šaltuose kabinetuose sėdintys biurokratai gal greičiau pradėtų gerinti verslo sąlygas, naikinti reguliavimus, vykdytų reformas, nes pajaustų tiesioginį suvaržytos rinkos poveikį – tuščią biudžetą. Skolinimasis tad maskuoja tikrąją padėtį ir leidžia nieko nedaryti.

Taip ir gyvenam – maniakiškai lakstom po girelę, ieškodami pas ką dar pasiskolinti, bandom sudaryti vaizdą, kad tuos pinigus grąžinsim, o pasiskolintus pinigus išleidžiam taram param…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Šventinis palinkėjimas globalinio atšilimo tema

Krinta snaigės, pasaulis susifokusavęs į Kopenhagą ir klimato kaitą, o aš nuo šios temos jau pavargau. Čia jau seniai dominuoja nebe mokslas ir net ne ekonomika, o vien politika. Globalinis atšilimas valdžiai tapo tiesiog dar vienu būdu pateisinti valdžios intervenciją. O tam pasitelkiamos visos propagandos priemonės - nuo fantastinių filmų iki vaikų. Diskutuoti su žmonėmis, kurie savo tikslui pasiekti naudoja vaikus (ir tuo pat metu, kritikuoja „McDonalds”  ar „CocaCola” dėl to, kad pastarieji neva sąmoningai taikosi į vaikus) nelabai yra ką.

Tokioje niūrioje nuotaikoje kuriu savotišką šventinį palinkėjimą globalinio atšilimo tema.

Tegul mokslininkai lieka mokslininkais. Ginčytis, vienas kitą neigti, teigti, tikrinti ir t.t. yra mokslinio darbo esmė. Tiesioginis ar net netiesioginis kišimasis yra nepateisinamas. Įdomu, kiek buvo finansuota studijų „įrodyti” globalinį atšilimą, ir kiek jį „paneigti”. Kitaip tariant, turint galvoje politinį klimatą, kaip manote, skirstant pinigus (dažniausiai - viešus) tyrimams, kurie tyrimai buvo labiau finansuojami - įrodyti klimato žalą, ar kvestionuoti globalinio atšilimo tikimybę? Galiausiai, tie tyrimai, kurie, dėl aukščiau išvardintų priežasčių, buvo atlikti privačiais pinigais, iš karto buvo apšaukti „nupirktais”.

Tegul globalinis atšilimas ir jo pasekmės būna vertinamos standartinėmis ir visuomet naudojamomis metodikomis. Laiko pirmenybė, t.y. dėsnis, kad dalykai ateityje yra mažiau vertingi, nei dalykai dabar, yra vienas iš kertinių ekonominio skaičiavimo principų. Jo negalima ignoruoti ar keisti, net ir globalinio atšilimo atveju. Tad nesvarbu, dėl kokių priežasčių - sukeltų žmogaus ar natūralių - jei Tuvalu ar kokia kita sala po 75 metų atsidurs po vandeniu, efektyviau yra kaupti pinigus persikraustymui, nei stengtis paveikti pasaulinį vandenyno lygį. Per pastaruosius 150 metų vandenynas pakilo apie vieną metrą. Ar kas nors bent pastebėjo?

Tegul problemos būna sprendžiamos tiesiogiai, o ne „per aplinkui”. Jei žmonės miršta nuo maliarijos, ir mes norime jiems padėti, investuokime į priemones dabar - apsauginius tinklelius ir insekticidus. Taip išgelbėsime žymiai daugiau gyvybių su žymiai mažiau resursų, nei bandydami pakeisti klimatą ir taip stabdyti maliariją (čia Bjorn Lomborg dažnai naudojamas pavyzdys). O ar negalima daryti ir to, ir to? Galima, bet čia susiduriame su neišvengiama resursų trūkumo problema, todėl visuomet reikia rinktis, kad ir kaip nežmogiškai tai beskambėtų.

Lenkiu galvą prieš tuos, kurie, nors ir galėdami, nepasidavė populiarumo ir pinigų bangai (taip, globalinis atšilimas - didelis biznis, pradedant „žaliąja energija”, baigiant emisijų prekyba). Kurie, net ir rizikuodami būti apšaukti „holokausto neigėjais”, melagiais ar parsidavėliais užsiėmė mokslu ar pagrįstais ekonominiais skaičiavimais. Sveikinu tuos, kurie asmeniniame gyvenime, draugų ir kolegų tarpe nepasidavė, nepriėmė populiarios pozicijos ir apie globalinį atšilimą žino iš IPCC ar kitų šaltinių, o ne mokslinės fantastikos kūrinių.

P.S. Na, o tie, kurie mėgavotės Alo Goro knygomis, pozavote žurnalų viršeliams su „žaliaisiais maišeliais”, ką tik išlipę iš lėktuvo, aiškinote apie būtinybę riboti CO2, ar kalbėjote pasaulio neturtingųjų vardu - tikiuosi,  kad kai Kalėdų Senelis (ar Senelis Šaltis) jums atneš anglies gabalą, susimąstysite apie tai, kas tiekia energiją jūsų patogiam gyvenimui.

Rodyk draugams