BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Taupymas kraustosi į Valakampius

Mokesčių mokėtojams ausį rėžia ir pasipiktinimą kelia biurokratinio aparato išlaidavimas. Paprasti žmonės turi mokėti už savo atostogas, tuo tarpu viešojo sektoriaus darbuotojai gali atostogauti subsidijuojamose poilsiavietėse. Nemažai pasipiktinimo kelia ir įvairūs “mokymai” Druskininkuose ar kituose kurortuose, viešbučiuose. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad šiandien Vilniaus pakraštyje esančiame viešbutyje “Vila Valakampiai” Finansų ministerija rengia viešojo kalbėjimo mokymus? vila-valakampiai

Nekvestionuoju tokių mokymų poreikio ir naudos, tačiau nejaugi nei vienoje ministerijoje ar kitoje valstybinėje įstaigoje Vilniuje neatsirado nei vienos laisvos salės, kur būtų galima surengti šiuos mokymus? O gal laisvos salės net neieškota? Aišku, ministerijos salėje gal ne taip jauku ir prabangu, tačiau ar tai priežastis nuomotis patalpas tuo metu, kai kiekviename žingsnyje biurokratus turėtų spausti poreikis taupyti biudžeto lėšas? Kaip rašoma “Vilos Valakampiai” interneto svetainėje, didžiosios konferencijų salės nuoma vienai dienai kainuoja 500 Lt, mažos salės – 400 Lt.

- Ech, debilavota pele, nieko jūs nesuprantat – šitaip yra mažinama Finansų ministerijos sąskaita už elektrą!

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Jei esi žaliasis – leidžiama užsiimti chuliganizmu

Globalinio atšilimo propaganda pasiekė aukštumas. Štai Europos Komisijos atstovybė finansuoja ir platina filmuką, kurio siužetas maždaug toks: vaikas apsirengęs pandos kostiumu prakiurdo automobilio padangą ir liepia važiuoti dviračiu. http://www.youtube.com/watch?v=YcShcgLRgSE arba pačiame atstovybės puslapyje http://ec.europa.eu/lietuva/news_hp/news/14092009_padek_pandai_lt.htm

Pirma, EK aiškiai parodo kokių priemonių reikia imtis prieš tuos, kurie nepaklūsta diktatui ir ruošiasi galvoti savo galva - prievarta ir turto sugadinimas. Kitaip tariant, arba važiuoji su dviračiu, arba nevažiuoji iš viso.

Antra, nereikalingos ES ir nacionalinės institucijos skirtos audiovizualinio turinio kontrolei, tiesiog per galvą verčiasi besistengdamos pateisint savo egzistavimą - reguliuoja, kokiais intervalais per TV galima rodyti reklamą, kokius vaizdus galima rodyti, o kokių ne. Tuo tarpu į ši „socialinė reklama” ne tik kad niekam neužkliuvo, bet ją finansuoja ir platina pati valdžia. Ko tuomet stebėtis, kai nenaudeliai išdaužo automobilio langus ar dar kitaip niokoja turtą (kas beje vyksta kitose šalyse)? Jie tik seka valdžios finansuojamos „socialinės reklamos” pavyzdžiu.

Galim tik įsivaizduoti, koks triukšmas būtų kilęs, jei panašaus pobūdžio reklamą platintų ES politikai prieštaraujanti grupė. Įsivaizduokime kokie nors „socialinę reklamą”, kurioje sudaužoma imigranto parduotuvės vitrina. Arba „socialinę reklamą”, kur automobilis pervažiuoja neleistinoje vietoje pastatytą dviratį. Garantuoju, kad tokia reklama būtų buvusi pasmerkta, o jos rengėjai pavadinti nusikaltėliais ar mažų mažiausiai nesubrendėliais.

O dabar visi tyli, visiems viskas gerai - nuo „partinės linijos” nenukrypta. Ką gi, belieka laukti ES finansuojamos Orveliškos „neapykantos dviminutės” nukreiptos į ES glaudesnės integracijos priešininkus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: 50 būdų, kaip išleisti mokesčių mokėtojų pinigus

Liberalus institutas Open Europe, publikuoja smagią, tačiau - kas baisiausia – tikrą ataskaitą apie ES pinigų švaistymą: 50 new examples of EU waste. Ataskaitą galima kritikuoti dėl išsamumo, tačiau ji įdomi tuo, kad galima pamatyti kai kuriuos konkrečius juokingus projektus. Kitaip tariant , ta ataskaita tik „viršūnėlės“ to, kaip valdžia neatsakingai leidžia žmonių pinigus.

Įpatingai įstrigo šis pavyzdys (laisvas vertimas - mano paties). Europos Komisija remia „inovatyvią animaciją internete - Helpisodes“ kur 12 animacinių veikėjų, pavadintų „padėjėjais“ padeda žmonėms mesti rūkyti. Tai yra dalis 72 milijonų Eurų kampanijos prieš rūkymą dalis, kuriai įsigyta „didelis pripučiamas objektas keliaujantis po 25 ES sostines “. Tuo pat metu ES ir toliau subsidijuoja tabako auginimą Europoje, kuris mokesčių mokėtojams kainuoja 293 milijonų Eurų per metus.

Pirma, dabar gal ir juokinga, bet netrukus Lietuva nustos iš ES gauti daugiau, nei sumoka, tad visose panašiose veiklose dalyvaus ir mūsų pinigai. Antra, pasiknisus giliau, kur nuteka pinigai Lietuvoje, panašių ar dar net baisesnių pavyzdžių, spėju, rastume su kaupu.

Tik niekaip nesuprantu, kodėl mokesčių mokėtojui, norint sužinoti kur tiksliai naudojami jo sumokėti pinigai, reikia „knistis“. Mokesčių inspekcija, tikrindama verslą, išnagrinėja kiekvieną sąskaitą faktūra ar kasos čekį. Tai kodėl to pačios tvarkos nepritaikius valdžiai, o rezultatų nepaviešinus?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Įsikibę ne į savo litus

Kaip rašoma Delfi straipsnyje “Seime – nerimas dėl prokurorų dėmesio politikų automobilių nuomai”, prokurorai pradėjo domėtis sudarytomis automobilių nuomos sutartimis. Labiausiai mane sudomino Seimo kanclerio J. Milerio pastebėjimas, kad sumažinus parlamentinei veiklai skiriamas lėšas, Seimo nariai atsisakė brangesnių mašinų ir pradėjo nuomotis pigesnes. Taigi, išlaidų limitų sumažinimas padeda sumažinti nepagrįstą Seimo narių išlaidavimą.

Tačiau pinigų parlamentinei veiklai sumažinimas nepašalina galimo piktnaudžiavimo, kai politikai sugeba apeiti formalų reikalavimą neturėti išperkamosios nuomos sutarčių. Kaip rašoma tame pačiame straipsnyje, išperkamosios nuomos sutartį pasirašo ne Seimo narys, o išperkamosios nuomos bendrovė su automobilį parduodančia įmone, o ta įmonė įsipareigoja iš lizingo bendrovės nupirkti automobilį ir už likutinę vertę parduoti jį Seimo nariui.

Tai – Seimo narių pavyzdys visai visuomenei, kaip elgtis turėtų paprasti mokesčių mokėtojai. Jeigu žmonės mokytųsi apsukrumo iš Seimo narių, tikėtina, kad valstybės biudžetas būtų kiek kiauresnis (tik skirtumas tas, kad žmonės nenori atiduoti savo uždirbtų pinigų, o Seimo nariai kabinasi į mūsų pastangomis uždirbtus ir į biudžetą ne sava valia atiduotus litus). Kadangi mokesčių mokėtojų lėšos ir toliau finansuoja Seimo narių automobilių pirkimą, o Seimo nariai niekuo nesiskiria nuo kitų dirbančiųjų, kurie negauna lėšų trintukams, drožtukams ar BMWukams, išlaidų parlamentinei veiklai turėtų būti atsisakyta.

Ši istorija atskleidžia neįtikėtiną dalyką. Pasirodo, anksčiau to daryti nesugebėję Seimo nariai dabar jau gali persėsti iš 1800Lt/mėn į 1100 Lt/mėn nuomos mokesčio automobilį!! Kažkodėl Seimo narius pradeda tenkinti pigesnių automobilių saugumas, komfortabilumas ar reprezentatyvumas. Belieka sumažinti lėšas parlamentinei veiklai iki nulio ir pažiūrėti, ar Seimo narių užgaidas sugebės patenkinti jų pačių arba Seimo autoūkio automobiliai, o gal net viešasis transportas?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas. Alkoholio kontrolės politikoje vien kraštutinumai

Anksčiau LNK peliukai laidė maždaug tokį sąmojį apie G. W. Bushą. „Gerė žmogus 40 metų, gėrė, po to staigiai metė. Ir pažiūrėkit, kas gavosi. Jo, nereikia staigiai mesti gerti, oi nereikia.“ Ši istorija yra skirta iliustruoti apie puolimo į kraštutinumus absurdą. Deja, kol kas alkoholio politikoje Lietuvoje kraštutinumas yra norma.

Kažkodėl diskusijose apie alkoholį normalus, dirbantis ir visuomenei naudingas žmogus Lietuvoje yra pamirštamas. Diskusiją formuoja „šventeivų“ diktatas neva „prasigėrusioms“ masėms.

Argumentacija čia labai paprasta: suaugęs žmogus yra alkoholio pramonės įkaitas, suaugęs žmogus negali atsispirti reklamai. Suaugęs žmogus, kuris kiaurą dieną veikia svarbius ir sudėtingus darbus, yra prilyginamas kvailam vaikui. Neva buhalteris, ruošiantis milijonines finansines ataskaitas, gaisrininkas, žvelgiantis į ugnį, ar net dažnai parodijuojamas „kranininkas“ alkoholio skyriuje tampa neįgalūs priimti sprendimus – pirkti, nepirkti ir kiek pirkti.

Suaugęs žmogus, perkantis butelį vyno, alaus ar degtinės yra prilyginamas Pavlovo šuniui, kuris pamatęs butelio atvaizdą televizoriuje, puola pirkti alkoholį. Tai neva galima sustabdyti tik atimant iš suaugusio žmogaus jo uždirbtus pinigus (apmokestinant prekę ), neleidžiant nusipirkti (uždarant parduotuves anksčiau), ar draudžiant stimulą (alkoholio reklamą).

Lietuvoje yra žmonių, turinčių problemų su alkoholiu. Nesiimsiu spręsti ar dalinti diagnozių. Bet tuomet alkoholikų gydymas akcizais yra tas pats, kas narkomanų gydymas pakeliant heroino kainą.

Dažnai naudojamos spekuliacijos apie vaikus čia iš vis ne vietoje. Branginti alkoholį, drausti reklamą, tam, kad atpratinti vaikus nuo gėrimo yra tas pats, kas išleisti įstatymą, draudžiantį vaikui vairuoti automobilį. Tiek automobilio vairavimas, tiek alkoholio įsigijimas vaikams ir taip jau yra draudžiami įstatymu.

Atmetus vaikus, ir taip vadinamus „ligonius“, visi likę – suaugę, sąmoningi, savarankiški ir už savo sprendimus kasdien atsakantys piliečiai, galėtų duoti vertingų patarimų patiems Seimo nariams.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Pinigų spausdinimo mašina – naikinti, o ne dalintis

Besklaidydamas dienraščių puslapius aptikau žinutę intriguojančiu pavadinimu: „Dolerių spausdinimo mašinos dalybos“ (Respublika, 2009 m. gruodžio 2 d., 6 psl.). Joje rašoma, jog JAV Kongrese svarstomi keli įstatymo projektai, kurių tikslas yra apriboti Federalinės rezervų sistemos galimybę kontroliuoti bankus, bei savarankiškai nustatyti refinansavimo tarifą.

JAV centrinio banko (FED) prezidento reakcija į tai nuspėjama. Pasako jo, „tik galimybė laisvai keisti pagrindinius bankų sistemos veiklos parametrus leido įveikti finansų krizę. Kongreso siūlymai padarys didelės žalos JAV ekonomikos raidos ir finansų stabilumo perspektyvoms.“

Ši žinutė mane nustebino tuo, jog tokiame valdžios prasme aukštame lygyje yra ne tik svarstoma idėja, jog FED yra visų ar dalies problemų ekonomikoje šaltinis, tačiau net imtasi realių veiksmų. Žinoma, kokių konkrečių rezultatų bus pasiekta – dar neaišku.

Problema identifikuota teisingai – galimybė laisvai keisti pagrindinius bankų sistemos veiklos parametrus, konkrečiau – nustatyti palūkanų normą rinkoje bei manipuliuoti pinigų kiekiu rinkoje, ne leido įveikti finansų krizę, o buvo viena iš pagrindinių jos priežasčių. Dabartinis JAV ekonomikos, finansų rinkų atsigavimas tėra dar vieno verslo ciklo pradžia, kurią ir sukelia centrinių bankų galimybė spausdinti nepadengtus pinigus, nustatyti palūkanų normą, mažinti ar didinti skolinamų lėšų kiekį rinkoje per komercinių bankų reguliavimą.

Jei anksčiau monetarinę politiką, paprasčiau – pinigų spausdinimo mašiną, valdydavo FED, dabar šią privilegiją siūloma priskirti ir Kongresui. Kitaip sakant – jei anksčiau pinigus reguliuodavo viena valdžia, siūloma, jog dabar juos reguliuotų dvi valdžios, kas iš esmės yra tas pats. Pavaldumo ryšiai šiuo atveju visiškai nesvarbūs, mat tol kol apskritai iš ekonominės politikos nedings pražūtinga monetarinio skatinimo idėja, tol visiškai nesvarbu, kuri valdžia kontroliuos mūsų pinigus. Tol kol pinigų gamyba bus absoliuti valdžios monopolija, tol turėsime ekonomines ir finansines krizes.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Įžanga apie naują baubą - oligopoliją

Stebint viešąją erdvę, diskusijas tarp politikų ir specialistų, galima pastebėti tam tikrų pokyčių. Bent jau tam tikrose aplinkose, kaltinimais, kad vienas ar kitas rinkos dalyvis yra „monopolistas“, svaidomasi lyg ir truputi atsargiau. „Monopolistas“ iš keiksmažodžio tampa bent jau tam tikrus kriterijus atitinkančia sąvoka, rodančių pardavėjų kiekį ar rinkos galią. Aišku, tai dar toli iki libertaristinio monopolijos apibrėžimo – valstybės suteikta privilegija - bet šioks toks progresas.

Bet dabar štai iškyla naujas baubas –„oligopolija“. Spėju, kad tiems, kas su šiuo apibrėžimu susipažino ekonomikos paskaitose, oligopolija, be kita ko, asocijuojasi su karteliniais susitarimais. O karteliniai susitarimai asocijuojasi su nusikaltimu, kuriuos prieš visuomenę neva atlieka susimokę godūs verslininkai. O jei dar iš vadovėlių prisiminsime, kad įžymiausias kartelis yra OPEC, oligopolijos žala atrodo dar didesnė.

Kadangi tema ilga ir plati, susidomėjusiems norėjau parekomenduoti Pascal Salin straipsnį Cartels as Efficient Productive Structures, kuriame jis kelia šiandienos konkurencijos politikai kone šventvagišką mintį, kad karteliai yra efektyvus ir visuomenei naudingas resursų paskirstymo ir gamybos būdas.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Apie kovą su šešėliu

Darbo grupės kuriamos priemonės oficialiai neapskaitytos ekonomikos mažinimui kol kas nėra išsamiai atskleistos, tačiau jau žinomas priemones galima būtų suskirstyti į keletą grupių. Viena vertus, numatoma griežtesnė kontrolė ir didesnės bausmės už šešėlyje vykdomą veiklą, mokesčių nuslėpimus. Tai tradicinis kovos su šešėliu kelias, kuriuo iš esmės bandoma užgniaužti šešėlinės ekonomikos apraiškas nesistengiant aiškintis bei naikinto šešėlio priežasčių. Būtent todėl šios priemonės yra tik riboto veiksmingumo, daugiau parodomojo pobūdžio, didinančios veiklos šešėlyje riziką, tačiau nemažinančios veiklos šešėlyje paskatų. Be to, griežtesnė kontrolė taip pat turi ir savo kainą, kas yra ypač aktualu šiandien.

Antra priemonė – socialinė reklama prieš šešėlį. Ši idėja kiek ciniška – viena ranka keliami mokesčiai, kita švaistomi braškančio valstybės biudžeto pinigai įtikinėjant žmones, jog šešėlis yra žalingas ir lemia prastą valstybės finansų padėtį. Kiek primena smaugiamo įtikinėjimą, jog jis nedustų. Tokia šešėlio „antireklama“ nemažą dalį žmonių gali tiesiog įpykdyti.

Paminėta keletas priemonių, kurias būtų galima priskirti ir trečiajai grupei – paskatų veikti šešėlinėje ekonomikoje mažinimas mažinant verslo ir žmonių administracinę, mokesčių, reguliavimo naštą. Deja, bet kol kas šios grupės priemonių vos kelios, jos per smulkios ir turėsiančios menką įtaką šešėliui. Esminis mokesčių, administracinės, reguliavimo naštos mažinimas išlieka vienintele veiksminga ir valdžios ignoruojama šešėlinės ekonomikos mažinimo priemone.

Kai kurios darbo grupės siūlomos priemonės nė nesusijusios su šešėlio mažinimu, arba turi atvirkščią efektą. Pvz.: „Taip pat siūloma peržiūrėti verslo liudijimo sričių sąrašą: sritims, kuriose darbai pavojingi, verslo liudijimų neišduoti. Taip, kanclerio teigimu, būtų skatinama, kad pavojingiems darbams – kasybos, statybų ir pan. – būtų steigiamos įmonės, o darbuotojai būtų socialiai apsaugoti.“ Nesiginčysiu, galbūt pavojingas darbas pagal verslo liudijimus sukelia įvairių darbuotojo saugumo problemų. Tačiau verslo liudijimų panaikinimas šiam darbui ne tik nespręs šešėlio problemos, o ją tik padidins – negalėdami susirasti samdomo darbo, anksčiau pagal verslo liudijimus dirbę žmonės dirbs nelegaliai.

Sunku suprasti ir kaip su profsąjungų pagalba nustatytoms „socialiai atsakingoms” įmonėms teikiamos privilegijos sprendžia šešėlinės ekonomikos problemą. Šešėlio mažinimui reikia ne privilegijų kelioms, o lengvesnių sąlygų visoms įmonėms.

Rodyk draugams