Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Ką gina Europos streikai?

Ilgas įrašas Economist bloge gerai demaskuoja dabar vykstančių streikų Europoje esmę. Streikuoja ne tie, kam iš tiesų blogai, o tie kurie turi susikūrę privilegijuotas sąlygas. Kas dar svarbiau, dauguma streikų vyksta ne privačiame, o būtent valstybiniame sektoriuje.

Čia net aršiam Marksistui turėtų nusvirti rankos - tokių streikų neįmanoma pateikti kaip išnaudojamo darbininko maišto prieš išnaudotoją kapitalistą, pasisavinantį darbininko sukurtą papildomą pridėtinę vertę. Valstybinis ir viešas sektorius yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų, o taigi ir iš darbininkų, sumokamų mokesčių. Valstybinio ir viešojo sektoriaus streikas - būdas iš mokesčių mokėtojų išlupti dar daugiau pinigų. (net jei pinigų nėra, kaip, pvz., Graikijos atveju).

Taigi, ponai (t.y. draugai), kas gi yra tikrieji išnaudotojai?

P.S. Žemiau - Economist straipsnis

Take a close look at who is on strike in Europe
• Feb 25th 2010, 10:30 by Charlemagne
LAST night, I was invited to debate the wave of strikes underway across Europe on the BBC World Service. Preparing to go on “Europe Today” and tussle with a representative of an international trade union federation, I spent a while Googling about to establish just who, exactly, has been on strike in Europe this week. It was an instructive exercise, and even a little cheering. In Greece, Spain and France, which saw the most industrial action in the euro zone, the strikers were hardly your average citizen, let along members of a struggling underclass. They were, in a striking number of cases, public sector workers whose special privileges mark them out as notorious rent-seekers, even by the standards of European civil services, or workers in companies with such political clout that they are immune from the summary redundancies and wage freezes that affect other industries.
In Greece, the strikers have included customs officers and tax collectors: workers who not only enjoy special tax free allowances and early retirement on big pensions, but also include in their ranks some of the most notoriously corrupt officials in Greece, known for their willingness to take bribes in order to allow the wealthy to avoid paying their taxes (a big reason why Greece is broke). The public sector workers were striking, among other things, against plans to increase their retirement age from 61 to 63 (when many European countries are talking about raising it from 65 to 67). Greek taxi drivers are due to strike against plans to open their closed profession. It is symptomatic of the unhealthy power of the trade unions that the Greek deputy prime minister, Theodoros Pangalos, was forced to “clarify” what he meant when he said that in the future civil servants could not expect a job for life. According to Kathimerini, the Greek government spokesman hastened to assure unions that: “Pangalos meant that when someone in the public service retires, it is not certain his replacement will also have a job for life.” In other words, today’s civil servants need never fear redundancy.
In Spain, the public sector trade unions have been vocal in their anger about austerity measures under discussion, including freezes in pay and a rise in the legal retirement age. Spain is, as discussed here before, a country with a horrible, immoral two-tier labour market, in which older workers with permanent contracts are extremely expensive to fire, while young people and immigrants struggle by on short-term temporary contracts that discourage firms from training them and investing in them. It is notable that the wave of strikes called this week was a flop (though the weather was bad, in fairness). Here is a report from Reuters:
One newspaper poll showed almost half of Spaniards would support a general strike against increasing the retirement age. But Tuesday’s turnout will reinforce suspicions that Spanish unions, which represent only 16 percent of workers, would struggle to bring the country to a halt. “The unions were powerful in the past, but they’ve lost it. They have much more influence in times of economic boom,” said Juan Carlos Rodriguez, of Madrid consultancy Analistas Socio-Politicos. Protesters in Madrid were overwhelmingly middle-aged or older and representatives of Spain’s large immigrant population were almost completely absent. The unions also seemed to fail to attract support from people without full-time employment.
It is equally notable that El País, a centre-left newspaper as well as the country’s best quality daily, goes big this morning on the question of public sector wages, but not from an especially sympathetic perspective. Their report today notes:
Civil service salaries have risen ahead of inflation in recent years. The pay rise in 2009 is especially striking, as it was around 3.5% while consumer prices rose by a mere 0.8% that year. Higher salaries as well as an increase in staff numbers resulted in an annual rise of 5.4% in personnel costs in the public administration in 2009.
That does not read like a wave of sympathy to me.
In France, the two most newsworthy protests teeter on self-parody. The first involves French air traffic controllers, a band of pirates whose ability to paralyse the skies over France has left them with outrageous perks and privileges, spelled out in minute detail in a recent report by the Cours des Comptes, the powerful French budgetary watchdog. According to the court’s report, senior management have no idea how many days a year their staff actually work, because they long ago ceded control of their staff to secretive heads of unit, who have the power to award “clearances” for staff to take extra days off when they are not needed. Nobody denies that being an air traffic controller is a high-stress job, which needs well-rested workers. But as far as anyone can tell, French air traffic controllers work around 100 days a year, or fully five weeks fewer than their colleagues at Eurocontrol, a centralised air traffic control network based in the Netherlands. In return, some are paid more than €7000 a month. They are on strike to protest against any change in their protected employment terms and conditions. Poor lambs.
Moving to the private sector, workers at the Dunkirk oil refinery of the giant energy firm Total are still on strike, after colleagues at other French Total refineries returned to work. The Dunkirk workers are striking because Total has said it has refinery overcapacity in France, and needs to close some of its production sites to save hundreds of millions of euros a year. This being France, the government has already summoned Total bosses to secure assurances that the site at Dunkirk will not be closed completely, and that not one worker will lose their job. That was enough for national union bosses to recommend an end to industrial action. But the militant hard-left union SUD rules the roost at the Dunkirk site, and secured a vote by raised hands to keep on striking.
This posting is not an attack on all trade unions, or even all strikes. There are some genuinely tragic stories out there in this recession. For example, in Belgium, shop workers from the Carrefour supermarket chain are braced for a nationwide strike over plans to lay off nearly 2,000 staff at Belgian stores and depots. According to Le Soir newspaper, a 32 year old cashier with five years’ experience at Carrefour is paid €1,705 a month, gross. After Belgian taxes and social security charges are deducted, that is a brutally small amount to live on. I have not researched Belgian supermarkets in debt, but headlines have accused Carrefour of poor management in Belgium for years, and anecdotally this makes sense to me. Carrefour stores in Belgium are notably more expensive than the local market leader, Colruyt, and they are not nearly as well-stocked or attractive as Carrefour stores in France. I would be inclined to blame the fate of Carrefour workers on their senior management, who have run the company badly.
My point is political. For the moment, newspapers across the world are full of pictures of strikes in Greece, Spain and France, and photographs of anarchists punching policemen in Athens. You could easily get the impression that the ordinary workers of Europe are about to explode in rage, making it impossible for their governments to push through the painful austerity measures that are, alas, needed in so many European countries. But for the moment the reality on the ground is different. An awful lot of people on the streets are those who cannot lose their jobs, which makes them a privileged minority in a nasty recession, and they are protesting to defend perks and pay that others can only dream of. I hope European politicians are watching, and concluding that they have an opportunity here, to tell the truth to their voters about the mess they are in, and what needs to be done to fix it. I think most European voters know this is a big crisis, and though they are angry about bankers and speculators and what have you, they also know that everyone has been living beyond their means. As long as the burden is seen to fall fairly, we may get through this yet.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Idėja nacionaliniam stadionui

Straipsnis apie tai, kad reikia išleisti dar 200 000 Lt, tam, kad nuspręsti, ką daryti su nacionaliniu stadionu, supykdė, pralinksmino ir įkvėpė. Manau, geriausias, tiksliausias ir didžiausią reikšmę ateities kartoms turintis sprendimas – paminklas valdžios išlaidavimui. Betono luitai ir armatūra dar ilgai turėtų priminti ateities kartoms apie tai, kaip pinigų iliuzija įtraukia valdžią į projektus, kurie, kaip paaiškėja vėliau, yra nei pagrįsti finansiškai, nei turi ryšio su realybe.

Nacionalinį stadioną bus galima naudoti suaugusiųjų švietimo ir ugdymo tikslais. Štai kils vėl kam nors unoras išleisti mokesčių mokėtojų pinigų ir pastatyti „kažką tokio“ – pirmyn į privalomą ekskursiją po nacionalinį stadioną. Užeina kam mintis, kad tik valstybinis kapitalas gali įvykdyti stambius ir reikšmingus projektus – imi ir rodai.

Ir, žinoma, visą šį paminklą reikia paskelbti svarbiu paveldo objektu. Nes dar ims ir praris šalia stovintis, privataus kapitalo pranašumą įžūliai demonstruojantis „Akropolis“.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Ilga Geithner‘io nosis


Praėjusią savaitę JAV iždo sekretorius Timothy Geithner’is interviu ABC News pasakė, jog JAV niekada nepraras AAA skolos reitingo. („That will never happen to this country“) Šį reitingą suteikia pasaulinės reitingavimo agentūros tokios kaip Standard & Poor’s, Moody’s ar Fitch ir jis įvertina skolos patikimumą, negrąžinimo tikimybę. AAA reitingas yra aukščiausios klasės reitingas.

Mano manymu, tai drąsus pareiškimas, kuris pasauliui siunčia labai dviprasmišką žinutę. Kokias išvadas galima daryti išgirdus šią Geihner‘io frazę? Visų pirma, jau pats pasisakymo tonas kelia įtarimų, jog ne viskas su JAV valstybės skola ir jos perspektyvomis yra taip puiku kaip Geithner‘is norėtų, jog mes galvotume. Šiek tiek primena nusikaltimo vietoje pagautą vaiką, kuris jausdamas, jog atsidūrė aklavietėje garsiai deklaruoja savo nekaltumą, tuo sukeldamas dar daugiau įtarimo. Jeigu viskas su JAV skola taip puiku, kam reikia tokios retorikos?

Šis pasisakymas taip pat prisideda prie politikų pastoviai pučiamos miglos, jog ateitis yra visiškai numatoma ir nuspėjama, jog valdžia viskuo pasirūpins. Tiesa yra ta, kad net ir pats tobuliausias ekonominis modelis negali užtikrintai nuspėti ateities. Todėl šis Geithner‘io pasisakymas reiškia, jog arba jis spekuliuoja, arba netiesiogiai teigia, kad reitingavimo įmonės nėra patikimos ir nepriklausomos. Tai reikštų, kad ateityje susiklosčius tam tikrai situacijai nesugebės sumažinti reitingo JAV skolai, nors to ir reikalaus logika ir realios aplinkybės.

Nors JAV valstybės skola sparčiai auga (šiuo metu siekia net 12.5 trilijono dolerių) ir sparčiai artėja prie 100 procentų bendrojo vidaus produkto (grafikas), gali būti, jog Geithner‘is daro gerai pasvertą spėjimą. Spausdindama pinigus ir didindama infliaciją JAV turi galimybę sumažinti savo skolos naštą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog skola yra puikiai valdoma ir jos patikimumas yra aukščiausios klasės. Spėlioti ir prognozuoti galima, tačiau žinoti - tikrai ne.


Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Darbo rinka – ar istorija pasikartos?

Pristatant 25-ąjį Lietuvos ekonomikos tyrimą vienas iš auditorijos klausimų buvo toks: kodėl prognozuojama, jog Lietuvos ekonomika 2010 m. BVP požiūriu liks panašioje padėtyje, kokioje buvo ir 2009 m. (prognozuojamas 1 proc. smukimas), tačiau nedarbo lygis ir toliau kils (kaip tyrimas teigia nuo 15 proc. 2009 iki 17 proc. 2010 m.)?

Šis klausimas privertė susimąstyti ir pasigilinti. Mano atsakymas į šį klausimą buvo maždaug toks: tam, jog pradėtų augti sukuriamų darbo vietų skaičius ir mažėti nedarbas, ekonomikai reikia ne tik nebesmukti, tačiau ir pradėti augti. 2010 m. BVP bendra apimtimi lyginant su 2009 m. keisis mažai, tačiau lyginant su 2008 m., vis dar esame gilioje duobėje. Teigiamų ženklų darbo rinkoje galima bus laukti tik tuomet, kai prasidės bent kiek jaučiamas ekonomikos augimas.

Įdomumo dėlei pažiūrėjau, kokia situacija Lietuvoje su BVP augimu ir nedarbo rinka buvo po vadinamosios Rusijos krizės, 2000-2001 m.


Situacija (bent tokia, kokią ją vaizduoja Statistikos departamento duomenys) tuomet buvo išties liūdna, ir nesinorėtų, jog ji kartotųsi. Tuomet, kai 2000 metų viduryje po BVP kritimo buvo pradėtas fiksuoti ekonomikos augimas, situacija darbo rinkoje blogėjo dar 1,5-2 metus, iki pat 2002 metų vidurio, kuomet bedarbių skaičius (Statistikos departamento duomenimis) pasiekęs 290 tūkstančių, pagaliau ėmė mažėti.

Statistikos departamento duomenimis 2009 m. III ketvirtyje darbo neturinčių žmonių buvo apie 230 tūkst. Darbo birža skaičiuoja, jog nedarbo kas mėnesį netenka vis dar daug daugiau žmonių, nei jį randa. Turint omenyje nedžiuginančias 2010 ekonomikos augimo perspektyvas, nedarbas augs ir toliau.

Galbūt laikas kažko imtis ir nepasikliauti tuo, jog situacija darbo rinkoje pasitaisys savaime, jog ją stebuklingai pagerins auganti ekonomika. Kaip parodė Lietuvos situacija prieš dešimtmetį, net ir esant pastebimam ekonomikos augimui, pagerėjimo darbo rinkoje galima tikėtis po 1,5-2 metų. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu sunkius sprendimus priimti lengviau, o ir jų priėmimas gali turėti didesnę reikšmę. Galbūt laikas laisvinti sovietinio griežtumo darbo santykius?

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Nedarbo skaičių ekvilibristika

Du pagrindiniai oficialios statistikos apie nedarbo lygį šaltiniai yra Statistikos departamentas ir Darbo birža. Statistikos departamentas nedarbą skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Gyventojų užimtumo tyrimas yra kas ketvirtį atliekama gyventojų apklausa, kurios imtis 2009 m. buvo 8000 adresų arba apie 25 tūkst. (0,7 proc.) visų gyventojų.

Darbo biržos skaičiuojamas nedarbo lygis dar kitaip vadinas registruotu nedarbu. Šis nedarbo lygis gaunamas dalijant faktiškai darbo biržoje prisiregistravusių bedarbių skaičių iš darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Darbo birža duomenis apie registruotą nedarbą pateikia ne kas ketvirtį, kaip Statistikos departamentas, o kiekvieną mėnesį.


Iš pirmo žvilgsnio į akis krenta pakankamai didelis skirtumas tarp registruoto nedarbo lygio ir nedarbo lygio apklausos duomenimis. Statistikos departamento pateikiamas nedarbo lygis visuomet lenkia Darbo biržos pateikiamą nedarbo lygį (2009 m. Statistikos departamento nedarbas buvo apie 4,5 proc. punktais didesnis už Darbo biržos nedarbą).

Šis skirtumas yra aiškinamas tuo, jog Darbo biržoje registruojasi ne visi darbo neturintys asmenys. O Statistikos departamentas šiuos neįregistruotus bedarbius savo tyrime apčiuopti lyg ir sugeba.

Taigi, net nebesigilinant toliau, jau matomas aiškus nedarbo lygio statistikos subjektyvumas. Metų pradžioje vieno šaltinio duomenimis nedarbas siekė 12 proc., kito – tik 7 proc. Skirtumas išties didelis, tad interpretuojant ar norint daryti kokias nors išvadas, visuomet verta įsigilinti, kokiu pagrindu duomenys yra gauti ir padvejoti jų vienareikšmiškumu.

Pažiūrėjus į šiuos skaičius atidžiau, galima rasti visokiausių įdomybių. Kaip jau minėjau, pagrindinis skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo nedarbo lygio kyla iš darbo biržoje neužsiregistravusių bedarbių. Atrodytų, jog jų skaičius skirtingais ketvirčiais turėtų būti pakankamai pastovus. O jei nedarbo lygis sparčiai auga (kaip yra dabar), į darbo rinką patenka daug anksčiau dirbusių žmonių, dauguma jų turi didelį motyvą registruotis Darbo biržoje dėl nedarbo pašalpos, tuomet neužsiregistravusių bedarbių dalis turėtų mažėti. O statistikos duomenys rodo, jog yra visiškai atvirkščiai:





Bedarbiai (Statistikos departamentas)




Bedarbiai (Darbo birža, trijų ketvirčio mėnesių vidurkis)








Skirtumas proc.





2009 m. I ketvirtyje skirtumas tarp Statistikos departamento pateikiamo bei Darbo biržos pateikiamo bedarbių skaičius buvo 43 tūkst. (tai sudarė apie 22 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus). 2009 m. II ketvirtį jis sumažėjo iki 30 tūkst., o III ketvirtį net iki 11 tūkst. (tai sudarė jau vos 5 proc. Statistikos departamento bedarbių skaičiaus). Tai reiškia, jog 2009 m. Skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos pateikiamo darbo neturinčių žmonių skaičiaus sparčiai mažėjo, t.y. Darbo birža registravo didelį darbo netenkančių žmonių antplūdį, o Statistikos departamento tyrimai šio antplūdžio „nepastebėjo“. Sunku rasti atsakymą, kodėl taip nutiko. Galbūt todėl, jog faktiniai duomenys (užsiregistravusių bedarbių skaičius) visuomet linkę tiksliau atspindėti besikeičiančią situaciją nei agreguoti, apklausų duomenys.

Tačiau skiriasi ne tik Statistikos departamento ir Darbo biržos nedarbo lygių skaičiavimo skaitikliai. Dar įdomiau tai, kas darosi vardikliuose. Statistikos departamentas darbo jėgą apibrėžia taip: „tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę buvo užimti arba buvo laikomi bedarbiais.“. Taigi, iš apklausos duomenų suskaičiuoja, kiek buvo užimtųjų, kiek bedarbių (šių sąvokų reikšmės taip pat galite rasti čia), ir randa jų sumą.

Darbo birža nedarbo lygio vardiklyje naudoja darbingo amžiaus gyventojų skaičių (moterims šiuo metu iki 60, vyrams iki 62,5), kurį vieną kartą per metus pasiima iš Statistikos departamento. Darbo biržos darbingo amžiaus žmonių skaičius per metus keičiamas tik vieną kartą (birželio mėn.), o Statistikos departamento naudojamas darbo jėgos skaičius 2009 m. taip pat smarkiai nesikeitė, bent ne tiek, jog galėtų pastebimai paveikti nedarbo lygį. Stebina ne tai, o milžiniškas skirtumas tarp šių skaičių. Nors pagal (Statistikos departamento) gyventojų užimtumo tyrimo duomenis darbo jėga 2009 m. vidutiniškai sudarė apie 1 milijoną 642 tūkst. žmonių, Darbo biržos naudojamas darbingo amžiaus žmonių skaičius buvo net 2 milijonai 154 tūkst. žmonių, t.y. daugiau nei puse milijono daugiau. Taigi, Darbo biržos duomenimis nedarbo lygis mažesnis yra ne tik dėl to, jog registruojasi ne visi bedarbiai, bet dar ir dėl to, jog jų naudojamas darbo jėgos apibrėžimas yra daug platesnis nei Statistikos departamento.

Jei imtume ir hipotetiškai paskaičiuotumėme nedarbo lygį vasario 1 d. pagal Darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių, tačiau naudodamiesi ne darbingo amžiaus žmonių skaičiumi (kaip dabar), o darbo jėgos pagal gyventojų užimtumo tyrimo duomenis skaičiumi, nedarbą gautume ne 13,3 proc. (kaip skelbia Darbo birža), o 18 proc. Štai jums ir manipuliavimo galimybė: kokį vardiklį pasiimsi, tokį atsakymą ir gausi.


· To pačio reiškinio statistinis aprašymas naudojant skirtingas metodikas gali smarkiai besiskiriančius rezultatus;

· Oficialios statistikos objektyvumas, tikslumas ir vienareikšmiškumas yra perdedamas, vietos manipuliavimui oficialia statistika yra daugiau, nei dažnai linkstama manyti;

· Tam, jog galėtumėme korektiškai operuoti oficialios statistikos duomenimis, reikia žinoti, iš kur ir kaip ji gaunama, kaip apdorojama.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Niall Ferguson apie JAV fiskalinę krizę

Siūlau paskaityti Niall Ferguson komentarą apie Amerikai gresiančią fiskalinę krizę “A Greek crisis is coming to America”, kuris pasirodė Pacituosiu man labiausiai patikusį gabaliuką iš šio komentaro:

“The worse things get in the eurozone, the more the US dollar rallies as nervous investors park their cash in the “safe haven” of American government debt […] Yet even a casual look at the fiscal position of the federal government (not to mention the states) makes a nonsense of the phrase “safe haven”. US government debt is a safe haven the way Pearl Harbor was a safe haven in 1941.”

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas. Vienas pirmyn ir du atgal

Šiaulių kraštas“ rašo, jog Šiauliuose ruošiamasi nustatyti minimalų ir maksimalų moksleivių skaičių, kurie turės būti gimnazijoje - nuo 450 iki 550. Tai aiškinama tuo, kad vienose mokyklose vaikų yra per daug, o kitose per mažai, tad toks sprendimas leistų tolygiau paskirstyti krepšelio lėšas, o mažėjant moksleivių skaičiui – išsaugoti mokyklų pastatus.

Pasiūlymas, nukreiptas į pastatų išsaugojimą, neturi nieko bendro su švietimu. Tai yra grynai valstybiniam sektoriui priklausančio turto panaudojimo klausimas. Jei pastatų iš tikro yra per daug, tai reikia ieškoti efektyvių, o ne dirbtinių būdų, kaip jį panaudoti: perkelti ten kokią valstybinę įstaigą, kuriai trūksta vietos, išnuomoti, parduoti ir t.t. Su tuo susiję teisiniai ir administraciniai klausimai – tai popierių ir parašų lygmens problemos.

Nesivelsiu į ilgą ir teorinę diskusiją, reikia, ar nereikia konkurencijos švietimo sistemoje. Nes būtent konkurencijos tarp mokyklų tikslais ir buvo sukurtas moksleivio krepšelis. Kuomet pinigai eina paskui mokinį, tuomet ta mokykla, kuri pritraukia daugiau moksleivių, turi daugiau lėšų. Apie tai, kad krepšelio metodika netobula – galima daug diskutuoti, o problemas tobulinti. Tačiau siūlomas moksleivių skaičiaus nustatymas visiškai prasilenkia su valstybės vykdoma politika.

Moksleivių skaičiaus nustatymas 100 moksleivių (arba 20 proc.) paklaida iš esmės prieštarauja moksleivio krepšelio įvedimo tikslui. Nustačius minimalų ir maksimalų skaičių mokinių konkurencija tarp mokyklų tampa nebeįmanoma, o krepšelio sistema – beprasmė.

Belieka tikėtis, kad iniciatyva yra tik vietinio lygmens.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas:Telefonai – irgi pajamos natūra(?!)

smartphones_lg JAV prezidentas Barack Obama kuriamame 2011 biudžeto plane siūlys panaikinti reikalavimą mokėti pajamų mokesčius už asmeniniais tikslais naudojamą įmonės mobilųjį telefoną. Šis reikalavimas buvo priimtas dar 1989 metais, o jo panaikinimas motyvuojamas tuo, jog jis buvo plačiai ignoruojamas, neįmanoma užtikrinti nuoseklaus jo įgyvendinimo.

Lietuvoje, atrodo, pasukta atvirkščiu keliu. LR finansų ministro 2009 m. gegužės mėn. priimtame įsakyme dėl pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo, apibūdinant turtą ar paslaugas, kurios yra laikomos pajamomis natūra, pateikiama nuoroda į LR pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlį. Viena iš šiame priedėlyje pateikiamo turto rūšių: „Kompiuterinė technika ir ryšių priemonės“ . Mobilūs telefonai (beje ir nešiojami kompiuteriai!) šiai grupei lyg ir turėtų priklausyti.

Paskambinti mobiliuoju telefonu ar naudotis nešiojamu kompiuteriu asmeniniais tikslais tikrai įmanoma, o dažnai taip ir daroma. Tik kaip mokesčius mokamam subjektui atskirti, keik buvo naudotasi asmeniniais, kiek darbo reikalais? Techniškai gal ir įmanoma (pvz. sekti skambučių numerius ir fiksuoti laiką, arba registruoti aplankytus internetinius puslapius), tačiau kiek vargo! O kur nauda? Neva skaidrumo dėlei (kad visos pajamos, tiek piniginės, tiek nepiniginės) įvesta pajamų natūra taisyklė įves dar daugiau chaoso ir maišaties. Galiausiai nutiks taip, kaip nutiko JAV – taisyklė yra, visi ją pažeidinėja, ir visi tai žino.

Ironiška, kad kai vienos valstybės atšaukia ilgai galiojusius sprendimus kaip nepasisekusius, mes lipame į tą pačia balą. JAV taisyklę panaikinti prireikė dvidešimties metų. Kažin kiek laiko prireiks mums?

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Ar nacionalizacija gelbsti?

kornosIslandija yra itin sunkioje ekonominėje, o pastaruoju metu ir politinėje padėtyje. Po to kai trys didžiausi Islandijos komerciniai bankai nebesugebėjo vykdyti savo įsipareigojimų, 2008 metų pabaigoje jie buvo nacionalizuoti Islandijos valdžios. Nacionalizacija buvo motyvuojama tuo, jog tai vienintelis būdas išveng ti Islandijos bankroto.

Istorija tuo nesibaigia. Islandijos bankų nacionalizacija reiškia ne ką kitą, kaip milžiniškų šių bankų skolų perkėlimą ant valdžios ir galiausiai mokesčių mokėtojų pečių. Situacija Islandijoje nuo to ne tik nepagerėjo, dabar Islandijos bankų įsipareigojimų vykdymas tapo politinių derybų ir nesutarimų objektu. Britų ir Olandų valdžia ėmė reikalauti Islandijos vykdyti nacionalizuotų bankų įsipareigojimus, Tarptautinis Valiutos Fondas perspėjo Islandiją nutrauksiantis savo paramą, jei skolos nebus grąžinamos. Islandijos prezidentas žada surengti referendumą, kuriame piliečiai galėtų nuspręsti, ar mokesčių mokėtojai turi grąžinti nacionalizuotų komercinių bankų skolas.

Ši situacija sufleruoja išvadą, kad nacionalizacija negelbsti. Ji pastatė Islandiją į situaciją, kurią Islandijos prezidentas apibūdino taip: „Manau, dažnai pamirštame, kad Vakarų pusrutulyje egzistuoja du poliai. Vienas jų - laisva rinka, kitas - demokratija. Turėjau pasirinkti tarp finansinio nerimo ir demokratijos.“ Kitaip sakant, nacionalizacija šiuo atveju tapo pasirinkimu tarp Islandijos bankroto (nuo kurio Islandiją turėjo gelbėti bankų nacionalizacija) ir milžiniškos finansinio sektoriaus skolų naštos užkrovimo nieko dėtiems Islandijos mokesčių mokėtojams. Argi situacija, kuomet už komercinių bankų skolas yra atsakingi ne patys bankai, o valstybė, yra kuo nors geresnė? Ne, nacionalizavusi bankus Islandija nacionalizavo jų nuostolius, padėties tai nepataisė.

Lietuvoje bankų nacionalizacija 2009 m. įtvirtinta priimtame Finansinio tvarumo įstatyme, kurio deklaruojamas tikslas yra „sudaryti prielaidas valstybei, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, imtis priemonių, stiprinančių bankų sistemos finansinį stabilumą ir patikimumą.“ Viena iš įstatyme numatytų finansinio stabilumo užtikrinimo priemonių yra „banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams“, t.y. nacionalizacija. Islandijos pavyzdys rodo, jog ši priemonė gali nuvesti į aklavietę.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas. Beribis intelektines nuosavybes chaosas

Rinkos ekonomika yra pagrįsta nuosavybės teise, todėl LLRI nuolat ir be išimčių ją gina. Tačiau, kad ir kaip norėtųsi (o remiantis logika ir privalu būtų) remti įvairiausius nuosavybės objektus, intelektinė nuosavybė nėra nuosavybė.

Šiandieniniai iki absurdo vedantys intelektinės nuosavybės pažeidimų pavyzdžiai atsiranda dėl rimtų teorinių spragų pagrindžiant, ar tai gali būti nuosavybė.

LLRI apie tai yra rašęs, pavyzdžiui čia- Intelektinė (ne)nuosavybė ir jos grimasos

Trumpai tariant kūriniai turi ekonominę vertę ir kūrėjai nori ją saugoti. Tačiau negalima nuosavybės apsaugos taisyklių taikyti, tam, kas neturi pagrindinio nuosavybės požymio - ribotumo. Jei du žmonės tuo pat metu gali pilnavertiškai tuomi naudotis, tai nebėra nuosavybės objektas. Todėl intelektinių produktų apsauga sutartimis su pirkėjais ar technologijomis yra puiku ir pateisinama. Tačiau intelektinės nuosavybės valstybinė apsauga toli nenueis.

Ačiū www.než  autoriams už potencialių pažeidimų sąrašą, kuris ir paskatino parašyti:


Taigi – jei esate tapšnoję sau per petį ir viešai sakę, „bent aš tai tikrai nevagiu“, pasitikrinkite:

  • Ar esate kada nors draugui skolinę muzikinį CD arba DVD su filmu? Gal esate skolinęsi juos?
  • Ar esate asmeninius muzikos įrašus naudoję vakarėlio su svečiais muzikiniam fonui (pirtelėse, iškylose ir pan.)?
  • Ar esate kada nors vedę mėgėjiškas diskotekas (mokymo įstaigose ar jaunimo klubuose)?
  • Ar turite kompiuteryje ar telefone MP3 failų, išskyrus tuos, kuriuos pirkote skaitmeninių įrašų parduotuvėse internete?
  • Ar esate darę turimų CD kopijas klausymui automobilyje/darbe?
  • Ar esate savarankiškai įdiegę telefono melodijų iš parsiųstų garso failų?
  • Ar esate girdėję viešai privačių asmenų grojamą muziką (gatvės muzikantų, paauglių su telefonais ar magnetolomis)? Ar įspėjote juos tuojau pat nutraukti viešą atlikimą? Ar pranešėte policijai, jei jie nepakluso?
  • Ar esate kada nors savo filmuotai medžiagai naudoję garso takelį iš turimos ar parsiųstos muzikos?
  • Ar esate filmavę ar fotografavę vaizdus, kuriuose yra svetimos kūrybos objektų (filmų plakatų, logotipų, vitrinų, automobilių, žmonių aprangos)? Ar esate tokias nuotraukas ar klipus skelbę viešai?
  • Ar esate kada nors perrašę filmą iš DVD į failą kompiuteryje?
  • Ar esate DVD leistuve nurodę ne tą regioną, kuriame gyvenate?
  • Ar naudojotės programomis, skirtomis parsiųsti klipus iš YouTube ir kitų tarnybų (FLV ar kitais formatais)?
  • Ar esate kada nors apėję kompiuterio programų apribojimus (darę kopijas ne vien duomenų saugumo tikslais, nustatę kompiuterio laikrodį atgaline data, įrašę jums nelicencijuotą kodą ar klaidingai nurodę savo šalį)?
  • Ar esate kada nors paspaudę kompiuterio programos pateiktą mygtuką „sutinku“, prieš tai nesusipažinę su visu licencijos tekstu?
  • Ar esate kada nors skenavę ar kopijavę kopijuokliu ne savo sukurtą tekstą/vaizdą? Ar visada turėjote tam rašytinį leidimą?
  • Ar siųsdamiesi nemokamas programas visada paisote jų reikalavimo naudoti tik nekomerciniams tikslams (jei toks reikalavimas keliamas)?
  • Ar visada reikalaujate įgaliojimus platinti patvirtinančio dokumento iš svetainių, siūlančių parsisiųsti trečiųjų šalių kūrinius (žaidimų, muzikos, knygų archyvų)?
  • Ar esate pasinaudoję interneto iškarpų tarnybomis su dalinimosi turiniu funkcija (Tumblr, Google Reader, Evernote ir pan.)?
  • Ar esate matę ar patys kūrę autorinių darbų variantus/tęsinius („fanfiction“)?
  • Ar jūsų vaikų žaidimo aikštelė, kambariai darželyje/mokykloje nėra papuošti atpažįstamais peliuko Mikio, ančiuko Donaldo ar Snieguolės, kitų filmų ar knygų personažų atvaizdais? Ar nepamiršote tai apskųsti?
  • Ar esate apskundę bent vieną smulkaus verslo iškabą ar vitriną mieste dėl nelegalaus komercinių šriftų panaudojimo?
  • Ar naudojote kada kompiuterio ekrano fonui ne specialiai tam skirtus ir ne savo darytus vaizdus (kadrus iš žaidimų, filmų, internete rastas iliustracijas)?
  • Ar savo svetainei internete iliustruoti nesate naudoję svetimų nuotraukų ar vaizdų be leidimo?
  • Ar nesate savo tekstuose naudoję subendrintų žodžių „supermenas“, „terminatorius“ ir pan. ne originalaus kūrinio recenzijos kontekste?
  • Ar esate citavę tekstuose kitų kūrybą be leidimo ir nuorodos į šaltinį?
  • Ar esate įdėję nuorodas į konkretų svetainės tinklalapį, o ne į pirmąjį („deep linking“)?
  • Ar skaitote Gizmodo, Lifehacker, než,, (svetaines, užsimenančias ar tiesiogiai pasakojančias apie torrentus, Usenet ir internetą apskritai)?

Rodyk draugams