BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kovo 11-osios Dovanų Senelis

Dėmesį patraukė žinutė, kad ministro Eligijaus Masiulio iniciatyva kovo 11-ą dieną traukiniai keleiviams taikys 50 proc. nuolaidą (čia ir čia). Gal aš per daug ciniškas, bet dėkingumo ašara neištryško.

Jei žiūrėti iš verslo logikos pusės, nuolaidos - jokia naujiena. Marketingas mus supa praktiškai visose gyvenimo srityse. Ir jei Lietuvos geležinkeliai nuolaidą taiko iš verslo logikos pusės, tuomet ministrui prisiimti nuopelnus yra tas pats, kas pvz., prekybos centrui „Iki” skelbti išvadavus morkas, kopūstus ir bulves nuo aukštų kainų. Kaip ministrui - nesolidu ir nerimta.

Jei 50 proc. nuolaida yra taikoma keleivius vežant nuostolingai, tuomet galima pagrįstai paklausti, kas apmokės tokią labdarą, kurią teikia valstybinė įmonė. Atsakymas paprastas - mokesčių mokėtojai, negautų pajamų pavidalu. Kitaip tariant, tai yra dovana mums, mūsų pačių pinigais.

Jei kas nors nori ginčytis, kad valstybinės įmonės pinigai yra tik įmonės pinigai, tuomet galima paklausti, kuo tada valstybinė įmonė skiriasi nuo privačios? Belieka ironizuoti, kad pagrindinis valstybinės įmonės bruožas - daug metų vežant keleivius per maža kaina patirti didelius nuostolius ir dar taikyti nuolaidas.

Noras iš buvimo valdžioje gauti viešųjų ryšių ir politinių dividendų - negeras įprotis. Apogėjus, ko gero, buvo pasiektas tada, kuomet pensijos būdavo pateikiamos vos ne kaip ministrės asmeninis nuopelnas. Gaila, kad nauja valdžia perima senus blogus įpročius tiek sprendimų, tiek viešųjų ryšių srityje.

Nuolaidos, kainodara ir kiti dalykai - gerai. Jos neatsiejama verslo dalis. Bet jei į geležinkelį žiūrime kaip į verslą, tai kodėl tik per šventes? O jei ši nuolaida - “dovana”, tai už tokią dovaną vėliau reikės susimokėti. Vienaip ar kitaip - nerimta.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kaip lipdomas bedarbių molis

Nuomonė, kad apmokant bedarbius naujų profesijų neretai būna švaistomi pinigai, yra gan plačiai paplitusi. Tačiau retai kada tenka išgirsti tokią istoriją, kokia buvo aprašyta “Valstiečių laikraštyje” (ji patalpinta ir internete). Straipsnio pavadinimas jau daug pasakantis: “Milijonai bedarbiams mokyti – vėjais”. Pateikiu ištrauką iš šios straipsnio:

“Panevėžio darbo biržos specialistams šovė į galvą mintis, kad sunkmečiu ne vieną bedarbį gali išgelbėti keramika. Kaip tarė, taip padarė. Subūrė į grupę dvylika buvusių kirpėjų, siuvėjų, laborantų, statybininką montuotoją ir 24 savaites mokė keramikos paslapčių.

Įdomiausia, į grupę pateko tikra keramikė, iš šio verslo gyvenusi penkerius metus. Ir toliau būtų tuo vertusis, tačiau pernai Vyriausybė du kartus padidino mokesčius, todėl keramikei rinkoje neliko vietos. Nuostolinga. Taigi keramikė Dalia kursų rengėjams galėjo papasakoti apie tikrąją padėtį rinkoje. Galėjo, tačiau tokių konsultantų Darbo biržai nereikia. Pasak Dalios, per mėnesį jai reikėjo mokėti apie 300 litų mokesčių. Iš kur jų gauti, kai keramikos dirbinių niekas neperka? Pasvarsčiusi ji ir kreipėsi į Darbo biržą.

O čia jai pasiūlė: štai pasitobulink, renkame keramikų grupę, mokėsime 560 litų stipendiją. Taigi viskas apsivertė: dabar ne ji valstybei, o valstybė jai moka. Vyriausybė skolinasi milijardus ir moka stipendijas, pašalpas. Tai vadinama taupymu.

Ar kursų rengėjai domėjosi keramikų paklausa? Ar prognozavo jų poreikį? Baigėsi kursai ir paaiškėjo, kad tokių specialistų niekam nereikia. Taigi ir valstybės lėšos iššvaistytos. Kiek? Parengti vieną keramiką kainavo apie 3500 litų.”

Tikiu, kad panašių istorijų yra daug, norėčiau, kad jomis pasidalintumėt. O šiuo konkrečiu atveju, kažin kokia dalis keramikos besimokiusių asmenų šio amato mokėsi dėl to, kad ateityje ruošėsi tapti keramikais, o ne dėl 560 Lt stipendijos?

Rodyk draugams