clip_image002

Praėjusią savaitę vienas New York‘o valstijos asamblėjos narys pateikė pasiūlymą restoranams gaminant patiekalus uždrausti naudoti druską. Ima juokas, bet pasiūlymas tikras, turbūt neužilgo sulauksime pasiūlymų reguliuoti kąsnių dydį ir kramtymo greitį – kad tik netyčia nepersivalgytume. Vos prieš pusę metų netilo kalbos apie galimybę JAV apmokestinti gaiviuosius gėrimus su dideliais kiekiais cukraus. Panašios idėjos vis dažniau sklando politikos padangėje kai kalbama apie viršsvorio problemas ir politikų norą jas spręsti. Sprendimų pasiūlymai kaip visada – arba uždrausti, arba apmokestinti.

Kalbėdami apie tokių draudimų ir apmokestinimų pliusus ir minusus politikai dažnai pažymi, jog tokioms iniciatyvoms prieštarauja ir prieštaraus šią produkciją gaminančios korporacijos, nes nukentėtų jų pardavimai. Tai be abejonės yra tiesa, visiškai normalu, kad gamintojai nenori, jog jų produkcija būtų užkraunama papildomais mokesčiais ar apribojimais. Tačiau labai retai užsimenama apie trečią suinteresuotą pusę – vartotojus ir jų nuomonę šiuo klausimu. Nekalbama apie tai, jog didelė dalis vartotojų prieštarauja saldžiųjų gėrimų apmokestinimo idėjoms, nes mėgsta juos vartoti, tačiau saikingai. Juk žymi dalis vartotojų neturi problemų su antsvoriu, nes sportuoja, propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, nepiktnaudžiauja daug cukraus ar druskos turinčiais gėrimais ar maistu. Kodėl jie turėtų papildomai mokėti ir kentėti nuo apribojimų, tik todėl, kad kažkas liaudiškai kalbant „nesitvardo“? Jeigu žmonės patys nesugeba rūpintis savo mityba ir sveikata, kodėl pasaulyje sparčiai populiarėja ekologiško ir sveiko maisto parduotuvės restoranai ir kavinės, ūkininkų turgūs?

Politikų tikslas - prisidengiant neva kilniais tikslais į biudžetą surinkti solidžias papildomas lėšas. Vartotojai juk nesivienys protestuoti dėl kelių papildomų litų, o politikai gaus lengvų populiarumo taškų už „rūpinimąsi“ visų sveikata.

Remdamiesi identiškais argumentais valdžios vyrai ir moterys, dažnai mums net nepastebint, pastoviai atiminėja mūsų ir taip jau menkas laisves. Ciniškai manoma, jog niekas nesipriešins, visi pritars, atras užsislėpusį socialistą savyje ir paaukos dalelę savo laisvės, kad „pamokytų“ kitus kaip reikia gyventi. Į žmogų žiūrima kaip į marionetę beždžionėlę, kuriai reikia prikabinti vis po naują siūlelį, kad ji būtų „saugi“ ir judėtų pagal valdžios dūdelę. Kuo daugiau tų siūlelių, tuo sunkiau judėti laisvai, priimti atsakomybę už save ir savo veiksmus.

Kol dar panašūs pasiūlymai nepasiekė Lietuvos, šiandien grįžęs namo pasigaminsiu skanų patiekalą vakarienei ir užsibersiu tiek druskos, kiek noriu, o ne tiek, kiek valdžia galvoja, jog man reikia.

Rodyk draugams