BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kam ypatingai reikalinga “Rail Baltica”?

Nelemtas Islandijos ugnikalnis paskatino socialdemokratus prisiminti jų mylimą sritį - geležinkelius.
Europarlamentaro Z. Balčyčio frazė „Kai neskrenda lėktuvai - „Rail Baltica” ypatingai reikalinga” yra labai taikli. Vieną savaitę per 200 metų (maždaug tokiu dažnumu išsiveržia Eyjafjallajökull) gal ir „ypatingai reikalinga”. Bet net ir dėl to galima ginčytis.

Jei „Rail Baltica” dėka būtų buvę galima greitai nukeliauti iki Varšuvos, tolimesnė kelionė po Europą būtų buvusi ganėtinai lėta. Kitaip tariant, taip, su „Rail Baltica” Varšuvą geležinkeliu būtų galima pasiekti greičiau nei dabar. O kur toliau? Į Europą Lenkijos keliais ar geležinkeliais? „Rail Baltica” nebūtų niekaip padėjusi tiems, kas buvo suplanavę keliones į JAV. Net jei „Rail Baltica” dėka iš Vilniaus būtų buvę galima nusigauti į Amsterdamą ar kitą stambų oro uostą, skrydžiai ten irgi buvo atšaukti.

Dažnai lyg pamirštama, kad geležinkelis nėra vienintelė antžeminio transporto priemonė. Ne veltui būtent automobilių nuomos kompanijos buvo šluote iššluotos; keliauti buvo galima ir autobusu. Kitaip tariant, pasaulyje yra daugiau transporto rūšių, nei lėktuvas ir traukinys. Sieti Islandijos ugnikalnį išsiveržimą su būtinybe investuoti 2 mlrd. Litų, galima nebent iš didelės meilės geležinkeliams.

Apie „Rail Baltica” poveikį ekonomikai jau esame rašę (čia ir čia), bet vis dėlto norėčiau priminti vieną detalę.

Projekto šalininkai teigia, kad „Rail Baltica” paskatins ekonomiką, nes esą Europos pinigai bus panaudoti Lietuvos verslui skatinti. Kaip jau rašiau anksčiau, gali būti visiškai atvirkščiai. Ne ES pinigais bus remiamas Lietuvos verslas, o atvirkščiai - Lietuvos pinigais bus remiamas Europos verslas. Visiems „Rail Baltica” darbams turės būti paskelbti konkursai, kuriuos galės laimėti ir tarptautinės įmonės.

Reikia pavyzdžių? Štai keletas studijų už daugiau nei 100 mln. litų, kur pusę sumos finansuos ne ES. Vieną jau laimėjo „Aecom”. Kad kitus darbus laimės Lietuvos įmonės, garantijų taip pat nėra.

Galų gale, pasiklausius ES transporto komisaro, lietuvių išvedžiojimai apie tai, kaip ES finansuos „Rail Baltica” atrodo keisti.

„Labai sunku įsivaizduoti, kad ES ryžtųsi finansuoti visiškai naujo geležinkelio per Baltijos valstybes tiesimą. Kita vertus, gali būti skirta lėšų atskiriems projektams, pavyzdžiui, geležinkelio tinklo valdymo elektroninei sistemai. Tačiau pagrindinis investicijų šaltinis turėtų būti suinteresuotos šalys ir privatus sektorius”, - interviu BNS sakė S.Kallas. (iš alfa.lt)

Krebžda mintis, ar nebus tik taip kad „Rail Baltica” turbūt labiau reikalinga ne iš meilės geležinkeliams ir net ne dėl to nelemto Eyjafjallajökull, o kad atlikti veiklos popieriuje už 100 mln. litų?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Keli geri akcentai žiniasklaidoje

Šios savaitės nekokio oro, krentančių akcijų kursų ir JAV realybės šou „Dėl visko kaltink Goldman Sachs” fone, nuotaiką praskaidrino keletas blaivių naujienų šiandienos „Verslo žiniose”.

Pirma, redakcinė skiltis priminė, kad praėjusių metų Lietuvos bankų nuostoliai, iš esmės suvalgė tai, ką bankai buvo uždirbę per dešimtmetį. Dabartiniame bankų kaltinimo fone šie žodžiai ypač reikalingi. Dažnam atrodo, kad bankai kažkokiu būdu nuo krizės nenukentėjo, tad ant jų galima karti visus šunis, tame tarpe ir fizinių asmenų bankrotą atbuline data. Priminimas, kad bankai Lietuvoje nedalyvavo egzotiškų finansinių priemonių rinkoje turėtų įnešti aiškumo naujai išpopuliarėjusiose diskusijose apie išvestines finansines priemones.

Antra, žemės ūkio atstovai pagaliau pasakė, kad žemės ūkis yra verslas, turintis riziką, o nuo tos rizikos draustis yra normali praktika. Na ir kas, kad tiems, kurie draudėsi pusė sumos dengė valstybė. Jei tai tik išjudins draudimo rinką, o dar labiau - pakeis nusistovėjusį požiūri, šį rinkos iškraipymą galima traktuoti kaip laikiną blogybę. Tik, žinoma, svarbu, kaip valdžia sureaguos į tuos žemės ūkio verslo atstovus, kurie patyrė nuostolių, bet buvo nenusipirkę draudimo. Jei vėl dalins „kompensacijas” (o už tikro - subsidijas), tai nuliūsti turėtų ne tik laisvos rinkos šalininkai, bet ir tie, kurie pirko draudimą.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva ir Vytautas Žukauskas: Sodra vs privatus kaupimas

Tiek „Sodros“, tiek privačiai sukauptų pensijų klausimas visuomet sukelia labai daug diskusijų, o ir pati tematika yra labai apaugusi spekuliacijomis. Todėl mes nusprendėme patyrinėti, paanalizuoti ir palyginti, kuri pensija būtų didesnė – valstybinio socialinio draudimo ar savarankiškai kaupta.

Visų pirma reikia pasakyti, kad pensijos dydžio kaupiant „Sodroje“ ir privačiai palyginimas yra kiek problematiškas. Ateityje gautina „Sodros“ pensija priklauso nuo daugelio dalykų, vienas iš kurių – draudžiamųjų pajamų dydis – yra politizuotai nustatomas ir dėl to jo neįmanoma sumodeliuoti, koks jis bus tarkim po 30 metų. Todėl valstybinės socialinės senatvės pensijos dydį ir privačiai kauptos pensijos dydį prasminga lyginti tik retrospektyviai, t.y. kiek pensijos galėtų gauti šiandien išėjęs į pensiją žmogus, kuris n metų mokėjo įmokas „Sodrai“ arba į savo asmeninę kaupiamąją sąskaitą.

Palyginimui pasirinktos prielaidos:

· Žmogus turėjo pasirinkimą mokėti įmokas į „Sodrą“ arba kaupti privačiai;

· Šį sprendimą jis galėjo padaryti 1995 m. įsikūrus Sodrai (maždaug);

· Kaupęs privačiai arba mokėjęs Sodrai 15 metų 2010 m. sausio 1 d. žmogus išeina į pensiją;

· Į privatų kaupimą žmogus visuomet mokėjo 26,3 proc. (23,3+3) darbo užmokesčio, t.y. tiek, kiek šiandien keliauja „Sodros“ senatvės pensijai;

· Draudžiamųjų pajamų dydis skaičiuojant Sodros pensiją yra 1170 Lt (t.y. aktualus dydis, kuris taikomas apskaičiuojant visų senatvės pensijų gavėjų pensijų dydį).

· Žmogus visą 15 metų laikotarpį gavo vidutinį šalies darbo užmokestį (Statistikos departamento duomenimis)

Vidutinis darbo užmokestis (Lt., bruto):

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
463,8 618,2 778,1 929,8 987,4 970,8 982,3 1013,9
2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
1072,6 1149,3 1276,2 1495,7 1802,4 2151,7 2052,4

„Sodra“

Žmogus, 15 metų mokėjęs „Sodros“ įmokas nuo vidutinio darbo užmokesčio ir išėjęs į pensiją 2010 m. pagal dabartinį draudžiamųjų pajamų dydį (1170 Lt) gali tikėtis gauti 432 Lt bazinės pensijos dalies ir 106 Lt papildomos pensijos dalies, t.y. iš viso 538 Lt.

Privatus kaupimas

Tai, kokią pensiją kaupdamas privačiai žmogus gali gauti priklauso nuo jo pensijų fondo investicijų grąžos (augimo) ir nuo to, per kiek metų sukaupta pensija būtų išmokėta (kelerių metų anuitetas būtų perkamas už sukauptas lėšas). Skaičiuojant privataus kaupimo rezultatus prasminga daryti prielaidą, jog privataus kaupimo investicijų grąža bent lenkia infliacijos dydį. Vidutinė metinė infliacija 1995-2009 metų laikotarpiu siekė apie 6 proc.

Galimos pensijos dydis pagal investicijų grąžą ir pensijos mokėjimo laikotarpį:

image

Pvz. galiojant anksčiau minėtoms prielaidoms, žmogus kaupęs privačiai esant jo pensijų fondo grąžai 7 proc. galėtų 20 metų gauti 681 Lt. dydžio pensiją., t.y. 143 litais daugiau nei kaupiant Sodroje.

Iš viso to darytinos kelios išvados. Tiksliai sunku paskaičiuoti potencialias pensijas (retrospektyviai), nes pensijų dydis, ypač privačių, priklauso nuo to, kaip žmogui būtų sekęsi investuoti kaupiamus pinigus. Tai toli gražu nereiškia, kad kaupiant privačiai, jokios pensijos nesukauptum – tikime, kad mūsų atlikti skaičiavimai parodo, kad visiškai įmanoma gauti dvigubai didesnę asmeniškai sukauptą pensiją negu valstybinę. Nors kaupiant privačiai, žmogus neturi garantijų, kad sukaups vienokią ar kitokią sumą, jis bent jau turi galimybę rinktis investavimo riziką. Net ir krentant rinkoms, saugiausios investicijos (į obligacijas) beveik nekito. To nepasakysi apie tariamai „saugią“ „Sodros“ pensiją, kuri buvo apkarpyta krizės metu. Tad jeigu asmeniškai kauptos pensijos dydis didele dalimi priklauso nuo žmogaus apsisprendimo, tai valstybinė senatvės pensija su žmogaus norais nieko bendra neturi – ji priklauso nuo bendros ekonominės padėties (kiek dirbantys įmoka į „Sodrą“) ir nuo politikų sprendimų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Mokesčių mokėtojų pinigais apmokamas turizmas - žmogaus teisė?

Kai jau atrodo, kad Briuselis išsėmė visus keistumo aruodus, ES ima ir nustebina nauja išmintimi. Nesu įsitikinęs, ar oficialus tekstas iš tikro skelbia atostogas žmogaus teise, bet jei taip būtų paskelbta, tai didesnio pasityčiojimo ir žmogaus teisių koncepcijos devalvavimo net nesugalvosi.

Žinoma, kai kurie vietinės ir ES valdžios atstovai teisę atostogauti mokesčių mokėtojų pinigais jau seniai realizavo. Tad, gali būti, kad šis gerumo gestas yra įkvėptas jų asmeninių patirčių.

Juokai juokais, tačiau, ketinimai subsidijuoti turizmą ne sezono metu yra tikri. Tai yra ne kas kita, kaip mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.

Turizmas, dažniausiai, yra sezoninis užsiėmimas. Vienur turizmo sezonas yra vasarą, kitur žiemą ir t.t. Paversti turizmą nesezonine industrija yra panašu į slidinėjimo kurorto avantiūrą Dubajuje (kas, beje, iš tikro vyksta), žiemos olimpinių žaidinių rengimą tropikuose (kas irgi vyksta). Taigi, išleidus daug pinigų galima kad ir gyventi po vandeniu. Bet tai nereiškia, kad tuo tikslu reikia švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus.

Tos vietos, kurios turi ką pasiūlyti ištisus metus, tą jau seniai daro (pvz., Las Vegas) ir be ES iniciatyvų.

Teiginiai, kad subsidijoms išleistas 1 euras atnešė 1,6 euro pajamų (jei taip iš tikro buvo) niekaip neįrodo, projekto ekonominio pagrįstumo. Tas 0,6 Euro turėjo būti paimtas iš asmens pajamų arba santaupų. O tai reiškia, kad žmogus 0,6 Euro padidino savo išlaidas turizmui ir atitinkamai sumažino savo išlaidas kitoms prekėms. Arba vietoje to, kad puodelį kavos pirktų savo šalyje, puodelį kavos pirko šalyje, kurioje atostogavo. Taigi, net ir pačiu optimistiškiausiu požiūriu ši programa turizmui padės tik kitų ūkio šakų sąskaita (arba vienų šalių ekonomikoms kitų šalių sąskaita).

Ir galiausiai keletas praktinių pastebėjimų. Programa be kita ko yra skirta turintiems finansinių sunkumų. Spėju, kad, „turintiems finansinių sunkumų” yra kitų prioritetų, nei atostogos. O jei prioritetas vis dėlto atostogos, tai „finansiniai sunkumai” yra labiau įsivaizduojami, o ne tikri. Na, o žmonėms nuo 18 iki 25 metų (kiti programos dalyviai) turėtų rūpėti karjera, o ne mokesčių mokėtojų pinigais subsidijuojamos atostogos. Jei nerūpi, tai jokios atostogos čia nepadės.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Fizinių asmenų bankrotas atbuline data

Kadangi šią temą dengia kolega Vytautas, į diskusiją dėl fizinių asmenų bankroto nesikišu. Bet paskaičius paskutinę žinutę - nebeištvėriau. Bankrotas, tai bankrotas. Jei yra politinė valia, net ir žinant visus argumentus „prieš”, tai nebe daug ką čia bepridursi.

Bet fizinių asmenų bankrotas atbuline data? Bankroto taikymas atbuline data pažeidžia visus įmanomus teisės, logikos ir kontrakto principus. Jei skoliniesi nesant fizinio bankroto institucijos, rizikos premija palūkanoms yra viena. Jei skoliniesi, esant fiziniam asmenų bankrotui, rizikos premija yra didesnė. Būtent todėl, kad skolintojas žino, kad skolininkas gali bankrutuoti.

Jei jau norime taikyti dalykus atbuline data, tai gal paprašykime, kad tie, kas būsto paskolai naudojosi Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata, grąžintų pinigus? Arba, kad (GPM) lengvata būtų panaikinta visoms, t.y ir pasiimtoms paskoloms? (kas, beje, būtų visai logiška). Bet pastarajai idėjai atremti visuomet surandama argumentų - tai neva būtų įstatymo taikymas atbuline data, būtų pažeisti teisėti interesai ir t.t. ir t.t.

Tačiau labiausiai supykdė išvedžiojimai apie apie „solidarumą”. Cituojant D. Kreivį:

„Mano manymu nuostata būsimą įstatymą taikyti ir egzistuojantiems finansiniams įsipareigojimams yra kaina, kurią turėtume solidariai mokėti už įsivestą madą gyventi skolon. Atsakomybę turime prisiimti visi: valstybė, finansinės institucijos ir paskolas šlavę piliečiai.”

Pašalinus retorikos detales mintis yra maždaug tokia: už tuos, kurie „madingai” gyveno skolon, neplanavo, negalvojo, turės mokėti tie, kurie nėra prasiskolinę, t.y. tie, kurie planavo, galvojo, neišlaidavo ir nepirko atostogų išsimokėtinai. Kokia viso to pamoka? Geriau negalvoti, netaupyti, nes pakėlus pakankamą triukšmą visada atsiras „gerų” politikų, kurie pasirūpins, kad nereikėtų atsakyti už savo veiksmus.

Kas labiausiai skolinosi? Spėju, kad jauni, turėję sparčiai augusius atlyginimus, ir pirkę butus (greičiausiai sostinėje). Kas nesiskolino, arba skolinosi mažai? Vėl, spėju, labiau pagyvenę, kurių atlygimai per ekonomikos bumą daug neaugo (pvz., mokytojai, biudžetinių įstaigų darbuotojai), pensininkai, kurie jau seniai apsirūpinę gyvenamuoju plotu ir pan. (ir, žinoma, dar tie, kurie skaičiavo, planavo ir naudojosi sveiku protu, kad kokia 300,000 Lt paskola be pradinio įnašo 40-čiai metų yra velniška rizika).

„Atsakomybę turi prisiimti visi: valstybė, finansinės institucijos ir paskolas šlavę piliečiai” sako ministras. Kaip ši frazė susijusi su fizinių asmenų bankrotu? Kokią atsakomybę prisiims valstybė? Jokios. Ne valstybė skolino, ne valstybė praras turtą ar pinigus. Taigi su fizinių asmenų bankrotu valstybė neprisiima jokios atsakomybės. „Paskolas šlavę piliečiai”? Fizinių asmenų bankrotas būtent ir leidžia pabėgti nuo atsakomybės. „Finansinės institucijos”? Taip jos patirs nuostolių, bet už tie nuostoliai palaipsniui bus perkelti ant naujai besiskolinančių - jiems paskolos bus brangesnės todėl, kad kiti skolinosi neatsakingai, o valstybė palaikė neatsakingųjų pusę.

Išvedžiojimai apie tai, kad fizinių asmenų bankrotas padės verslumui yra iš vis ne vietoje. Tie, kas skolinosi verslui ir taip turi bankroto galimybė. Fizinių asmenų bankrotas ir verslas tarpusavyje neturi nieko bendra.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Galvos skausmo mokestis

Mokesčių klausimas, okupavęs pirmuosius laikraščių puslapius ir pirmąsias radijo žinių minutes – privalomojo sveikatos draudimo mokesčio mokėjimas. Pasirodžius mokesčių deklaracijoms žmonės sužinojo, kad už tą laiką, kai jie buvo išėję nemokamų atostogų arba neturėjo darbo, bet nebuvo užsiregistravę Darbo biržoje ir dėl to nebuvo draudžiami valstybės lėšomis, jie privalo susimokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Premjeras jau pažadėjo, kad nemokamų atostogų išėję žmonės mokesčio mokėti neturės, tuo tarpu bedarbiams ir niekur neužsiregistravusiems žmonėms “nuolaidžiauti” nežadama. Seimo narys Algirdas Sysas iškėlė pagrįstą klausimą – kodėl užsiregistravę bedarbiai tokio mokesčio mokėti neturi, o neužsiregistravę – turi, bei klausia, kodėl yra taikomi dvigubi standartai.

Ir tai nėra vienintelis dvigubas standartas. Problemos kyla iš to, kad nėra aiškus mokesčio objektas, bei nėra iki galo aišku, ką už sumokėtą mokestį gauni. Tie, kurie niekur nedirba ir nemoka įmokų bei už juos įmokų nemoka valstybė, vis tiek turi mokėti įmokas. Gaunasi, kad pajamos nėra mokesčio objektas, o mokestis yra mokamas “už galvą”. Tarsi pagalvės mokestis, kuris yra fiksuotas – 72 Lt., t.y. tiek, kiek sveikatos draudimo mokesčio mokama nuo minimalios algos (9 proc. nuo 800 Lt). Dvigubas standartas, kad tie, kurie turi pajamų, privalo šį mokestį nuo jų ir mokėti. Tai jeigu kažkas gali sumokėti fiksuotą 72 Lt mokestį ir gauti neribotą kiekį paslaugų, kodėl kiti privalo šį mokestį mokėti nuo visų apmokestinamų pajamų?

Nėra aišku, ką gauni sumokėjęs didesnį mokestį. Tarkime, žmogus dirba pagal darbo sutartį, bet padaro kokį nors autorinį darbą, o nuo autorinės sutarties privalo mokėti sveikatos draudimo mokestį. Tačiau visas paslaugas jis jau gauna sumokėjęs mokestį nuo darbo santykių pajamų, tad kodėl mokėti reikia ir nuo autorinių pajamų?

Dar vienas pavyzdys – dirbantis studentas. Studentus valstybė draudžia valstybės lėšomis nepriklausomai nuo to, ar jie dirba, ar nedirba. Tas pats ir su dirbančiais pensininkais, kurie yra draudžiami valstybės lėšomis, o privalomąjį sveikatos draudimo mokestį privalo mokėti dirbdami ir pagal verslo liudijimą.

Įvairių nelogiškumų buvo ir praėjusiais metais. Apmokestintos buvo tokios nereguliarios pajamos kaip dividendai, turto nuomos pajamos ir kt. Susipratus, metų eigoje ši klaida buvo ištaisyta. Buvo aiškinta ir tai, kad šis mokestis turėjo būti renkamas nuo privataus sveikatos draudimo įmokų! Tik metų pabaigoje Saulėtekio komisija nusprendė priešingai.

Lrytas.lt portale rašoma apie vieno žmogaus pokalbį su VMI darbuotoja apie tai, kad fiksuotas 72 Lt/mėn. įmokas susimokėti privalo ir emigrantai, negyvenantys Lietuvoje. Šiuo atveju visiškai neaišku, kodėl yra reikalaujama draustis už jau buvusį periodą - už ką yra mokama, jeigu žmogus jokiomis paslaugomis nesinaudojo? Juk jeigu jis norėjo pasinaudoti sveikatos apsaugos paslaugomis ir nebuvo draustas, turėjo už jas susimokėti.

Dar vienas nelogiškumas yra tas, kad asmeniui, dirbančiam pagal autorines sutartis, individualią veiklą, ūkininkui bei tiems, kurie neturi tokių pajamų ir neturi darbo sutarties, nėra politikai ar pareigūnai, nesumokėjus šio mokesčio kurį nors mėnesį, tas asmuo praranda sveikatos draudimą, o norint jį vėl įgyti, mokestį vėl reikia mokėti 3 mėnesius iš eilės arba iškart sumokėti 3 mėnesių dydžio įmoką (3 * 72 Lt).

Keistų dalykų ir nelogiškumų su šiuo mokesčiu yra ir daugiau, bet jų nebevardinsiu. Visa tai parodo, kad sveikatos draudimo mokesčio atskyrimui reikėjo rimtai pasiruošti; to negalima buvo daryti mechaniškai, grubiai atskiriant sveikatos draudimo mokestį nuo gyventojų pajamų mokesčio ir paliekant galioti tą pačią bazę (iki 2009 m. dalis pajamų iš GPM būdavo pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą). Visą šią košę srebiantiems mokesčių mokėtojams, kurie priversti dar ir mokėti neaiškaus pagrįstumo įmokas, šis mokestis tampa nebe sveikatos draudimo, o galvos skausmo mokesčiu.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Valiutų valdybos gimtadienis

Galime pasidžiaugti, kad šiandien valiutų valdyba švenčia savo šešioliktąjį gimtadienį. Būtent tiek metų mūsų valiuta, litas, padengtas šimtaprocentiniais užsienio valiutų rezervais bei turi fiksuotą kursą pasirinktos valiutos atžvilgiu. Ta proga galima prisiminti praėjusių metų interviu su vienu iš Lietuvos valdybos modelio autorių Steve Hanke, kuris teigė, kad reikalai Lietuvoje būtų daug prastesni, jei nebūtume turėję valiutų valdybos.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Padėkite, mane nuskriaudė globalizacija

Kad Europos Sąjungos institucijos yra prisigalvojusios neįtikėtinų programų ir fondų ne paslaptis. Vienas iš šių fondų yra Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EU Globalization Fund). Šiam fondui kasmet skiriama iki 500 milijonų eurų. Jo esmė maždaug tokia: jeigu jus nuskriaudė globalizacija ir dėl jos kaltės praradote darbą, galite kreiptis į šį fondą ir jums bus skirta pinigų persikvalifikuoti ir susirasti naują darbą. Svarbu paminėti, kad paramą gauti daug lengviau jeigu darbą praradote ne jūs vienas, bet didesnė grupelė žmonių.

Įdomu, ar į šio fondo lėšas nepretenduoja buvę „Barclays“ darbuotojai, kurie prarado darbą dėl to, jog informacinių technologijų centras buvo perkeltas į Lietuvą. Tokia jau ta globalizacija, negailestinga, įmonės keliasi ten, kur darbo jėga pigesnė, kur sąlygos geresnės. Galbūt reikėtų dar įkurti fondą, kuris kompensuotų blogą nuotaiką arba fondą, kuris kompensuotų temperatūrų skirtumus tarp Europos Sąjungos valstybių. Jie galėtų vadintis prisitaikymo prie nuotaikos nelygumo ir prie neteisingų geografinių valstybių skirtumų fondais.

Susidaro įspūdis, jog globalizaciją bandoma paversti mitine būtybe, ar stichine nelaime. Tiesa ta, kad iš esmės ekonominiai globalizacijos efektai yra teigiami. Atsiranda daugiau galimybių realizuoti save, didėja žmonių pasirinkimo galimybės ir laisvės, vartojimo produktai tampa pigesni. Žinoma, atsiranda daugiau konkurencijos, tačiau konkurencija neleidžia užmigti ant laurų, skatina tobulėjimą. Be abejonės, staigūs kultūriniai ir socialiniai pokyčiai sukuria problemų, tačiau Europos Sąjungos fondas skirstydamas lėšas jų tikrai nesprendžia. Globalizacija- žmonių civilizacijos vystymosi etapas, kuris skirtingai veikia kiekvieną žemės gyventoją. Vieni gali laisviau keliauti, dirbti skirtingose pasaulio vietose, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir tuo džiaugiasi. Kiti nenori arba negali prisitaikyti prie besikeičiančios dinamikos. Pavyzdžiui, Visagino gyventojai nors ir daugelį metų mokėjo gerokai mažiau už komunalines paslaugas ir iš anksto žinojo, kad Ignalinos elektrinė užsidarys, vis tiek piketuoja ir prašo valstybės pagalbos. Turint omenyje, kad tiksli uždarymo data buvo žinoma iš anksto, elektrinės darbuotojai turėjo visas sąlygas pasiruošti šiam įvykiui, susirasti kitą darbą ar pasiruošti persikraustyti gyventi į kitą miestą. Jeigu to nepadarė, kalta tikrai ne globalizacija ir ne horoskopai ar likimas, o patys žmonės.

Manau, tinkama paralelė šioje situacijoje būtų kompiuterio ir interneto atsiradimas. Ne visiem šis išradimas tapo iš karto priimtinu ir ne visi iš karto ėmė juo naudotis, net jeigu galėjo sau tai leisti. Spausdinimo mašinėlių gamintojui ši naujovė reiškė, jog jo gaminamų prekių paklausa pradėjo kristi, vis daugiau žmonių naudojosi kompiuterinėmis technologijomis. Ar jam reikėtų kompensuoti šį paklausos sumažėjimą, o gal sumokėti už kompiuterinio raštingumo kursus? Juk jis toliau gali prekiauti senomis technologijomis, jeigu tik atsiras pakankamai klientų, kurie yra pasiryžę mokėti už senovinę spausdinimo mašinėlę. Net jeigu jam teks bankrutuoti, yra kitų teigiamų pasikeitimų, galbūt knygos vietiniame knygyne tapo pigesnės dėl padidėjusio leidybos efektyvumo, atsirado galimybė „Skype“ ar kitos programos pagalba bendrauti su artimaisiais, gyvenančiais Londone. Tuo pačiu metu pasikeitė daugybė kitų aplinkybių, todėl įvertinti tikrąjį kompiuterio atsiradimo efektą konkrečiam žmogui tampa beveik neįmanoma, ką jau kalbėti apie valstybę ar visą pasaulį. Kaip ir technologinis progresas ar mokslo pažanga, globalizacija nėra politiškai patvirtinta programa, nėra už ją atsakingo pareigūno. Nors valdžios žmonės dažnai ir nori, kad mes tikėtume, jog gyvename statiškame pasaulyje, kurį jie gali kontroliuoti, taip nėra. Aplinkybės, kuriomis gyvename, keičiasi kiekvieną sekundę ir mes prie jų prisitaikome.

Prašyti ir skirti lėšas prisitaikymui prie globalizacijos padarinių yra tas pats, kaip skirti lėšas prisitaikymui prie lietaus padarinių. Jeigu išeisi į lauką be skėčio – sušlapsi, galbūt ne visi tai žino, bet ar lietus dėl to kaltas?

Rodyk draugams