BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Video apie Rahn’o kreivę

Kviečiu pasižiūrėti naują Center for Prosperity & Freedom video apie Rahn’o kreivę. Jame pasakojama apie kreivę, pavadintą JAV ekonomisto Richard’o Rahn’o (Cato Institute) vardu ir nurodančią santykį tarp to, kaip sekasi šalies ūkiui ir valdžios dydžio. Valdžios dydis, ties kuriuo ekonomikos augimas didžiausias yra maždaug 15-25 proc. nuo BVP, o gal ir mažiau.

Koks Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidų santykis su BVP, matyti šiame grafike:

image

Jeigu didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį šis santykis sudarė apie 33-35 proc., tai pernai jis šoktelėjo net iki 43,2 proc. Minėtame video pateikiamas vienareikšmiškas atsakymas į klausimą, kokia tokios didelės valdžios įtaka šalies ūkiui.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Raudona spalva reguliavimų mėgėjams

 

clip_image002

Europos Parlamente praėjusią savaitę buvo nepritarta siūlymui įdiegti privalomą maisto produktų žymėjimo, kitaip vadinamą - „šviesoforo“ sistemą. Jeigu būtų pritarta šiam pasiūlymui maisto produktus gaminančios bendrovės būtų priverstos ant produkto pakuotės klijuoti lipdukus su informacija apie vienoje porcijoje esantį riebalų, sočiųjų riebalų, angliavandenių, cukraus ir druskos kiekį. Šviesoforo spalvos nurodytų ar tai yra didelis kiekis, ar vidutinis ar mažas. Tiesa, vietoje šio pasiūlymo buvo priimta kita, pramonės atstovų siūlomą kompromisinė alternatyva- dienos normos gairės, pagal kurias, ant pakuotės būtų nurodoma rekomenduojama sudedamųjų dalių dienos norma procentais.

Nors naujas reikalavimas ir atsirado, bent jau ne pats griežčiausias ir kvailiausias. Tai, nors ir maža, bet pergalė. Kodėl taip sakau? Kadangi reguliavimas buvo siūlomas argumentuojant, jog jo įvedimas bent iš dalies spręstų antsvorio problemą tarp Europos Sąjungos gyventojų, būtina pasigilinti į antsvorio problemų priežastis. O priežastys yra ne kur kitur, o žmogaus elgesyje.

Ar daug akivaizdžių antsvorio problemų turinčių žmonių esate matę bėgiojant ryte arba plušant sporto salėje? Nedaug, štai ir priežastis. Be jokios abejonės pasitaiko įvairių situacijų, kai žmonės dėl ligos ar genetinių priežasčių turi antsvorį ir jiems nepavyksta jo nugalėti. Atsižvelgus į tai, reikėtų pripažinti, jog vis tik didžioji dalis antsvorio problemų turinčių žmonių tiesiog gyvena nesveiką gyvenimo būdą, valgo per daug nesveiko maisto ir svarbiausia- nejuda ir nesportuoja.

Vartotojų organizacijų atstovai bando mus įtikinti, jog tai netiesa, jog ne mūsų elgesys, o informacijos stoka yra tikroji problema. Drįstu suabejoti, nes retas, kuris nežino, jog greitas maistas, sausainiai, saldainiai ir traškučiai nėra sveikiausi produktai. Internetas ir knygynai prigrūsti sveiko gyvenimo būdo ir mitybos patarimų knygų, informacijos apstu ir jos stoka tikrai nėra problema. Pats maistas pavojaus nekelia, žalingi vartojimo įpročiai yra tikroji priežastis.

Kitas svarbus aspektas yra tai, jog didelė dalis vartotojų iš esmės daug didesniu prioritetu laiko maisto produktų kainą. Maisto papildai, gerai žinomi E raide žymimi priedai ir kitų priemonių naudojimas žymiai prisideda prie produktų kainos mažinimo. Vartotojams tai leidžia sutaupyti ir paskirti daugiau lėšų svarbesniems prioritetams, pavyzdžiui – vaikų švietimui ar laisvalaikiui. Privalomas informacijos teikimas ant maisto produktų pakuočių verstų vartotojus pirkti papildomą paslaugą, kuri jiems galbūt yra visiškai nereikalinga.

Neįžvelgti šios klaidos yra pavojinga, nes žengiant šiuo reguliavimų didinimo keliu, neužilgo bijosime eiti į parduotuvę, nes tik įėjus į saldainių ir sausainių skyrių, jus pasitiks didžiuliai plakatai su sugedusių dantų ir užsikimšusių kraujagyslių nuotraukomis. Garsiakalbiai transliuos perspėjimus, o visos pakuotės primins mažus karstukus. Mėsos skyriuje dideliuose ekranuose rodys reportažus iš skerdyklų, o norint nusipirkti lašinių reikės išklausyti kursus apie jų vartojimo ypatumus. Ką jau kalbėti apie alkoholinių prekių skyrių…

Panašaus pobūdžio iniciatyvos atsiranda ir Lietuvoje. Seime užregistruotas Maisto įstatymo projektas siūlo rimtai griežtinti leidžiamų naudoti maisto priedų ir papildų reglamentavimą, vartotojų informavimą ir netgi produktų receptūrą. Sunku įsivaizduoti, kaip kiekvieno produkto receptas turėtų būti derinamas su valdžios institucijomis. Nei įstatymo projekte, nei aiškinamajame rašte neužsimenama apie tokių tironiškų reikalavimų įgyvendinimo įtaką galutinei produktų kainai. Nors ir akivaizdu, jog produktai brangtų ir nuo to nukentėtų vartotojai, ekonominės realybės ignoravimas tampa savotiška norma.

Džiugu, kad Europos Parlamente sužibo lašelis sveiko proto ir privalomam šviesoforo sistemos įvedimui nebuvo pritarta. Svarbu suvokti, kad nors šiandien kalbama tik apie siūlymus priversti maistą gaminančias įmones teikti privalomą papildomą informaciją ant gaminių pakuočių, iš esmės tai niekuo nesiskiria nuo privačių asmenų privertimo teikti kokią nors informaciją. Jeigu parlamentas priimtų sprendimą, jog visi Europos Sąjungos valstybių piliečiai viešumoje turi vaikščioti su ženkliukais, kuriuose būtų nurodyti jų intelekto koeficiento testų rezultatai? Kiltų pasipiktinimas. Problema yra tame, kad kai apribojimai ir privalomi reikalavimai yra taikomi įmonėms, dažnai nesusimąstoma, jog įmonė tiesiog yra savanoriškų mainų sistema, kurioje veikia realūs žmonės. Jie sujungia savo asmeninį turtą ir darbo jėgą tam kad pasiūlytu kitiems žmonėms paslaugą ar prekę, kuri turėtų paklausą ir vartotojai savanoriškai ją pirktų.

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Taip liejasi mokesčių mokėtojų pinigai

Šiandien labai lijo, telkšo balos, žmonės slėpėsi po skėčiais. Lietaus prognozę nesuklysdami dar vakar paskelbė sinoptikai. Važiuoju per Vilniuje esantį Mindaugo tiltą. Kas žino, aplinkui matėte gėlynus. Tai štai, lietus pliaupia kaip iš kibiro, o šalia Mindaugo tilto esantį gėlyną lieja ne tik lietus. Kažkokios profesionalios matyt apželdinimo firmos darbuotoja. Vaizdelis vertas įamžinimo. Nesunku atspėti, kad dėl gėlynų priežiūros matyt yra kažkokia sutartis su savivaldybe, ir už priežiūrą mokamas atlygis. Kuo daugiau priežiūros - tuo daugiau pinigėlių bus atseikėta. O kad Lietuvoje lietus nemokamai dažnai palieja gėles, tai čia jau ne mokesčių mokėtojų reikalas. Pinigai liejasi ir per lietų.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Acton - tęsinys

Viena iš įdomiausių paskaitų šiandien buvo paskaita apie verslumą islamo pasaulyje. Skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio religijų, islamo įkūrėjas buvo verslininkas – klestintis pirklys iš Mekos Muhamadas. Iš užrašytų tradicijų apie pranašą Muhamadą (hadiz) galima spręsti, kad pranašas buvo teigiamai nusiteikęs laisvos rinkos atžvilgiu. Vieną kartą jis buvo paprašytas nustatyti kainas turguje, nes kai kurie pirkliai savo prekes pardavinėjo „per brangiai“. Pranašas atsisakė nustatinėti kainas, nes „tik Alachas [Dievas] valdo kainas“. Taip pat yra daug pranašo teigiamų pasakymų apie prekybą ir pelno uždirbimą.

Islamo atvirumas verslui ir verslumui buvo viena iš didingos viduramžių musulmoniškos civilizacijos priežasčių. Islamo pasaulis buvo prekybos kelių „širdyje“, o musulmonų pirkliai buvo vieni iš bankininkystės pradininkų: vietoje to, kad iš vieno krašto į kitą gabentų sunkų auksą, musulmonų pirkliai pradėjo naudotis popieriniais čekiais (vadintais „sakk“, vėliau anglų kalba tai buvo pavadinta čekiu).

Viena iš Šaria (musulmoniškoje teisės tradicijoje) įtvirtintų apsaugų yra nuosavybės apsauga, o tai reiškia, kad musulmonai turėjo teisę į nuosavybės apsaugą anksčiau už kai kurias kitas šalis. Šaria veikė kaip limitas šalių valdovų įtakai, pavyzdžiui, Mogul imperijos valdovas norėjo padidinti mokesčius vienai iš gyventojų grupių (indams), tačiau negalėjo to padaryti, nes tai buvo prieš Šarią.

Apskritai liberalesnės minties mokyklos klestėjo tuose regionuose, kur buvo daugiausia prekybos. Vienas iš žymiausių laisvarinkiškų musulmonų mąstytojų buvo Ibn Khaldun, kuris prieštaravo valstybės įsitraukimui į gamybą, teigė, kad mokesčiai ir tarifai varžo prekybą ir gamybą. Taip pat jis teigė, kad dideli mokesčiai šalį gali paversti skurdžia (labai tinkama įžvalga šiandienos Lietuvai!).

Tad kas atsitiko su tokia pažangia civilizacija, kodėl ji retai pateikiama kaip pavyzdys? Pasikeitus prekybos keliams, nebeliko tos dinamikos, kuri buvo pastebima tokiuose miestuose kaip Bagdadas. Šaria teisės tradicija nebuvo reformuota, tad ji tapo tarsi užšaldyta. Tačiau tai nereiškia, kad laisvarinkiškos reformos negali būti vykdomos musulmoniškuose kraštuose. Iš Turkijos kilęs lektorius pateikė Turkijos pavyzdį, kur 1980-aisiais buvo įgyvendintos tokios reformos. Kartu su tuo iškilo iš verslininkiška klasė žmonių, kurie neskiria viso savo pelno prabangai, bet skiria jį naujoms investicijoms arba labdarai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad musulmoniškame pasaulyje galima rasti tiek socialistinių, tiek liberalių pažiūrų. Nors Korane kalbama apie paramą stokojantiems asmenims, tai toli gražu dar nereiškia, kad šią paramą turi teikti valstybė. Iniciatyvos ir sprendimų rinkoje suteikimas individams ir privačiam sektoriui, o ne valdžiai yra viena pagrindinių musulmoniškos liberalios tradicijos minčių.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Valdžios sprendimai ir verslo rizika

Viena labai dažnai pačių politikų ignoruojama politinių sprendimų pasekmė yra besikeičiančios verslo veiklos sąlygos bei iš to atsirandanti verslo veiklos rizika. Tai aktualu daugeliui valdžios sprendimų, tačiau įstatymų aiškinamuosiuose raštuose prie neigiamų pasekmių paminėtos verslo rizikos nerasime beveik niekada. Kyla klausimas, ar taip yra todėl, jog iš valdžios sprendimų kylanti verslo rizika valdantiesiems yra nesuprantama, ar todėl, jog ji ignoruojama?

Besidomint viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės tema Vyriausybės nutarimo dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės III dalyje (apie pagrindines projektų rizikos rūšis) radau išskirtas šias pagrindines rizikos rūšis: statybos rizika, tinkamumo rizika, paklausos rizika, makroekonominė rizika, pajamų rizika, nenugalimos jėgos rizika, ginčų sprendimo rizika, turto perdavimo rizika. Tai rizikos daugiausia kylančios iš pačio projekto vykdytojo veiklos ar rinkos pasikeitimų.

Savo nuostabai radau ir aiškiai išdėstytas kitokio pobūdžio rizikas, kylančias ne iš rinkos, o valdžios sprendimų, teisinės, reguliavimo aplinkos pasikeitimų:

  • Politinė rizika rizika, kuriai priskirtini įvykiai, susiję su politinės aplinkos pasikeitimais, darantys įtaką partnerystės projekto įgyvendinimui;
  • Teisinės aplinkos rizika – rizika, kuriai priskirtini įvykiai, susiję su teisės aktų pasikeitimu, licencijų ir patentų galiojimu, sutarčių nevykdymu, teismo procesais;
  • Kainų reguliavimo rizika – rizika, kuriai priskirtini įvykiai, darantys įtaką paslaugų tarifų nustatymo tvarkos pasikeitimams, dėl kurių keičiasi partnerystės projekto įgyvendinimo sąnaudos, nustatytos partnerystės sutarties šalių teisės ir pareigos;
  • Aplinkos apsaugos rizika – rizika, kuriai priskirtini įvykiai, atsirandantys dėl aplinkos apsaugos ar gamtos išteklių naudojimo reikalavimų nesilaikymo arba žalos aplinkai, padarytos įgyvendinant partnerystės projektą.

Tai rodo, jog šio pobūdžio iš valdžios sprendimų kylanti verslo rizika identifikuojama ir suprantama ne tik pačio verslo, tačiau ir valdžios pareigūnų. Tik kodėl į ją rimtai žiūrima ir jos įdėmiai vertinamos tik tuomet, kai dėl jų nukentėti gali ir pats valstybinis sektorius?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Acton universiteto programa

Mieli skaitytojai, artimiausiomis dienomis norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš Acton universiteto programos, kurioje šiuo metu dalyvauju. Acton institute Grand Rapids mieste Mičigano valstijoje, JAV vykstanti programa trunka kiek mažiau nei savaitę, tačiau šis trumpas laikas žada būti labai turiningu. Šiandien vyksta “pamatiniai” kursai pirmąkart dalyvaujantiems, o nuo rytojaus lankysiu pasirinktus kursus (kiekvienos sesijos metu galima rinktis net iš 6 skirtingų kursų). Kursų spektras išties platus, pradedant krikščionybės ir ribotos valdžios idėja ir baigiant verslumu Artimuosiuose Rytuose, pensijų ir demografijos klausimais, ir kt. Pasiskaityti daugiau apie šią programą galite čia.

Šiame įraše – apie ekonominį mąstymą. Viena iš pagrindinių ekonomikos įžvalgų yra ta, kad žmonės atsiliepia į paskatas sistematišku ir nuspėjamu būdu. Nors tai yra pamatinė ir pakankamai akivaizdi įžvalga, manyčiau nepelnytai apie ją dažnai pamirštama. Paskaitos metu buvo pateiktas paramą duodančių valstybinių institucijų pavyzdys. Šios institucijos veikia tam, kad padėtų paramos stokojantiems žmonėms, tačiau institucijose dirbančių žmonių paskata yra išlaikyti savo darbą. Vadinasi, institucijų darbuotojai yra suinteresuoti, kad būtų žmonių, kuriems reikalinga parama! Nuo savęs galėčiau pateikti kitą pavyzdį: bedarbio pašalpa yra finansinė paskata neturėti darbo; nors tokios pašalpos davimo tikslas yra geras – padėti darbo netekusiam žmogui, galiausiai tai atsigręžia prieš patį žmogų, nes skatina jį likti be darbo ir gyventi iš pašalpos.

Paskaitos metu taip pat buvo kalbėta apie laisvus mainus. Kai dvi pusės savanoriškai dalyvauja mainuose, tai reiškia, kad jos abi mano gausiančios daugiau, negu duoda. Svarbu pabrėžti, kad šitaip manyti turi mainuose dalyvaujantys individai, o ne stebėtojas iš šalies. Lietuvoje mes dažnai girdime apie už minimalią algą dirbančius ir dėl to išnaudojamus darbuotojus, JAV populiarus pavyzdys yra išnaudojami imigrantai iš Pietų Amerikos. Tačiau tai, kad šie žmonės savanoriškai įžengia į tokius mainus parodo, kad jie mano gausią naudos iš šių mainų, nepriklausomai nuo to, ką apie tokius mainus pasakytų stebėtojas iš šalies.

Pabaigai šis tas apie alternatyvius kaštus, kurie nurodo geriausią alternatyvų išteklių panaudojimą – t.y. alternatyvūs būdai, kaip aš galėjau panaudoti savo pinigus arba savo laiką. Kartais tam tikros paslaugos gali būti nemokamos, tačiau norint jas gauti, reikia sugaišti laiko. Tai reiškia, kad nors realiai pinigų neišleidai, sugaištą laiką galėjai paskirti kitur – ir tuo metu galbūt uždirbti pinigų. Buvo pateiktas pavyzdys vaiko su specialiais poreikiais: jis turi teisę nemokamai mokytis, tačiau prieš tai reikia praeiti specialią komisiją. Komisijos susitikimo metu laiką eikvoja tiek vaiko tėvai (kurie tuo metu negali dirbti), tiek susitikime dalyvaujantys gydytojai, mokytojai ir pan. Taigi nors ši paslauga vaikui bus suteikta nemokamai, tai tik reiškia, kad tėvams nereikės išsitraukti piniginės – bet nėra įskaičiuojama, kiek laiko tam buvo sugaišta. Vadinasi, institucijos sukuria specialius barjerus, kad žmonės nepasinaudotų tam tikromis nemokamomis paslaugomis.

Atviras klausimas diskusijai: normalu, kad žmogus turėtų įdėti kažkiek pastangų, kad gautų socialinę paramą arba paslaugas iš biudžeto (kitaip būtų didelė tikimybė, kad paramai skirti pinigai yra švaistomi skiriant juos ir tiems, kam tų pinigų nereikia), tačiau kokio masto arba kokio sunkumo turėtų būti tos pastangos?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Gyvenimo ciklo fondai – reguliuotojas žino geriau?

Norėčiau pasidalinti įspūdžiais po šiandien Seime surengtos konferencijos “Gyvenimo ciklo fondai: už ir prieš”. Vertybinių popierių komisija dar pernai rudenį pateikė pasiūlymus įvesti gyvenimo ciklos fondus, kurie taptų privalomi II pakopos pensijų fondų dalyviams. Tokių fondų esmė – žmogui senstant, investavimo strategija kinta rizikos mažėjimo linkme. Tai reiškia, kad visų jaunų žmonių lėšos fonde būtų investuojamos į rizikingesnes priemones, o laikui bėgant, investicijų rizika būtų mažinama (beje, apie šį VPK siūlymą jau esu rašiusi).

Kas nustatytų, kaip mažėja rizika? Čia jau nebūtų apsieita be reguliuotojo (VPK) pagalbos, kuris siektų, kad rizikos pasiskirstymai skirtingų valdytojų fonduose “būtų panašūs arba beveik identiški” (cituoju 2009 m. VPK pasiūlymą).

Gyvenimo ciklo fondų įvedimas grindžiamas tuo, kad šiuo metu 50% žmonių yra investavę į jiems netinkamus fondus, vadovaujamasi prielaida, kad žmonės neracionalūs ir nežino, kaip investuoti. Vietoje to, kad šviesti žmones, gerinti jų investavimo žinias (tą galėtų daryti ir VPK, ir pensijų fondai), pasirinktas daug sudėtingesnis būdas, kai kiekvienas valdytojas turėtų įsteigti po 5, 6 arba 10 fondų (konkrečių siūlymų šiuo metu nėra), tai reikštų papildomus kaštus, o už žmones būtų privalomai nusprendžiama, koks rizikos dydis jam yra “teisingas”. Pavyzdžiui, jeigu jaunas žmogus nėra linkęs rizikuoti ir norėtų investuoti į saugesnius instrumentus, jam tektų pereiti į tą fondą, kuriame lėšas kaupia asmenys, kuriems liko nedaug iki išėjimo į pensiją. Kai tie žmonės išeitų į pensiją ir fondas būtų uždarytas, jam vėl tektų pereiti į kitą fondą.

Renginio metu buvo išdėstyta labai daug teisinių, politinių, investicinių, rinkos/komunikacinių rizikų, susijusių su galimu perėjimu prie gyvenimo ciklo fondų sistemos. Ar pokyčiai yra išties būtini? Kas bus, jeigu dalyviai prašys kompensuoti nuostolius, patirtus dėl per daug rizikingo investavimo? Ar pasiteisins didžiuliai kaštai? Jeigu fondų investicijų rizika būtų reguliuojama, neaišku, kokiu būdu konkuruotų fondų valdytojai. Štai konferencijoje kalbėjęs Pasaulio banko atstovas pareiškė, kad konkurencijai tarp valdytojų čia ne vieta ir geriau jau “bandos elgesys”, jeigu tas elgesys yra teisingas (o ar jis teisingas, priklausys nuo reguliuotojo išmanymo ir sugebėjimų…).

Svarstant apie gyvenimo ciklo fondų įvedimą kyla klausimas, kodėl valstybės institucijos nori padaryti tokias dideles reformas II pensijų pakopoje, tuo tarpu “Sodros” – kurioje yra daug didesnių bėdų – valdžios siūloma reforma yra neesminė? Kaip sakoma, savoj aky rąsto nemato, o svetimoj ir šapą pastebi. Vis tik prieš bandant sutvarkyti kitus, pirma derėtų apsitvarkyti pas save.

Rodyk draugams