BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. “Sodrai” svajonė – žmogui košmaras

Šiandien Delfi.lt straipsnyje “Atlyginimo nėra, tėvystės pašalpa pusinė, bet yra mokesčiai” aprašoma neįtikėtina istorija apie vyrą, kuris yra individualios įmonės (IĮ) savininkas ir šiuo metu yra tėvystės atostogose. Pagal galiojančius įstatymus, jis privalo mokėti įmokas “Sodrai” bent jau nuo minimalios algos, nesvarbu, ar jis tėvystės atostogose, ar dirba įmonėje. “Sodra” traktuoja šią situaciją taip, kad žmogus gauna pajamas ir todėl jam mokama sumažinto dydžio tėvystės pašalpa.

“Sodros” įmokų mokėti nereikėtų nebent tuo atveju, jeigu įmonė būtų laikinai sustabdžiusi veiklą. Tai yra švelniai tariant keista įstatymo nuostata – kodėl savininkui esant motinystės (tėvystės) atostogose, veiklą turėtų stabdyti visa įmonė? Įstatymo autoriai matyt daro prielaidą, kad jeigu žmogus yra tėvystės atostogose, o įmonė toliau veikia, tuomet jis neoficialiai toliau vadovauja įmonės veiklai. Svarbu ir tai, kad sustabdyti veiklą prasidėjus metams galima tik tuo atveju, jei IĮ šįmet nevykdė jokių sandorių (sprendimą leisti ar neleisti stabdyti veiklos mokesčių administratorius priimtų vietoj). Kitaip sustabdyti veiklą galima tik nuo 2011 m.

Manoma, kad IĮ savininkas būtinai dirba savo įmonėje, tačiau ši prielaida yra nepagrįsta. Yra atvejų, kai IĮ savininkai ne tik, kad nedirba savo įmonėse, bet dar ir turi darbo santykių kitur. Nepaisant to, kad įmokas “Sodrai” jie jau moka nuo savo atlyginimo, jie vis tiek privalo antrąkart mokėti “Sodrai” bent jau nuo minimalios algos.

Ypač nukenčia IĮ savininkai – pensininkai. Esame gavę graudų laišką iš pensininko, kurio IĮ merdi, bet sustabdyti veiklos jis negali. Kadangi jis yra dirbantis pensininkas, jam buvo mažinama pensija, bet skirtingai nuo darbo sutartis turinčių pensininkų, kuriems pensija mažėjo priklausomai nuo algos dydžios, visiems IĮ savininkams mokama tik pagrindinė pensijos dalis – 432 Lt bei priedas už stažą, jei žmogus tokį gauna. Iš šios sumos jis dar turi susimokėti privalomus “Sodros” ir PSD mokesčius – 300 Lt ir žmogui lieka vos 132 Lt.

Kodėl IĮ savininkas automatiškai prilyginamas jos darbuotojui? Todėl, kad jis negali turėti darbo sutarties savo įmonėje, todėl neturint tam pagrindo daroma prielaida, kad jis ten dirba. Kadangi atlyginimo jis negauna, dividendų taip pat nėra, lėšas IĮ savininkas gauna tik išsiimdamas jas iš įmonės. Dalis pajamų, o kartais ir visos pajamos, kurias jis išsiima yra jo kapitalo pajamos, tačiau jos yra apmokestinamos “Sodros” įmokomis (skirtingai nuo dividendų, kurie apmokestinami tik GPM). Valdžia neleidžia žmogui sudaryti darbo sutarties savo paties įmonėje ir todėl nežino, ar jis ten dirba ir jei taip, kiek uždirba. Pačios sukurtą problemą valdžia sprendžia ne tik apmokestindama visas žmogaus pajamas, bet ir liepdama mokėti mokestį net ir tuomet, kai žmogus pajamų negauna.

Ekspertizėje, kurioje teiktos pastabos dėl individualių įmonių apmokestinimo “Sodra” LLRI siūlė leisti individualių įmonių savininkams sudaryti darbo sutartį savo įmonėje, o kapitalo pajamos turėtų būti traktuojamos kaip dividendai ir būti neapmokestinamos “Sodros” įmokomis ir sveikatos draudimo mokesčiu. Šiam pasiūlymui  Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė. Argumentuojama, kad žmogus negali pats su savimi sudaryti darbo sutarties, tačiau jeigu UAB’e yra tik vienas akcininkas, jis gali save paskirti UAB’o direktoriumi.

Blogėjančia apmokestinimo tvarka nepatenkinti IĮ savininkai. Dar pernai, galiojus kitai tvarkai smarkiai sumenko “Sodra” apdraustų IĮ savininkų skaičius - nuo 21 000 2008 m. iki 6 900 pernai.

Galų gale pralošia pati “Sodra”, nes vietoje svajonių apie gausesnes pajamas dviem trečdaliais sumažėjo mokėtojų skaičius, sumažėjo ir surinkti pinigai. Planuota, kad 2009 m. pajamos iš savarankiškai dirbančių asmenų (tai apima ne tik IĮ savininkus, bet ir individualia veikla užsiimančius asmenis) išaugs 23 proc., o jos krito 29 proc. Jau seniai laikas pripažinti, kad svajonės buvo nerealios ir keisti apmokestinimą, kitaip užsisvajojusiajai gresia likti prie suskilusios geldos.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Dėmesio verti statistiniai “Sodros” duomenys

Leidinyje “Valstybinis socialinis draudimas: Statistiniai duomenys 2009 m.” yra nemažai įdomios statistikos, pastebėjimais apie kuria norėčiau pasidalinti. Valstybinio socialinio draudimo fondo 2009 metų biudžete buvo patvirtinta, kad skirtumas tarp pajamų ir išlaidų sudarys 324 tūkst. Lt. Nors jau metų pradžioje buvo akivaizdu, kad deficitas bus skaičiuojamas milijardais, “Sodros” biudžeto įstatymas nebuvo pakeistas, o skirtumas tarp pajamų ir išlaidų buvo finansuojamas paskolomis. Įdomu pažvelgti tiek į pajamų, tiek į išlaidų dalį, kokia dalis plano buvo įvykdyta.

Pajamų dalyje daugiau nei 100 proc. buvo įvykdytos trys eilutės: valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos (122 proc., viso gauta 2,4 mln. Lt), baudos ir delspinigiai (216 proc., gauta 14,3 mln. Lt) ir veiklos pajamos ir iš įtraukto į Fondo biudžeto apskaitą turto gaunamos pajamos (417 proc.). Draudėjų ir apdraustųjų “Sodros” įmokos sudarė po maždaug 81 proc. plano, o savarankiškai dirbančių asmenų įmokos – vos 50 proc. 

Išlaidų dalyje tiksliausiai suprognozuotos buvo išlaidos pensijų draudimui – 101 proc. Ligos ir motinystės išmokos buvo maždaug penktadaliu didesnės už suplanuotas, o nedarbo draudimo išmokos – net 90 proc. didesnės. Smarkiai išaugo veiklos sąnaudos – planuota, kad jos sudarys 290 mln. Lt, o faktiškai sudarė 373,4 mln. Lt.

Statistika apie “Sodra” apdraustus asmenis rodo staigų ir smarkų mažėjimą skaičiaus asmenų, užsiimančių individualia veikla ir mokančių “Sodros” įmokas. Tai matyti šiame grafike:

image

“Sodra” apdraustų individualių įmonių savininkų skaičius mažėjo nuo pat 2004 m., tačiau mažėjimo tempas 2009 m. buvo daug greitesnis. Jei per 2004 – 2008 m. jų skaičius mažėjo vidutiniškai po 8,5 proc. per metus, tai 2009 m. lyginant su 2008 m. jis susitraukė net dviem trečdaliais. Tam įtakos neabejotinai turėjo pasikeitusi individualių įmonių savininkų apmokestinimo “Sodros” įmokomis tvarka. “Sodra” apdraustų verslo liudijimų savininkų skaičius per 2009 m. sumažėjo 36 proc., o kitų individualia veikla užsiimančių žmonių skaičius sumažėjo net 62 proc. Įdomu tai, kad sumažėjo ir savanoriškai “Sodros” įmokas mokančių asmenų skaičius – 2008 m. tokių žmonių buvo 2,2 tūkst., o pernai – jau tik 1,3 tūkst.

Dar keletas pastebėjimų:

- naujai paskirtų senatvės pensijų skaičius 2009 m. beveik sutapo su naujai paskirtų netekto darbingumo pensijų skaičiumi – atitinkamai 23,7 ir 23,7 tūkst. Naujų našlių ir našlaičių pensijų pernai paskirta 18,7 tūkst.

- 34 proc. netekto darbingumo pensijų gavėjų yra jaunesni nei 50 m. Priminsiu, kad šios pensijos mokamos nepriklausomai nuo žmogaus gaunamo atlyginimo.

- 73 proc. našlių ir našlaičių pensijų gavėjų gauna senatvės pensiją, 7,8 proc. – netekto darbingumo pensiją.

- nuo 2004 m. augo motinų, gaunančių motinystės pašalpas procentas nuo visų gimdyvių. Jeigu 2004 m., kai pašalpos nebuvo tokios dosnios, pašalpas gaudavo apie du trečdalius visų gimdyvių (64 proc.), tai pernai pasiektas rekordas, kai motinystės pašalpas gaudavo net 83 proc. gimdyvių. Reikia pastebėti, kad per šį laikotarpį gimdyvių skaičius išaugo apie 19 proc., o motinystės pašalpų gavėjų skaičius – net 55 proc.!

- motinystės atvejų 2009 m. buvo 11 proc. daugiau nei 2008 m., tėvystės – 5 proc. daugiau, tačiau pernai motinystei ir tėvystei priskaičiuota suma buvo net 46 proc. didesnė nei priskaičiuota 2008 m.

- ligai, motinystei ir profesinei reabilitacijai skiriama suma daugiau nei padvigubėjo tarp 2007 ir 2009 m. – nuo 940 mln. iki 2 121 mln. Lt. Tai yra 226 proc. augimas. Per tą patį laiką šio draudimo atvejų skaičius sumažėjo 23 proc. – nuo 808 iki 623 tūkst.

- absoliuti dauguma netekto darbingumo kompensacijų yra periodinės kompensacijos, kurios būna skiriamos kai nukentėjęs asmuo netenka daugiau nei 30 proc. darbingumo. Vienkartines kompensacijas pernai gavo 243 gavėjai, o periodines – 5 123 gavėjai. Svarbu tai, kad šių kompensacijų gavėjai gali tuo pat metu gauti ir netekto darbingumo pensiją, o taip pat ir kitų pajamų, nes kompensacijos mokamos nepriklausomai nuo to, kad žmogui netekus dalies darbingumo sumažėjo jo atlyginimas. Apdraustajam mirus, pernai buvo išmokėta 48 vienkartinės draudimo išmokos ir 491 periodinės išmokos apdraustojo artimiesiems.

- kadangi netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskiriamos “iki gyvos galvos”, nuo 2004 m. augo šių kompensacijų gavėjų skaičius – per šį laikotarpį jis išaugo trigubai, nuo 1643 iki 5123 gavėjų.

Taigi, statistiniai duomenys apie išmokų gavėjų skaičių, išmokamas sumas parodo nemažai įdomių tendencijų. Akivaizdžiai matyti, kaip pernai mažėjo individualiai dirbančių “Sodra” apdraustų žmonių skaičius, kaip išlaidos motinystei ir tėvystei augo daug greičiau už tokių atvejų skaičių, kaip daug didesnė gimdyvių dalis gauna motinystės pašalpas. Be platesnių komentarų apie šias tendencijas kviečiu jus pačius pasivartyti šiuos statistinius duomenis, o klausiantiems, ka gi siūlo LLRI, instituto pateiktus siūlymus dėl konkrečių “Sodros” išmokų galite paskaityti čia.

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Pirkti ar nepirkti kondicionierių?

Turiu įtarimą, kad po šitos savaitės karščių viešasis sektorius masiškai prisipirks kondicionierių, gal net jau parengti viešojo pirkimo dokumentai. Į troleibusus, ligonines, poliklinikas, gal ir ministerijas. Skaitau internete - troleibusas kaip pirtis, gimdyvės gauna karščio procedūras. Tie, kurie važiuoja, gimdo, laukia poliklinikos eilėse - ne tik skaito, bet ir kenčia karštį. Tie, kurie teikia šias viešąsias paslaugas - girdi skundus. Neabejoju, kad jei mano spėjimai pasitvirtins, sprendimas dėl kondicionierių pirkimo bus lengvas, o dalis gyventojų netgi pagirs valdžią už rūpestį žmogumi.

Ir čia pagalvojau, kad jei taip valdžia padarys, tai pasielgs chrestomatiškai „valdiškai”. Tiesiog pasilyginau su savimi. Kadangi gyvenu palėpėje, kaip kokia katė ant įkaitusio skardinio stogo, kasmet būna kokia savaitė kita, kai būna per karšta, norėtųsi vėsiau. Tačiau neperku kondicionieriaus - manau, kad dėl savaitės, o net ir dėl mėnesio - man per brangu. Nors, galvoju, kad skirtingai nei valdžia, neturiu tokių milžiniškų skolų, tad esu “arčiau” šios ne pirmojo būtinumo prekės. Vis tik esmė ne skolose ar pajamose, bet tame, kad aš kondicionieriui turėčiau išleisti savo pinigus, o štai viešasis sektorius - svetimus (ir mano tarp jų). O svetimus pinigus leisti, ir lengva, ir malonu, o jei dar kas nors bus patenkintas (troleibuso keleivis, gimdyvė ) - kaip kilnu.

Taigi, viskas greičiausiai įvyks tradiciniu būdu. Aš nepirksiu kondicionieriaus, nes man per brangu, bet viešasis sektorius greičiausiai apsipirks, pasiremdamas šiomis karštomis dienomis ir kilniais tikslais, tada viešojo sektoriaus išlaidos augs, tada reikės naujų ir daugiau mokesčių, tada mano galimybės įsigyti kondicionierių mažės ir tols.

Pagalvojote ši istorija apie mane ir kondicionierių? Ne - ji apie mus ir daugumą valdžios pirkinių!

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Naujas įmonių restruktūrizavimo įstatymas – atgaiva ar meškos paslauga?

Seime šių metų Liepos 2 d. priimtas naujas Įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Pakeitimų šiame įstatyme yra daug, tačiau norisi atkreipti dėmesį į kelis iš jų. Pirmasis - naujajame Įmonių restruktūrizavimo įstatyme panaikinta įmonės kreditorių teisė inicijuoti restruktūrizavimo procesą. Antras pakeitimas – reikalavimo, jog įmonės vadovo siūlymui restruktūrizuoti įmonę pritartų ir kreditoriai, panaikinimas.

Naujasis Įmonių restruktūrizavimo įstatymas dvelkia šiandien labai populiaria dvasia, jog didžioji dalis įmonių problemų yra jų kreditoriai. Įstatymo kryptis: vienaip ar kitaip apriboti kreditorių dalyvavimą restruktūrizavimo procese. Kreditorių vaidmuo, po įstatymo įsigaliojimo, atsiranda tik tvirtinant restruktūrizavimo planą, t.y. po to kai:

· Parengiami restruktūrizavimo plano metmenys;

· Priimamas įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas kreiptis į teismą;

· Priimama teismo nutartis dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo;

· Priimama teismo nutartis kelti restruktūrizavimo bylą.

Šiuo požiūriu restruktūrizavimas panašėja į įmonės savininkų ir vadovų įrankį reorganizuoti įmonę ignoruojant kreditorių nuomonę ir apribojant tam tikras kreditorių teises: restruktūrizavimo metu sustabdomas palūkanų ir netesybų mokėjimas, sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus.

Kyla natūralus klausimas, kokia yra įmonės restruktūrizavimo idėja? Kokį restruktūrizavimo procesą norime matyti?

Vykdyti reorganizavimą, gamybos tobulinimą, valdymo gerinimą, įmonės profilio keitimą ir kitus procesus, kurie skirti gerinti į bedugnę besiritančių įmonių padėtį įmonės vadovai ir savininkai privalo visuomet. Tam nereikia restruktūrizavimo bylos. Kita vertus, įmonės kreditoriai tiesiogiai negali daryti įtakos įmonės valdymui ir todėl negali imtis jokių priemonių net ir tuomet, kai matoma, jog įmonės finansinė padėtis nuolat blogėja, o įmonės savininkai ir vadovai nesiima jokių priemonių jai gerinti. Todėl jeigu imamasi teisinio įmonių restruktūrizavimo reglamentavimo, įmonės restruktūrizavimo procesas turi būti susijęs su kreditorių galimybe užsitikrinti įmonės įsipareigojimų vykdymą.

Naujuoju Įmonių restruktūrizavimo įstatymu žengta visai kiton pusėn, jo kryptis – kreditorių teisių apribojimas.

Ši kryptis pavojinga. Galbūt reikėtų karčiai pasidžiaugti, jog nenueita dar toliau. Svarstant naująjį Įmonių restruktūrizavimo procesą buvo sulaukta ir kraštutinių pasiūlymų. Vienas iš jų – iš įmonės restruktūrizavimo plano projekto svarstymo ir pritarimo procedūros pašalinti visus kreditorius, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka.

Požiūris, jog įmonių problemas galima spręsti apribojus kreditorių teises - naivus ir vienkartinis. Daug kalbama apie tai, kad įmonėms per mažai skolinama, jog per aukštos palūkanų normos. Kreditorių teisių ribojimas (ar tai būtų Įmonių restruktūrizavimo įstatyme, Civiliniame kodekse, Fizinių asmenų bankroto įstatyme ar dar kur.) prisideda prie dar labiau blogėjančios skolinimo aplinkos ir augančių palūkanų. Kreditorių teisių ribojimas besiskolinančioms įmonėms yra meškos paslauga. Palankiems kreditorių ir skolininkų santykiams reikalinga abipusiai naudinga aplinka. Jos neįmanoma sukurti grasinimais ir teisių ribojimais.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Privataus vs viešojo sektoriaus augimas

Dalinuosi įdomiu blogo įrašu apie tai, kaip JAV valstybinis sektorius per paskutinį dešimtmetį augo daug sparčiau už kuriantįjį privatų sektorių.

Pabandžiau panašų grafiką padaryti Lietuvai ir įvertinti, koks buvo Lietuvos nacionalinio biudžeto ir likusios BVP dalies (nominalaus BVP ir nacionalinio biudžeto) augimas 2005-2009 m. Vaizdas panašus į JAV. Kiekvienais iš 2005-2008 m. nacionalinio biudžeto augimo tempas lenkė likusios BVP dalies augimą. 2009 m. nacionalinio biudžeto išlaidos mažėjo lėčiau nei likusi BVP dalis.

image

Aišku, šis paskaičiavimas nėra tobulas: BVP ir nacionalinio biudžeto skirtumas nėra tolygu privačiam sektoriui, kadangi yra daug valstybinių įmonių, kurios neatsispindi nacionaliniame biudžete, tačiau nėra privačios ekonomikos dalis. Deja, statistikos departamente neradau BVP išskaidymo pagal valstybei ir privatiems savininkams priklausančias įmones.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Valdžia skins žiedą “spekulianto” pievoj

Šiandienos “Verslo žinių” publikacijoje “Galanda mokesčių dalgį spekuliantų kišenei pjauti” rašoma apie ketinimus labiau apmokestinti “apleistą” žemę, apžėlusią piktžolėmis. Neoficialiais skaičiavimais, tokios žemės yra apie 500 000 hektarų. Tikimasi, kad taip biudžetas būtų papildytas keliomis dešimtimis milijonų litų, o žemę lengviau išsinuomotų ūkininkai, tad “per padidėjusią pieno ir mėsos gamybą bei jų eksportą, sukurtas darbo vietas į valstybės iždą taip pat byrėtų papildomos pajamos.”

Keistas valdžios atstovų nepasitenkinimas dėl “apleistos” žemės. Valdžia žvalgosi į privačią nuosavybę ir nesigėdija paskaičiuoti, kiek visko joje būtų galima užauginti! Žemės ūkio ministerija suskaičiavo, kad dirbant apleistas žemes galima būtų sukurti produkcijos už 1 milijardą litų, sukurti 20 000 darbo vietų (padidėjus produkcijai ir smukus pieno ir kitų produktų kainoms, galima bus kaip visuomet ieškoti kaltų dėl mažų kainų…). O galbūt šių žemių savininkams reikėtų pasiskaičiuoti, kiek produkcijos galima būtų užauginti visų ministerijų ir valstybinių įstaigų žemėje, arba valstybei priklausančiuose apleistuose sklypuose? Beje, kodėl kažkam trukdo piktžolėmis apžėlusios pievos – argi tai nėra ekologiška? Ar jei jau sklype auga piktžolės, tai jau žemė iškart tampa “spekuliantų”? Žemės ūkio viceministras piktinasi, kad kai kurie tokie sklypai tokie apleisti, jog ten pradėjo augti medeliai. Belieka pridurti, kad neduok Dieve, dar miškas užžels!

Didesnio apmokestinimo siekiantys pareigūnai vadovaujasi “efektyvaus naudojimo” argumentu. Labiau apmokestinimus “apleistą” žemę būtų siekiama arba “paskatinti” žmones kažką daryti su ta “apleista” žeme, arba parduoti ją kažkam, kas ją “efektyviau” naudotų. Šis argumentas paremtas prielaida, kad žmogus nemoka arba nežino, kaip elgtis su savo nuosavybe, o labiau jį apmokestinus (paspirginus!) jis taps verslesnis arba parduos savo nuosavybę kažkam verslesniam. Žodžiu, nepaspirginus žmogaus, normaliai elgtis jis nesugeba.

Tačiau didesnis apmokestinimas juk nepadaro žemės pelningesne, žmogaus verslesniu, neatveria naujų žemės panaudojimo galimybių. Priešingai, didesni mokesčiai nuskurdina žmogų. Jeigu žmogus su savo žeme nieko nedaro, nes jam per brangu, tai didesni mokesčiai jo padėtį tik pablogins.

Įdomu būtų sužinoti, kokia dalis šios žemės yra “apleista” dėl pačios valstybės, pavyzdžiui, užsitęsusio detalaus plano derinimo, žemės paskirties keitimo ir pan. Galbūt norint “paskatinti” žmones “efektyviau” tvarkytis su jų žeme, reikėtų paprastinti šias procedūras, o ne plėšti didesnius mokesčius iš žmonių, kurie ir taip patiria nuostolius dėl užstrigusių procesų? Gali būti ir tokių atvejų, kai sklypus įsigiję “spekuliantai” paprasčiausiai nenori pigiai parduoti jiems priklausančio sklypo ir laukia geresnių laikų. Nejaugi tai bausmės vertas elgesys?

Vieni piktinasi, kai netvarkomam sklype geltonuoja pienės, kiti – kai šalia stato daugiaaukštį pastatą. Pradėjusi labiau apmokestinti blogai tvarkomą žemę, vieną dieną valstybė gali pasibelsti ir į tavo duris ir apmokestinti knygomis ir konspektais apkrautą stalą, prie kurio galėtų dirbti daugiau žmonių. Vis tik pats žmogus, o ne jo kaimynas ar valdžia žino geriausiai, kaip jam elgtis su jo daiktu, todėl valdžia neturėtų kištis į privačią nuosavybę.

Rodyk draugams

Rūta Vainienė: Wau! Pakvipo muštynėmis

Skambiąją frazę apie davimą į snukį Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasakė Lietuvos laisvosios rinkos instituto organizuotame renginyje „Nauji mokesčiai – sprendimas ar nauja problema?“ Aš moderavau renginį, dalyvavau nuo pirmos iki paskutinės minutės, ir, tikiuosi, nebuvau užmigusi. Todėl leiskite man pateikti pilną, iš konteksto neištrauktą vaizdelį, truputį aplinkybių, kažkiek žmogiškų vertybių ir LLRI bei valdžios bendradarbiavimo niuansų. Nustebinsiu įpratusius sakyti, kad Instituto veikla ir užduotis – vien kritikuoti valdžią. Mūsų veikla tokia niekada nebuvo, nėra ir nebus. Jei reikia pasiūlymų ir kritikos, visada išsakysime, jei kritika nepelnyta - bent jau aš asmeniškai jaučiu pareigą pasakyti, kad politikas nepelnytai gavo niuksų.

Padorumą kiekvienas suprantame skirtingai, bet man padorumas – tai žodžio laikymasis visų pirma. Išgyvenome trilerį, kol prisikvietėme mokesčių kėlimo proponentus. Į krūmus movė Premjero patarėjas Mykolas Majauskas, sakęs, kad iš nekilnojamojo turto mokesčio galima surinkti 0,5 mlrd. litų. Dėl užimtumo vos prisikvietėme politikus. Vienas politikas (pavardę nutylėsiu) sakė atvyksiąs, bet neatvyko. Finansų ministrė pranešė, kad keičiasi planai dėl Gedulingojo Seimo posėdžio ir kad nespėja numatytu laiku. Parašiau tik trumpą žinutę, kad perdėliosim programą, atvažiuokite po posėdžio. Atsakymo negavau, bet.. Buvau visai rami, kad ji bus. Praėjus pusei renginio, nerimą išreiškė sesijos dalyviai. „Ar bus Šimonytė?“ Jei tai būtų kitas žmogus, tikrai prašyčiau padėjėjų skambinti ieškoti, bet dėl p. Šimonytės buvau rami. Nes ji laikosi žodžio, nepaniekina renginio, net jei galėtų pasiteisinti nespėjanti dėl gedulingosios ceremonijos. O kaip daug žmonių, net ne politikų, tai padarytų! Bet ne Finansų ministrė, sakyčiau viena vienintelė drąsi blondinė iš valdžios ešelonų, nepabūgusi kritiškos auditorijos. Toks pareigingas žmogus nusipelno pagarbos.

Antra, mielieji, Ministrės žodžiai – riebūs – bet juk ištraukti iš konteksto! Ministrės visada klausau įdėmiai, nes ji kalba argumentais. Patikėkite, itin kritiška ausimi ją stebiu, ir per savo ir jos ilgametę patirtį girdėjau gal tik kokius du-tris nelogiškus pasakymus iš jos lūpų. Taigi, LLRI renginyje visa ministrės kalba buvo apie politikų susidvejinimą. Čia aš įvardiju – šizofreniją. Ji nevartojo šio žodžio. Kai nenorima mažinti išlaidų, nenorima kelti (nežinau ar buvo siūlyta mažinti) mokesčių, o rėkiama dėl biudžeto deficito. Žemiau mėginu parodyti ministrės patyrimą:

Visose srityse (ne valdymo) taupyti reiškia:

Nacionaliniame biudžete:

- Naikinti keleivių vežimo lengvatas (pensininkai už talonėlį mokės daugiau);

- Mažinti mokytojų atlyginimus, švietimo įstaigų finansavimą;

- Nemokėti išmokų žemdirbiams;

- Neskirti kofinansavimo (neįsisavinti ES pinigų);

- Šalpa rūpyba – sako, slauga geras verslas, kirpti;

- Neskirti pinigų visuomenės sveikatai (o koks skandalas kilo, kai Kaunas nepatikrino ežerų pasirengimo maudynėms;

- Išjungti elektrą mažo judėjimo gatvėse;

- Mažiau valyti miestus;

- Neremontuoti kelių (Jau viskas išleista, beje, o kaip jums, duobės? Kiek draudikai prisiteisia iš valstybės už sulaužytas mašinų pakabas?);

- Štai, Večerskis per TV kalba, kad jiems trūksta finansavimo kokius penkis kartus…

- Ir taip toliau.

PSDF:

- Mažinti kompensuojamųjų vaistų kompensuojamą dalį ir didinti paciento priemoką;

- Mažinti sveikatos priežiūros paslaugų įkainį (mažės medikų algos);

Sodroje:

- Patys žinote: motinystė, pensijos, našlės, ligoniai.

Kaip skamba? Skamba – ATIMTI iš žmogaus. Todėl ir buvo nukirptos tik nepopuliariosios karo išlaidos ir valdininkų atlyginimai. Visus kitus karpymus kas nors apgynė.

LLRI dar siūlo privatizuoti nereikalingą turtą, išbalinti šešėlį ir laukti pinigų iš ekonomikos atsigavimo. Bet gi privatizuoti – ne laikas, pigu. Atsigavimas negreitas, o biudžetas ant nosies, o šešėlis yra, nes žmonės blogi (Kubilius).

Ką daryti? Kelti mokesčius!

Taigi, apibendrinu, valstybės biudžeto išlaidos sumažintos 1%, tai – valdymo ir karo išlaidų karpymas. Sodros išmokos pakarpytos, tai - tiesa. To nepakanka, norint grįžti į 2004 metų biudžeto pajamų lygį, bet toliau judėti neleidžia ne finansų ministrė, o Co. Vyriausybės Co, partijų Co, Seimo Co. Jie tikrai verti Finansų ministrės smūgio į snukį. O jei kalbėtume apie paprastus žmones, kurie irgi labai nori valdymo išlaidų karpymo – Finansų ministrė irgi suskaičiavo, pasiūlymo neignoravo. Jei valdymo išlaidos būtų „užnulintos“, vidutinę algą gaunančio žmogaus pajamų mokestis sumažėtų … 7 centais. Pataisykite, jei suklydau.

Tai štai, mielieji, lengva pasmerkti ir išsityčioti, juolab, kad gera proga pasitaikė. Kas neklausė viso Ministrės pasisakymo, užkibo ant iš konteksto ištrauktos frazės. Kas pažįsta ministrę, žino, kad jos pasakymas „į snukį” yra tik jos nevyniojamas į vatą kalbėjimas, idiotiško politinio korektiškumo nebuvimas, jokiu būdu - ne tikros intencijos, ir net ne nuotaika ar nusistatymas. Būtų labai miela, jei išsiskiriant pasaulėžiūroms, su kiekvienu politiku būtų galima taip nekonfliktiškai ir konstruktyviai bendrauti kaip su dabartine Finansų ministre. Į snukį iš jos lūpų gali gauti nebent argumentus. Jei kalbi argumentų kalba, ją gali įtikinti, deja, savo argumentais ji dažnai negali įtikinti tų, kurie nusipelnė „į snukį“ ir yra vienoje politinėje valtyje. Kai neveikia argumentai, kas lieka? Ironiškas „į snukį“.

Yra temų, kuriomis su Finansų ministre nesutariame. Pavyzdžiui, pajamų natūra apmokestinimas. O ir nekilnojamojo turto mokestis. Arba automobilių PVM atskaita. Ir dar daug kitų. Tačiau šie profesionalūs nesutarimai nepaneigia Finansų ministrės asmeninių žmogiškųjų dorybių, kurias ji demonstruoja dažnai paviršiuje nematomu būdu ir dėl to pelno pagarbos. O tas „į snukį“ – ką aš galiu pasakyti – gal kai kam per riebus, kaip kam gal per silpnas, kaip mano kolega sako, skonio reikalas. Bet kad toks kalbėjimas rodo Ministrės nepaklusimą politinio korektiškumo formatui – tai faktas. Vien už tai – nuoširdi asmeninė pagarba.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kodėl dar neišvyko mokesčių didinimo traukinys?

Šiandien liepos 1 d. Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.” Šios nuostatos tikslas – kad mokesčių mokėtojai (o taip pat ir administratorius) turėtų pakankamai laiko pasiruošti naujam tarifui arba naujam mokesčiui. Vadinasi, po liepos 1 d. nebeturėtų būti galima įvesti naujų mokesčių arba didinti esamus tokiu būdu, kad jie įsigaliotų nuo ateinančių metų sausio 1 d. Mokesčių sistemos stabilumas ir nuspėjamumas yra itin svarbi charakteristika, tad ši nuostata yra tarsi apsaugos būdas nuo staigių mokestinių pakeitimų.

Viskas būtų puiku, jeigu ne iškart po minėtos nuostatos sekanti kita nuostata, kad ankstesnioji yra “netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams bei teisės aktams, kurie derinami su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis.” Tokiu būdu valdžiai yra atrišamos rankos, nes dingsta prievolė laikytis minimalaus 6 mėn. prisitaikymo laikotarpio reikalavimo. Mokesčių tarifus keisti galima ne tik priimant naują biudžeto, bet ir keičiant jau patvirtintą, kaip kad pernai keičiant biudžeto įstatymą buvo padidintas PVM.

Jeigu nebūtų galima keisti mokesčių tarifų kartu su biudžeto įstatymu, tuomet mokesčių didinimo ir naujų įvedimo nuo 2011 m. traukinys šiandien būtų išvažiavęs, o diskusijos apie nekilnojamo turto ar automobilių mokesčius - pasibaigusios. Bet ydinga ir naikintina įstatymo nuostata leidžia šiam traukiniui stovėti stotyje vos ne iki Naujų metų, nerimauti verčiant visus šalies mokesčių mokėtojus. Noriu pabrėžti, kad mokesčių didinimo nepateisinu nei su 6 mėn., nei su 2 sav. įspėjimo laikotarpiu. Vis tik panaikinimas nuostatos, leidžiančios įvesti naujus ar didinti esamus mokesčius kartu su biudžetu, padėtų įvesti daugiau stabilumo į mūsų mokesčių sistemą.

Rodyk draugams