BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Mitas apie mažą minimalų darbo užmokestį Lietuvoje

Šią savaitę žiniasklaidoje pasirodė žinutė pavadinimu „Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje – vienas mažiausių ES“. Joje teigiama, jog „Statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, minimalus atlyginimas Lietuvoje yra vienas mažiausių tarp Europos Sąjungos (ES) šalių. Jį šiuo metu sudaro 232 eurai. Nuo Lietuvos atsilieka tik tokios šalys kaip Rumunija (142 eurai) ir Bulgarija (123 eurai).” Kaip pasididžiavimas pateikiamos tokios valstybės kaip Liuksemburgas, Airija, ar JAV kuriose minimalus darbo užmokesti labai didelis, pavyzdžiui JAV jis siekia 872 eurus (apie 3010 lt.). Nėra tai joks pavyzdys, nes jei toks minimalus darbo užmokestis būtų nustatytas Lietuvoje, jis viršytų vidutinį darbo užmokestį ir nedarbas būtų ne 18 proc. kaip dabar, o bala žino koks.

Noriu atsakyti į sau išsikeltą klausimą, ar iš tikro Lietuvoje minimalaus darbo užmokestis yra toks katastrofiškai mažas, kaip teigiama žinutėje. Pavyzdys su JAV minimaliu darbo užmokesčiu, ir jog toks jo lygis šiandien nenorint sukelti katastrofos darbo rinkoje niekaip negalėtų būti nustatytas Lietuvoje, rodo, kad netikslinga minimalaus darbo užmokesčio tarp valstybių lyginti nominaliai, t.y. savo dydžiu litais ar eurais. Daug svarbesnis yra minimalaus užmokesčio santykis su vidutinėmis žmonių pajamomis, t.y. kokia yra minimali žmonių alga lyginant su vidutiniu atlyginimu. Tik taip pasirodo tikroji minimalaus darbo užmokesčio našta darbo rinkai, kurios negali parodyti nominali suma: juk 1500 litų minimalus darbo užmokestis Liuksemburge būtų labai mažas, o Lietuvoje labai didelis.

Tai žinodamas ir pats Eurostat‘as skelbia rodiklį, kuris parodo ne minimalų darbo užmokestį, bet jo santykį su vidutinių darbo užmokesčiu. Štai kokie rezultatai:

image

Šie duomenys parodo, jog Lietuvoje minimalus darbo užmokestis nėra mažiausias, ir net nėra mažas palyginti su daugeliu valstybių, apie kurias pateigia duomenis Eurostat. Pagal šiuos duomenis esame tik devintoje vietoje pagal mažumą. Tokios šalys kaip JAV ar Jungtinė Karalystė, Ispanija turi santykinai mažesnį minimalų darbo užmokestį nei Lietuva. Jeigu Lietuva norėtų pasiekti tokį pat minimalaus darbo užmokesčio santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu, ji savo minimalią mėnesinę algą turėtų sumažinti nuo 800 iki maždaug 608 lt.

Patyrinėkime kiek daugiau.

Kaip jau žinome, minimalus darbo užmokestis tai valstybės nustatomas mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio dydis, kurį privalo mokėti darbdavys darbuotojui nepriklausomai nuo darbuotojo atlikto darbo kiekio ir kokybės. Nors teigiama, kad minimalusis darbo užmokestis skirtas apsaugoti mažas pajamas gaunančius darbuotojus, jis sukuria sąlygas nedarbui, ypač nekvalifikuotos darbo jėgos. Nuo minimaliojo darbo užmokesčio skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo ir pajamų mokesčiai, tad fiskalinis valstybės interesas taip pat skatina šį užmokestį didinti.

Nustatomas minimalus darbo užmokestis turi stiprų poveikį darbo rinkos padėčiai, ypač ekonomikos nuosmukio laikotarpiu augant nedarbui. Lietuvoje yra nustatoma minimali mėnesinė alga (MMA) ir minimalus valandinis atlygis. Šie dydžiai nustatomi politiniu sprendimu, todėl gali neatitikti darbo rinkos situacijos, per didelė MMA gali didinti nedarbo lygį šalyje.

2

Tokią situaciją galime pamatyti ir Lietuvos darbo rinkoje 1997-2009 m. Tuomet, kai nedarbo lygis šalyje buvo aukštas (1999-2002 m.), MMA sudarė santykinai didelę dalį vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Didėjantis MMA ir VDU santykis kylant nedarbui sunkino darbo rinkos situaciją. Ir atvirkščiai, nedarbui mažėjant 2003-2007 m., MMA ir VDU santykis ėmė mažėti, MMA tapo vis mažesne našta darbdaviams ir darbo rinkai tuomet, kai nedarbas ir taip nebebuvo didžiausia problema. Tai rodo, jog politiškai nustatomas MMA Lietuvoje neatitiko darbo rinkos poreikių ir sunkino darbo rinkos padėtį, kadangi padidėjo (santykinai su VDU) tuomet, kai turėjo būti sumažinamas norint mažinti nedarbą šalyje. Panašią situaciją turime 2008-2009 m. bei dabar, kuomet smarkiai augant nedarbui MMA sudaro vis didesnę dalį VDU.

Tad jei mūsų valdžia užsibrėžusi ieškoti ne prociklinių, o anticiklinių ekonominės politikos priemonių, MMA tikrai nėra viena iš jų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Pokyčiai degalų rezerve. Kodėl bijoma ryžtingų žingsnių

Vyriausybės sprendimą ES šalyse laikyti ne 10 proc., o 30 proc. degalų atsargų būtų galima vertinti gerai. Sakau „būtų”, nes iki visiškai gero sprendimo pritrūko dvejų dalykų. Pirma, ES šalyse reikėjo leisti laikyti visas (t.y. 100 proc.) atsargas, o ne tik 30 proc. Antra, net ir dabar, norint degalų atsargas laikyti ne Lietuvoje, tam reikės gauti Energetikos ministerijos leidimą. Kitaip tariant, kai kurios įmonėms gali būti neleista pasinaudoti naujomis galimybėmis.

Kaip ir esu minėjęs anksčiau, Lietuvoje populiaru „perlenkti” ES reikalavimus arba vietinės valdžios norus ar nenorus grįsti neva ES reikalavimais. Ir iš tikro privalomo degalų rezervas yra ES reikalavimas. Tačiau ES nereikalauja atsargų laikyti būtent savo šalyje. Štai kelios iliustratyvios direktyvos2006/67/EB ištraukos (paryškinta mano).

Preambulės 14 straipsnis.
„Naftos atsargos iš esmės gali būti laikomos bet kurioje Bendrijos vietoje. Todėl reikėtų palengvinti atsargų už nacionalinės teritorijos ribų kaupimą. Būtina, kad sprendimus laikyti atsargas už nacionalinės teritorijos ribų priimtų atitinkamos valstybės narės vyriausybė, atsižvelgusi į savo poreikius ir nuolatinio tiekimo garantijas. Jeigu atsargos yra kitos įmonės arba institucijos (subjekto) žinioje, reikalingos išsamesnės taisyklės, užtikrinančios, kad tos atsargos būtų ir kad būtų galimybė jomis pasinaudoti sutrikus naftos tiekimui.”
Preambulės 15 straipsnis

Norint užtikrinti sklandų vidaus rinkos funkcionavimą, pageidautina skatinti naudotis susitarimais tarp valstybių narių dėl minimalių atsargų, kad būtų skatinama naudotis kitose valstybėse narėse esančiomis saugyklomis. Atitinkamos valstybės narės pačios turi priimti sprendimus dėl tokių susitarimų sudarymo.”

Žinoma, jei esi biurokratas, gali ginčytis, kad direktyvos preambulė yra neprivaloma. Bet tuomet už direktyvos slėptis sunku, nes preambulė išaiškina, ką ES turėjo galvoje, priimdama direktyvą dėl privalomo degalų rezervo. Bet net ir tada, direktyvos 7 straipsnis yra gana aiškus:

„Įgyvendinant šią direktyvą, atsargos įmonėms ar institucijoms (subjektams), esančioms valstybėje narėje, pasirašius tarpvyriausybinius susitarimus, gali būti kaupiamos bet kurios kitos valstybės narės teritorijoje. Atitinkamos valstybės narės vyriausybė priima sprendimą, ar dalį savo atsargų laikyti ne nacionalinėje teritorijoje.”

Taigi, situacija aiški: Lietuvos valdžia gali leisti net ir visas degalų atsargas laikyti ne Lietuvos teritorijoje. Žinoma, gali ir neleisti. Kitaip sakant, priklauso nuo valdžios noro.

Jei neklystu, degalų kainoms augant beveik visi politikai ir valdžios atstovai virkavo dėl nepakankamos konkurencijos, „monopolisto” Mažeikiuose ir grūmojo įvairiausiais vėzdais. Tačiau, atsiradus realistiškai, ir svarbiausia, ekonomiškai pagrįstai, galimybei padidinti konkurenciją degalų rinkoje, ryžtingo žingsnio yra bijoma.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Priverstinis absolventų nedarbas

Aptarinėjant stojimus į universitetus, kokią profesiją rinktis ir kodėl dalis studentų išvažiuoja mokytis į užsienį, negalima pamiršti ir tų jaunuolių, kurie niekur neįstojo arba po mokyklos ar universiteto baigimo nusprendė dirbti, tačiau darbo dar nerado. Nuo rugsėjo 30 d. šie jaunuoliai nebebus valstybės lėšomis draudžiami privalomajam sveikatos draudimui, jei neužsiregistruos Darbo biržoje, todėl pagal dabar galiojančią tvarką privalės patys mokėti 72 Lt/mėn. PSD įmokas.

Privalomos įmokos gali tapti tikru akmeniu po kaklu ir taip sunkioje padėtyje esantiems jaunuoliams, bandantiems susirasti darbą. Priminsiu, kad jaunimo nedarbas Lietuvoje šių metų antrą ketvirtį pasiekė 37,1 proc. Negana to, kad nerandi darbo, tau iškart pradeda suktis mokesčių skaitiklis. Valdžia siūlo ir legalų būdą išvengti mokesčių mokėjimo – užsiregistruoti Darbo biržoje. Kaip teigiama Darbo biržos publikacijoje “Lietuvos darbo rinka 2010/07”, “Birželio pabaigoje prasidėjęs universitetus, kolegijas bei profesines mokyklas baigusių jaunuolių antplūdis į darbo biržą tęsėsi ir liepą. Per mėnesį į teritorines darbo biržas kreipėsi 7,7 tūkst. absolventų.” Tai yra keturis su puse karto daugiau nei tą patį laikotarpį 2008 m. ir 33 proc. daugiau nei pernai. Tokiu būdu jaunuolio CV laiko tarpą tarp mokyklos ar universiteto baigimo ir pirmo darbo valstybė užpildo ne itin patraukliu įrašu “Oficialiai registruotas bedarbis”.

LLRI yra pasiūlęs, kad iš draustos į nedraustą kategoriją pereinantys žmonės turėtų patys pasirinkti, ar jiems reikalingas sveikatos draudimas. Savo apsisprendimą jie deklaruotų per vieną mėnesį po perėjimo iš vienos kategorijos į kitą. Šiuo atveju studijas baigęs žmogus pats spręstų, ar jam reikalingas sveikatos draudimas, vietoje prievolės mokėti po 72 Lt/mėn net ir neturint jokių pajamų. Savanoriškų elementų įvedimas į sveikatos draudimo sistemą panaikintų tragikomiškas situacijas, kuomet vos baigęs mokytis ar studijuoti esi verčiamas skubėti į darbo biržą.

Rodyk draugams