BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: empirinės įžvalgos apie pinigų masės ir maisto kainų ryšius Lietuvoje

Reaguodamas į Remigijaus Šimašiaus blogo įrašą, kuriame aiškinamas ryšys tarp pastaruoju metu augančių maisto kainų ir ekonomikos gaivinimo didinant pinigų masę, nusprendžiau empiriškai panagrinėti pinigų masės ir kainų kitimo Lietuvoje ryšius. Bet kuris austrų ekonominės mokyklos teiginiais tikintis ekonomistas pasakytų, jog a priori, prakseologine dvasia išreikštiems ekonomikos teiginiams empirinio pagrindimo nereikia (jie logiškai nepaneigiami), tačiau (deja) dauguma ekonomistų ar ekonomika besidominčių žmonių ekonomikos teiginių teisingumo įrodymą sekdami tiksliųjų mokslų tradicija sieja su empiriniais tyrinėjimais.

image

Pirmiausia, trumpai atsiribojant nuo maisto prekių kainų pateikiu grafiką, kuriame pavaizduota pinigų masė (plačiąją prasme, kaip pateikia Lietuvos bankas, sudedamosios dalys išvardintos grafike) bei ketvirtinis vartotojų kainų augimas (Statistikos departamento skaičiuojamas vartotojų kainų indeksas arba VKI). Maždaug nuo 2004 iki 2008 m. aiški tiek pinigų masės tiek vartotojų kainų augimo tendencija. Po truputį prasidedant ekonominiam nuosmukiui 2008 m. II ketvirtyje, pinigų masė pradėjus mažėti, neigiamas tapo ir vartotojų kainų augimas. Paskutiniais ketvirčiais pinigų masei vėl pradėjus didėti, vartotojų kainų indekso pasikeitimas taip pat įgavo teigiamas reikšmes.

Įdomus faktas, jog BVP savo nominalia apimtimi pirmais šių metų ketvirčiais lyginant su atitinkamais ketvirčiais prieš dvejus metus yra nukritęs apie 15 proc., tuo tarpu pinigų masė jau yra paaugusi iki prieš krizę buvusio lygio. Tad jei kainas grubiai apibūdintume kaip pinigų kiekio ir sukuriamų gėrybių santykį (kuo daugiau pinigų ir kuo mažiau gėrybių – tuo didesnės kainos), šis santykis šiuo metu yra didesnis nei prieš krizę ar bet kada prieš tai. Tai svarbi kainų augimo priežastis.

image

Pereikime prie maisto kainų ir argumento, jog maisto kainos jautriau reaguoja į pinigų masės pasikeitimus. Grafike pavaizduotas maisto kainų, vartotojų kainų bei pinigų masės metinis pasikeitimas proc. nuo 2005 m. Spartaus augimo laikotarpiu 2005 – 2008 m. pinigų masei sparčiai augant (nors augimui ir lėtėjant), maisto kainų augimas buvo kur kas spartesnis nei vidutiniškai visų vartotojų kainų augimas. Beveik tuo pat metu, kai pinigų masė ėmė trauktis, maisto kainų augimas tapo lėtesnis už visų vartotojų kainų augimą ir iki 2010 m. pradžios maisto kainos krito greičiau nei vidutiniškai vartotojų prekių kainos. Įdomus grafikos 2009-2010 m. laikotarpis, kuomet aiškiai matosi, kaip tiek maisto tiek bendrai vartotojų kainos į pinigų kiekio pasikeitimą reaguoja kiek pavėluotai, maždaug po pusmečio.

Įdomumo dėlei paskaičiavau regresiją tarp metinio pinigų masės kitimo ir metinio maisto kainų augimo su pusės metų atsilikimu. Mano nuostabai gavau pakankamai „kokybišką“, statistiškai pagrįstą regresijos lygtį. (Statistikos P reikšmė lygi 0, tai reiškia, jog su 95 proc. tikimybe galime teigti, jog yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp pinigų masės ir maisto kainų kitimo. R kvadratu statistika lygi 38 proc., tai reiškia, jog pinigų kiekio kitimas vidutiniškai paaiškina apie 40 proc. maisto kainų kitimo. Koreliacijos koeficientas lygis 0,62). Pati lygtis atrodo taip: Maistas = 0,00963043 + 0,342161*Pinigų masė, t.y. vieno procentinio punkto pinigų masės padidėjimas vidutiniškai lemia 0,34 proc. punkto maisto kainų padidėjimą. Analogiška lygtis su vartojimo kainomis yra mažiau statistiškai reikšminga, tai reiškia, jog pinigų kiekio pasikeitimai vidutines vartotojų kainas veikia mažiau nei maisto kainas.

Nepretenduoju į jokią išsamią empirinę, ekonometrinę kainų ir pinigų kiekio ryšio analizę. Ir visgi, pateikti duomenys galbūt bent privers pasvarstyti, jog kainų augimo priežastis nėra plėšikaujantys pardavėjai.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Mokesčių sistema: kad komplikacijos nenumarintų

Mokesčių sistemos skaidrumas ir aiškumas yra vienas iš efektyvios mokesčių sistemos principų. Kad sistema būtų skaidri, įstatymuose numatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklės turėtų būti tikslios, išsamios ir vienareikšmės. Ar mūsiškė mokesčių sistema galėtų būti apibūdinta kaip skaidri ir paprasta? Toli gražu.

Kaip pavyzdį, paimkim pelno mokestį, kurio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklės įtvirtintos Pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokesčio apskaičiavimo komplikuotumą atspindi augantis šio įstatymo (iki 2002 m. – Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo) dydis. Tai matyti šiame grafike (paskaičiuota autorės):

image

Didelė įstatymo apimtis nereiškia, kad įstatymo kūrėjai specialiai nori apsunkinti įmonių apskaitininkų ir kitų už finansus atsakingų darbuotojų dalią. Tiesiog gyvenimas yra toks įvairus, kad visuomet atsiranda neaprašytų atvejų. Galima būtų sakyti, kad įstatymas plečiasi dėl to, kad naujos situacijos aprašomos įstatyme, vietoje to, kad būtų aprašytos poįstatyminiuose aktuose. Tačiau kodėl tuomet pelno mokesčio įstatymo apibendrintas komentaras užima net 396 puslapius, virš 180 tūkstančio žodžių? Apskaitininkams įstatymo neužtenka, tenka ir atidžiai nagrinėti komentarą, ir rašyti užklausimus mokesčių inspekcijai.

Tenka pripažinti, kad tai nėra vien Lietuvos mokesčių sistemos problema. Pavyzdžiui, mokesčių sistemą JAV analizuojanti “The Tax Foundation” konstatuoja, kad JAV mokesčius reglamentuojantis kodeksas taipogi nepaliaujamai auga.

Ar yra kokia nors išeitis? O gal mokesčių įstatymai yra pasmerkti augimui ir “komplikacijoms”? Medikai gydo komplikacijas, kad pacientas išgyventų. Įtariu, kad Lietuvos mokesčių sistema sparčiai artėja prie tos stadijos, kuomet gydymas – sistemos paprastinimas – bus neišvengiamas. Pelno mokesčio atveju, kuris yra vienas sudėtingiausių mokesčių, geresnis ir ekonomikai sveikesnis ėjimas būtų ne paprastinti šį mokestį, o išvis jo atsisakyti.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Trumpai apie elektrines virykles

Lietuvos rytas” rašo, kad svarstoma panaikinti „lengvatinį” elektros energijos tarifą gyventojams, turintiems elektrines virykles. Taip pat sakoma, kad ateityje atsiras įvairių mokėjimo planų, atsižvelgiant į suvartojamos energijos kiekį. Maždaug, kuo daugiau naudosi, tuo mažesnė kilovatvalandės kaina.

Bet gi dabartinė tvarka yra niekas kitas, kaip panašaus mokėjimo plano pavyzdys. Žmonės, maistą gaminantys elektrinėmis viryklėmis, vidutiniškai suvartoja daugiau energijos, nei tie, kurie maistą ruošia dujinėmis viryklėmis. Taigi mažesnį tarifą laisvai galima traktuoti kaip mokėjimo planą, o ne kaip „lengvatą”.

Žinoma, įmonės turi turėti teisę taikyti, jų nuomone, tinkamiausią kainodarą. Gerai, kad atsiras įvairesnių mokėjimo planų. Bet kodėl apie sumanymą pranešama būtent dabar, o ne pvz., kartu su naujaisiais mokėjimo planais?

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Šešėlis nedarbo statistikoje

Antrasis šių metų ketvirtis nedarbo statistikos atžvilgiu buvo išskirtinis. Statistikos departamentas neseniai paskelbė, jog gyventojų užimtumo apklausos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių skaičius siekė 297 tūkstančius. Tuo tarpu Darbo biržos duomenimis antrąjį šių metų ketvirtį bedarbių vidutiniškai Lietuvoje buvo užregistruota 324 tūkstančiai, t.y. 27 tūkstančiais daugiau.

image

Nagrinėjant ne tik šio ketvirčio duomenis, tačiau bedarbių skaičiaus kitimą nuo pat 2003 m. galima atrasti statistiškai reikšmingą ryšį tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamų duomenų apie bedarbių skaičių. 2003-2006 m., kuomet nedarbo lygis Lietuvoje po truputį mažėjo, Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius smarkiai (vidutiniškai 32 tūkstančiais) lenkė Darbo biržos skelbiamą skaičių. Be to, šiuo laikotarpiu mažėjant nedarbui, skirtumas tarp skirtingų institucijų statistikos taip pat po truputį mažėjo, kol galiausiai visiškai ištirpo 2007 m. - 2008 m. I pusėje. Šiuo laikotarpiu ekonomikai sparčiai augant Lietuvoje buvo mažiausias nedarbo lygis per visą nagrinėjamą laikotarpį (2003-2010 m.), jis vidutiniškai siekė vos 4,4 proc. Taigi, nedarbui pasiekus rekordines žemumas beveik išnyko ir skirtumas tarp Statistikos departamento bei Nedarbo biržos skelbiamų bedarbių skaičiaus. Situacija vėl ėmė keistis nedarbo lygiui pradėjus sparčiai augti 2008 m. antroje pusėje – 2009 m. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu Statistikos departamento skelbiamas bedarbių skaičius vėl ėmė ženkliai lenkti Darbo biržos skelbiamą skaičių panašiu dydžiu kaip ir 2003-2006 m. laikotarpiu (38 tūkstančiais). Taigi, tendencija tokia: kuo didesnis nedarbo lygis šalyje, tuo labiau nesutampa Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys apie bedarbių skaičių šalyje.

Ką galėtų rodyti ryšys tarp nedarbo lygio šalyje bei skirtumo tarp Statistikos departamento bei Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus? Statistikos departamentas bedarbius, nedarbo lygį, užimtumą ir kitus rodiklius skaičiuoja remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis. Gyventojų užimtumo tyrimas yra kas ketvirtį atliekama gyventojų apklausa. Šiame tyrime bedarbiais laikomi žmonės, kurie 1) tiriamą savaitę neturėjo apmokamo darbo (taip pat nebuvo priskiriami dirbančių sau grupei), 2) gali artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti ir 3) aktyviai ieško darbo paskutines keturias savaites. Tuo tarpu Darbo birža bedarbių skaičių skelbia remdamasi faktiškai užsiregistravusiais bedarbiais. Taigi, jau iš duomenų rinkimo būdo galima nuspėti, kodėl tokie skirtingi dažnai būna Statistikos departamento ir Darbo biržos skelbiami darbo neturinčių žmonių skaičiai: ne visi darbo faktiškai neturintys žmonės registruojasi Darbo biržoje. Taip gali nutikti tais atvejais, kuomet darbo neturintis žmogus nesitiki iš Darbo biržos gauti naudos ir todėl joje nesiregistruoja, ypač kai darbo žmogus neturi ilgiau nei pusę metų ir nebegali gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos. Šią hipotezę patvirtina ir ilgalaikio nedarbo statistika: mažėjant ilgalaikiam nedarbo lygiui šalyje (o ir bedarbių, neturinčių motyvacijos registruotis Darbo biržoje skaičiui) mažėjo ir skirtumas tarp Statistikos departamento ir Darbo biržos skelbiamo bedarbių skaičiaus.

Tad kuo ypatingas yra 2010 m. II ketvirtis? Tuo, jog tai yra pirmasis ketvirtis nuo pat 2003 m. (nuo šių metų Lietuvos darbo birža skelbia bedarbių skaičių), kuomet Darbo biržos skelbiamas darbo neturinčių žmonių skaičius smarkiai pralenkė Statistikos departamento bedarbių skaičiaus duomenis (27 tūkstančiais). Tai, kodėl , kodėl prisiregistravusių bedarbių yra daug daugiau nei skelbia Statistikos departamentas, tikriausiai geriausia gali paaiškinti nelegalus darbas. Registravimasis darbo biržoje dažniausiai siejamas ne su darbo paieška, o su nedarbo išmokomis, galimybe nemokėti privalomojo sveikatos draudimo bei kitomis privilegijomis. O tai skatina nelegalų darbą. Nelegalus darbas galbūt ir nėra nauja žinia, bet 2010 m. II ketvirtis ypatingas tuo, jog nelegalų darbą „užregistravo“ oficialiojoje statistikoje.

Rodyk draugams