BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Valdžios “perlai” - pasirodo, minimalios algos didinimas mažina nedarbą!

Šioji vyriausybė mėgsta sakyti, kad apie jos taikoma ekonominė politika įeis į ekonomikos vadovėlius. Galbūt. Bet siūlymai didinti minimalią algą ir taip mažinti nedarbą tikrai turėtų įeiti į vadovėlius. Kaip elementarių ekonomikos principų ignoravimo pavyzdys.

Logika elementari ir paprasta. Dėl atlyginimo susitaria darbdavys ir darbuotojas. Jei darbdavys siūlys atlyginimą, kuris darbuotojo nuomone yra per mažas, tuomet darbuotojas tokio darbo nedirbs. Ir atvirkščiai, jei darbuotojas norės atlygio, kuris darbdavio nuomone yra per aukštas, darbdavys nesamdys darbuotojo. Todėl jie abu tariasi ir susideri dėl atlyginimo.

Minimalios algos pakėlimas nuo 800 iki 1000 Lt reiškia, kad darbdavys (bent jau legaliai) negalės siūlyti mažesnės, nei 1000 Lt algos. Tad visiems tiems darbuotojams, kurie, darbdavio nuomone, yra verti mažiau nei 1000 Lt atlygio, durys į darbo rinką tampa užvertos. Minimalios algos didinimas ne mažina, o didina nedarbą. Tai yra elementarus ir plačiai žinomas dėsnis.

Liūdniausia, kad toks „į vadovėlius įeisiantis” siūlymas yra teikiamas todėl, kad pagaliau po truputį yra atsikvošima, kad dėl socialinės paramos kai kuriems žmonėms neapsimoka dirbti! Kitaip tariant, pastebėta, kad dalis žmonių neina dirbti ne todėl, kad „nėra darbo”, o todėl, kad iš pašalpos galima gauti daugiau pinigų nei iš darbo. Bet vietoje to, kad imtis pašalpų pertvarkos (t.y. reiškinio priežasties), siūloma didinti minimalų atlyginimą!

Belieka prisiminti ir siūlyti anksčiau buvusius populistinius siūlymus, pvz., minimalią algą nustatyti 2000 Lt. Tokia priemonė, nuosekliai sekant valdžios „logika” būtų kur kas veiksmingesnė nedarbo mažinimo priemonė, nei minimalios algos padidinimas iki 1000 Lt. O gal minimali alga turėtų būti 3000 Lt? O kodėl ne 4000? Rinkimai gi ne už kalnų…

P.S. Žemiau - lengvi skaitiniai šia tema iš Henry Hazlit „Ekonomika per vieną pamoką”
http://www.lrinka.lt/Pranesim/Darbas_b_XIX_skyrius.pdf

Hazlitt Henry. Ekonomika per vieną pamoką. Vilnius: Pradai,1994.
XIX skyrius
ATLYGINIMŲ MINIMUMO ĮSTATYMAI
Jau išsiaiškinome, kokios žalingos yra priemonės, kuriomis valdžia mėgina padidinti kai
kurių rinktinių prekių kainas. Tokią pat žalą daro mėginimai padidinti atlyginimus atlyginimų
minimumo įstatymais. Tai neturi stebinti, nes atlyginimas iš tikrųjų yra kaina. Ekonominio
mąstymo aiškumui tikrai nepasitarnavo tas faktas, kad darbo paslaugų kaina vadinama visiškai
kitokiu vardu nei kitos kainos. Jis kliudo daugeliui žmonių suprasti, kad abiem atvejais galioja tie
patys principai.

Kalbant apie atlyginimus, mąstymas tampa toks emocingas ir politizuotas, kad dažnai
pradedama nepaisyti akivaizdžiausių principų. Žmonės, kurie pirmieji neigtų galimybę praturtėti iš
dirbtinai pakeltų kainų, žmonės, kurie pirmieji aiškintų, kad minimalių atlyginimų įstatymai gali
padaryti daugiausia žalos toms pramonės šakoms, kurioms jais siekiama padėti, - tie žmonės vis
dėlto gina minimalių atlyginimų įstatymus ir be atodairos smerkia jų priešininkus.
Tačiau turi būti aišku, kad atlyginimų minimumo įstatymas geriausiu atveju yra prastas
ginklas kovoje su žemais atlyginimais ir kad jo potenciali nauda gali pranokti jo potencialią žalą tik
jam esant kuo nuosaikesniam. Kuo jis nenuosaikesnis, kuo daugiau darbininkų juo norima aprėpti
ir kuo daugiau juo mėginama pakelti atlyginimus, tuo didesnė tikimybė, kad jo žalingi padariniai
pranoks visokius galimus naudingus jo padarinius.

Pavyzdžiui, kai priimamas įstatymas, kad draudžiama mokėti mažiau nei 106 dolerius už
keturiasdešimties valandų savaitę, tai pirmiausia atsitinka toks dalykas: joks darbininkas, kurio
paslaugų vertė darbdaviui mažesnė negu 106 doleriai, nebus priimtas į darbą. Jūs negalite pakelti
žmogaus paslaugų vertės, įstatymais drausdami kam nors mokėti jam mažesnę sumą. Jūs tik
atimate iš jo teisę užsidirbti tiek, kiek leidžia jo sugebėjimai, ir atimate iš visuomenės net tas
kuklias paslaugas, kurias jis pajėgia teikti. Žodžiu, žemą atlyginimą jūs pakeičiate nedarbu. Jūs
padarote žalą visiems, be jokios išlyginamosios naudos.

Vienintelė išimtis yra tas atvejis, kai darbininkų grupė gauna atlyginimą, mažesnį už jo
rinkos vertę. Tokie atvejai pasitaiko tik retomis ir ypatingomis aplinkybėmis ar tam tikrose
vietovėse, kur konkurencinės jėgos neveikia laisvai; bet visais šiais atvejais padėtį veiksmingiau,
lanksčiau ir su mažesne žala gali ištaisyti darbininkų sąjungos.

Galima pagalvoti, kad jeigu įstatymas verčia mokėti didesnį atlyginimą tam tikroje
pramonės šakoje, tai tos pramonės šakos verslininkai gali paprasčiausiai pakelti savo produkto
kainas ir tokiu būdu „permesti” didesnių atlyginimų kaštus vartotojams. Tačiau tokia priemonė
nėra nei lengvai įvykdoma, nei padidintų atlyginimų padariniai nėra taip lengvai išvengiami.
Didesnė produkto kaina gali būti nepasiekiama: ji gali paprasčiausiai pastūmėti pirkėjus prie
panašių importinių produktų arba kurių nors pakaitalų. Arba, jei vartotojai ir toliau pirks produktus
tos pramonės šakos, kur atlyginimai pakelti, didesnė jų kaina privers juos pirkti jų mažiau. Tad
nors kai kurie tos pramonės šakos darbininkai gali laimėti iš pakeltų atlyginimų, kiti visai neteks
darbo. Antra vertus, jei produkto kaina nebus pakelta, ribiniai gamintojai iš tos pramonės šakos bus
išstumti; taip sumažėjusi gamyba tik kitokiu būdu sukels tą patį nedarbą.

Kai šie padariniai išdėstomi, atsiranda žmonių, kurie atsako: „Labai gerai; jeigu tiesa, kad
X pramonė gali egzistuoti tik mokėdama vergiškus atlyginimus, tai atlyginimų minimumo
įstatymas padaro gerą darbą ją apskritai sunaikindamas”. Tačiau šio drąsaus pareiškimo autoriai
nesiskaito su realybe. Jie nepaiso pirmiausia to, kad vartotojai patirs nuostolį - neteks produkto. Be
to, jie užmiršta, kad toje pramonės šakoje dirbę žmonės tokiu būdu pasmerkiami nedarbui. Pagaliau
jie nepaiso to, kad nors X pramonėje mokami atlyginimai buvo blogi, jie buvo pakankamai geri
joje esamų alternatyvių darbų atžvilgiu; kitaip tie darbininkai būtų perėję į kitus darbus. Vadinasi,
jei atlyginimų minimumo įstatymu X pramonė sunaikinama, tai joje anksčiau dirbę žmonės bus
priversti imtis alternatyvių užsiėmimų, kurių jie jau buvo atsisakę. O jų didinama darbo pasiūla
numuš jo kainas net tuose alternatyviuose darbuose. Tad neišvengiamai prieiname išvadą, kad
minimalių atlyginimų įstatymai didina nedarbą.
2
Įdomią problemą kelia šalpos programos, kurios kuriamos kovai su nedarbu, sukeltu
minimalaus atlyginimo įstatymų. Tarkime, kad nustatę minimalų 2,65 dolerio valandinį atlyginimą,
uždraudėme bet kam dirbti keturiasdešimt valandų per savaitę už mažiau nei 106 dolerius. Tarkime
taip pat, kad nedarbo pašalpai skiriame 70 dolerių per savaitę. Tai reiškia, jog uždraudėme žmogui
naudingai dirbti už 90 dolerių per savaitę tam, kad galėtume už 70 dolerių išlaikyti jį be darbo.
Atėmėme iš visuomenės jo paslaugų vertę. Atėmėme iš žmogaus nepriklausomybę ir savigarbą,
kuri galima tik tuo atveju, kai žmogus pats išsilaiko, nors ir žemiausiu lygiu, ir tiekia reikalingas
paslaugas; ir kartu sumažinome tai, ką žmogus galėjo užsidirbti savo paties pastangomis.
Šie padariniai neišvengiami tol, kol savaitinė pašalpa yra bent vienu centu mažesnė už
106 dolerius. Tačiau kuo labiau padidiname nedarbo pašalpą, tuo labiau pablogėja padėtis kitais
aspektais. Jei pašalpai skiriame 106 dolerius, tada žmogus už nieko nedarymą gauna tiek pat, kiek
už darbą. Be to, nepaisant pašalpai skirtos sumos dydžio, mes sukuriame tokią situaciją, kai
kiekvienas dirba tik dėl skirtumo tarp jo atlyginimo ir pašalpos dydžio. Jei pašalpa yra 106 doleriai
per savaitę, tai dirbantys, sakykime, už 110 dolerių per savaitę iš tikrųjų dirba, jų akimis žiūrint, tik
už 4 dolerius per savaitę - juk likusią sumą jie galėtų gauti visai nedirbdami.

Galima pagalvoti, kad šių padarinių bus išvengta mokant pašalpą „darbe”, o ne
„namuose”; tačiau tokiu būdu tik pakeistume tų pačių padarinių išraišką. Pašalpa „darbe” reiškia,
kad jos gavėjams mokame daugiau nei atvira rinka duotų jiems už jų paslaugas. Tik dalis jų
atlyginimo mokama už paslaugas, kita dalis yra paslėptoji pašalpa.

Belieka pažymėti, kad valstybiniai darbai yra neišvengiamai neefektyvūs ir abejotinos
naudos. Valdžia turi išrasti tokius projektus, kuriuos įgyvendinus gulėtų įsidarbinti mažiausiai
kvalifikuoti darbininkui. Ji negali pradėti žmones mokyti staliaus ar mūrininko darbų, nesukeldama
įsitvirtinusių profesijų ir profesinių sąjungų konkurencinio antagonizmo. Aš to nerekomenduoju,
bet tikriausiai būtų mažiau visiems žalos, jei valdžia pirmiausia atvirai pradėtų subsiduoti žemesnių
nei ribinių darbininkų atlyginimus ir leistų jiems toliau dirbti savo darbą. Tačiau dėl to irgi būtų
tam tikrų politinių problemų.

Negalime čia gilintis į detales, nes jos iškeltų problemų, kurios tiesiogiai nesusijusios su
mūsų tema. Tačiau turime neišleisti iš akių pašalpos teikimo sunkumų ir jos padarinių, kai
svarstome atlyginimų minimumo įvedimo ar jau fiksuoto minimumo padidinimo įstatymus.

Baigiant šią temą, galbūt verta paminėti kitą argumentą, kuris kartais vartojamas
įstatyminio atlyginimo minimumo pateisinimui. Sakoma, kad ten, kur kokia nors viena didelė firma
turi monopolinę padėtį, ji gali nesibaiminti varžovų ir palaikyti atlyginimų lygį žemiau rinkos
lygmens. Tačiau tokia padėtis labai mažai tikėtina. Kurdamasi tokia „monopolinė” firma turėtų
siūlyti aukštus atlyginimus, nes tik taip ji galėtų pritraukti darbą iš kitų pramonės šakų. Po to,
teoriškai, ji galėtų nustoti kelti atlyginimus greičiau nei kitose pramonės šakose ir tokiu būdu
mokėti mažesnius nei „standartinius” atlyginimus už tam tikros kvalifikacijos darbą. Tačiau tai
3
Visa tai nereiškia, kad nėra jokių būdų atlyginimams padidinti. Tai reiškia tik tai, kad
tariamai lengviausi jų didinimo metodai, remiantis valstybiniais įsakais, yra klaidingiausi ir
netinkamiausi.

Šioje vietoje galima atkreipti dėmesį štai į ką: dauguma reformatorių skiriasi nuo tų, kurie
negali priimti jų reformų, ne didesniu žmoniškumu, bet didesniu nekantrumu. Svarbu ne tai, ar
norime kiekvieną žmogų matyti kuo turtingesnį. Geros valios žmonėms toks tikslas gali būti
laikomas savaime suprantamu. Klausimas iš esmės kyla dėl deramų to tikslo siekimo priemonių.
Būtent šį klausimą spręsdami niekada negalime išleisti iš akių keleto elementarių tiesų. Negalime
išdalinti daugiau turto nei jo sukuriama. Negalime mokėti darbui kaip visumai daugiau, nei jis
sukuria.

Vadinasi, geriausias būdas atlyginimams padidinti yra darbo ribinio produktyvumo
kėlimas. To galima siekti įvairiais metodais: sukaupiant daugiau kapitalo - t. y. geriau
mechanizuojant darbą; diegiant išradimus ir patobulinimus; ieškant efektyvesnių verslo ir darbo
organizavimo formų; keliant išsilavinimą ir kvalifikaciją. Kuo produktyviau dirba atskiras
darbininkas, tuo labiau jis didina visos visuomenės turtą. Kuo didesnė jo paslaugų vertė
vartotojams, tuo ji didesnė jo darbdaviui. Ir kuo ji didesnė darbdaviui, tuo didesnis bus jam
mokamas atlyginimas. Realius atlyginimus lemia produkto vertė, ne valdžios įsakai.
Taigi valstybinė politika turėtų ne sunkinti darbdavių naštą, bet skatinti pelną, skatinti
darbdavius plėsti savo verslą, investuoti lėšas į įrenginius, didinančius darbo produktyvumą;
žodžiu, ji turi skatinti kapitalo kaupimą, o ne kovoti su juo - tokiu būdu keldama tiek užimtumą,
tiek atlyginimų dydį.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Antkainių viešinimas Venesueloje

Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti ar apie tai paskaityti. Jūsų dėmesiui - antkainių viešinimas Venesueloje, kur didysis revoliucionierius Hugo Čavesas sutvarkė „prekybinius antkainius”. Laisvu nuo antkainių tvarkymo laiku H. Čavesas taip kartu su Iranu kuria „teisingesnę pasaulio tvarką”, remia Kubos rėžimą, keičia šalies konstituciją, siuntinėja „karinius patarėjus” į kaimynines šalis (pvz., Boliviją) ir atvirai remia teroristines organizacijas (pvz., FARC Kolumbijoje).

Nuotraukoje sakoma:
- Produkto pavadinimas: aliejus „Diana”;
- Teisinga kaina: 4.73 Bolivaro;
- Kapitalistinė kaina: 7 Bolivarai;
- Sutaupymas: 32 proc.

Oficialiai 1 JAV doleris vertas 4,30 Bolivaro, tad „teisinga” aliejaus kaina, verčiant į litus oficialiu kursu būtų netoli 3 Lt už litrą. Bet realiai juodojoje rinkoje už 1 JAV dolerį duodama apie 7 Bolivarus ar daugiau. Čia ypač naudinga prisiminti, kad maždaug 2000-asiais už 1 Bolivarą buvo galima gauti 2 JAV dolerius, t.y. valiuta per 10 metų net ir oficialiu kursu nuvertėjo 8 kartus! Štai prie ko priveda „savarankiška” pinigų politika, kurią kartas nuo karto Lietuvai yra pasiūloma. Kitaip tariant, spausdini Litus ir nebėra jokios biudžeto skylės. Reikia pinigų? Įjungi pinigų spausdinimo mašina. Ir nereikia nei taupyti, nei išlaidų skaičiuoti. Kad tokiu būdu pinigai nuvertėja labai greitai lietuviams priminti nereikia. Dauguma atsimena kaip augo „talonų” nominalai, o piniginės pūtėsi nuo popierinių vis mažiau vertų pinigų.

„Patarimai” spausdinti pinigus kažkaip vis kažkaip neprigyja (nors čia galima atsipūsti). Bet štai idėjų reguliuoti kainas, viešinti ir reguliuoti antkainius - nors vežimu vežk. Įdomu, iš kur jie ateina?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Rusija privatizuoja net strateginės įmones, Lietuvos valdžia - nieko

Jei informacija yra teisinga, o planai iš tikro bus įgyvendinami, tuomet Rusijos privatizavimo programa yra rimtas pareiškimas ir priminimas. Lietuvoje nesistengiama parduoti nieko, kas priklauso valstybei motyvuojant objektų „strategine svarba”, „netinkama kaina” ir kitais išsisukinėjimais. Užstrigo oro uosto partvarkymas į akcines bendroves (net ne privatizavimas) ar pati „Visuomio” idėja. Net ir dabar, kuomet katastrofiškai trūkstant pinigų, valdžia geriau skolinasi (už gana aukštas palūkanas), tačiau laiko apglėbusi krūvą įmonių: nuo žurnalų iki koncertų organizavimo įmonių. (Jei norite pamatyti visas šias „strategines įmones” spauskite čia; visa ataskaita - čia). Kaip jau minėjau anksčiau, vien pardavusi akcijų „likučius” valdžia galėtų išlaikyti lygiai tokią pat „strateginių įmonių” kontrolę, bet gauti apie milijardą litų.

Galų gale Lietuvos valdžia ne tik neprivatizuoja, bet daro visiškai priešingus veiksmus: iš elektros energetikos sektoriaus išstūmė privatų lietuvišką kapitalą, iš dujų sektoriaus stumia užsienietišką. O kad toks išstūmimas kainuos valdžiai (o iš tikro mokesčių mokėtojams) - net neužsimenama.

PS. Ir iš vis, „strateginės” įmonės sąvoka yra pagrįsta niekuo kitu, kaip uždaro rato logiką. Kodėl ši įmonė yra „strateginės reikšmės”? Todėl, kad įtraukta į įstatymą. Kodėl įtraukta į įstatymą? Todėl, kad įmonė yra „strateginės reikšmės”.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Energetikos įmonių pelnai ir politinė švytuoklė

Vyriausybė svarsto neberiboti elektros įmonių pelnų, o kai kurie koalicijos partneriai jau spėjo šiai įdėjai ir paprieštarauti. Laisvoje rinkoje, kiek pelno turėtų uždirbti įmonės, yra nevaisingas klausimas - kiekviena stengiasi kuo daugiau, bet ne visoms pavyksta. Elektros energijos sektoriaus atveju turime labai reguliuojamą rinką, kur konkurencija yra uždrausta įstatymu, tad pelną reguliuoti imasi valdžia (Lietuvos atveju - nepriklausomas reguliatorius).

Todėl, kad ir kokia normatyvinio pelno norma bebūtų nustatyta, ji vis tiek bus neobjektyvi, t.y. nustatoma ne rinkos, o administraciniais sprendimais. Galima valandų valandas ginčytis, kad 4 procentai yra geriau, nei 5 procentai ir neprieiti jokios reikšmingos ar pagrįstos išvados.

Svarbiausia, normatyvinio pelno normos reguliavimo nereikėtų suprasti kaip tiesioginio nustatymo, kiek įmonė gali uždirbti ar uždirbs. Jei normatyvinio pelno norma nustatoma 5 proc., tai nereiškia, kad metų gale elektros įmonės uždirbs 5 proc. pelno. Normatyvinio pelno norma yra naudojama skaičiuoti reguliuojamas viršutines kainų ribas, o ne riboti įmonių pelną.

Taigi ir vykstantis ginčas yra ne apie tai, riboti ar neriboti įmonių pelno. Ginčijamasi apie tai, kas - Seimo nariai įstatymu, ar reguliatorius savo sprendimu - šią normą nustatinės. Laisvos rinkos požiūriu abu šie sprendimai yra netinkami. Na, o vertinant iš esamos padėties, kuris variantas geresnis labiau priklauso nuo to, kaip vertintojas mato pasaulį. Kas „geresnis”, „teisingesnis” ar „labiau informuotas” - Seimo nariai ar Reguliatorius? Pagrįstų ir nepagrįstų argumentų čia galima prigalvoti į kiekvieną argumento pusę: nuo „tarptautinės praktikos” iki „kas labiau pasiduoda energetikos įmonių įtakai”.

Bet ši istorija yra įdomiausia dėl politikų besikeičiančių pozicijų (ar bent retorikos) dėl energetikos įmonių pelno. Anksčiau normatyvinio pelno norma buvo nustatoma pagal taisyklę „nulinės rizikos investicijų grąža plius 3 procentiniai punktai”, kur nulinės rizikos investicijų grąžą atitikdavo valstybės vertybinių popierių (VVP) grąžos 10 metų vidurkis. Taigi, normatyvinio pelno norma buvo nustatoma truputį aukštesnė, nei pelno norma už visiškai saugią investiciją. Žiūrint supaprastintai, jei pvz., iš visiškai saugios investicijos galima uždirbti 4 proc., tai normatyvinio pelno norma energetikos įmonėms turėtų siekti 7 proc.

Vėliau (LEO laikais), politikai pradėjo deklaruoti, kad taip apskaičiuojama normatyvinio pelno norma yra per didelė ir nepateisinama. Tad ji buvo visokiais būdais mažinama: keičiant bazę (nuo kokio turto pelno norma yra skaičiuojama) ir keičiant pačią skaičiavimo taisyklę. „Nulinės rizikos investicijų grąža plius 3 procentiniai punktai” pavirto į „Nulinės rizikos investicijų grąža plius ne daugiau kaip 3 procentiniai punktai”. Dar vėliau normatyvinio pelno norma apribota iki maksimalios 5 proc. ribos. Retorikos čia būta labai karštos. Aukštiems asmenims kalbėti apie pelną energetikoje iš teigiamos pusės buvo tolygu savižudybei.

Dabar, pagrįsta mintis, kad pelnas energetikoje vis dėlto yra reikalingas vėl grįžta į politinį eterį. Argumentuojama, kad pelnas reikalingas strateginėms investicijoms (Elektros jungtims su Lenkija, Švedija, Atominei elektrinei). Teigiama, kad pelnas reikalingas įmonių konkurencingumui palaikyti. Šie argumentai nėra neteisingi, bet kaip paaiškinti polinius minties viražus? Kur dingo retorika apie „žmonių apiplėšinėjimą” ir panašūs viešosios nuomonės formavimo elementai?

Dar svarbiau - visa tai vyksta tuo metu, kai prekybos centrai yra smerkiami naudojant tą pačią „žmonių apiplėšinėjimo” retoriką ir kalami prie kryžiaus už beveik nulinius pelnus. Teisingumo dėlei nereikia pamiršti, kad kiekvienas vartotojas turi teisę pasirinkti į kurią parduotuvę eiti, bet neturi pasirinkimo laisvės, kuriais elektros tinklais naudotis. Dar daugiau, įdėjus šiek tiek pastangų, galima atidaryti ir savo parduotuvę. Elektros tinklų atveju tai draudžia įstatymai.

Neapleidžia įkyri mintis, kad aštri retorika, sukrėtusi ir suskaldžiusi visuomenę tebuvo politinio žaidimo dalis. Kuomet elektros energetikos sektorių pertvarkinėjo viena valdžia, opozicija tam priešinosi ir raškė politinius dividendus. Tęsiant tradiciją, dabartinė opozicija taip pat turėtų priešintis dabartinės valdžios planams ir pertvarkoms. Nesinori būti pesimistu, bet nuo politinių ginčų elektros energija neatpinga, tik brangsta.

Visos šios problemos - neišspręstų sudėtingų ir supainiotų problemų pasekmė.Uždraudus rinką, ją imta imituoti administraciniu procesu - kainų reguliavimu. Uždraudus konkurenciją, pradėjo reikėti kovoti su monopolijomis. Neapleidžia ir kita įkyri mintis: jei valdžia vieną kartą skaidriai, ryžtingai ir galutinai pasitrauktų iš energetikos sektoriaus, visiems tai išeitų į naudą.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Biudžeto pajamos – kas pasikeitė per tris mėnesius?

Netyla diskusijos dėl 2011 m. nacionalinio biudžeto pajamų plano pagrįstumo. Ar pavyks “ištraukti” milijardą litų iš šešėlinės ekonomikos? Ar pagrįsta tikėtis, kad nacionalinio biudžeto pajamos be ES lėšų per vienerius metus lyginant su 2010 m. planu išaugs daugiau nei penktadaliu – 21,3 proc.? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus naudinga pasižiūrėti, kokios pajamos buvo prognozuotos anksčiau.

2011 m. nacionalinio biudžeto preliminarios pajamos buvo patvirtintos du kartus. Praėjusių metų pabaigoje nutarimą “Dėl 2010, 2011 ir 2012 metų nacionalinio biudžeto numatomų rodiklių” priėmė Seimas, o šių metų birželio pabaigoje nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos 2011 – 2013 metų preliminarių nacionalinio biudžeto rodiklių” priėmė Vyriausybė. Pernai planuota, kad 2011 m. pajamos sudarys 23,6 mlrd. Lt., o šių metų birželį planuota surinkti 25,8 mlrd. Lt., arba 9,3 proc. daugiau.

Šiuo metu svarstomo 2011 m. biudžeto nacionalinių pajamų planas (26,9 mlrd. Lt.) prieš kiek daugiau nei 3 mėnesius sudarytą planą viršija 4,3 proc. Dar įdomiau patyrinėti pajamas be ES lėšų. Tuomet aptinkame, kad pajamų planas per tokį trumpą laikotarpį išsipūtė dešimtadaliu (1,8 mlrd. Lt.). Vyriausybė tikisi gauti milijardą iš šešėlinės ekonomikos, bet net ir įvertinus šį milijardą, lieka mįslingi 800 mln. Lt. Galima būtų daryti prielaidą, kad neseniai Vyriausybė pradėjo tikėtis esminio proveržio ūkio augime bei vartojime, tačiau Finansų ministerijos atliekamos BVP augimo projekcijos nepasikeitė – vis dar tikimasi, kad kitąmet ūkis augs 2,8 proc. Tad klausimas, kas pasikeitė vos per tris mėnesius, lieka atviras…

P.S. Nedaug verti ir išlaidų planai – pernai tikėtasi 2011 m. jas sumažinti iki 26,8 mlrd. Lt., o pateiktame biudžete išlaidos siekia 29,3 mlrd. Lt. Kodėl išlaidos nesumažintos 2,5 mlrd. Lt. iki žadėto lygio - vėlgi nežinia.

Rodyk draugams

Kapitalizmas išgelbėjo kalnakasius

Siūlome paskaityti Wall Street Journal publikuojamą Daniel Henninger straipsnį “Capitalism Saved the Miners”.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: O ar gyventojai norėtų už elektros energiją mokėti 15 ct daugiau?

Delfi rašo, kad, anot apklausos, “3 proc. žmonių Lietuvoje mano, kad vėjo energijos turėtų būti gaminama žymiai daugiau, dar 20 proc. pasisako už šiek tiek didesnį šios atsinaujinančios energijos rūšies naudojimą. 8 proc. gyventojų mano, kad vėjo energijos kiekis turėtų išlikti toks pat.”

Taip pat sakoma, kad „Lietuvoje vis dar gajūs mitai apie vėjo elektrines ir kitą atsinaujinančių rūšių energiją, kurie paremti žmonių baimėmis ar nežinojimu, vienas jų - likusios neteisingos nuostatos dėl kainos. Penkiskart didesnė šalies vėjo elektrinių plėtra vartotojams kainuotų kiek daugiau nei 1 ct. už kWh ir būtų mažiau skausminga nei naftos ar dujų kainos kilimas”, - pranešime spaudai cituojamas Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys.”

Imkime jautį už ragų (arba turbiną už menčių). Esminis klausimas, ne tai, iš kokio energijos šaltinio gaminti elektros energiją, o tai, kiek tokia energijos gamyba kainuoja. Šiuo metu importuotos iš Rusijos elektros galima nusipirkti daugmaž už 15ct/kWh. Iš vėjo jėgainių elektros energija superkama po 30 ct/kWh (išsamias kainas žiūrėkite čia). Žiūrint suprimityvintai, jei stebuklo būdu rytoj visa elektros energija būtų tiekiama iš vėjo jėgainių, tai mokėtume ne 45 ct/kWh, o apie 60 ct/kWh. Įdomu, ką gyventojai atsakytų į klausimą „Ar norėtumėte už elektros energiją mokėti trečdaliu brangiau?”

O jei rimčiau, tai gali būti, kad penkiskart didesnė elektros energijos gamyba kainuotų tik 1 ct brangiau. Bet tik todėl, kad net ir penkiskart didesnė elektros energijos gamyba iš vėjo sudarytų tik labai mažą visos suvartojamos elektros energijos kiekio. Galutinė elektros energijos kaina nusistato “viename katile” sumaišant daug pigios elektros energijos ir truputi brangios (iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir Elektrėnų elektrinės). Kol kas visa atsinaujinanti elektros energija „kainuoja” tik apie 0,4 ct/kWh galutinėje kainoje. Bet tik todėl, kad jos yra pagaminama palyginti mažai. Jei elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių neatpigs, o tokios energijos bus naudojama vis daugiau (nes taip reikalauja valdžia), elektros energijos kaina vartotojams didės.

P.S. Detalesni pasiūlymai, kaip reikėtų reformuoti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių - čia. Daugiau pasiūlymų energetikos politikai - čia.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: FW: Atsinaujinančių energijos išteklių skatintojams

Pasaulyje pripažintas ir ištisos „klimato karių” armijos puolamas Bjorn Lomborg ir toliau sėkmingai rodo, kodėl planai mokesčių mokėtojų pinigais skatinti atsinaujinančių išteklių energetiką yra pinigų švaistymas. Savo straipsnyje (žr. žemiau) jis pateikia realistinį Vokietijos ir Danijos (šalių, kurių patirtimi mėgstama spekuliuoti) patirčių vertinimą.

„<…> Vokietija pirmauja pasaulyje pagal saulės energijos panaudojimą, kurį finansavo 47 milijardų Eurų subsidija. To pasekmė: milžiniškos išlaidos ir daug neefektyvių saulės baterijų gana debesuotoje šalyje, kurios pagamina nereikšmingą 0,1 proc. visos sunaudojamos energijos kiekio.

<…> Danija irgi bandė būti žaliosios energijos novatorė ir pirmauja pasaulyje pagal vėjo energijos panaudojimą. Rezultatai - neįkvėpiantys. Danijos vėjo energijos sektorius yra priklausomas nuo subsidijų iš mokesčių mokėtojų ir danai už elektros energiją moka bene brangiausiai iš visų industrializuotų šalių.”

Jei manote, kad turtingų šalių (pvz., Danijos ar Vokietijos) kvailystės mums svetimos - perskaitykite naują Nacionalinės energetikos strategijos projektą. Pagal jį, Lietuva jau 2050-aisiais metai elektros ir šilumos energijos gamybai bus naudojama tik branduolinė energija ir atsinaujinantys energijos ištekliai.

Visas Bjorn Lomborg straipsnis - žemiau, arba http://www.project-syndicate.org/commentary/lomborg65/English
COPENHAGEN - Advocates of drastic cuts in carbon-dioxide emissions now speak a lot less than they once did about climate change. Climate campaigners changed their approach after the collapse of the Copenhagen climate-change summit last December and the revelation of mistakes in the United Nations climate panel’s work - as well as in response to growing public skepticism and declining interest.
Although some activists still rely on scare tactics - witness the launch of an advertisement depicting the bombing of anybody who is hesitant to embrace carbon cuts - many activists now spend more time highlighting the “benefits” of their policy prescription. They no longer dwell on impending climate doom, but on the economic windfall that will result from embracing the “green” economy.
You can find examples all over the world, but one of the best is in my home country, Denmark, where a government-appointed committee of academics recently presented their suggestions for how the country could go it alone and become “fossil fuel-free” in 40 years. The goal is breathtaking: more than 80% of Denmark’s energy supply comes from fossil fuels, which are dramatically cheaper and more reliable than any green energy source.
I attended the committee’s launch and was startled that the “Climate Commission” barely mentioned climate change. This omission is understandable, since one country acting alone cannot do much to stop global warming. If Denmark were indeed to become 100% fossil-free by 2050, and remain so for the rest of the century, the effect, by 2100, would be to delay the rise in average global temperature by just two weeks.
Instead of focusing on climate change, the Climate Commission hyped the benefits that Denmark would experience if it led the shift to green energy. Unfortunately, on inspection these benefits turn out to be illusory.
Being a pioneer is hardly a guarantee of riches. Germany led the world in putting up solar panels, funded by €47 billion in subsidies. The lasting legacy is a massive bill, and lots of inefficient solar technology sitting on rooftops throughout a fairly cloudy country, delivering a trivial 0.1% of its total energy supply.
Denmark itself has also already tried being a green-energy innovator - it led the world in embracing wind power. The results are hardly inspiring. Denmark’s wind industry is almost completely dependent on taxpayer subsidies, and Danes pay the highest electricity rates of any industrialized nation. Several studies suggest that claims that one-fifth of Denmark’s electricity demand is met by wind are an exaggeration, in part because much of the power is produced when there is no demand and must be sold to other countries.
The sorry state of wind and solar power shows the massive challenge that we face in trying to make today’s technology competitive and efficient. Direct-current lines need to be constructed to carry solar and wind energy from sunny, windy areas to where most people live. Storage mechanisms need to be invented so that power is not interrupted whenever there is no sunshine or wind.
Proponents of carbon cuts argue that green-energy technologies only seem more expensive, because the price of fossil fuels does not reflect the cost of their impact on the climate. But allowing for this would make little difference. The most comprehensive economic meta-study shows that total future climate impacts would justify a tax of around €0.01 per liter of petrol ($0.06 per gallon in the United States) - an amount dwarfed by the taxes already imposed by most European countries.
Despite the fact that changing from fossil fuels to green energy requires a total economic transformation, Denmark’s Climate Commission claimed that the price tag would be next to nothing. The Commission reached this conclusion by assuming that the cost of not embracing its recommended policy would be massive.
The Commission believes that over the next four decades, fossil-fuel costs will climb sharply, because sources will dry up and governments will place massive taxes on fossil fuels. But this flies in the face of most evidence. There is clearly plenty of cheap coal for hundreds of years, and with new cracking technology, gas is becoming more abundant. Even oil supplies are likely to be significantly boosted by non-conventional sources like tar sands.
By the same token, the prediction that governments will impose massive carbon taxes has little basis in reality. Such assumptions seem like a poor framework on which to build significant public policy, and seem to ignore the substantial cost of eliminating fossil fuels, which is likely to amount to at least 5% of GDP per year.
The shift away from fossil fuels will not be easy. Policymakers must prioritize investment in green-energy research and development. Trying to force carbon cuts instead of investing first in research puts the cart before the horse. Breakthroughs do not result automatically from a combination of taxes on fossil fuels and subsidies for present-day green energy: despite the massive outlays associated with the Kyoto Protocol, participating countries’ investment in R&D as a percentage of GDP did not increase.
The change in message after the disaster of the Copenhagen summit was probably inevitable. But the real change that is needed is the realization that drastic, early carbon cuts are a poor response to global warming - no matter how they are packaged.
Bjørn Lomborg is the author of The Skeptical Environmentalist and Cool It, director of the think-tank the Copenhagen Consensus Center, and adjunct professor at Copenhagen Business School.
Copyright: Project Syndicate, 2010.
www.project-syndicate.org

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Maisto kainų Lietuvoje ir Europoje palyginimai

Diskusijose apie maisto kainas labai populiaru naudotis „užsienio” pavyzdžiais. Pasiklausius skirtingų kalbėtojų, o ypač politikų galima sužinoti įvairių įdomių dalykų, ypač apie tai, kiek kur kas kainuoja.

Laimei ES renka susistemintą statistiką apie visas kainas, tame tarpe ir karštai diskutuojamas maisto kainas. Visa ši informacija laisvai prieinama EUROSTAT puslapyje. Lentelė žemiau rodo, kiek kiekvienoje šalyje kainuoja maistas palyginus su ES vidurkiu. Kitaip tariant, jei lentelėje parašyta, kad Belgijoje mėsos kainų indeksas yra 121, tai daugmaž reiškia, kad Belgijoje mėsa kainuoja vidutiniškai 21 proc. daugiau nei ES. Jei Estijoje vaisių ir daržovių kainų indeksas yra 80, tai reiškia, kad Estijoje vaisiai ir daržovės yra vidutiniškai 20 proc. pigesni nei ES vidurkis, ir t.t.

Savaime suprantama, ši statistika yra labai apibendrinta (agreguota), o ir pats jos surinkimo procesas nėra be trūkumų. Gi galima rasti panašių maisto produktų kurių kaina skiriasi vos ne penkis - dešimt kartų.Toje pačioje parduotuvės yra duonos ir už 0,59 Lt, ir už 3,59 Lt. Kaip skaičiuoti vidutinę kainą, ir, ar „vidutinė kaina” tokioje situacijoje apskritai yra prasminga - jau platesnis klausimas. Nepaisant to, tai yra oficialūs ir patvirtinti duomenys, o ne subjektyvios asmeninės patirtys.

Keletas įdomių pastebėjimų. Pirma, bendrai žiūrint, maistas skurdesnėse šalyse buvo pigesnis nei turtingesnėse. Tačiau tarp tam tikrų prekių grupių yra „anomalijų”. Pvz., pieno produktai Švedijoje buvo žymiai pigesni nei Graikijoje, nors pastaroji yra nepalyginamai skurdesnė nei Švedija. O jei imtume ne prekių grupes, o atskirus produktus, tokių anomalijų būtų daug daugiau. Kitaip tariant, konkrečių produktų kainas nustato konkretūs pardavėjai, o ne bendras šalies pragyvenimo lygis. Būtent todėl, paieškojus turtingesnėse šalyse galima rasti prekių, kurios yra pigesnės nei Lietuvoje. Bet tai nieko nepasako apie visas kainas arba apie visas maisto kainas.

Antra, net ir tarp kaimyninių šalių gali būti didelių kainų skirtumų, kuriuos gali sukelti skirtinga mokestinė aplinka, prekybos apribojimai (lentelėje - ne vien ES šalys) ir kitos priežastys.

Trečia, paradoksalu, bet santykinai aukščiausiomis kainomis Lietuvoje pasižymi… alkoholis. Tai jau Lietuvos akcizų politikos pasekmė. Savaime suprantama, ši statistika neįtraukia nelegalios prekybos alkoholiu. Kas irgi yra Lietuvos akcizų politikos pasekmė.

Rodyk draugams

Kainų viešinimas - deja (vu) matyta

2007 metų spalį Ryšių reguliavimo tarnyba nusprendė, jog skaidrumo ir konkurencijos padės pasiekti mobiliojo ryšio kainų palyginimo svetainė. Tokį komentarą tada publikavome. Tekstas nekeistas. Argumentai galioja. O tada skambėjęs neįtikėtinai sarkastiškas pasiūlymas valdžiai viešai lyginti kondensuoto pieno kainas, šiandien teikiamas iš Vyriausybės rūmų. Kaip sakoma, juokauti reikia atsargiai.

Kainų lyginimas - ne valstybinės reikšmės užsiėmimas

Giedrius Kadziauskas, LLRI vyresnysis ekspertas

2007-10-08

Komentaras, Verslo savaitė

Lietuvos gyventojai turėtų ramiau atsikvėpti – po daugiau nei dešimties mobiliojo ryšio paslaugų teikimo Lietuvoje metų, 4,73 mln. aktyvių mobiliojo ryšio abonentų ir rekordinės Europoje (139,9 procento) mobiliojo ryšio skverbties, pagaliau atsirado paslaugų kainų palyginimo svetainė Skaiciuok.lt, kuri leis susiorientuoti besiblaškantiems vartotojams. Ją jums pristato biudžetinė įstaiga Ryšių reguliavimo tarnyba.

Naivoka. Tik kodėl už mokesčių mokėtojų pinigus.

Valstybinės skaičiuoklės neišvengiamai remiasi prielaida, kad vartotojai "žioploki" ir maustomi. Tik taip jie galėtų pateisinti, kodėl kuria paslaugas, kurios nė iš tolo nekvepia valstybės funkcija. Rinkoje kainų palyginimas ir geriausių kainų paieška yra svarbi vartotojui reikalinga ir vertinama paslauga. Ryšių reguliavimo tarnyba tikriausiai įsitikinusi, kad vartotojai pasiklydę tarp reklamų, neskaito sutarčių ir nesupranta, už kokias paslaugas moka.

Gal taip ir yra, bet rinkoje įprasta, kad vartotojas niekada visko nežino ir  kuomet vartotojai jaučia, kad paslaugos nebegali pasirinkti patys, rinkoje atsiranda patarėjas, žinantis ir vertinantis paslaugas ir kainą. Ir Lietuvos Vyriausybė didžiajam atominiam sandoriui pasisamdė, net porą vienas kitą tikrinančių vertintojų .

Toms paslaugoms, kurių vertinimas sąlygiškai paprastas, atskiros tarpininkavimo paslaugos poreikis nėra didelis, todėl rinkoje tarpininkai pirkti pienui ar kavai neatsiranda. O sudėtingoms prekėms ar paslaugoms pirkti jų turime - nekilnojamojo turto tarpininkai, draudimo, paskolų brokeriai (http://www.paskolu-brokeriai.lt), įvairiausios interneto svetainės www.pricegrabber.com; www.bizrate.com; www.pricerunner.co.uk, statybų ir remonto darbų kainas žinantys sąmatininkai lygina siūlomas kainas ir ieško geriausio sandėrio vartotojui.

Tik tikėtina, kad privatus patarėjas, žinantis kas ir už kiek siūloma mobiliojo ryšio rinkoje, nebeatsiras kai turi valstybinį www.skaiciuok.lt konkurentą.

Deja, vartotojams padėti nesidrovi ir Žemės ūkio ministerija, kuri siūlo Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) deleguoti naują funkciją – tikrinti rinkoje esančių kainų nurodymą. Toks nutarimo projektas antradienio posėdyje teikiamas ministrų kabinetui. Taigi, visos prielaidos tam, kad ateityje turėsime ir pieno, kondensuoto pieno, varškės ir kitų prekių kainų palyginimus internete ir tarnybos darbuotojus beišblaškančius po prekybos centrus ir registruojančius besikeičiančias kainas.

Naivoka. Tik kodėl už mokesčių mokėtojų pinigus.”

Rodyk draugams