BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Protų nutekėjimas į nelegalią veiklą

Valstiečių laikraščio straipsnis apie tai, kad 30 proc. trąšų rinkos užima kontrabandinė arba nelegali produkcija skamba kaip paskutinis gedulingo maršo akordas. Ne tik dėl mokesčių nesurinkimo besirūpinančiai centrinei valdžiai, bet apskritai legalia veikla užsiimantiems žmonėms. Jei įvežamos ir pardavinėjamos net jau ir kontrabandinės trąšos, tai kyla esminis klausimas, ar yra dar prekių, kurios nepardavinėjamos „šešėlyje” arba „pilkojoje ekonomikoje”?

Šešėlis, nelegali prekyba ar kontrabanda nėra vien uždraustų prekių (pvz., ginklų ir narkotikų) ar apmokestintų prekių (pvz., alkoholio ir cigarečių) importas ir pardavimas. Šiuo metu visą Lietuvos ekonomiką yra persmelkusi nelegali veikla. LLRI tyrimo duomenimis, kas antras parduodamas cigarečių pakelis yra nelegalus. Asmeninių finansų instituto duomenimis - daugiau nei pusė „oficialių bedarbių” gauna su darbu susijusių pajamų. Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės.

Esminė viso to problema yra ne nesumokami mokesčiai ar nusikalstamo pasaulio gaunamos pajamos (nors abu dalykai, be abejo yra didelės problemos). Esminė problema - žmonės savo protą, išmonę ir verslumą skiria ne legaliai veiklai, o nusikaltimui. Dalis žmonių žinias, kompetencijas, nuojautą, vietinės situacijos žinojimą ar net mokslines žinias naudoja ne įmonių, produktų ar inovacijų kūrimui, o nelegaliai ar nusikalstamai veiklai. Visi mėgsta kalbėti apie „protų nutekėjimą” arba „darbo jėgos nutekėjimą” į užsienio šalis. Tačiau kiek protų ir rankų nutekėjo į nelegalią veiklą?

Aišku, kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus, ir teisinti nusikaltimų nėra pagrindo. Bet jei nelegalią veiklą iššaukia nepagrįsta valdžios politika, tuomet kyla pagrįsta abejonė, ar tokia politika yra naudinga? Jei (aukšti) mokesčiai stumia verslą į šešėlį, ar naudingi aukšti mokesčiai? Jei aukšti akcizai skatina kontrabandą, ar naudingi aukšti akcizai? Sąrašą irgi būtų galima tęsti iki begalybės.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Studija-ES biodegalų politika ne mažins, o didins CO2 emisijas

EUObserver spausdina įdomią žinutę. Anot naujos studijos, ES siekis 10 procentų transporte naudojamos energijos gauti iš biodegalų prives prie CO2 emisijų didėjimo, o ne mažėjimo (visas straipsnis žemiau). Tai nutiks netiesiogiai: padidėjusi biodegalų paklausa skatins miškus paversti ariamais laukais.

Iš visų sukompromituotų priemonių kovoti su globaliniu atšilimu, biodegalai yra labiausiai kritikuojami. Ir kritikuojami pagrįstai. Pirmos kartos biodegalų gamyba vyksta iš maistui tinkamos žaliavos, pvz., grūdų. Kitaip tariant, ES (ir JAV) moka subsidijas tam, kad grūdai būtų naudojami ne maisto, o biodegalų gamybai. O po to abi šalys kaip niekur nieko išreiškia susirūpinimą dėl augančių maisto kainų.

Dar daugiau, būtent pirmos kartos biodegalų subsidijavimas prisideda prie to, kad nėra pakankamai investuojama į (galbūt) labiau ekonomiškai pagrįstų antrosios kartos biodegalų gamybos (antrosios kartos biodegalai gaminami iš maistui netinkamos biomasės).

Klišė, kad biodegalai yra „ateities kuras” yra beveik 100 metų senumo. Biodegalai yra tokie pat seni, kaip ir automobilių pramonė. O jei pvz., bioetanolį vadinti tikruoju vardu -alkoholis - tuomet biodegalai yra žymiai senesni ir už naftos pramonę.

P.S. Gera iliustracija: kiek laiko turi praeiti, kol dėl biodegalų kultūrų pradės mažėti CO2 emisijos yra čia.

http://www.mnn.com/earth-matters/translating-uncle-sam/stories/epa-is-corn-ethanol-worth-the-trouble#

EU biofuel policy will increase CO2 emissions, study says

‘[The] use of additional conventional biofuels up to 2020 … would lead to 80.5 percent and 167 precent more greenhouse gas emissions’ (Photo: jurvetson)

ANDREW WILLIS

08.11.2010 @ 09:20 CET

EUOBSERVER / BRUSSELS - An EU target to produce 10 percent of transport energy needs from renewable sources by 2020 will actually increase the level of greenhouse gas emissions produced by the bloc unless changes are made, an independent study has said.

Forecast increases in EU biofuel use as a result of the policy goal will lead to a mass conversion of natural habitats into fields of biofuel crops as overseas producers strive to meet the added demand, the report published by the Institute for European Environmental Policy on Monday (8 November) says.

* Print
* Comment article

Natural lands, including rainforests and savannah, store and sequester carbon in their soil and biomass as plants grow each year, making them important components in the flight against climate change, caused by rising CO2 levels.

“The additional demand for these fuels is anticipated to lead to between 4.1 and 6.9 million hectares of indirect land use change (ILUC), i.e. an area equivalent to just larger than Belgium to just under that of the Republic of Ireland,” says the report, which is backed by a large number of environmental and development NGOs.

The document’s authors calculated these figures using recently released studies by the European Commission, based on data from 23 member state plans (NREAPs) which outline how national governments intend to reach the renewable energy target, outlined in the bloc’s 2009 Renewable Energy Directive.

“[The] use of additional conventional biofuels up to 2020 on the scale anticipated in the 23 NREAPs would lead to between 80.5 percent and 167 precent more greenhouse gas emissions than meeting the same need through fossil fuel use,” says the report.

The damning conclusion comes at a critical juncture in the EU legislative process, with the commission due to release its own report on land use change by the end of this year.

This in turn is likely to lead to new a legislative proposal next year, possibly calling for indirect land use change effects to be taken into account when selecting which biofuels member states should use to reach the 10 percent transport target.

For its part, the commission has rejected the main findings of Monday’s report, saying the EU has enough unused agricultural land to meet the expected increase in biofuel demand. “The renewable energy directive says very clearly that it is not allowed to to chop down forests to produce biofuels,” an official said.

The high-stakes game has resulted in a pitched battle in Brussels, as both biofuel producers and environmental NGOs seek to gain the upper hand.

The Brazilian Sugarcane Industry Association (UNICA) is among those who say the recent commission studies are inherently flawed, failing to take into account important characteristics of certain individual states.

Emmanuel Desplechin, the group’s chief representative to the EU, dismissed the problem of indirect land changes and pointed to a Brazilian government plan that forbids sugarcane production in environmentally sensitive areas. “The EU studies failed to use enough international experts who can point these issues out,” he told this website.

Second-generation biofuels

The growing debate has refocused some attention on long-awaited second generation biofuels, those produced from residual non-food parts of current crops, such as stems and leaves, rather than the food crop itself as is the case for current biofuels.

The commission has tried to promote member-state use of second generation fuels by means of a ‘double counting’ system under the Renewable Energy Directive, but national plans make little reference to them.

“While the commission promised the directive would stimulate greater use of second-generation biofuels - it is clear from member states’ targets that this was a total deception, or at least overblown optimism,” said Friends of the Earth campaigner Robbie Blake.

Some businesses are also unhappy with the slow progress in this area.

“The spirit of the renewable energy directive is good but the double-counting system is not enough,” Lars Hansen, president of Novozymes Europe, told EUobserver in a recent interview.

The Danish company produces enzymes needed to break down tough agricultural waste products and allow biofuels to be produced. “Our message is that the technique is ready but that its not going to move unless the regulatory framework is correct,” he said.

A number of green groups also criticise second-generation biofuel production, arguing that the fuel requires increased use of fertiliser to replace lost soil nutrients.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Dar apie maisto kainų augimą

Buvau ir tebesu kainų skelbimo internete skeptikas ir nemanau, kad tai tikslinga. Bet jei tokia informacija skelbiama, kodėl gi nepažiūrėjus. Kalbu apie http://www.produktukainos.lt/

Pirmas pastebėjimas (tas pati pastaba tinkair statistikos departamentui) , apskaičiuojant kainas, nesinaudojama trumpalaikėmis nuolaidomis ar „akcijomis”. Kitaip tariant, kažkokiu keistu būdu, perkant konkrečią prekę ir mokant konkrečią kainą, ši konkreti kaina nėra naudojama, skaičiuojant vidutines kainas. Vietoje konkrečios kainos naudojama ta, kuri tik pažymėta etiketėje, bet išbraukta, siekiant padidinti prekės patrauklumą. Taigi iš ties filosofinis klausimas: pažiūrėkite į paveikslėlį žemiau ir atsakykite, kiek šiuo metu kainuoja pvz., Šviežios kaimiškos dešrelės: 11.99 Lito ar 8.49 Lito?

Nuo gilių klausimų, grįžkime prie paprastesnių. Kiek gi iš tikro padidėjo maisto kainos? Situacija - nevienareikšmiška. Pieno produktų brangimas yra žymus, bet pieno atveju pripažįstama, kad tai nulėmė pieno supirkimo kainų didėjimas. Cituojant Konkurencijos tarybą „Vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc.” ir „Tai taip pat leidžia manyti, kad vidutinė didmeninė pieno produktų kaina Lietuvoje galėjo didėti daugiau, tačiau supirkimo kainos didėjimo įtaka buvo nemaža dalimi neutralizuota dėl gerokai didesne dalimi padidėjusių eksporto kainų”. Taigi su pieno produktais ir jų kainomis jokio „kriminalo” nesimato.

Likusių produktų kainos nesudaro vienareikšmiško vaizdo. Pabrango miltai, duona, bulvės. Atpigo kiaušiniai ir mėsa.

Dar kita viešumoje anksčiau eskaluota mintis - daugiausia brango pigiausi produktai. Nepretenduoju į objektyvumą, bet „Iki” pateikta jų pigiausių prekių statistika rodo visai ką kitką. Pigiausios prekės pigo, o ne brango. Sutinku su galima kritika, kad ši statistika neišsami, tik iš vieno prekybos centro ir kt. Bet ji kur kas išsamesnė ir naudingesnė nei pamėgtoji „grikiai pabrango net keturis kartus”.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Doing business reitingas – ar verslo sąlygos Lietuvoje iš tikro pagarėjo?

image Lietuva 2011 m. Verslo sąlygų reitinge įvertinta 23 vieta, t.y. 3 vietomis aukščiau nei 2010 m. Tradiciškai Verslo sąlygų reitinge atsiliekame nuo Estijos (per 6 vietas), tačiau 1 vieta lenkiame Latviją, kurios reitingas taip pat kaip ir Lietuvos šoktelėjo 3 pozicijomis.

2011 n. Verslo sąlygų reitingas atspindi 2010 metų birželio mėnesio duomenis, tad kad ir kokius rezultatus jis rodytų, tai turėtų būti priskiriama jau šios valdžios padarytiems sprendimams. Džiugu, jog Verslo sąlygų reitinge nebekrentame (2010 m. Lietuvos vertinimas buvo nukritęs viena pozicija). Tačiau ar šis įvertinimas tikrai parodo, jog verslo sąlygos Lietuvoje per metus pagerėjo? Yra keletas labai svarbių „bet“.

Pirma - bendras Lietuvos verslo sąlygų vertinimas lyginant su praėjusiais metais pagarėjo trijose srityse: verslo pradžios, mokesčių mokėjimo ir leidimų statyboms. Verslo sąlygų pakitimus, pagerinusius Lietuvos vertinimą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, jie nėra esminiai: verslo pradžia buvo sumažinta viena procedūra, verslo pradžios laikas – 4 dienomis. Mokesčių srityje 4 proc. punktais sumažinta mokesčių našta (dėl pelno mokesčio sumažinimo), mokesčių mokėjimo skaičius sumažintas nuo 12 iki 11 . Leidimų statyboms srityje nepasikeitė niekas išskyrus tai, jog sumažėjo jų kaina (nesumažėjo nei procedūrų skaičius nei jų laikas). Tai yra visi pakeitimai, kurie pagerino Lietuvos vertinimą. Visose kitose srityse – Lietuvos reitingas krito.

Antra – šiais metais į bendrąjį Verslo sąlygų reitingą dėl metodologijos keitimo laikinai nėra įtraukta darbuotojų samdymo sritis. Darbo santykių reguliavimas Lietuvoje visuomet buvo sritis, labiausiai žemyn tempusi Lietuvos vertinimą Verslo sąlygų reitinge. Jokių esminių sprendimų ir didelio proveržio šioje srityje iki šiol nėra padaryta, todėl vargu, ar Lietuvos vertinimas 2011 m.Verslo sąlygų indekse būtų kilęs 3 pozicijomis, jei būtų įvertinti ir darbo santykiai.

Trečia – Verslo sąlygų tyrimo metodologijoje vertinama tik ribotos atsakomybės įmonių t.y. akcinių bendrovių verslo sąlygos. Daugelis reguliavimų visoms verslo rūšims yra panašūs, tačiau buvo priimta keletas mokestinių sprendimų, bloginusių tik individualių įmonių padėtį. Šie sprendimai Verslo sąlygų reitinge neatsispindi.

Verslo sąlygų reitingo sudarinėtojai šiais metais pirmą kartą pristatė naują rodiklį, kuris parodo, kiek pagarėjo ar pablogėjo verslo sąlygos šalyje per pastaruosius penkerius metus. Lietuvos vertinimas šiame rodiklyje itin iškalbingas. Lietuva yra tarpe tarp šalių, kuriose verslo sąlygos per paskutinius penkerius metus gerėjo, ir tarp tų, kuriose blogėjo. Taigi, pasak Verslo sąlygų reitingo sudarinėtojų, per pastaruosius 5 metus verslo sąlygos Lietuvoje nei pablogėjo, nei pagerėjo – išliko panašiame lygyje. Turint tai omenyje, Lietuvos vertinimo Verslo sąlygų reitinge pakilimas 3 vietomis rodo ne tiek verslo sąlygų pagerėjimą, kiek dalinį jų atstatymą po verslo sąlygas žymiai pabloginusių valdžios sprendimų. Vargu, ar galima daug nukeliauti penkerius metus mindžikuojant vietoje.

Rodyk draugams