Šiandien „Lietuvos ryto” tame pačiame puslapyje sudėtos dvi netiesiogiai susijusios žinutės. Vienoje Ūkio ministras Dainius Kreivys teigia, kad Lietuvos verslininkai turi labai gerai pagalvoti ryždamiesi investicijoms Serbijoje. „Investicinių susitarimų nepaisymas ir kapitalo vertinimas pagal kilmės šalį - nerimo ženklai, mus pasiekiantys iš Serbijos. Lietuvos įmonių interesai bus ginami taip, kaip tai nustato Europos Sąjungos teisės aktai”, - teigė D.Kreivys.

Kitoje, Energetikos ministras Arvydas Sekmokas sako: „Turime teisinę koliziją: ES direktyvoje reikalaujama atskirti dujų tiekėją nuo perdavimo vamzdynų. Ją turime įgyvendinti. Bet yra investicijų apsaugos ir skatinimo sutartys tiek su Rusija, tiek su Vokietija. Šie teisės aktai gali būti vertinami kaip prieštaraujantys vieni kitiems”, - „Lietuvos rytui” sakė A.Sekmokas.

Kas tarp šių žinučių bendro?

Vienoje jų teisingai identifikuojama, kad nepalankius valstybės veiksmus investuotojo atžvilgiu reikia vertinti neigiamai. Taip pat padaroma išvada, kad tokie veiksmai užsienio investuotojams siunčia neigiamus signalus, t.y. kad investuoti yra nesaugu.

Įdomu, kokią žinutę investuotojams tikisi pasiųsti Lietuvos valdžia, „trečiojo energetikos paketo” pagalba iš Lietuvos gamtinių dujų sektoriaus stumdama Vokietijos ir Rusijos investuotojus? (Jau nekalbant apie anksčiau iš elektros energetikos sektoriaus „išprašytą” vietinį privatų kapitalą). Saugu, ar nesaugu investuoti į Lietuvos energetikos sektorių?

ES teisės aktų naudojimas, ar vidinės politikos peripetijos užsienio investuotojams tikrai ne tiek įdomios, kiek mums. Investuotojai mato rezultatus: pvz., „investuotojų buvo - investuotojų nebėra”, ir rizikas: „investuoti saugu - investuoti nesaugu”. Kaip, kodėl, ir kuri partija ar asmenybė istoriškai bus pripažinta atsakinga už vieną ar kitą sprendimą - investuotojui nėra pirminės svarbos klausimas.

Saugumo ir patikimumo įvaizdis investuotojų akyse - labai svarbu. Nacionalinės energetikos strategijos projektas į didžiąją dalį investicijų į energetiką (18-24 mlrd. litų!) numato pritraukti iš privačių investuotojų. Jei keli Serbijos valdžios veiksmai dėl žymiai mažesnių sumų turėtų investuotojams sukelti abejonę dėl investicijų saugumo (kaip teigia Ūkio ministras), kodėl tuomet Lietuvos valdžia galvoja, kad jų veiksmai su kitų valstybių (ar privataus kapitalo) investicijomis liks nepastebėti? Ypač tokioje politiškai jautrioje temoje kaip energetika.

P.S. LLRI pastabos dėl Nacionalinės energetikos strategijos: čia ir čia.

Rodyk draugams