BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Taip kaip ten su tom verslo sąlygom?

LLRI pirmadienį pristatė 28-ąjį Lietuvos ekonomikos tyrimą. Jame skelbiami duomenys apie tai, kaip rinkos dalyviai vertina verslo sąlygų kaitą Lietuvoje nuo 2009 m. t.y. 15-osios A. Kubiliaus Vyriausybės valdymo metu.

43 proc. dalyvavusių tyrime teigė, jog verslo sąlygos Lietuvoje nuo 2009 m. blogėjo, 31 proc. – jog nekito ir likusieji 25 proc. mano, jog verslo sąlygos Lietuvoje pagerėjo. Taigi, trys ketvirtadaliai apklaustųjų manė, jog verslo sąlygos Lietuvoje nuo 2009 m. negerėjo.

Ūkio ministras Rimantas Žylius kritikuoja šią tyrimo interpretaciją, teigdamas, jog reikia žiūrėti į kitus, objektyvesnius tyrimus, pavyzdžiui Pasalio banko sudaromą verslo sąlygų indeksą. Lietuva 2011 m. Verslo sąlygų reitinge įvertinta 23 vieta, t.y. 3 vietomis aukščiau nei 2010 m.

Ar šis Pasaulio banko tyrimas yra objektyvesnis ir iš tikro rodo verslo sąlygų Lietuvoje gerėjimą? Yra keletas labai svarbių „bet“.

Pirma - bendras Lietuvos verslo sąlygų vertinimas lyginant su praėjusiais metais pagarėjo trijose srityse: verslo pradžios, mokesčių mokėjimo ir leidimų statyboms. Verslo sąlygų pakitimus, pagerinusius Lietuvos vertinimą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, jie nėra esminiai: verslo pradžia buvo sumažinta viena procedūra, verslo pradžios laikas – 4 dienomis. Mokesčių srityje 4 proc. punktais sumažinta mokesčių našta (dėl pelno mokesčio sumažinimo), mokesčių mokėjimo skaičius sumažintas nuo 12 iki 11 . Leidimų statyboms srityje nepasikeitė niekas išskyrus tai, jog sumažėjo jų kaina (nesumažėjo nei procedūrų skaičius nei jų laikas). Tai yra visi pakeitimai, kurie pagerino Lietuvos vertinimą. Visose kitose srityse – Lietuvos reitingas krito.

Antra – šiais metais į bendrąjį Verslo sąlygų reitingą dėl metodologijos keitimo laikinai nėra įtraukta darbuotojų samdymo sritis. Darbo santykių reguliavimas Lietuvoje visuomet buvo sritis, labiausiai žemyn tempusi Lietuvos vertinimą Verslo sąlygų reitinge. Jokių esminių sprendimų ir didelio proveržio šioje srityje iki šiol nėra padaryta, todėl vargu, ar Lietuvos vertinimas 2011 m.Verslo sąlygų indekse būtų kilęs 3 pozicijomis, jei būtų įvertinti ir darbo santykiai.

Trečia – Verslo sąlygų tyrimo metodologijoje vertinama tik ribotos atsakomybės įmonių t.y. akcinių bendrovių verslo sąlygos. Daugelis reguliavimų visoms verslo rūšims yra panašūs, tačiau buvo priimta keletas mokestinių sprendimų, bloginusių tik individualių įmonių padėtį. Šie sprendimai Verslo sąlygų reitinge neatsispindi.

Verslo sąlygų reitingo sudarinėtojai šiais metais pirmą kartą pristatė naują rodiklį, kuris parodo, kiek pagarėjo ar pablogėjo verslo sąlygos šalyje per pastaruosius penkerius metus. Lietuvos vertinimas šiame rodiklyje itin iškalbingas. Lietuva yra tarpe tarp šalių, kuriose verslo sąlygos per paskutinius penkerius metus gerėjo, ir tarp tų, kuriose blogėjo. Taigi, pasak Verslo sąlygų reitingo sudarinėtojų, per pastaruosius 5 metus verslo sąlygos Lietuvoje nei pablogėjo, nei pagerėjo – išliko panašiame lygyje. Turint tai omenyje, Lietuvos vertinimo Verslo sąlygų reitinge pakilimas 3 vietomis rodo ne tiek verslo sąlygų pagerėjimą, kiek dalinį jų atstatymą po verslo sąlygas žymiai pabloginusių valdžios sprendimų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: “Anie” laikai “anų laikų“žmonių akimis

Institute užtikau įdomią 1988 metų knygelę „Jėgų telkimo metas”. Kaip teigia aprašymas „Knygelę sudaro trys straipsniai iš laikraščių „Pravda”, „Sovetskaja kultūra” ir „Izvestija, skirti pasiruošimui XIX sąjunginei partinei konferencijai”. Ant viršelio puikuojasi planinės ekonomikos reliktas - kaina - „25 kp” (bet prisiminus šių laikų politikų siūlymus, pvz., etiketėje žymėti, kiek kainavo iškepti duoną, tai „25 kp” ant viršelio - joks reliktas).

Viename iš straipsnių Otas Lacis atsako į skaitytojo laišką ir bando paaiškinti, kad TSRS susiduria su daug ekonominių problemų. Toks vertinimas ypač įdomus, nes pateikia „anų laikų” žmogaus požiūrį į tuometinę situaciją. Spėju, kad daug jaunesnių žmonių apie TSRS žino tik iš pasakojimų. O kai pasikeis kartos, ir nebeliks žmonių gyvenusių „anais laikais”, spėju, kad apie TSRS bus pradedami kurti mitai, esą ten gyventi buvo visai gerai, kad visi buvo sotūs, laimingi, šiltai aprengti. Juolab, kad panašių mitų pilna ir dabar.

Prisegu skenuotą ištrauką iš Oto Lacio straipsnio „Mūsų laikų pasakos”. Mintys ypač blaivinančios ir aktualios tiek faktais, tiek požiūriu (Jei skenuotą tekstą “nukerpa”, paspauskite ant jo, ir jį atidarys atskirai).

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kas žalingiau – apetitas mėsainiams ar mokesčiams?

Vakar Vengrijos parlamentas pritarė „mėsainių“ mokesčiui – nuo rugsėjo šioje šalyje bus taikomas specialus mokestis maisto produktams, kurių sudėtyje daug cukraus, druskos, kofeino ar angliavandenių. Litras kolos brangs 7 lietuviškais centais, litras energetinio gėrimo - 3,5 lito. Bloga žinia ir keksų bei pyragaičių mėgėjams – pastarieji brangs nuo 1,3 iki 2,6 lito. Mokestis nebus taikomas kūdikių maistui, kečupui ir garstyčioms.

Naują mokestį politikai pateisina rūpesčiu gyventojų sveikata, teigdami, jog daugėja ligų, susijusių su perdėtu riebalų ir druskos vartojimu. Valstybė vis labiau panašėja į „nanny-state“, kuri tarsi auklė seka ir prižiūri kone kiekvieną žmogaus žingsnį – ar jis valgo sveiką maistą, ar „laiku“ išeina iš darbo (griežtas Darbo kodeksas) ir t.t. Dar trūksta, kad visuomeninės sveikatos inspektoriai pradėtų sekti kiekvieną žmogų tikrindami, ar jis laiku pavalgo, ar ne per dideliais kąsniais kanda ir ar 30 kartų sukramto kiekvieną kąsnį… Bet juk visa tai nėra valstybės funkcija!

Problema tame, kad šiuo metu nesveiką maistą vartojantys gyventojai nepatiria pilnos savo blogų sprendimų kainos – jiems susirgus ir naudojantis valstybinėmis sveikatos paslaugomis, už pastarąsias sumoka visi mokesčių mokėtojai. Tačiau tai tik dar vienas argumentas, kodėl reikia išvalstybinti sveikatos apsaugos sistemą. Žmogui perkant privatų sveikatos draudimą, kurio kaina priklausys nuo jo sveikatos būklės, jis labiau rūpinsis ir savo sveikata, ir mitybos įpročiais. Tuo tarpu dabar siekiama vienos intervencijos (valstybinės sveikatos sistemos) problemas spręsti kitos intervencijos pagalba. Tai tik patvirtina, kad reguliavimas sukuria naujo reguliavimo paklausą, nes blogas vieno reguliavimo pasekmes tenka taisyti nauju.

Jeigu jau politikai šitaip rūpinasi perdėm dideliu žmonių apetitu mėsainiams, kodėl nesirūpinama savu apetitu naujiems mokesčiams ar esamų didinimui? Juk apetitas mokesčiams yra daug žalingesnis už apetitą nesveikam maistui, o jo žalą patiria ne sprendimus priimantys politikai, bet visi mes. Kasdien suvalgydamas po keksiuką, priaugi svorio ir ilgainiui gali susirgti kokia liga, o padidinus mokesčius jau kitą dieną diabetu suserga visas ūkis. O gal politikų apetitą mokesčiams pažabos tik specialus ir vien politikams taikomas mokestis už mokesčių didinimą?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Valstybės dienos šventimas įmanomas ir be valstybės biudžeto

Vakar minėjome Valstybės dieną. Teko išgirsti ne vieną pasipiktinimą tuo, kad Prezidentūroje ši diena nebuvo paminėta specialiu priėmimu ar pobūviu, o Prezidentūrai neskiriant lėšų pobūviui, iniciatyvos imtis kone priversti tapo visuomenės atstovai. Siūlau į šį reiškinį žvelgti be pasipiktinimo gaidelės, o kaip į puikiausią įrodymą, kad visuomenei svarbūs dalykai gali įvykti ir be valdžios įsikišimo.

Vykdydama konkrečią veiklą, valstybė gali užgožti pačių žmonių ir valstybėje egzistuojančių socialinių institutų iniciatyvą. Sprendžiant, kokias funkcijas turėtų vykdyti viešasis sektorius, derėtų vadovautis subsidiarumo principu: funkcijų suteikimas valstybei turi būti pasitelkiamas kaip paskutinė priemonė tuo atveju, kai kitos priemonės nepadėjo. Šis principas reiškia, kad aukštesni visuomenės antstatai neturėtų imtis tos veiklos, kurią atlikti gali žemesnio lygio organizacijos arba individualiai veikiantys asmenys. Jeigu aukštesni visuomenės antstatai pradeda imtis veiklos, kurią gali atlikti bendruomenės ar šeimos, šių organizacijų veikla yra slopinama arba apskritai išstumiama.

Kartais galima išgirsti, jog gal valstybė ir galėtų nevykdyti kokios nors veiklos, tačiau prieš valstybei tos veiklos atsisakant, ją turi pradėti atlikti patys žmonės. Tačiau toks argumentas ignoruoja privačios iniciatyvos išstūmimo faktą, o tam, kad žmonės įgytų motyvaciją vykdyti konkrečią veiklą, pirma valstybė turi atsitraukti ir neuzurpuoti šios erdvės. Kaip pavyzdį galima paminėti “Sodros” pensijas – sakoma, kad valstybė galėtų neteikti šių pensijų, jei žmonės būtų atsakingi ir rūpintųsi bei taupytų savo senatvei. Tačiau kodėl žmonės turėtų pradėti rūpintis senatve, jeigu tokį aprūpinimą dabar garantuoja valstybė? Ne mažiau svarbu ir tai, kad už dabartinį valstybės rūpestį jų senatve dirbantieji kas mėnesį privaloma tvarka skiria po 26,3 proc. savo atlyginimo, tad ketvirtadalį pajamų atidavus “Sodros” pensijų draudimui (neminint nedarbo, ligos ir motinystės soc. draudimo) savarankiškai taupyti senatvei žmogui paprasčiausia nebelieka lėšų.

Tai, kad Valstybės dienos minėjimas nebuvo “numarintas”, o buvo gyventojų iniciatyva parodo, kad visuomenei svarbios tradicijos gyvuoja net ir neskiriant šiam tikslui valstybės biudžeto (t.y. mokesčių mokėtojų) lėšų. Trečius metus iš eilės įvykęs “Tautiškos giesmės” giedojimas taipogi buvo ne viešajame sektoriuje gimusi idėja. Valstybės atsitraukimas šiuo atveju leidžia patiems gyventojams suteikti gilesnę prasmę ir pajusti daugiau asmeninės atsakomybės už savo Valstybės dienos minėjimą.

Rodyk draugams