Vakar minėjome Valstybės dieną. Teko išgirsti ne vieną pasipiktinimą tuo, kad Prezidentūroje ši diena nebuvo paminėta specialiu priėmimu ar pobūviu, o Prezidentūrai neskiriant lėšų pobūviui, iniciatyvos imtis kone priversti tapo visuomenės atstovai. Siūlau į šį reiškinį žvelgti be pasipiktinimo gaidelės, o kaip į puikiausią įrodymą, kad visuomenei svarbūs dalykai gali įvykti ir be valdžios įsikišimo.

Vykdydama konkrečią veiklą, valstybė gali užgožti pačių žmonių ir valstybėje egzistuojančių socialinių institutų iniciatyvą. Sprendžiant, kokias funkcijas turėtų vykdyti viešasis sektorius, derėtų vadovautis subsidiarumo principu: funkcijų suteikimas valstybei turi būti pasitelkiamas kaip paskutinė priemonė tuo atveju, kai kitos priemonės nepadėjo. Šis principas reiškia, kad aukštesni visuomenės antstatai neturėtų imtis tos veiklos, kurią atlikti gali žemesnio lygio organizacijos arba individualiai veikiantys asmenys. Jeigu aukštesni visuomenės antstatai pradeda imtis veiklos, kurią gali atlikti bendruomenės ar šeimos, šių organizacijų veikla yra slopinama arba apskritai išstumiama.

Kartais galima išgirsti, jog gal valstybė ir galėtų nevykdyti kokios nors veiklos, tačiau prieš valstybei tos veiklos atsisakant, ją turi pradėti atlikti patys žmonės. Tačiau toks argumentas ignoruoja privačios iniciatyvos išstūmimo faktą, o tam, kad žmonės įgytų motyvaciją vykdyti konkrečią veiklą, pirma valstybė turi atsitraukti ir neuzurpuoti šios erdvės. Kaip pavyzdį galima paminėti “Sodros” pensijas – sakoma, kad valstybė galėtų neteikti šių pensijų, jei žmonės būtų atsakingi ir rūpintųsi bei taupytų savo senatvei. Tačiau kodėl žmonės turėtų pradėti rūpintis senatve, jeigu tokį aprūpinimą dabar garantuoja valstybė? Ne mažiau svarbu ir tai, kad už dabartinį valstybės rūpestį jų senatve dirbantieji kas mėnesį privaloma tvarka skiria po 26,3 proc. savo atlyginimo, tad ketvirtadalį pajamų atidavus “Sodros” pensijų draudimui (neminint nedarbo, ligos ir motinystės soc. draudimo) savarankiškai taupyti senatvei žmogui paprasčiausia nebelieka lėšų.

Tai, kad Valstybės dienos minėjimas nebuvo “numarintas”, o buvo gyventojų iniciatyva parodo, kad visuomenei svarbios tradicijos gyvuoja net ir neskiriant šiam tikslui valstybės biudžeto (t.y. mokesčių mokėtojų) lėšų. Trečius metus iš eilės įvykęs “Tautiškos giesmės” giedojimas taipogi buvo ne viešajame sektoriuje gimusi idėja. Valstybės atsitraukimas šiuo atveju leidžia patiems gyventojams suteikti gilesnę prasmę ir pajusti daugiau asmeninės atsakomybės už savo Valstybės dienos minėjimą.

Rodyk draugams