BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Skaldyk ir drausk

Stebint įvairiausius absurdiškus draudimus, kuriuos valdžia įveda suaugusiems, save ir valdžią išlaikantiems žmonėms, kartais darosi keista, kaip tokiems draudimams žmonės nepasipriešino iš pat pradžių. Bet valdžia nebūtų valdžia, jei nebūtų gudri. „Skaldyk ir valdyk“ principas ne veltui yra klasika.

Įsivaizduokime, kad valdžia sugalvoja nepopuliarų draudimą? Pvz., uždrausti bučiuotis. Aišku, iš karto tokio visuotinio draudimo įvesti nepavyks. Tad daroma po truputį. Iš pradžių uždraudžiama bučiuoti viešose įstaigose (argumentas – gali žeisti kitų žmonių jausmus ar įsitikinimus). Vėliau - baruose ir klubuose (argumentas – gali nepatikti kitiems lankytojams, didėja pernešamų ligų galimybė, klubuose – žmonės priima netinkamas sprendimus, kurie prasideda bučiniais, etc.). Jei kas prieštarauja, sakai, kad čia ne problema, nes bučiuotis uždraudžiama tik tuose klubuose, kur, pvz., bloga ventiliacija ar tamsu. Tuoj pat pridedi, kad bučiuotis galima bus lauke, specializuotose klubo erdvėse ir pan.

Po kurio laiko pradedi kelti klausimą, kad klubai patiria nelygias konkurencijos sąlygas: vienur galima bučiuotis, kitur – ne, ir siūlai uždrausti bučiuotis visuose klubuose. Aišku, bučiavimosi priešininkai tam pritaria. Pritaria ir dalis mąstančių ne apie bučinius, o apie konkurencijos sąlygas - „jei neleidžiame vieniems, tai neleiskime ir kitiems“, „turi būti teisybė“ ir pan. Ir šitoje vietoje „paslysta“ net ir daug sąžiningų liberalų, pamiršę pasakyti, kad konkurencijos sąlygas suvienodinti galima ir vėl leidžiant bučiuotis visuose klubuose (o ne uždraudžiant).

Dar vėliau kas nors iškelia idėją, kad bučiuotis nereikėtų, pvz., miesto reprezentacinėse vietose, centrinėse gatvėse, prie mokyklų ir pan. Esą „nekultūringa“ ar „čia ne vieta tam“. Aišku, daugelis klubų, barų ar kavinių yra įsikūrę būtent miestų centruose ir reprezentacinėse vietose. Tuomet nebegali bučiuotis nei klubo viduje, nei lauke.

Vėliau galima imtis ir kitų viešų vietų (pvz., šaligatvių ar prie šviesoforų – nes esą trukdo eismui ir kelia pavojų ), dar vėliau – daugiabučių namų kiemų, laiptinių (čia gi visur bėgioja vaikai). Dar vėliau galima imtis butų ir reikalauti, kad būtų užtrauktos užuolaidos ir pan.

Galiausiai bučiuotis oficialiai nedraudžiama, bet tuo pat metu ir neleidžiama. Ir jei kas nors pasiūlo grįžti prie ankstesnės tvarkos, t.y. kaip dar buvo visai neseniai, tai iš karto yra pakrikštijama, pvz., „bučiavimosi liberalizavimu“. Taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Pirma, kompromituoji normalų pasiūlymą atsisakyti absurdiškų draudimų suaugusiems žmonėms (kabinama etiketė, kad nori skatinti bučiavimąsi vaikų tarpe ir ypač nėštumą). Antra, kompromituoji liberalias idėjas apskritai (esą vos ne visos liberalios idėjos yra apie kūniškus reikalus).

Aišku, galima sakyti, kad fantazuoju, ir jokia valdžia niekada to nedarys. Deja, net tokio dalyko kaip bučiniai atveju realybė yra liūdna. 5 sekundžių google paieška surado iš pažiūros normalių vietų, kur tai buvo siūlyta ar priimta (Maskvos miestas ar stotis Jungtinėje Karalystėje).

Dar liūdniau, žodį „bučinys“ galima pakeisti bet kokia kita valdžios užgaida: padidinti mokesčius, įvesti kasos aparatus, panaikinti tam tikras verslo rūšis, neleisti pirkti alkoholinių gėrimų ir t.t. ir t.t. Pvz., įveskime naują mokestį konkrečiai verslo grupei, tuomet „lyginkime konkurencijos sąlygas“ ir įveskime visiems. Ir čia nereikia būti per daug priskaičius Orvelo, tai vyksta kiekvieną dieną. Valdžia kantri, jei nepavyksta šiandien, gal pavyks rytoj. Jei nepavyksta iš karto, gal pavyks po truputį.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Veiksmo filmų herojai realybėje

Rugsėjo viduryje kontroliuojančių institucijų pasirašyta „Deklaracija dėl pirmųjų verslo metų“ susilaukė nemažai atgarsių. Deklaracija įpareigoja ją pasirašiusias institucijas pirmaisiais veiklos metais verslą konsultuoti, o baudas naudoti tik kraštutiniais atvejais kai egzistuoja akivaizdi žala visuomenei. Koks šios deklaracijos tikslas ir nauda verslui ir visuomenei? Vertinimas iš esmės priklauso nuo to kaip žmonės mato verslo ir kontroliuojančių institucijų santykį. Jeigu kažkieno galvoje, lyg holivudinio veiksmo filmo scenarijuje, verslas yra blogiukai, o kontroliuojančios institucijos – geriečiai, kurie savo pasiekimus skaičiuoja pagautų ir nubaustų kiekiu, tada ši deklaracija tikrai gali atrodyti nelabai logiška, o gal net ir pavojinga.  Jeigu žmogus labiau domisi realybe ir supranta, jog verslas ir kontroliuojančios institucijos turi bendradarbiauti ir kartu siekti, jog pažeidimų būtų mažiau ir veikla vyktų sklandžiai, tada daug klausimų dėl deklaracijos naudos ir nekyla.  Vakarų civilizacijos istorija ir patirtis yra daugybę kartų įrodžiusi, jog baudomis ir grasinimais esminių pokyčių nepasieksi, atvirkščiai, tokie metodai tik iššaukia priešingą reakciją. Kontroliuojančios institucijos privalo tarnauti visuomenei, todėl turi naudoti priemones, kurios leidžia efektyviausiai mažinti nusižengimų skaičių ir skaidrią veiklą, o ne matuoti savo pasiekimus surinktų baudų skaičiumi.

Visiškai suprantama, jog atsiranda norinčių būti herojais, pasiaukojančiai gelbėjančiais visus nuo įvairiausių „blogių“. Juk ir filmai, kur juoda ir balta labai aiškiai atskirta yra gerokai labiau lankomi kino teatruose, yra pelningesni ir populiaresni. Juk kartais norisi pasinerti į suprimityvintos realybės erdvę. Negerai kai tokie pat primityvūs principai taikomi tikrovėje. Politikai, vaidindami herojus, bando užsidirbti populiarumo balų ir rinkėjų simpatijų. Mūsų visų darbas yra stengtis atskirti blizgančius šarvus nuo konstruktyvaus darbo. Grįžtant prie deklaracijos, yra du pagrindiniai jos vertinimo scenarijai.

Pirmasis:

Deklaracija palieka teisę bausti nusižengusį verslą, jei nebelieka kitų galimybių, tačiau siūlo visų pirma padėti naujam ūkio subjektui susigaudyti reikalavimų ir ribojimų labirinte, išaiškinti problemas, rasti sprendimo būdus ir tokiu būdu sumažinti nusižengimų tikimybę. Tokiu būdu ir verslas galės lengviau kvėpuoti ir darbo kontroliuojančioms institucijoms bus mažiau. Juk tikslas yra iš esmės toks pat – pateikti klientams kuo labiau jų poreikius atitinkančias paslaugas ir prekes. Ir šį tikslą daug lengviau pasiekti bendradarbiaujant, nei nepasitikint ir baudžiant tik pasitaikius progai.

Antrasis:

Verslas nori teikti kuo prastesnes paslaugas ir prekes vartotojams, nuodyti maistu, pardavinėti nepatikimus daiktus ir, gadindamas visiems gyvenimą, užsidirbti krūvas pinigų. Kontroliuojančios institucijos atbėga į pagalbą ir baudžia bloguosius verslininkus ir gelbėja nieko nenutuokiančius vartotojus. O deklaracija yra sąmokslas, kuriuo siekiama surišti institucijų rankas metams, jog jaunas verslas galėtų siautėti nevaldomas ir pardavinėti nieko nenutuokiantiems žmonėms visokias blogybes 9 kartus iš eilės.

Patys spręskite kuris scenarijus labiau primena realybę, o kuris holivudinę pasaką. O jeigu sunku apsispręsti tai pabandykite nueiti į turgų ir tris dienas pardavinėti surūgusias sultis. Nereikės nei pusdienio ir apie jūsų nekokybišką produktą žinos visi ir niekas nieko nepirks, nereikės nei kontroliuojančių institucijų, nei baudų.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Graikijai – komunizmą

Dalinuosi nuostabiu straipsniu apie tai, kad Graikijai reikia duoti tai, ko ji nusipelnė: komunizmą. Kaip rašo straipsnio autorius Bill Frezza, pasauliui trūksta šiuolaikinio pavyzdžio, kas nutinka šaliai, bandančiai įgyvendinti komunizmo idėją. Koks geresnis kandidatas, jei ne Graikija, kuri yra pirmoji šalis, kuriai baigėsi ne tik savi, bet jau ir svetimi pinigai?

Rodyk draugams